Sukčiavimo panaikinimas ES sanglaudos politikos srityje. Vadovaujančiosios institucijos turi stiprinti aptikimą, atsaką ir koordinavimą

Santrauka

ES teisės aktuose sukčiavimas yra apibrėžiamas kaip tyčinis pažeidimas, kuriuo yra arba galėjo būti padaryta žalos ES biudžetui. ES ir valstybės narės yra bendrai atsakingos už kovą su sukčiavimu ir bet kokia kita neteisėta veikla, kaip antai korupcija, kuri daro poveikį ES finansiniams interesams. 2013–2017 m. Komisija ir valstybės narės nustatė daugiau kaip 4 000 neatitikimų, kurie gali būti susiję su sukčiavimu. ES parama, kuriai darė poveikį šie neatitikimai, sudarė beveik 1,5 milijardo eurų, iš kurių 72 % buvo susiję su ES sanglaudos politika. Šioje srityje valstybių narių vadovaujančiosios institucijos yra atsakingos už proporcingų ir veiksmingų kovos su sukčiavimu priemonių įdiegimą atsižvelgiant į nustatytą riziką. Tokios priemonės turėtų apimti visą kovos su sukčiavimu valdymo procesą (nuo sukčiavimo prevencijos, aptikimo ir atsako į jį iki pat ataskaitų apie nustatytus atvejus paskelbimo ir netinkamai išmokėtų lėšų susigrąžinimo). Aptikto sukčiavimo lygis, palyginti su 2007–2013 m. laikotarpio ES sanglaudos finansavimu, svyravo nuo 0 % iki 2,1 %, priklausomai nuo valstybės narės.

Šio audito metu mes vertinome, ar vadovaujančiosios institucijos tinkamai vykdė savo pareigas kiekviename kovos su sukčiavimu valdymo proceso etape. Šiuo tikslu mes vertinome, ar vadovaujančiosios institucijos:

1. parengė kovos su sukčiavimu politiką, atliko išsamų rizikos vertinimą ir įgyvendino tinkamas prevencijos ir aptikimo priemones ir
2. tinkamai reagavo į aptiktą sukčiavimą koordinuodamos veiksmus su kitomis kovos su sukčiavimu įstaigomis.

Mes nustatėme, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu vadovaujančiosios institucijos geriau įvertino sukčiavimo riziką naudojant sanglaudos finansavimą ir dauguma atvejų taikė Komisijos gairėse nurodytą standartinę priemonę. Tačiau kai kurios šių analizių nebuvo pakankamai nuodugnios. Nors ir pagerinusios sukčiavimo prevencijos priemones, jos nepadarė reikšmingos pažangos, kad būtų preventyviai aptinkamas sukčiavimas. Be to, jos retai parengdavo procedūras, skirtas stebėti ir vertinti jų prevencijos ir aptikimo priemonių poveikį.

Atsako į sukčiavimą srityje vadovaujančiosios institucijos, koordinuodamos savo veiksmus su kitomis kovos su sukčiavimu įstaigomis, nepakankamai reagavo į visus nustatytus sukčiavimo atvejus. Visų pirma, ataskaitų teikimo tvarka yra nepatenkinama, kai kurios vadovaujančiosios institucijos sistemingai nepranešinėja apie įtarimus sukčiavimu kompetentingoms institucijoms, taisomosios priemonės turi ribotą atgrasomąjį poveikį ir kovos su sukčiavimu veiklos koordinavimas yra nepakankamas. Mes taip pat nustatėme, kad Komisijos 2017 m. ataskaitoje dėl ES finansinių interesų apsaugos nurodytas sukčiavimo aptikimo lygis 2007‑2013 m. programavimo laikotarpiu teisingai neatspindi aplankytose valstybėse narėse iš tikrųjų aptikto sukčiavimo lygio, bet labiau leidžia spręsti apie sukčiavimo atvejus, kuriuos jos nusprendė pranešti Komisijai.

Remdamiesi savo auditu, mes rekomenduojame:

1. valstybėms narėms, kurios neturi nacionalinės kovos su sukčiavimu strategijos, ją parengti; jei pakankamai išsamios strategijos dar nėra nacionaliniu lygmeniu, Komisijai pareikalauti iš vadovaujančiųjų institucijų parengti oficialias strategijas ir politikas, skirtas kovai su prieš ES fondus nukreiptu sukčiavimu;
2. vadovaujančiosioms institucijoms sustiprinti sukčiavimo rizikos vertinimą įtraukiant į procesą svarbius išorės subjektus;
3. valstybėms narėms pagerinti sukčiavimo aptikimo priemones pradedant plačiai naudoti duomenų analizės įrankius ir Komisijai aktyviai skatinti kitų preventyvių bei kitų naujų sukčiavimo aptikimo metodų taikymą;
4. Komisijai stebėti atsako į sukčiavimą mechanizmus, siekiant užtikrinti, kad jie būtų nuosekliai taikomi; ir
5. Komisijai paraginti valstybes nares išplėsti AFCOS funkcijas, kad būtų pagerintas koordinavimas.

Per BNR derybų ir patvirtinimo procesą 2021–2027 m. laikotarpiu bendrai veikiančios teisėkūros institucijos galėtų išnagrinėti galimybes:

• nustatyti, kad nacionalinių strategijų arba kovos su sukčiavimu politikų priėmimas ir tinkamų duomenų analizės įrankių (pavyzdžiui, Arachne) naudojimas yra privalomas;
• nustatyti sankcijas ir nuobaudas subjektams, kurie yra atsakingi už ES finansiniams interesams žalą darantį sukčiavimą.

Gerbiant valstybių narių teisę lanksčiai apibrėžti ir organizuoti savo kovos su sukčiavimu darbą remiantis subsidiarumo principu, bendrai veikiančios ES teisėkūros institucijos galėtų išnagrinėti galimybę nustatyti minimalias Kovos su sukčiavimu koordinavimo tarnybos (AFCOS) funkcijas valstybėse narėse, siekiant užtikrinti veiksmingą koordinavimo vaidmenį. 

Įvadas

Kova su sukčiavimu Europos Sąjungoje

ES teisės aktuose daromas skirtumas tarp¹:

• su sukčiavimu nesusijusių neatitikimų, kurie apibrėžiami kaip bet koks ES teisės aktų nuostatų pažeidimas, susijęs su ekonominės veiklos vykdytojo veiksmais ar neveikimu, dėl kurio ES bendrajam biudžetui ar jos valdomiems biudžetams padaroma žala darant nepagrįstas išlaidas².
• dėl sukčiavimo atsiradusių neatitikimų (arba sukčiavimo), kurie apibrėžiami³ kaip bet kokie tyčiniai veiksmai ar neveikimas, susiję su:
• suklastotų, neteisingų ar neišsamių pareiškimų ar dokumentų naudojimu ar pateikimu, kurio padariniai yra ES bendrojo biudžeto arba ES valdomų ar jos vardu valdomų biudžetų lėšų pasisavinimas ar neteisėtas užlaikymas,
• tuos pačius padarinius sukeliančiu informacijos neatskleidimu pažeidžiant konkretų įsipareigojimą arba
• netinkamu tokių lėšų naudojimu ne tiems tikslams, kuriems jos buvo iš pradžių skirtos.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 325 straipsnyje nustatyta, kad ES (atstovaujama Komisijos) ir valstybės narės bendrai atsako už veiksmus, skirtus kovoti su sukčiavimu ir bet kokiomis kitomis neteisėtomis veikomis, darančiomis poveikį ES finansiniams interesams. Ši prievolė taikoma visoms ES pajamų ir išlaidų programoms ir visoms politikos sritims.

ES sanglaudos politikos pagrindinę struktūrą sudaro trys Europos struktūriniai ir investicijų fondai⁴ (ESI fondai): Europos regioninės plėtros fondas (ERPF), Sanglaudos fondas (SF) ir Europos socialinis fondas (ESF) – kartu jie žinomi kaip ES sanglaudos politikos fondai. Komisija ir valstybės narės kartu įgyvendina šiuos fondus pagal veiksmų programas (VP), kuriose išsamiai nustatoma, kaip valstybės narės panaudos ES finansavimą programavimo laikotarpiu:

• 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu sanglaudos politikos srityje buvo 440 VP. Beveik du trečdaliai šių VP jau užbaigtos.
• 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu yra 389 VP. Šios VP vis dar yra vykdomos.

Komisijos lygmeniu už ES sanglaudos politikos įgyvendinimą yra atsakingi du generaliniai direktoratai: Užimtumo, socialinių reikalų ir įtraukties generalinis direktoratas ir Regioninės ir miestų politikos generalinis direktoratas. Valstybėse narėse tikrinant ir įgyvendinant kiekvieną VP dalyvauja trys už programas atsakingos institucijos:

• vadovaujančioji institucija (atsakinga už VP įgyvendinimą),
• tvirtinančioji institucija (atsakinga už mokėjimo paraiškų pateikimą Komisijai ir VP metinių finansinių ataskaitų parengimą) ir
• audito institucija (atsakinga už nepriklausomos nuomonės dėl finansinių ataskaitų patikimumo, patirtų išlaidų teisėtumo ir valdymo ir kontrolės sistemų veikimo pateikimą).

Pagal 2007–2013 m. programavimo laikotarpio ES sanglaudos politikos teisinį pagrindą valstybės narės tapo atsakingos už neatitikimų (įskaitant sukčiavimą) prevenciją, aptikimą ir ištaisymą bei netinkamai išmokėtų lėšų susigrąžinimą⁵. Šis reikalavimas yra aiškiau suformuluotas 2014–2020 m. programavimo laikotarpio Bendrųjų nuostatų reglamente (BNR), pagal kurį reikalaujama, kad vadovaujančiosios institucijos įdiegtų „veiksmingas ir proporcingas kovos su sukčiavimu priemones, atsižvelgdamos į nustatytą riziką“⁶. Komisija rekomenduoja⁷ vadovaujančiosioms institucijoms dalyvauti visame kovos su sukčiavimu valdymo procese (žr. 1 diagramą), kuris apima sukčiavimo prevenciją, sukčiavimo aptikimą ir atsaką į sukčiavimą (kuris iš esmės apima ataskaitų apie nustatytus atvejus paskelbimą ir netinkamai išmokėtų lėšų susigrąžinimą). Atsižvelgdama į tai, Komisija taiko visiško sukčiavimo ir korupcijos netoleravimo principą⁸.

Šaltinis: EAR, remiantis COSO modeliu.

Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF) yra svarbiausias kovos su sukčiavimu organas Europos Sąjungoje. Ji padeda kurti ir įgyvendinti Komisijos kovos su sukčiavimu politiką ir vykdo administracinius tyrimus dėl sukčiavimo, korupcijos ir bet kokios kitos neteisėtos veiklos, darančios poveikį ES biudžetui.

Valstybių narių lygmeniu kovos su sukčiavimu priemones įgyvendina ne vien vadovaujančiosios institucijos. Nuo 2013 m. kiekviena valstybė narė privalo sudaryti kovos su sukčiavimu koordinavimo tarnybą (AFCOS), siekiant palengvinti veiksmingą bendradarbiavimą ir keitimąsi informacija, įskaitant operatyvinio pobūdžio informaciją, su OLAF⁹. Tolesnėse gairėse¹⁰ Komisija nustatė, kad AFCOS būtų suteikti įgaliojimai valstybėje narėje koordinuoti visus teisėkūros, administracinius ir tiriamuosius įsipareigojimus bei veiklą, susijusius su ES finansinių interesų apsauga. Pasidalijamojo valdymo atveju valstybių narių institucijos praneša Komisijai įtariamo ar patvirtinto sukčiavimo (ir kitų neatitikimų) atvejus per Neatitikimų valdymo sistemą (IMS), kuri įdiegta OLAF kovos su sukčiavimu informacijos platformoje.

Reikšmingas praneštų sukčiavimo atvejų paplitimas ES sanglaudos politikos srityje palyginti su kitomis išlaidų sritimis

2017 m. liepos 5 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą (ES) 2017/1371 dėl kovos su Sąjungos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu baudžiamosios teisės priemonėmis („PIF direktyva“¹¹). Direktyvoje yra nustatyta bendra sukčiavimo, nukreipto prieš ES finansinius interesus, apibrėžtis, visų pirma viešųjų pirkimų srityje. Valstybės narės privalo perkelti PIF direktyvą į nacionalinę teisę iki 2019 m. liepos 6 d.¹²

2018 m. rugsėjo mėn. Komisija paskelbė savo 29-ąją metinę ataskaitą dėl Europos Sąjungos finansinių interesų apsaugos¹³ (toliau – 2017 m. PIF ataskaita). Pasidalijamojo valdymo atveju Komisija šią ataskaitą rengia remdamasi informacija, kurią praneša valstybės narės per IMS (žr. 7 dalį). Analizuojant 2017 m. PIF ataskaitą matyti, kad ES sanglaudos politikos srityje praneštų sukčiavimo (įtariamo ir patvirtinto) atvejų yra reikšmingai daugiau nei kitose srityse: sanglaudos politika apima tik trečdalį biudžeto, bet jai tenka 39 % visų praneštų sukčiavimo atvejų ir 72 % visų su šiais atvejais susijusių finansinių sumų (žr. 2 diagramą).

Šaltinis: 2017 m. PIF ataskaita – statistikos priedo II dalis (Išlaidos).

Remiantis 2017 m. PIF ataskaitoje pateiktais duomenimis, valstybių narių pranešti neatitikimai dėl įtariamo sukčiavimo sudaro 0,44 % sanglaudos politikos srityje ES išmokėtų lėšų. Šis rodiklis yra žinomas kaip sukčiavimo aptikimo lygis¹⁴ ir labai skiriasi skirtingose valstybėse narėse (žr. 3 diagramą) – nuo 0 % iki 2,1 % lyginant su 2007–2013 m. laikotarpio ES sanglaudos politikos finansavimu. 2017 m. PIF ataskaitoje nepateikiama jokių konkrečių paaiškinimų dėl reikšmingai didesnio sukčiavimo aptikimo lygio Slovakijoje. Vidutinė atskiro neatitikimo dėl įtariamo sukčiavimo vertė sudaro 0,8 milijono eurų.

N.B. Apskaičiuojant šioje diagramoje parodytą sukčiavimo aptikimo lygį nebuvo įtraukti su žuvininkystės politika susiję neatitikimai (kurie yra įtraukti į Komisijos paskelbtus statistinius duomenis sanglaudos politikos ir žuvininkystės politikos srityse ir dėl kurių visos ES sukčiavimo aptikimo lygis nepadidėja). Į šią diagramą taip pat nebuvo įtrauktos daugiašalės Europos teritorinio bendradarbiavimo (ETB) programos. Tačiau į šias programas buvo atsižvelgta apskaičiuojant diagramoje pateiktą ES vidurkį. Kalbant apie valstybes nares, kurių sukčiavimo aptikimo lygis yra nulinis, Suomija ir Liuksemburgas pranešė, kad dėl sukčiavimo atsiradusių neatitikimų nebuvo, o Airija ir Švedija pranešė keletą neatitikimų, kurių finansinė vertė buvo nedidelė.

Šaltinis: EAR, remiantis 2017 m. PIF ataskaitos statistikos priedu, p. 93.

Mes manėme, kad būtina įvertinti vadovaujančiųjų institucijų atliktą darbą, nes jos yra pirmose gretose kovojant su sukčiavimu ES sanglaudos politikos srityje. Pasak Komisijos¹⁵, suderinus, iš vienos pusės, vadovaujančiųjų institucijų išsamų rizikos vertinimą, lemiantį tinkamas prevencijos ir aptikimo priemones, bei, iš kitos pusės, kompetentingų institucijų (paprastai policijos ar prokuratūros) koordinuotus ir savalaikius tyrimus, būtų galima reikšmingai sumažinti sukčiavimo riziką sanglaudos politikos srityje ir pasiekti tinkamą atgrasymą nuo sukčiavimo. Šis auditas buvo suskirstytas į dvi plačias sritis.

Audito apimtis ir metodas

Mes nusprendėme audituoti vadovaujančiųjų institucijų darbą kovojant su sukčiavimu sanglaudos politikos srityje, atsižvelgdami į svarbų vaidmenį, kurį jos atlieka ir atliks toliau 2021–2027 m. programavimo laikotarpiu. Mes įvertinome, ar vadovaujančiosios institucijos tinkamai įvykdė savo pareigas visuose kovos su sukčiavimu valdymo proceso etapuose, būtent: sukčiavimo prevencijos, sukčiavimo aptikimo ir atsako į sukčiavimą (įskaitant ataskaitų teikimą ir netinkamai išmokėtų lėšų susigrąžinimą). Šiuo tikslu mes įvertinome, ar vadovaujančiosios institucijos:

1. parengė kovos su sukčiavimu politiką, atliko išsamų rizikos vertinimą ir įgyvendino tinkamas prevencijos ir aptikimo priemones ir
2. tinkamai reagavo į aptiktą sukčiavimą koordinuodamos savo veiksmus su tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigomis ir AFCOS, atsižvelgdamos į šių tarnybų struktūrą mūsų aplankytose valstybėse narėse.

Mes išnagrinėjome, kokį vaidmenį vadovaujančiosios institucijos ir AFCOS atliko valstybėse narėse sanglaudos politikos srityje. Auditavome vadovaujančiąsias institucijas, valdančias veiksmų programas ES sanglaudos politikos srityje, kurioms finansavimas buvo skirtas iš trijų pagrindinių Europos struktūrinių ir investicijų fondų: SF, ESF ir ERPF. Mes nusprendėme neįtraukti ERPF Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo (ETBT), nes atitinkamų VP finansuojamuose projektuose dalyvauja partneriai iš skirtingų šalių prižiūrint institucijoms skirtingose valstybėse narėse.

Mes peržiūrėjome, kaip vadovaujančiosios institucijos atsižvelgė į valstybių narių teisinę ir strateginę kovos su sukčiavimu sistemą, skirtą „kovos su sukčiavimu proceso“ valdymui, visų pirma tais atvejais, kai buvo patvirtinta nacionalinė kovos su sukčiavimu strategija. Mes paraginome visas vadovaujančiąsias institucijas dalyvauti apklausoje dėl sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemonių ir gavome atsakymus iš 23 valstybių narių institucijų.

Mes lankėmės septyniose valstybėse narėse: Bulgarijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Graikijoje, Latvijoje, Rumunijoje ir Ispanijoje. Atrinkdami šias valstybes nares, mes atsižvelgėme į sukčiavimo aptikimo lygius ir sukčiavimo atvejų skaičių, pateiktus 2016 m. PIF ataskaitoje, ir jų koreliavimą su kitais turimais sukčiavimo rizikos rodikliais. Savo vizitų metu mes susitikome su institucijų, atsakingų už 43 veiksmų programų (22 2007–2013 m. VP ir 21 2014–2020 m. VP) įgyvendinimą, atstovais ir su pagrindiniais veikėjais kovos su sukčiavimu srityje (baudžiamojo persekiojimo ir teisminėmis įstaigomis, tyrimo įstaigomis, kovos su sukčiavimu agentūroms, konkurencijos institucijoms). Mūsų aplankytose valstybėse narėse mes auditavome VP imtį, kuri buvo sudaryta vadovaujantis profesine nuožiūra taip, kad reprezentatyviai atspindėtų visus fondus (ERPF, ESF ir, jei taikytina, SF) ir įvairius intervencijos būdus.

Mes peržiūrėjome 138 Komisijai praneštų neatitikimų dėl įtariamo sukčiavimo imties bylas, susijusias su 22 2007–2013 m. laikotarpio tikrintomis VP. Kai leido populiacijos dydis, atrinkdami neatitikimus, kuriuos turime peržiūrėti, mes taikėme metodą, kuris žinomas kaip piniginio vieneto atranka. Mes nevertinome tyrimo, baudžiamojo persekiojimo ir teisminių įstaigų darbo, – visgi mes išnagrinėjome vadovaujančiųjų institucijų koordinavimą su šiomis įstaigomis ir joms skirtą komunikaciją.

Šioje ataskaitoje pateikti nustatyti faktai papildo faktus, pateiktus Specialiojoje ataskaitoje Nr. 01/2019 „Kova su sukčiavimu naudojant ES lėšas. Reikalingi veiksmai“, kuri buvo paskelbta 2019 m. sausio 10 d. ir kurioje buvo nagrinėjami Komisijos kovos su sukčiavimu strategijos koncepcija ir įgyvendinimas. Toje ataskaitoje mes daugiausia dėmesio skyrėme OLAF vaidmeniui, bet taip pat išnagrinėjome kovos su sukčiavimu politikai skirtą darbą, kurį atliko už ES sanglaudos politikos įgyvendinimą atsakingas Komisijos GD (žr. 04 dalį).

Pastabos

Kovos su sukčiavimu politika, sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemonės

Vadovaujančiosios institucijos paprastai neturi konkrečios kovos su sukčiavimu politikos

Komisija pateikė gaires valstybėms narėms ir vadovaujančiosioms institucijoms, siekdama padėti joms įvykdyti jų teisinius įsipareigojimus įdiegti kovos su sukčiavimu priemones, kurios yra proporcingos ir veiksmingos.

• Valstybių narių lygmeniu Komisija rekomenduoja priimti ESI fondų apsaugai skirtas nacionalines kovos su sukčiavimu strategijas, siekiant, kad kovos su sukčiavimu priemonės būtų įgyvendinamos darniai ir veiksmingai, ypač tose srityse, kuriose valstybių narių organizacinė struktūra yra decentralizuota.
• Veiksmų programų lygmeniu Komisija rekomenduoja vadovaujančiosioms institucijoms suformuoti struktūrinį požiūrį į kovą su sukčiavimu, kuris būtų paremtas keturiais pagrindiniais kovos su sukčiavimu valdymo proceso elementais: prevencija, aptikimu, ištaisymu ir baudžiamuoju persekiojimu¹⁶.
• Komisija toliau apibrėžė konkrečius kriterijus, skirtus įvertinti, kaip vadovaujančiosios institucijos vykdė savo teisinius įsipareigojimus nustatant proporcingas ir veiksmingas kovos su sukčiavimu priemones¹⁷.

Komisija rekomenduoja vadovaujančiosioms institucijoms naudoti oficialią kovos su sukčiavimu politiką¹⁸, kuria pagarsintų savo ryžtą reaguoti į sukčiavimą ir su juo kovoti. Ši politika visų pirma turėtų apimti strategijas dėl kovos su sukčiavimu kultūros plėtros ir dėl kovai su sukčiavimu skirtų įgaliojimų paskirstymo. Mes manome, kad vadovaujančiosios institucijos turėjo parengti oficialią kovos su sukčiavimu politiką ar panašų atskirą dokumentą, kuriame būtų nurodytos jų sukčiavimo prevencijos, aptikimo ir reagavimo į jį priemonės, ir aiškiai parodyta jų darbuotojams, ES naudos gavėjams ir kitoms institucijoms, kad kovai su sukčiavimu skirtos priemonės yra įdiegtos ir įgyvendinamos.

Savo surengtų vizitų metu nustatėme, kad tik labai nedaugelį šių politikos dokumentų iš tikrųjų sudaro oficialūs informaciniai dokumentai, kuriuose apibendrinamos kiekviename kovos su sukčiavimu valdymo proceso etape taikytinos priemonės, atsižvelgiant į nustatytas sukčiavimo rizikas. Oficialios kovos su sukčiavimu politikos pavyzdžių mes nustatėme tik Latvijoje, konkrečiose tarpinėse įstaigose Ispanijoje ir Prancūzijoje (kur politika nebuvo viešai skelbiama). Visais kitais atvejais, siekiant gauti išsamų kovos su sukčiavimu priemonių aprašymą, mums reikia skaityti įvairius valdymo dokumentus ir procedūrų vadovus. Manome, kad oficialios kovos su sukčiavimu politikos nebuvimas riboja valstybių narių gebėjimą prižiūrėti ir koordinuoti kovos su sukčiavimu priemones ir įvertinti jų veiksmingumą. Tai ypač svarbu dėl to, kad tik dešimt valstybių narių¹⁹ priėmė nacionalinę kovos su sukčiavimu strategiją, paremtą Komisijos rekomendacijomis (žr. 18 dalį).

Nuostatų, įpareigojančių vadovaujančiąsias institucijas priimti oficialią kovos su sukčiavimu politiką, nebuvimą taip pat laikome 2014–2020 m. kovos su sukčiavimu sistemos trūkumu. Be to, Komisijos deleguotajame reglamente (ES) Nr. 480/2014 (kuriuo papildomas 2014–2020 m. BNR) nėra paminėti su proporcingų ir veiksmingų kovos su sukčiavimu priemonių įgyvendinimu susiję trūkumai, kiek tai gali būti svarbu kalbant apie rimtus trūkumus, dėl kurių gali būti sustabdyti veiksmų programoms skirti mokėjimai arba daromi jų finansiniai pataisymai²⁰. Todėl vertinant valdymo ir kontrolės sistemas kovos su sukčiavimu priemonėms buvo teikiama mažiau svarbos nei kitoms sritims. Komisijos pasiūlyme dėl 2021–2027 m. BNR kovos su sukčiavimu priemonės nėra laikomos viena iš įgalinančių sąlygų²¹, kurias valstybės narės turi įvykdyti, kad galėtų gauti ES sanglaudos finansavimą.

Vadovaujančiosios institucijos sistemingai įvertina sukčiavimo riziką, tačiau šis procesas galėtų būti dar labiau pagerintas

Vadovaujančiosios institucijos sistemingai nustato sukčiavimo rizikas

Didžiausias pokytis, palyginti su 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, yra tai, kad vadovaujančiosios institucijos dabar turi įvertinti sukčiavimo riziką pagal 2014–2020 m. kontrolės sistemos reikalavimus (žr. 05 dalį). Šia procedūra siekiama, kad vadovaujančiosios institucijos nustatytų esamos vidaus kontrolės tinkamumą reaguoti į rizikas, susijusias su įvairiais sukčiavimo scenarijais, ir nustatyti sritis, kuriose reikia papildomų kontrolės priemonių.

Be kitų kovai su sukčiavimu skirtų temų, EGESIF gairėse valstybėms narėms ir vadovaujančiosioms institucijoms (žr. 18 dalį) yra nagrinėjama sukčiavimo rizikos įvertinimo užduotis, įskaitant praktinį „parengtą naudoti“ įrankį, skirtą vertinimui atlikti²². Visos vadovaujančiosios institucijos, kuriose mes lankėmės atlikdami savo auditą, vykdė savo pareigą atlikti sukčiavimo rizikos vertinimą. Tai rodo, kad šių institucijų požiūris į sukčiavimą sanglaudos politikos srityje pasikeitė į gerąją pusę. Dauguma atvejų valdžios institucijos taikė sukčiavimo rizikos vertinimo modelį, kurį sukūrė Komisija, arba jų pačių šio modelio adaptaciją.

2018 m. lapkričio 28 d. Komisija paskelbė jos 2016 m. gruodžio mėn. išorės tiekėjui pavesto atlikti tyrimo²³ dėl sukčiavimo ir korupcijos prevencijos praktikos, kurią valstybės narės įgyvendino atsižvelgdamos į konkrečias 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu taikomas nuostatas, rezultatus. Tyrime buvo padaryta išvada, kad nauji teisės aktų reikalavimai, visų pirma susiję su sukčiavimo rizikos vertinimo procesu, padėjo valstybių narių pastangas kovoti su sukčiavimu padaryti labiau formalizuotas ir sistemingesnes. Tačiau tyrime taip pat padaryta išvada, kad kai kurios institucijos gali parodyti per mažus jų pačių įsivertinimo rizikos lygius (1 dalis).

Yra keletas tobulintinų sričių

Vis dėlto, atkreipiame dėmesį į tai, kad kai kurios vadovaujančiosios institucijos taiko mechanišką požiūrį į sukčiavimo rizikos vertinimą, o tai leidžia manyti, kad pirmenybė teikiama formai, o ne turiniui.

Be to, nustatydamos sukčiavimo riziką, jos paprastai remiasi savo patirtimi, neprašydamos jokios papildomos kitų sritį išmanančių veikėjų (kovos su sukčiavimu koordinavimo tarnybų, tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigų ar kitų specializuotų ekspertų agentūrų) pagalbos.

Savo vizitų valstybėse narėse metu mes nustatėme požymių, kad kelios vadovaujančiosios institucijos ir tarpinės įstaigos galėjo nepakankamai įvertinti sukčiavimo rizikas:

• Bulgarijoje audito institucija jau buvo nustačiusi, kad kai kurios vadovaujančiosios institucijos neteisingai klasifikavo konkrečias sukčiavimo rizikas kaip mažas ir todėl į jas neatsižvelgė taikydama papildomas kontrolės procedūras.
• Prancūzijoje mūsų aplankytos vadovaujančiosios institucijos neįvertino papildomų kontrolės priemonių poveikio likutinei sukčiavimo rizikai.
• Ispanijoje, kur atsakomybė už sukčiavimo rizikos vertinimą yra iš dalies perduota tarpinėms įstaigoms, atliekant vadovaujančiųjų institucijų užsakytą nepriklausomą vertinimą buvo nustatyta nenuoseklumo problemų tarp vadovaujančiosios institucijos nustatytų rizikų ir planuojamų kontrolės priemonių (pavyzdžiui, nebuvo veiksmų plano tam tikroms rizikoms arba priemonės buvo numatytos kontrolės srityse, kuriose pažymėta, kad šios priemonės netaikomos).
• Vienos Rumunijoje audituotos VP atveju tarpinės įstaigos, vykdančios panašias pavestas funkcijas ir finansavimą, pateikė skirtingus sukčiavimo rizikos vertinimus.
• Vengrijoje mes nustatėme, kad sukčiavimo rizikos vertinimas buvo nepakankamai išsamus (neįtraukti ankstesnio audito rezultatai) ir nebuvo nustatyta su konkrečiais VP operacijų ir naudos gavėjų tipais susijusių rizikų.

Beveik visais atvejais vadovaujančiosios institucijos padarė išvadą, kad esamos kovos su sukčiavimu priemonės mažina nustatytas sukčiavimo rizikas. Atsižvelgdami į nustatytus trūkumus, mes manome, kad ši išvada gali būti pernelyg optimistiška.

Vadovaujančiosios institucijos pagerino savo sukčiavimo prevencijos priemones, bet nepadarė reikšmingos pažangos, kad būtų preventyviai aptinkamas sukčiavimas

Vadovaujančiosios institucijos turi parengti veiksmingas ir proporcingas sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemones, atsižvelgiant į nustatytas rizikas, tokiu būdu, kad sukčiavimo galimybės būtų žymiai sumažintos.

Vadovaujančiosios institucijos parengė konkrečias 2014–2020 m. laikotarpio sukčiavimo prevencijos priemones

Mes nustatėme, kad 2014–2020 m. laikotarpiui parengtos papildomos kovos su sukčiavimu priemonės iš esmės yra skirtos prevenciniams veiksmams ir jie yra išsamesni nei 2007–2013 m. laikotarpiu taikyti veiksmai. Mūsų apklausa parodė, kad tokias papildomas prevencines priemones daugiausia sudaro informavimui apie sukčiavimą skirtas darbuotojų mokymas, interesų konfliktų politika, etikos gairės darbuotojams ir naudos gavėjams bei aukšto lygio instituciniai pareiškimai ar deklaracijos dėl kovos su sukčiavimu.

Mūsų tyrimas taip pat parodė, kad vadovaujančiosios institucijos mano, kad informavimo apie sukčiavimą priemonės (tiek darbuotojų mokymas, tiek priemonės, skirtos tarpinėms įstaigoms ir projektų naudos gavėjams), interesų konflikto politika ir elgesio kodeksai yra veiksmingiausias būdas užkirsti kelią sukčiavimui naudojant ES sanglaudos finansavimą (žr. 4 diagramą). Kitos sukčiavimo prevencijos priemonės, kaip antai paramos darbuotojams programos (kuriomis siekiama sumažinti spaudimą sukčiavimo rizikos veikiamiems darbuotojams) arba atlygio schemos (kai vadovaujančiosios institucijos viešai paskelbia savo ketinimą atlyginti informacijos apie sukčiavimą atskleidėjams), vis dar taikomos retai, nors jos yra laikomos pakankamai veiksmingomis.

Šaltinis: EAR vadovaujančiųjų institucijų apklausa.

Keletas valstybių narių taikė naujoviškesnį metodą, skirtą užkirsti kelią ES finansiniams interesams žalą darančiam sukčiavimui, kaip antai įtraukti pilietinės visuomenės organizacijas į viešųjų sutarčių vykdymo stebėjimą arba organizuoti kampanijas, kurių metu keliami klausimai dėl tam tikro nesąžiningo elgesio socialinio priimtinumo (žr. 2 langelį).

2014–2020 m. sukčiavimo aptikimo priemonės iš esmės lieka tos pačios kaip 2007–2013 m.

Nors privalomas sukčiavimo rizikos vertinimas reiškė, kad daugiau dėmesio bus skiriama sukčiavimo prevencijai, 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui vadovaujančiosios institucijos sukūrė labai mažai papildomų sukčiavimo aptikimo metodų. Vietoj to, jos kliovėsi vidaus kontrolės priemonėmis ir procedūromis, kurios jau buvo taikomos 2007–2013 m. laikotarpiu esant silpnesnei kontrolės sistemai (žr. 5 diagramą). Tai buvo daugiausia patikros vietoje (auditai), vidaus pranešimų apie sukčiavimą teikimo mechanizmai ir, kiek mažesniu mastu, konkrečių sukčiavimo požymių (pavojaus ženklų) nustatymas²⁵. Atlikę apklausą ir per mūsų vizitus į valstybes nares nustatėme labai nedaug papildomų prevencinės kontrolės priemonių, skirtų sukčiavimui aptikti (pavyzdžiui, specialūs patikrinimai dėl slaptų susitarimų per viešuosius pirkimus, tokie kaip semantinė gautų pasiūlymų analizė arba neįprastų pasiūlymų teikimo modelių nustatymas).

Šaltinis: EAR vadovaujančiųjų institucijų apklausa.

Praktinės problemos mažina informacijos atskleidėjams skirtų sukčiavimo atskleidimo karštųjų linijų naudą

Mūsų apklausa parodė, kad vadovaujančiosios institucijos mažai naudojasi sukčiavimo atskleidimo karštosiomis linijomis informacijos atskleidėjams, nepaisant to, kad paprastai jos mano, kad ši priemonė yra veiksmingas sukčiavimo aptikimo metodas. Sukčiavimo atskleidimo karštosios linijos ir kiti informacijos atskleidimo mechanizmai leidžia vadovaujančiosioms institucijoms (ir kitoms susijusioms valstybių narių valdžios institucijoms) sužinoti apie galimą sukčiavimą, kurio nepavyko aptikti kitomis kontrolės priemonėmis²⁶. Įvairūs tyrimai rodo, kad šie metodai laikomi svarbiausiais ataskaitų apie sukčiavimą šaltiniais²⁷. Savo surengtų vizitų metu mes įvertinome informacijos atskleidimo mechanizmus ir nustatėme keletą praktinių problemų, susijusių su jų naudojimu. Pavyzdžiui, jie ne visada yra anonimiški ir yra rizika, kad projekto naudos gavėjai ir plačioji visuomenė apie juos nėra pakankamai informuoti. Kai yra reglamentavimo apribojimų, susijusių su anoniminių informacijos atskleidimo kanalų naudojimu, vadovaujančiosios institucijos ir AFCOS visada gali anoniminiams informacijos atskleidėjams rekomenduoti informacijos apie sukčiavimą atskleidimo pranešimo sistemą, kurią yra įdiegusi OLAF²⁸.

2018 m. balandžio 23 d. Komisija pasiūlė Direktyvą dėl informacijos atskleidėjų apsaugos. Jos tikslas – suvienodinti skirtingus šiuo metu valstybių narių taikomus požiūrius ir padidinti asmenų, pranešančių Sąjungos teisės pažeidimus, įskaitant visus pažeidimus, kurie kenkia ES finansiniams interesams, apsaugos lygį. Savo nuomonėje dėl pasiūlymo, paskelbtoje 2018 m. spalio 15 d., mes pristatėme savo požiūrį, kad informacijos atskleidimo priemonių visose valstybėse narėse įdiegimas ar išplėtimas padėtų pagerinti ES politikų valdymą remiantis piliečių ir darbuotojų veiksmais. Tačiau mes taip pat atkreipėme dėmesį į tam tikras susirūpinimą keliančias sritis, kaip antai pernelyg sudėtingą pasiūlymo turinio apimtį, dėl kurio gali mažėti teisinis tikrumas potencialiems informacijos atskleidėjams ir taip juos atgrasyti nuo pranešimo. Kiti mūsų iškelti klausimai buvo tai, kad nėra aiškiai nustatytų pareigų, susijusių su informuotumo didinimu ir personalo mokymu, ir mūsų įsitikinimas, kad asmenims, kurie informaciją atskleidė anonimiškai, neturėtų būti atimta teisė į atskleidėjų apsaugą, jeigu vėliau nustatoma jų tapatybė²⁹. Atsižvelgiant į šios direktyvos priėmimą, 2019 m. kovo 12 d. Europos Parlamentas ir valstybės narės priėmė preliminarų susitarimą dėl naujų taisyklių, užtikrinančių informaciją apie ES teisės pažeidimus pranešančių atskleidėjų apsaugą³⁰.

Per mažai naudojama duomenų analizė sukčiavimui aptikti

Komisija ragina vadovaujančiąsias institucijas preventyviai naudoti duomenų analizę, siekiant aptikti situacijas, kai iškyla potencialiai didelė rizika, nustatyti pavojaus ženklus ir aiškiau apibrėžti kovos su sukčiavimu priemonių tikslus. Duomenų analizė turėtų būti sisteminė projektų atrankos, valdymo patikrinimų ir auditų dalis³¹. Kovos su sukčiavimu kontekste Komisija suteikia galimybę naudoti specialią duomenų gavybos priemonę („Arachne“), padedančią vadovaujančiosioms institucijoms nustatyti projektus, kuriems gali iškilti sukčiavimo rizikos pavojus. Remiantis mūsų iš Komisijos gauta informacija, 2018 m. gruodžio mėn. „Arachne“ naudojo 21 valstybė narė 165 veiksmų programose, kurioms tenka 54 % viso ES sanglaudos politikos finansavimo 2014‑2020 m. laikotarpiu (išskyrus ETB). Mūsų Specialiojoje ataskaitoje Nr. 01/2019 „Kova su sukčiavimu naudojant ES lėšas. Reikalingi veiksmai“ mes pabrėžėme „Arachne“, kaip sukčiavimo prevencijos priemonės, svarbą. Dabar mes įvertinome, kokį vaidmenį atlieka „Arachne“, kaip duomenų analizės priemonė, skirta sukčiavimui aptikti.

Viena iš svarbiausių mūsų audito darbu paremtų pastabų yra tai, kad vadovaujančiosios institucijos nepakankamai naudojasi duomenų analize sukčiavimui aptikti. Mūsų tyrimas parodė, kad tik viena iš dviejų vadovaujančiųjų institucijų taip naudoja duomenų analizės priemones (žr. 5 diagramą). Konkrečiai, „Arachne“ yra naudojama nepakankamai. Mūsų aplankytose valstybėse narėse mes nustatėme, kad:

• Viena valstybė narė (Graikija) nepateikė jokios informacijos, ar „Arachne“ bus pradėta naudoti artimiausiu metu. Tačiau Graikijos vadovaujančiosios institucijos nepatvirtino lygiavertės duomenų analizės priemonės, kuri galėtų būti naudojama visose šalies veiksmų programose.
• Keturiose likusiose šešiose valstybėse narėse, net jei jos buvo nusprendusios taikyti priemonę „Arachne“, vadovaujančiosios institucijos padarė menką pažangą, susijusią su būtinų darbinių duomenų įkėlimu arba priemonės naudojimu jų vidaus kontrolei.
• Pagal „Arachne“ chartiją prieigą gali turėti tik vadovaujančiosios institucijos, tvirtinančiosios institucijos ir audito institucijos. Taigi, tyrimo institucijos negali automatiškai naudoti „Arachne“.

Mes taip pat nustatėme, kad dviejose iš mūsų aplankytų valstybių narių, vadovaujančiosios institucijos, kurios visapusiškai integravo „Arachne“ į savo valdymo procedūras, pasinaudojo šia priemone siekdamos pritaikyti savo konkrečias kovos su sukčiavimu priemones didelės rizikos naudos gavėjams.

Negavome jokio įtikinamo paaiškinimo, kodėl vadovaujančiosios institucijos nenaudojo visų Komisijos nemokamai suteiktos priemonės galimybių. Vis dėlto, pačios Komisijos 2018 m. lapkričio mėn. tyrime (žr. 24 dalį ir 1 langelį) buvo padaryta išvada, kad vadovaujančiosios institucijos manė, kad dabartinė „Arachne“ versija nevisiškai atitinka jų poreikius. Tyrimo autoriai dėl to išreiškė didelį susirūpinimą, nes paprastai manoma, kad „Arachne“ nauda labai priklauso nuo veiksmų programų, kurių informacija įvedama į priemonę, skaičiaus³².

Vis dėlto mūsų vizitų metu mums pavyko nustatyti keletą gerosios praktikos pavyzdžių, kai valstybių narių institucijos buvo parengusios duomenų analizės priemonių, galinčių padėti nustatyti potencialias sukčiavimo rizikas (žr. 3 langelį).

Vadovaujančiosios institucijos neturi procedūrų, skirtų stebėti ir vertinti sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemones

Komisija skatina valstybes nares ir vadovaujančiąsias institucijas nustatyti procedūras, skirtas stebėti sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemonių įgyvendinimą. Šios procedūros turėtų apimti specialią ataskaitų apie tai, kokios kovos su sukčiavimu priemonės buvo įdiegtos ir kaip jos taikomos, tvarką. Valstybės narės ir vadovaujančiosios institucijos turėtų pasinaudodamos stebėjimo rezultatais įvertinti priemonių veiksmingumą ir prireikus iš naujo parengti kovos su sukčiavimu strategijas ir politikas.

Mes nustatėme, kad išskyrus Latviją, nė viena iš vadovaujančiųjų institucijų, kuriose lankėmės, nenagrinėja sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemonių veiksmingumo. Jos veda ribotą dokumentaciją apie naudojamas priemones ir retai jas susieja su konkrečiais rezultatais. Taigi, kovos su sukčiavimu sistemos nėra vertinamos atsižvelgiant į jų faktinius rezultatus – nei vadovaujančiosiose institucijose, nei bet kuriose kitose už programas atsakingose institucijose (pavyzdžiui, audito institucijose) arba AFCOS.

Panašūs sukčiavimo lygiai pranešti 2007–2013 m. ir 2014–2013 m. programavimo laikotarpiais

Vadovaujančiosios institucijos ir kitos valstybės narės įstaigos praneša Komisijai su sukčiavimu susijusius ir su juo nesusijusius neatitikimus per IMS. 2018 m. gruodžio mėn. valstybės narės (daugiausia vadovaujančiosios institucijos ir audito institucijos) iš viso buvo pranešusios atitinkamai 1 925 ir 155 neatitikimus dėl įtariamo sukčiavimo, susijusius su 2007–2013 m. ir 2014–2020 m. programavimo laikotarpiais. Jie buvo susiję su įtariamo ir patvirtinto sukčiavimo atvejais, kurie padarė potencialų 1,6 milijardo eurų (2007–2013 m.) ir 0,7 milijardo eurų (2014–2020 m.) dydžio poveikį ES įnašui.

6 diagramoje schematizuotas neatitikimų, kurie buvo pranešti per IMS 2007–2013 m. ir 2014–2020 m. programavimo laikotarpiais, skaičius ir piniginė vertė. Iki dabar, 2014–2020 m. laikotarpiui buvo pranešti 155 neatitikimai dėl įtariamo sukčiavimo – 10 % mažiau nei tame pačiame etape buvo pranešta 2007–2013 m. laikotarpiui (174). Finansiniu atžvilgiu padėtis yra visiškai kitokia: galimas pranešto su ES sanglaudos politikos fondais susijusio sukčiavimo 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu poveikis (0,7 milijardo eurų) yra daugiau kaip tris kartus didesnis nei tame pačiame ankstesnio laikotarpio etape (0,2 milijardo eurų). Tačiau šį reikšmingą padidėjimą lėmė du atskiri įtariamo sukčiavimo atvejai, kuriuos mes laikome išskirtiniais³³.

Šaltinis: EAR, remiantis IMS duomenimis.

Dauguma Komisijai praneštų sukčiavimo atvejų aptinkami atlikus patikras vietoje arba yra atskleidžiami tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigų arba žiniasklaidos

IMS naudojama keletas duomenų laukų, kuriuose turi būti apibūdinami neatitikimai ir nurodoma bet kokių procedūrų būsena. Vienas iš šių laukų yra „Informacijos šaltinis, kuriuo remiantis įtariamas neatitikimas“, kuris parodo aptikimo metodą. Remiantis iki 2018 m. gruodžio mėn. į IMS įrašytais duomenimis, mes atlikome informacijos šaltinių, kurių pagrindu buvo pranešti neatitikimai dėl įtariamo sukčiavimo 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, analizę (žr. 7 diagramą). Mes neįvertinome 2014–2020 m. duomenų, nes jie vis dar yra labai neišsamūs ir kai kurie jų yra išskirtiniai (žr. 43 dalį).

Pagal skaičių, daugiausia neatitikimų buvo nustatyta už programas atsakingoms institucijoms (žr. 04 dalį) atlikus patikras vietoje, po kurių, antroje vietoje, eina atvejai, kuriuos tiesiogiai nurodė tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo įstaigos. Tai leidžia manyti, kad šie būdai yra veiksmingiausi aptinkant su sanglaudos finansavimo naudojimu susijusį sukčiavimą. Tačiau statistiniams duomenims poveikį daro visuotinis auditų, kaip sukčiavimo aptikimo metodo, naudojimas (žr. 33 dalį ir 5 diagramą). Pagal vertę, dauguma pranešimų apie neatitikimus dėl įtariamo sukčiavimo buvo susiję su atvejais, kuriuos tiesiogiai pradėjo tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigos, bei atvejai, kurie sužinomi iš spaudos ir kitų žiniasklaidos priemonių. Mes manome, kad statistiniams duomenims apie sukčiavimo informacijos šaltinius pagal vertę daro didelį poveikį tikrųjų susijusių sumų neapibrėžtumas, visgi mažesniu laipsniu, kai informacija teikiama tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo įstaigų.

Šaltinis: EAR, remiantis IMS duomenimis

Atsakas į sukčiavimą, tyrimas ir susijusių įstaigų veiklos koordinavimas

Komisija reikalauja, kad vadovaujančiosios institucijos parengtų veiksmingas atsako į sukčiavimą priemones. Jos turėtų apimti aiškius pranešimų apie įtariamą sukčiavimą teikimo mechanizmus ir aiškias procedūras, skirtas perduoti bylas kompetentingoms tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigoms. Taip pat turėtų būti procedūros, skirtos įtariamam sukčiavimui stebėti, ir, kai reikia, susigrąžinti ES lėšas. Vadovaujančiosios institucijos turėtų bendradarbiauti su savo AFCOS, bei turi būti tinkamas koordinavimas tarp visų administracinių ir teisėsaugos įstaigų.

Nepakankamas vadovaujančiųjų institucijų pranešinėjimas padarė neigiamą poveikį PIF ataskaitose skelbiamų sukčiavimo aptikimo lygių patikimumui

Valstybės narės privalo naudodamos IMS pranešti Komisijai 10 000 eurų viršijančius neatitikimus, kurie sudaro pagrindą įtarti ar nustatyti sukčiavimą³⁴. Valstybės narės turi pranešti įtariamo arba patvirtinto sukčiavimo atvejus net jei jie buvo išnagrinėti prieš patvirtinant susijusias išlaidas Komisijai.

Ne visi galimi sukčiavimo atvejai, kaip tokie, yra pranešami IMS

Pirmiau pateiktoje 3 diagramoje nurodyti aptikto sukčiavimo lygiai 2007–2013 m. laikotarpiu ES sanglaudos politikos srityje. Jie yra paremti IMS duomenimis ir buvo paskelbti 2017 m. PIF ataskaitoje. Specialiojoje ataskaitoje Nr. 01/2019 mes nurodėme, kad PIF ataskaitos duomenys apie aptiktą sukčiavimą buvo neišsamūs³⁵. Su šiuo auditu susijęs mūsų darbas patvirtino tą vertinimą. Mes taip pat nustatėme keletą atvejų, kurie sudarė pagrindą suabejoti į IMS įtrauktų duomenų apie sukčiavimą išsamumu ir patikimumu ir todėl mažino Komisijos ir valstybių narių naudą, kurią jos gali gauti naudodamos šią sistemą.

Mes nustatėme, kad ne visos valstybės narės vienodai aiškina ES sukčiavimo apibrėžtį (žr. 01 dalį). Pavyzdžiui, Ispanijoje karteliniai pažeidimai (pasiūlymų klastojimas) ne visada yra pranešami kaip sukčiavimas, tačiau kitos valstybės narės, kaip antai Latvija, sistemingai juos pranešinėja.

Mes nustatėme atvejų, kai aiškių sukčiavimo požymių turintys neatitikimai nebuvo tinkamai pranešti Komisijai, nes jie buvo aptikti ir ištaisyti prieš susijusių išlaidų patvirtinimą Komisijai. Tačiau valstybės narės turėtų pranešti įtariamą sukčiavimą (kaip „bandymą sukčiauti“), net jei galiausiai nėra taikomas bendrasis ES finansavimas. Vengrijoje vadovaujančiosios institucijos nepraneša apie įtarimus dėl sukčiavimo, kurie išnagrinėjami prieš išlaidų patvirtinimą Komisijai. Ispanijoje už ESF atsakinga vadovaujančioji institucija, kaip atsargumo priemonę, sustabdė mokėjimą, bet nepranešė Komisijai išlaidų, kurioms padarė poveikį spaudoje paskelbti tariamo sukčiavimo atvejai.

Mes nustatėme, kad valstybės narės nenuosekliai taikė administracinius arba teisės aktus, spręsdamos, kada reikia išsiųsti Komisijai pranešimą. Pavyzdžiui, Rumunija sistemingai nepranešinėja per IMS apie atliekamus tyrimus arba sprendimus pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Kaip nustatyta Rumunijos teisės aktuose, Įtarimai dėl sukčiavimo registruojami tik tada, kai vadovaujančioji institucija, audito institucija, AFCOS ar OLAF paskelbia atskirą kontrolės / tyrimo ataskaitą, net ir tuo atveju, kai tyrimas yra vykdomas arba jau baigtas. Todėl pranešinėjimas į IMS yra nepagrįstai vilkinamas ir kai kurios bylos teismuose gali visiškai nepatekti į sistemą.

Galiausiai, mes taip pat nustatėme, kad Vengrijos AFCOS yra susikaupęs didelis likutis bylų, kurios turės būti išnagrinėtos prieš pranešant per IMS.

IMS yra keletas netikslumų ir pasenusių duomenų

Mes nustatėme pavyzdžių, kai IMS buvo pateikta netikslių ir pasenusių duomenų, visų pirma susijusių su bylos būsena ir pagrindinėmis sankcijų taikymo procedūros datomis. Tai galėtų reikšti, kad vadovaujančioji institucija, duomenų tvirtintojas arba AFCOS nuodugniai nepatikrino duomenų kokybės. Nors ši padėtis nėra patenkinama, paprastai ji nedaro poveikio IMS pranešamų sukčiavimo atvejų skaičiui.

Mes nustatėme, kad vadovaujančiosios institucijos nesilaikė nuoseklaus metodo vertindamos finansinį galimo sukčiavimo poveikį. Todėl panašūs teisės pažeidimai skirtingose valstybėse narėse gali būti kiekybiškai įvertinami nevienodai. Tai labiausiai pasakytina apie atvejus, kur sudėtinga tiksliai nurodyti, kokiai išlaidų sumai yra padarytas poveikis (pavyzdžiui, interesų konfliktai per projektų atranką arba viešųjų pirkimų pažeidimai).

Nepakankamas pranešinėjimas padarė neigiamą poveikį sukčiavimo aptikimo lygių patikimumui

2017 m. PIF ataskaitoje yra pateikti aptikto sukčiavimo lygiai kiekvienoje valstybėje narėje ir visoje ES, remiantis valstybių narių institucijų ir AFCOS IMS praneštais duomenimis (žr. 07 dalį). Joje nėra pateiktas panašus lyginamasis rodiklis, parodantis neatitikimų skaičių visoje ES sanglaudos politikos srityje. Apskaičiuodami šį skaičių, mes palyginome kiekvienos valstybės narės pranešamų dėl sukčiavimo atsiradusių neatitikimų skaičių su jų gauta ES lėšų suma (žr. 8 diagramą). Mes nustatėme, kad Prancūzija praneša mažiausiai dėl sukčiavimo atsiradusių neatitikimų kiekvienam iš ES jos gaunamam eurui. Mūsų manymu, Prancūzija netinkamai pranešinėja neatitikimus, įskaitant pranešimus apie įtariamą sukčiavimą.

Šaltinis: EAR, remiantis 2017 m. PIF ataskaita. Šioje diagramoje neįtraukta Suomija ir Liuksemburgas, kurie šiuo laikotarpiu nepranešė jokių dėl sukčiavimo atsiradusių neatitikimų.

Mūsų nuomone, Komisijos paskelbti sukčiavimo aptikimo lygiai iš tikrųjų yra pranešimų apie sukčiavimą teikimo lygiai: jie nebūtinai atspindi valstybių narių aptikimo mechanizmų veiksmingumą ir netgi neparodo, kiek faktiškai nustatoma sukčiavimo atvejų – vietoj to, jie tiesiog fiksuoja, kiek atvejų valstybės narės nusprendė pranešti Komisijai (žr. 48–52 dalis). Savo Specialiojoje ataskaitoje Nr. 01/2019 mes padarėme išvadą, kad koreliacija tarp sukčiavimo aptikimo atvejų ir kitų korupcijos rizikos rodiklių yra silpna³⁶.

Atsižvelgdami į mūsų nustatytas problemas, mes manome, kad 2017 m. PIF ataskaitoje paskelbtas sukčiavimo aptikimo lygis sanglaudos politikos srityje neparodo tikros sukčiavimo paplitimo mūsų aplankytose valstybėse narėse padėties.

Kelios vadovaujančiosios institucijos sistemingai nepranešinėja įtariamo sukčiavimo atvejų tyrimo ar baudžiamojo persekiojimo įstaigoms

Svarbi sąlyga siekiant sumažinti sukčiavimo riziką ir padidinti atgrasymą nuo sukčiavimo yra koordinuotas ir laiku atliekamas kompetentingų teisminių institucijų (policijos, prokuratūros ir kt.) darbas tiriant pranešimus apie sukčiavimą. Nors šis auditas neapėmė tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigų darbo, visgi mes išnagrinėjome vadovaujančiųjų institucijų veiksmų koordinavimą su jomis ir joms skirtą komunikaciją.

Siekiant praktiškai įgyvendinti atgrasymo nuo sukčiavimo principą, reikia, kad vadovaujančiosios institucijos (arba bet kuri kita institucija, nustačiusi galimus neatitikimus) nedelsdamos ir sistemingai praneštų apie įtariamą sukčiavimą atitinkamoms tyrimo arba baudžiamojo persekiojimo įstaigoms, kurios vienintelės yra įgaliotos išsiaiškinti motyvus. Keletu atvejų mes nustatėme, kad vadovaujančiosios institucijos sistemingai nepranešinėjo apie įtariamą sukčiavimą už tyrimą atsakingoms įstaigoms. Pavyzdžiui, Graikijoje vadovaujančiosios institucijos nepateikė baudžiamojo persekiojimo tarnyboms nė vieno į mūsų audito imtį įtraukto įtariamo sukčiavimo atvejo. Ispanijoje mes nenustatėme jokių konkrečių nurodymų ar procedūrų, pagal kuriuos iš vadovaujančiųjų institucijų būtų reikalaujama, kad jos tokiu būdu praneštų visus įtariamo sukčiavimu atvejus. Įtariamo sukčiavimo atvejų nepranešinėjimas smarkiai riboja galimo tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo atgrasomąjį poveikį.

Tyrėjai ir prokurorai reguliariai atmeta prašymus pradėti baudžiamąjį tyrimą dėl jiems vadovaujančiųjų institucijų nurodytų atvejų. Tai ganėtinai normalu, nes tik šios specializuotos tarnybos turi teisinius įgaliojimus ir tyrimo išteklių, kad galėtų nustatyti, ar galėjo įvykti nusikalstama veika. Tačiau vadovaujančiosios institucijos visada turėtų išnagrinėti atmetimo priežastis ir, kai tai įmanoma ir tikslinga, tobulinti savo veiklos procedūras. Mes nustatėme, kad tik Latvija parengė priemones, skirtas išanalizuoti, dėl ko nurodyti atvejai buvo atmesti, ir imtis būtinų veiksmų.

Taisomosios priemonės daro ribotą atgrasomąjį poveikį

Iš vadovaujančiųjų institucijų tikimasi, kad jos susigrąžins ES lėšas, kurios buvo išleistos sukčiaujant³⁷. Jos taip pat yra atsakingos už bet kurių vidaus kontrolės sistemų, dėl kurių joms iškilo galima arba įrodyta sukčiavimo rizika, nuodugnią ir kritišką peržiūrą.

Dažniausiai pasitaikanti taisomoji priemonė yra išlaidų, kurioms buvo padarytas poveikis, atšaukimas iš Komisijai pateiktų deklaracijų, tačiau nesusigrąžinant lėšų iš sukčiavimo vykdytojo ar nesiimant bet kokių kitų papildomų atgrasančių veiksmų, kaip antai sankcijos ar nuobaudos. Ši procedūra nėra nė trupučio neįprasta, nes dauguma mūsų peržiūrėtų atvejų tikro sukčiavimo dar nebuvo nustatyta. Tačiau, remiantis IMS, ES lėšų susigrąžinimo procedūrą valstybių narių institucijos pradėjo tik 84 iš 159 nustatytų sukčiavimo atvejų³⁸. Išlaidų atšaukimas iš Komisijai pateiktų deklaracijų yra veiksmingas būdas apsaugoti ES finansinius interesus. Tačiau ši apsauga neapima nacionalinio viešojo finansavimo, t. y. jei neįvykdomas susigrąžinimas, valstybių narių biudžetams vis tiek yra padaromas poveikis – o tai riboja vadovaujančiųjų institucijų vykdomų taisomųjų veiksmų atgrasomąjį poveikį. Mūsų Specialiojoje ataskaitoje Nr. 01/2019 pateikta papildomos informacijos apie lėšų, susijusių su nustatytais sukčiavimo atvejais, susigrąžinimą³⁹.

Tikimasi, kad be sukčiavimo paveiktų bet kokių ES lėšų susigrąžinimo, vadovaujančiosios institucijos įvertins horizontalias pasekmes jų valdymo ir kontrolės sistemoms ir kitiems projektams (pavyzdžiui, esant tam pačiam naudos gavėjui arba panašiems sukčiavimo požymiams).

Iš septynių aplankytų valstybių narių, tokio tipo įvertinimo įrodymų mes nustatėme tik Ispanijoje (žr. 4 langelį). Tačiau net ir ten tikrinimas nėra atliekamas sistemingai.

Kovą su sukčiavimu silpnina įvairūs valdymo klausimai

Sukčiavimui nubausti gali prireikti daug laiko

Laikotarpis tarp sukčiavimo įvykdymo ir sankcijų taikymo gali būti ilgas (žr. 9 diagramą). Pagal IMS įrašytus duomenis, įtarimai dėl sukčiavimo vidutiniškai yra pareiškiami maždaug po dvejų metų nuo neatitikimo atsiradimo⁴⁰. Dar vienų metų gali prireikti norint gauti šių įtarimų patvirtinimą atliekant preliminarų vertinimą, po kurio parengiami pirminiai administraciniai ar teisminiai faktai⁴¹, ir pranešti šį atvejį Komisijai per IMS. Nuo šio momento Komisija gali stebėti bylą ir į ją atsižvelgti rengdama PIF ataskaitą. Po preliminaraus įvertinimo (ir tuo pat metu, kai yra teikiama informacija Komisijai) prireikia maždaug penkių mėnesių, kad būtų pradėtas administracinis ar baudžiamasis procesas dėl sankcijų skyrimo. Šie procesai vidutiniškai užbaigiami per trejus metus.

Šaltinis: EAR, remiantis iš IMS paimta informacija.

AFCOS funkcijos yra nepakankamai apibrėžtos reglamente ir skirtingose valstybėse narėse yra labai nevienodos

Nors pagrindinė atsakomybė už kovą su sukčiavimu naudojant sanglaudos finansavimą tenka vadovaujančiosioms institucijoms, AFCOS vaidina esminį vaidmenį koordinuojant šias institucijas su kitomis valstybių narių įstaigomis ir su OLAF. ES teisės aktuose, kuriais įsteigiamos AFCOS⁴², nepateikta gairių dėl jų įgaliojimų, organizacinės struktūros ar užduočių. Šiuo atžvilgiu Komisija pateikė specialių rekomendacijų tolesnėse gairėse⁴³ (žr. 06 dalį). Vis dėlto kiekviena valstybė narė turi nustatyti konkrečias savo AFCOS skirtas priemones.

AFCOS ištekliai ir organizacinė tvarka turėtų joms leisti tinkamai stebėti pranešimų apie sukčiavimą teikimą ir koordinuoti visų kovoje su sukčiavimu dalyvaujančių šalių darbą. Mes nustatėme, kad nesant aiškių gairių, septyniose mūsų aplankytose valstybėse narėse AFCOS struktūros ir įgaliojimai buvo labai skirtingi. Tarp jų buvo tiek mažų, tyrimo kompetencijos neturinčių departamentų, tiek sudėtingų struktūrų, kurioms buvo suteikti visi įgaliojimai atlikti administracinius tyrimus (žr. 10 diagramą). Prancūzijos AFCOS turi tiek pat darbuotojų kaip ir Latvijos AFCOS, nepaisant skirtingo šių dviejų šalių dydžio ir gautų lėšų sumos.

Šaltinis: EAR.

Vengrijos AFCOS trūksta tinkamų priemonių, skirtų teikti ataskaitas apie veiklą, kurią vykdo valstybės narės, siekdamos apsaugoti ES finansinius interesus. Ši AFCOS viešai neskelbia jokių ataskaitų dėl šios veiklos arba dėl galimo su ES sanglaudos politikos išlaidomis susijusio sukčiavimo (žr. 10 diagramą).

2018 m. gegužės 23 d. Komisija pateikė pasiūlymą iš dalies pakeisti OLAF reglamentą⁴⁴. Prieš pateikdama pasiūlymą, 2017 m. Komisija atliko vertinimą⁴⁵, kaip buvo taikomas OLAF reglamentas. Vertinimo metu buvo nustatyta, kad dideli AFCOS organizavimo bei jų įgaliojimų skirtumai skirtingose valstybėse narėse buvo pagrindinis jų veiksmingumui trukdantis veiksnys.

2018 m. lapkričio 22 d. Audito Rūmai pateikė savo nuomonę dėl šio pasiūlymo⁴⁶. Mūsų nuomone, pasiūlyme nebuvo pakankamai prisidėta prie labiau suderinto ir veiksmingo AFCOS įgyvendinimo visose valstybėse narėse, nes jame aptartas tik tarnybų bendradarbiavimas su OLAF ir nebuvo aiškumo dėl jų minimalių funkcijų.

Netinkamai pranešama apie sukčiavimo atvejų būseną ir netinkamai vykdoma tolesnė jų priežiūra

Siekiant stebėti bylos būseną, gali reikėti konsultuotis su kovoje su sukčiavimu dalyvaujančiais susijusiais subjektais, kurie nėra VP valdymo ir kontrolės struktūrų dalis. Mes manome, kad kaip centrinės struktūros, bendradarbiaujančios su OLAF kovos su sukčiavimu srityje, AFCOS turėtų visada turėti su ES finansavimu susijusių sukčiavimo atvejų suvestinę. Šiuo tikslu jos turėtų turėti galimybę gauti informaciją apie jų valstybėje narėje kompetentingų institucijų tiriamų bylų būseną. Be to, jos bent jau turėtų turėti statistinius duomenis apie tiriamų bylų skaičių ir pažangą, tinkamai išlaikant procedūrinį konfidencialumą.

Penkiose mūsų aplankytose valstybėse narėse AFCOS nepakankamai žinojo apie Komisijai praneštų bylų tyrimo būseną. Rumunijoje ir Vengrijoje mes nustatėme, kad nebuvo jokio oficialaus mechanizmo, pagal kurį sistemingai bendradarbiautų vadovaujančiosios institucijos, AFCOS ir tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo įstaigos; taigi, AFCOS neturėjo išsamios su ES finansuojamais projektais susijusių vykstančių tyrimų suvestinės. Vis dėlto Rumunijos AFCOS periodiškai kreipiasi į baudžiamojo persekiojimo įstaigas dėl informacijos apie jai žinomus vykstančius tyrimus. Ispanijoje AFCOS taip pat laikosi iniciatyvaus požiūrio ir teikia užklausas dėl duomenų apie vykstančius tyrimus. Nepaisant to, ji negali užtikrinti, kad atnaujinta informacija būtų perduodama Komisijai.

Mes nustatėme su koordinavimu ir keitimusi informacija susijusių probleminių aspektų šešiose iš septynių valstybių narių. Mums taip pat nepavyko nustatyti sąsajos tarp IMS įrašytos informacijos apie įtariamo ir patvirtinto su ES finansavimu susijusio sukčiavimo atvejus, ir įvairių valdžios institucijų turimos informacijos. Šis faktas kelia abejonių dėl Komisijai praneštos informacijos patikimumo. Susijusios valstybės narės neturi centrinės duomenų bazės ar kita forma pateiktų centralizuotų statistinių įrašų, kurie suteiktų galimybę apžvelgti sukčiavimo bylų pobūdį ir būseną (žr. 48 dalį).

Dažnai trūksta koordinavimo mechanizmų

ES finansinių interesų apsauga valstybių narių lygmeniu rūpinasi ne tik institucijos, atsakingos už sanglaudos fondų įgyvendinimą, ar AFCOS. Kiti suinteresuotieji subjektai yra tyrimų ir baudžiamojo persekiojimo įstaigos, konkurencijos institucijos, pirkimų agentūros ir, priklausomai nuo šalies, tam tikros kitos institucijos. Valstybės narės turėtų nustatyti tinkamus koordinavimo mechanizmus, kurie suteiktų galimybę įvairiems proceso dalyviams keistis informacija apie taikytas ir planuojamas priemones ir tobulinimo rekomendacijomis.

Vis dėlto, daugelis mūsų aplankytų valstybių narių neturi tinkamų koordinavimo mechanizmų, kurie apimtų visus kovoje su sukčiavimu, darančiu poveikį ES sanglaudos politikos finansavimui, dalyvaujančius susijusius subjektus.

Bulgarijoje, kur 60 % mūsų nagrinėtų atvejų užbaigė arba atmetė prokuratūra, nei AFCOS, nei vadovaujančiosios institucijos sistemingai neanalizuoja atmetimo priežasčių. Vengrijoje AFCOS neturi suvestinės, parodančios priemones, kurios buvo faktiškai įgyvendintos kovos su sukčiavimu valdymo procese, arba praneštų atvejų būseną. Rumunijos AFCOS atlieka koordinavimo darbą tik pagal dvišalius susitarimus su kiekviena iš programos institucijų, tačiau nėra nacionalinio daugiašalio koordinavimo mechanizmo, kuriame dalyvautų visi suinteresuotieji subjektai. Ispanijoje įstaigos, kuri turėjo padėti AFCOS koordinuoti visus kovoje su sukčiavimu dalyvaujančius susijusius subjektus, steigimas buvo sustabdytas nuo tada, kai 2016 m. buvo įsteigta AFCOS⁴⁷.

Mes nustatėme geros koordinavimo praktikos pavyzdį Latvijoje (žr. 5 langelį).

Išvados ir rekomendacijos

Šio audito metu mes įvertinome, ar vadovaujančiosios institucijos tinkamai įvykdė savo pareigas visuose kovos su sukčiavimu valdymo proceso etapuose, būtent: sukčiavimo prevencijos, sukčiavimo aptikimo ir atsako į sukčiavimą (įskaitant ataskaitų teikimą ir netinkamai išmokėtų lėšų susigrąžinimą). Šiuo tikslu mes įvertinome, ar vadovaujančiosios institucijos:

1. parengė kovos su sukčiavimu politiką, atliko išsamų rizikos vertinimą ir įgyvendino tinkamas prevencijos ir aptikimo priemones ir
2. tinkamai reagavo į aptiktą sukčiavimą koordinuodamos veiksmus su AFCOS ir kitomis kompetentingomis kovos su sukčiavimu įstaigomis.

Mes darome bendrą išvadą, kad nepaisant to, kad buvo teigiamų pokyčių, susijusių su vadovaujančiųjų institucijų atliekamu sukčiavimo rizikų nustatymu ir prevencinių priemonių rengimu, joms vis dar reikia gerinti sukčiavimo aptikimą, atsaką į jį ir koordinavimą.

Vadovaujančiosios institucijos paprastai neturi konkrečios kovos su sukčiavimu politikos

Vadovaujančiosios institucijos retai parengia oficialią kovos su sukčiavimu politiką arba panašų atskirą dokumentą, kuriame nustatomos sukčiavimo prevencijos, aptikimo ir atsako (taisomosios ir baudžiamojo persekiojimo) priemonės, kurias jos parengia atsižvelgdamos į rizikos vertinimą. Mes manome, kad oficialios kovos su sukčiavimu politikos, kaip atskiro, nepriklausomo dokumento, parengimas ir paskelbimas yra būtinas norint pagarsinti vadovaujančiosios institucijos ryžtą aktyviai kovoti su sukčiavimu. Tai yra ypač svarbu, nes tik dešimt valstybių narių priėmė nacionalinę kovos su sukčiavimu strategiją, paremtą Komisijos rekomendacijomis. Manome, kad nuostatų, įpareigojančių vadovaujančiąsias institucijas priimti oficialią kovos su sukčiavimu politiką, nebuvimas yra 2014–2020 m. kovos su sukčiavimu sistemos koncepcijos trūkumas (18‑21 dalys).

1. Valstybės narės, kurios neturi nacionalinės kovos su sukčiavimu strategijos (žr. 20 dalį ir 19 išnašą), turėtų ją parengti. Strategija turėtų tenkinti bent šias sąlygas:
• ji turėtų būti paremta esamų rizikų įvertinimu ir ją rengiant turėtų būti pasitelkti skirtingų sričių kompetentingi subjektai (ES fondų vadovai, kompetentingos sukčiavimų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigos ir kt.);
• joje turėtų būti nustatytos konkrečios priemonės, skirtos sukčiavimo prevencijai, aptikimui, tyrimui ir baudžiamajam persekiojimui bei lėšų susigrąžinimui ir sankcijoms;
• joje turėtų būti nustatyta speciali tvarka, skirta kovos su sukčiavimu priemonių įgyvendinimui stebėti ir rezultatams išmatuoti; ir
• joje turėtų būti aiškiai priskirti įgaliojimai dėl kovos su sukčiavimu priemonių įgyvendinimo, stebėjimo, koordinavimo ir lyginamojo vertinimo.
2. Jei nacionaliniu lygmeniu dar nėra pakankamai išsamios strategijos, Komisija turėtų pareikalauti iš vadovaujančiųjų institucijų priimti oficialią kovos su sukčiavimu politiką ar pareiškimą, apimantį jų atsakomybės srityje esančias veiksmų programas. Ši politika turėtų būti naudojama kaip bendras informacijos šaltinis, kuriame būtų nustatyti kovos su sukčiavimu kultūros plėtojimo strategijos, kovos su sukčiavimu įgaliojimų paskirstymas, ataskaitų apie įtariamą sukčiavimą teikimo mechanizmai ir skirtingų subjektų bendradarbiavimo pagal 7 pagrindinį reikalavimą ir Komisijos gaires būdai.

Terminas: iki 2019 m. pabaigos

Vadovaujantis visiško sukčiavimo netoleravimo požiūriu, per BNR derybų ir patvirtinimo procesą 2021–2027 m. laikotarpiu bendrai veikiančios teisėkūros institucijos galėtų apsvarstyti galimybę nacionalinių strategijų arba kovos su sukčiavimu politikos priėmimą padaryti privalomą.

Vadovaujančiosios institucijos sistemingai įvertina sukčiavimo rizikas, tačiau šis procesas galėtų būti dar labiau pagerintas

Pagal 2014–2020 m. kontrolės sistemos nuostatas, vadovaujančiosios institucijos dabar sistemingai įvertina sukčiavimo rizikas (iš esmės remdamosi Komisijos pateiktomis gairėmis), o tai yra svarbus pagerinimas kovos su sukčiavimu srityje (22 ir 23 dalys). Tačiau kai kurių mūsų aplankytų vadovaujančiųjų institucijų požiūris vis dar pernelyg mechaniškas ir nėra pasinaudojama papildoma kitų sritį išmanančių susijusių subjektų, pavyzdžiui, AFCOS arba tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigų, pagalba.

Vadovaujančiosios institucijos dauguma atvejų padarė išvadą, kad jų esamos kovos su sukčiavimu priemonės yra pakankamai geros, kad būtų šalinama sukčiavimo rizika. Manome, kad ši išvada gali būti pernelyg optimistiška (24‑28 dalys).

Vadovaujančiosios institucijos, visų pirma tos, kurios yra atsakingos už programas, kurioms būdinga ypač didelė rizika ir kurių finansinė apimtis yra didelė, turėtų pabandyti pasitelkti į pagalbą išorės subjektus, turinčius įrodytos patirties kovojant su sukčiavimu (pavyzdžiui, baudžiamojo persekiojimo institucijų atstovus), vertinant rizikas ir esamų kovos su sukčiavimu priemonių tinkamumą.

Terminas: iki 2019 m. pabaigos

Vadovaujančiosios institucijos pagerino sukčiavimo prevencijos priemones, bet nepadarė reikšmingos pažangos, kad būtų preventyviai aptinkamas sukčiavimas

2014–2020 m. laikotarpiui rengiant papildomas kovos su sukčiavimu priemones daugiausia dėmesio buvo skiriama prevencinėms priemonėms, kurios yra visapusiškesnės nei 2007–2013 m. laikotarpiu (29‑32 dalys).

Tačiau 2014–2020 m. sukčiavimo atvejų aptikimo priemonės iš esmės lieka tokios pačios kaip ir 2007–2013 m. priemonės, kurios buvo taikytos silpnesnei kontrolės sistemai (33‑35 dalys). Vadovaujančiosios institucijos nepakankami pasinaudoja duomenų analize sukčiavimui aptikti ir dauguma mūsų aplankytų valstybių narių neišnaudojo visų priemonės „Arachne“ galimybių (36‑38 dalys).

Vadovaujančiosios institucijos nepadarė reikšmingos pažangos diegdamos prevencines sukčiavimo aptikimo priemones, pavyzdžiui, atlikdamos specialų slaptų susitarimų per viešuosius pirkimus tikrinimą (33 dalis). Nors vadovaujančiosios institucijos sukčiavimo atskleidimo karštąsias linijas ir informacijos atskleidimo mechanizmus laiko labai veiksmingais sukčiavimo aptikimo metodais, iš tikrųjų juos naudoja mažiau nei pusė vadovaujančiųjų institucijų, atsakiusių į mūsų apklausą (34 ir 35 dalys).

Be to, neįmanoma įvertinti sukčiavimo prevencijos ar aptikimo priemonių veiksmingumo, kadangi vadovaujančiosios institucijos neturi procedūrų, skirtų stebėti jų įgyvendinimą ir įvertinti jų veiksmingumą (40 ir 41 dalys).

1. Vadovaujančiosios institucijos, kurios dabar nenaudoja sukčiavimo duomenų analizės priemonių, visų pirma Arachne, turėtų pradėti jas naudoti dėl jų teikiamų galimybių sistemingai ir sąnaudų atžvilgiu efektyviai nustatyti sukčiavimo rizikas;
2. Komisija, vykdydama savo pagal pasidalijamąjį valdymą suteiktus priežiūros įgaliojimus, turėtų aktyviai skatinti prevencinių ir kitų naujų sukčiavimo aptikimo metodų taikymą reguliariai skleisdama konkrečius geriausios praktikos atvejus ir
3. bendradarbiaudama su AFCOS, Komisija turėtų parengti minimalius sukčiavimo prevencijos ir aptikimo priemonių įgyvendinimo ir veiksmingumo stebėjimo ir vertinimo tvarkos reikalavimus.

Terminas: iki 2021 m. pabaigos

Per BNR derybų ir patvirtinimo procesą 2021–2027 m. laikotarpiu bendrai veikiančios teisėkūros institucijos galėtų apsvarstyti galimybę 2021–2027 m. laikotarpiu tinkamų duomenų analizės priemonių (pavyzdžiui, Arachne) naudojimą padaryti privalomą, siekiant santykinai mažomis sąnaudomis pagerinti sukčiavimo aptikimo veiksmingumą.

Vadovaujančiosios institucijos nepakankamai pranešinėja apie sukčiavimo atvejus PIF ataskaitose ir neperduoda jų tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigoms

Kalbant apie atsaką į sukčiavimą, mes nustatėme, kad vadovaujančiosios institucijos nepakankamai pranešinėja apie sukčiavimo atvejus ir kad tai daro poveikį PIF ataskaitose paskelbtų sukčiavimo aptikimo lygių patikimumui (48‑57 dalys). Keletas vadovaujančiųjų institucijų taip pat sistemingai nepranešinėja įtariamo sukčiavimo atvejų tyrimo ar baudžiamojo persekiojimo įstaigoms (58‑60 dalys). Mes nustatėme, kad vadovaujančiosios institucijos daugiausia dėmesio skiria ES finansavimo atšaukimui ir ne visada susigrąžina lėšas iš kaltininkų ar skiria atgrasančias nuobaudas ar sankcijas (61 ir 62 dalys). Vadovaujančiosios institucijos taip pat tinkamai neįvertina galimų įtariamo sukčiavimo horizontalių pasekmių (63 ir 64 dalys; 4 langelis). Visi šie aspektai smarkiai riboja atgrasomąjį sukčiavimo tyrimų poveikį.

1. Komisija turėtų nustatyti aiškius ataskaitų apie sukčiavimą teikimo reikalavimus visoms valstybių narių įstaigoms ir, konkrečiai, vadovaujančiosioms institucijoms. Jie turėtų būti grindžiami standartiniu sukčiavimo, kenkiančio ES finansiniams interesams, aiškinimu naujoje PIF direktyvoje;
2. Komisija turėtų reikalauti, kad vadovaujančiosios institucijos sistemingai įvertintų įtariamo sukčiavimo horizontalias pasekmes jų valdymo ir kontrolės sistemose; ir
3. Komisija turėtų paskatinti vadovaujančiąsias institucijas pranešinėti visus įtariamo sukčiavimo atvejus baudžiamojo tyrimo ar persekiojimo įstaigoms.
4. Siekiant užtikrinti, kad atgrasymas būtų veiksmingas, vadovaujančiosios institucijos turėtų imtis proporcingų priemonių, skirtų viešosioms lėšoms iš sukčiavimo vykdytojų susigrąžinti, o ne tik atšaukti išlaidų tinkamumo finansuoti ES lėšomis patvirtinimą.

Terminas: iki 2019 m. pabaigos

Per BNR derybų ir patvirtinimo procesą 2021–2027 m. laikotarpiu bendrai veikiančios teisėkūros institucijos galėtų apsvarstyti galimybę įvesti konkrečias sankcijas ir nuobaudas už ES finansiniams interesams žalą darantį sukčiavimą atsakingiems subjektams. Konkrečiai, kaip ir kitose politikos srityse, šios priemonės galėtų apimti konkrečią piniginę nuobaudą, priklausančią nuo neatitikimo finansinio poveikio, arba mechanizmą, pagal kurį tam tikrą metų skaičių atimama galimybė gauti ES finansavimą.

Kovą su sukčiavimu silpnina nepakankamas AFCOS funkcijų apibrėžimas reglamente ir silpnas veiksmų tarp valstybių narių įstaigų koordinavimas

Kalbant apie kovos su sukčiavimu veiklos koordinavimą, nustatėme didelių skirtumų, susijusių su tuo, kaip AFCOS yra organizuotos ir aprūpintos ištekliais (66‑70 dalys). Šiuo atžvilgiu Komisijos pasiūlyme iš dalies keisti OLAF reglamentą nėra suteikta pakankamo aiškumo dėl minimalių AFCOS funkcijų. Apie sukčiavimo bylų būseną nėra pakankamai pranešama ir ji nepakankamai prižiūrima (71‑73 dalys), kadangi AFCOS ne visada turi prieigą prie informacijos apie tiriamų sukčiavimo bylų būseną. Dažnas koordinavimo nebuvimas neigiamai veikia kovos su sukčiavimu veiksmingumą (74‑78 dalys).

Komisija turėtų paskatinti valstybes nares išplėsti AFCOS koordinavimo su vadovaujančiosiomis institucijomis vaidmenį jį papildant ryšių palaikymu su visomis nacionalinėmis įstaigomis, kurios yra atsakingos už įtariamo sukčiavimo tyrimą ir baudžiamąjį persekiojimą.

Terminas: iki 2019 m. pabaigos

Gerbiant valstybių narių teisę lanksčiai apibrėžti ir organizuoti savo kovos su sukčiavimu darbą remiantis subsidiarumo principu, ES bendrai veikiančios teisėkūros institucijos galėtų apsvarstyti galimybę nustatyti minimalias AFCOS funkcijas. Tai galėtų būti padaryta, pavyzdžiui, šiuo metu vykstančio OLAF reglamento pakeitimo teisėkūros proceso kontekste, siekiant užtikrinti veiksmingą AFCOS koordinavimo vaidmenį. AFCOS galėtų būti priskirtos bent šios funkcijos:

• padėti palaikyti ryšius tarp vadovaujančiųjų institucijų (ir kitų už programas atsakingų institucijų) bei kitų kovoje su sukčiavimu dalyvaujančių valstybių narių įstaigų, visų pirma tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo įstaigų;
• stebėti atskirų bylų būseną ir teikti ataskaitas Komisijai apie tolesnes priemones, kurių imasi atsakingos vadovaujančiosios institucijos, tinkamai išlaikant vykstančių tyrimų konfidencialumą, ir
• patvirtinti kasmet, atsižvelgiant į Komisijos rengimąsi skelbti PIF ataskaitas, kad IMS įrašyta informacija yra išsami, patikima, tiksli ir atnaujinta.

Šią ataskaitą priėmė II kolegija, vadovaujama Audito Rūmų narės Ilianos IVANOVOS, 2019 m. kovo 27 d. Liuksemburge įvykusiame posėdyje.

Audito Rūmų vardu

Pirmininkas
Klaus-Heiner LEHNE

Galinės išnašos

¹ Iš šių apibrėžčių mes pašalinome nuorodas į ES pajamas.

² 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos 1 straipsnio 2 dalis („PIF reglamentas“)(OL L 312, 1995 12 23, p. 1).

³ 1995 m. liepos 26 d. Tarybos akto dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos konvencijos parengimo („PIF konvencija“) priedo 1 straipsnio a dalis.

⁴ Kiti ESI fondai yra Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas (EJRŽF).

⁵ 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo ir panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, konsoliduotos redakcijos (OL L 210, 2006 7 31, p. 25) 58 straipsnio h punktas, 70 straipsnio 1 dalies b punktas ir 98 straipsnio 1 dalis ir 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1828/2006, nustatančio Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 įgyvendinimo taisykles, konsoliduotos redakcijos (OL L 371, 2006 12 27, p. 1) 20 straipsnio 2 dalies a punktas, 28 straipsnio 1 dalies e ir n punktai, 28 straipsnio 2 dalis, 30 straipsnis ir 33 straipsnio 2 dalis.

⁶ 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų žuvininkystės fondui taikytinos bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos, (OL L 347, 2013 12 20, p. 320) (toliau – BNR) 72 straipsnis ir 125 straipsnio 4 dalies c punktas. Šioje ataskaitoje kalbame apie „kovos su sukčiavimu valdymo procesą“, kuris atitinka sąvoką „kovos su sukčiavimu valdymo ciklas“, vartojamą Komisijos rekomendaciniuose dokumentuose.

⁷ Komisijos gairių valstybėms narėms ir už programas atsakingoms institucijoms dėl sukčiavimo rizikos vertinimo bei veiksmingų ir proporcingų kovos su sukčiavimu priemonių (EGESIF 14–0021) 11 puslapis.

⁸ Bendros kovos su sukčiavimu ERPF, SF, ESF, EPLSAF, EGF, ESSF ir EJRŽF srityje 2015–2020 m. strategijos 2.2.1 skirsnis, 2015 m. gruodžio 23 d. Ares (2015) 6 023 058 (galima rasti: http://ec.europa.eu/sfc/sites/sfc2014/files/sfc-files/JOINT%20ANTI-FRAUD-STRATEGY2015–2020.pdf).

⁹ 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 248, 2013 9 18, p. 1), iš dalies pakeisto 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 2016/2030, (OL L 317, 2016 11 23, p. 1) 3 straipsnio 4 dalis.

¹⁰ Rekomendacinės pastabos dėl kovos su sukčiavimu koordinavimo tarnybos (AFCOS) pagrindinių užduočių ir pareigų, 2013 m. lapkričio 13 d., Ares (2013) 3 403 880.

¹¹ Santrumpa PIF yra kilusi iš prancūzų kalbos termino „protection des intérêts financiers“ ir reiškia bendrą ES finansinių interesų apsaugą.

¹² Direktyvos 2017/1371 17 straipsnio 1 dalis.

¹³ 2018 m. rugsėjo 3 d. COM(2018) 553 final.

¹⁴ 2017 m. PIF ataskaitos statistikos priedas, p. 93. Sukčiavimo aptikimo lygis yra santykis tarp sumų, susijusių su praneštais įtariamo sukčiavimo atvejais, ir 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu atliktais mokėjimais (91 puslapis). Šis rodiklis neapima neaptiktų arba nepraneštų sukčiavimo atvejų.

¹⁵ Komisijos gairės valstybėms narėms ir už programas atsakingoms institucijoms dėl sukčiavimo rizikos vertinimo bei veiksmingų ir proporcingų kovos su sukčiavimu priemonių, 11 puslapis (2014 m. birželio 16 d. EGESIF 14–0021).

¹⁶ Komisijos gairės valstybėms narėms ir už programas atsakingoms institucijoms dėl sukčiavimo rizikos vertinimo ir veiksmingų ir proporcingų kovos su sukčiavimu priemonių (2014 m. birželio 16 d. EGESIF 14–0021), OLAF vadovas dėl valstybių narių auditorių vaidmens sukčiavimo prevencijos ir aptikimo srityse (2014 m. spalio mėn.) ir bendros metodikos, skirtos valdymo ir kontrolės sistemų vertinimui valstybėse narėse, gairės (2014 m. gruodžio 18 d. EGESIF 14–0010-final).

¹⁷ 2014 m. kovo 3 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 480/2014, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013 (OL L 138, 2014 5 13, p. 5) ir apibrėžti pagrindiniai valdymo ir kontrolės sistemoms taikomi reikalavimai ir pateikta jų klasifikacija atsižvelgiant į veiksmingą tų sistemų veikimą, 30 straipsnis ir IV priedas – konkrečiai, 7 pagrindinis reikalavimas (veiksmingas proporcingų kovos su sukčiavimu priemonių įgyvendinimas).

¹⁸ Šia prasme „oficiali kovos su sukčiavimu politika“ atitinka „sukčiavimo rizikos valdymo programą“, kurią apibrėžė Patvirtintų sukčiavimo tyrėjų asociacija (ACFE) savo „Sukčiavimo tyrėjų vadove“ arba „Sukčiavimo rizikos valdymo vadove“, kurį ji parengė su Tredvėjaus komisiją remiančių organizacijų komitetu (COSO), ir „oficialias kovos su sukčiavimu ir korupcija strategijas“, kurias parengė Akredituotas viešųjų finansų ir apskaitos institutas (CIPFA) savo „Sukčiavimo ir korupcijos rizikos valdymo praktikos kodekse“.

¹⁹ Nacionalinės kovos su sukčiavimu strategijos taikomos dešimtyje iš 28 valstybių narių: Bulgarijoje, Čekijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje, Italijoje, Latvijoje, Vengrijoje, Maltoje ir Slovakijoje. Rumunija taip pat turi strategiją, tačiau ji dabar yra pasibaigusi (Šaltinis: 2017 m. PIF ataskaita, p. 12). Valstybės narės, kurios nėra priėmusios nacionalinės strategijos, yra šios: Belgija, Danija, Vokietija, Estija, Airija, Ispanija, Kipras, Lietuva, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija, Slovėnija, Suomija, Švedija ir Jungtinė Karalystė.

²⁰ 30 straipsnis ir IV priedas.

²¹ Komisijos pasiūlymo dėl 2021–2027 m. BNR 11 straipsnis ir III priedas, COM (2018) 375, 2018 m. gegužės 29 d.

²² Rekomendaciniame dokumente Komisija parengė sukčiavimo rizikos vertinimo modelį, paremtą 31 standartine būdinga rizika, kuri toliau skirstoma į 40 rizikų ir 128 rekomenduojamas riziką mažinančias kontrolės priemones, kurių kiekviena priskiriama keturiems bendro valdymo procesams (pareiškėjų atrankai, operacijų vykdymui ir tikrinimui, tvirtinimui ir mokėjimui bei tiesioginiams vadovaujančiųjų institucijų pirkimams). Vis dėlto, šiame dokumente nėra aprašytos finansinės priemonės arba rizikos, susijusios su valstybės pagalba.

²³ DG REGIO „Sukčiavimo ir korupcijos Europos struktūrinių ir investicijų fondų fonduose prevencija – praktikos ES valstybėse narėse apžvalga“, 2018 m. spalio mėn., galima rasti: https://ec.europa.eu/regional_policy/en/information/publications/studies/2018/study-on-the-implementation-of-article-125–4-c-of-the-regulation-eu-no-1303–2013-laying-down-the-common-provisions-on-the-european-structural-and-investment-fund-in-member-states.

²⁴ Daugiau informacijos apie sąžiningumo paktus galima gauti Komisijos svetainėje http://ec.europa.eu/regional_policy/en/policy/how/improving-investment/integrity-pacts/.

²⁵ Remiantis požymiais, kuriuos Komisija pateikė savo 2009 m. vasario 18 d. informaciniame pranešime apie su ERPF, ESF ir SF susijusio sukčiavimo požymius.

²⁶ Pats sukčiavimo, nukreipto prieš ES sanglaudos politikos fondus, pobūdis yra toks, kad kaltininkai pastebi esamų kontrolės priemonių ribotumus ir bando jais pasinaudoti, siekdami gauti tiesioginės ar netiesioginės neteisėtos naudos.

²⁷ Konkrečiai, 2018 m. plataus masto sukčiavimo ir piktnaudžiavimo darbe tyrimas „Ataskaita tautoms“ (Report to the Nations), kurią paskelbė Kvalifikuotų sukčiavimo tyrėjų asociacija (ACFE). Remiantis šiuo tyrimu, sukčiavimas yra daugiausia nustatomas per įspėjimus, kokie jie bebūtų – darbuotojų, vartotojų, konkurentų ar anoniminių šaltinių.

²⁸ „Pranešimo apie sukčiavimą“ priemonė https://ec.europa.eu/anti-fraud/olaf-and-you/report-fraud_en.

²⁹ Audito Rūmų nuomonės Nr. 4/2018 dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl asmenų, pranešančių apie Sąjungos teisės pažeidimus, apsaugos 3, 12, 21, 23 ir 32 dalys.

³⁰ Žr. Komisijos pranešimą spaudai IP/19/1604 “Europos Komisija palankiai vertina preliminarų susitarimą visoje ES stiprinti pranešėjų apsaugą” (http://europa.eu/rapid/press-release_IP-19–1604_lt.htm).

³¹ Komisijos gairės valstybėms narėms ir už programas atsakingoms institucijoms dėl sukčiavimo rizikos vertinimo bei veiksmingų ir proporcingų kovos su sukčiavimu priemonių (EGESIF 14–0021).

³² DG REGIO tyrimo „Sukčiavimo ir korupcijos Europos struktūrinių ir investicijų fondų fonduose prevencija – praktikos ES valstybėse narėse apžvalga“ 51 puslapis.

³³ Du neatitikimus pranešė Slovakija, jų vertė yra beveik 0,6 milijardo eurų. Iš esmės, jie yra ankstyvame sukčiavimo valdymo proceso etape ir dar gali žymiai pasikeisti.

³⁴ BNR 122 straipsnio 2 dalis; Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 2015/1970, papildančio Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) Nr. 1303/2013, su specialiomis nuostatomis dėl pranešimų apie neatitikimus (OL L 293, 2015 11 10, p. 1), 3 ir 4 straipsniai; Komisijos reglamento (EB) Nr. 1828/2006 (įgyvendinimo taisyklės) 28 straipsnio 2 dalis.

³⁵ EAR specialioji ataskaita Nr. 01/2019: „Kova su sukčiavimu naudojant ES lėšas. Reikalingi veiksmai“, 21–32 dalys.

³⁶ Specialioji ataskaita Nr. 01/2019 „Kova su sukčiavimu naudojant ES lėšas. Reikalingi veiksmai“, 29 dalis.

³⁷ 2014 m. kovo 3 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 480/2014, kuriuo papildomas Reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, IV priedas.

³⁸ Su šiais 84 sukčiavimo atvejais susijusi suma, kuri turėjo būti susigrąžinta, sudarė 7 milijonus eurų.

³⁹ Specialioji ataskaita Nr. 01/2019 „Kova su sukčiavimu naudojant ES lėšas. Reikalingi veiksmai“, 112–115 dalys.

⁴⁰ Apskaičiuojama remiantis IMS pateikta informacija. Kaip nurodėme pirmiau, ši informacija ne visada yra tiksli.

⁴¹ Pirminis administracinis arba teisminis nustatytas faktas (PACA) yra pirmas kompetentingos institucijos raštiškas įvertinimas, kuriame padaroma išvada, kad neatitikimas galėjo atsirasti dėl sukčiavimo, nesuteikiant pagrindo riboti tolesnį šio atvejo vertinimą. PACA gali būti įvairių rūšių, pavyzdžiui, vadovaujančiosios institucijos arba tarpinės įstaigos parengta valdymo tikrinimo ataskaita, audito institucijos, Komisijos arba Audito Rūmų audito ataskaita arba prokuroro ar teisėjo priimtas kaltinamasis aktas pradedant formalų baudžiamąjį tyrimą.

⁴² 2013 m. rugsėjo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (OL L 248, 2013 9 18, p. 1), iš dalies pakeistas 2016 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentu (ES, Euratomas) Nr. 2016/2030, (OL L 317, 2016 11 23, p. 1).

⁴³ Rekomendacinės pastabos dėl kovos su sukčiavimu koordinavimo tarnybos (AFCOS) pagrindinių užduočių ir pareigų, 2013 m. lapkričio 13 d., Ares (2013) 3 403 880.

⁴⁴ Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo dėl bendradarbiavimo su Europos prokuratūra ir OLAF tyrimų veiksmingumo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų, COM(2018) 338 final 2018/0170 (COD).

⁴⁵ Komisijos ataskaita Europos Parlamentui ir Tarybai dėl Reglamento (ES, Euratomas) Nr. 883/2013 taikymo vertinimo, SWD(2017) 332 final.

⁴⁶ Nuomonė Nr. 8/2018 dėl 2018 m. gegužės 23 d. Komisijos pasiūlymo dėl Reglamento Nr. 883/2013 dalinio pakeitimo dėl bendradarbiavimo su Europos prokuratūra ir OLAF tyrimų veiksmingumo – konkrečiai žr. [16, 38 ir 39] dalis.

⁴⁷ Karališkas dekretas, reglamentuojantis šios įstaigos sudėtį ir veikimą buvo galiausiai priimtas 2019 m. kovo 1 d. ir oficialiai paskelbtas 2019 m. kovo 19 d.

⁴⁸ Nuoroda į tyrimą – https://ec.europa.eu/regional_policy/en/information/publications/studies/2018/study-on-the-implementation-of-article-125-4-c-of-the-regulation-eu-no-1303-2013-laying-down-the-common-provisions-on-the-european-structural-and-investment-fund-in-member-states.

⁴⁹ Komisijos gairėse nurodyta: „atsižvelgiant į tokio audito rezultatus ir į nustatytą sukčiavimo aplinkoje riziką, veiksmų įgyvendinimo auditai gali būti atliekami taip dažnai, kaip to reikia.“ Rekomenduojama laikytis tikslingai orientuoto ir proporcingo požiūrio.

⁵⁰ Žr. SWD(2018) 386 final 2/2 4.3 punktą, p. 86–88 .

⁵¹ Žr. COM(2015) 386 final, 4.2.2 papunktį, p. 23.

⁵² OL L 283, 2017 10 31, p. 1.

⁵³ Žr. 2014 m. FIA ataskaitos (COM(2015) 386 final, 2015 7 31) 1 rekomendaciją, p. 30.

⁵⁴ Ares(2016)6943965, 2016 12 13. Gairės parengtos COCOLAF Sukčiavimo prevencijos pogrupyje, bendradarbiaujant su nacionaliniais ekspertais.

⁵⁵ Žr. SWD(2016) 237 final 2.4 punktą.

⁵⁶ ARES(2017)5692256, 2017 11 21.

⁵⁷ SWD(2015) 154 final 3.2 punktas, p. 57–61.

⁵⁸ Žr. SWD(2015) 154 final 3.2 punktą, p. 57–61.

Audito grupė

Specialiosiose ataskaitose Audito Rūmai pateikia savo auditų, susijusių su ES politikos kryptimis ir programomis arba su konkrečių biudžeto sričių valdymo temomis, rezultatus. Audito Rūmai audito užduotis atrenka ir nustato taip, kad jos turėtų kuo didesnį poveikį, atsižvelgdami į neveiksmingumo ar neatitikties teisės aktams rizikas, susijusių pajamų ar išlaidų lygį, būsimus pokyčius ir politinį bei viešąjį interesą.

Šį veiklos auditą atliko II audito kolegija, atsakinga už investicijų sanglaudai, augimo ir įtraukties išlaidų sritis, kuriai vadovauja Audito Rūmų narė Iliana Ivanova. Auditui vadovavo Audito Rūmų narys Henri Grethen, kuriam talkino kabineto atašė Ildikó Preiss; pagrindinis vadybininkas Juan Ignacio González Bastero; užduoties vadovas Jorge Guevara López (CFE) ir auditoriai Dana Christina Ionita, Sandra Dreimane (CFE), Florence Fornaroli, Efstratios Varetidis, Márton Baranyi, Zhivka Kalaydzhieva ir Janka Nagy-Babos. Lingvistinę pagalbą teikė Thomas Everett,

Iš kairės į dešinę: Márton Baranyi, Thomas Everett, Efstratios Varetidis, Henri Grethen, Ildikó Preiss, Dana Christina Ionita, Juan Ignacio González Bastero, Janka Nagy-Babos, Jorge Guevara López, Florence Fornaroli, Sandra Dreimane.

Kontaktas

EUROPOS AUDITO RŪMAI
12, rue Alcide de Gasperi
1615 Luxembourg
LUXEMBOURG

Tel. +352 4398-1
Užklausos: eca.europa.eu/lt/Pages/ContactForm.aspx
Interneto svetainė: eca.europa.eu
Twitter: @EUAuditors

Daug papildomos informacijos apie Europos Sąjungą yra internete. Ji prieinama per portalą Europa (http://europa.eu).

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2019

© Europos Sąjunga, 2019

Dėl leidimo naudoti arba kopijuoti nuotraukas arba kitą medžiagą, kurių autorių teisės nepriklauso Europos Sąjungai, būtina tiesiogiai kreiptis į autorių teisių subjektus.

KAIP SUSISIEKTI SU ES

Asmeniškai
Visoje Europos Sąjungoje yra šimtai Europe Direct informacijos centrų. Artimiausio centro adresą rasite svetainėje https://europa.eu/european-union/contact_lt

Telefonu arba el. paštu
Europe Direct tarnyba atsakys į jūsų klausimus apie Europos Sąjungą. Su šia tarnyba galite susisiekti:

• nemokamu numeriu: 00 800 6 7 8 9 10 11 (kai kurie operatoriai už šiuos skambučius gali imti mokestį),
• šiuo standartiniu numeriu: +32 22999696 arba
• elektroniniu paštu svetainėje https://europa.eu/european-union/contact_lt

KAIP RASTI INFORMACIJOS APIE ES

Internetas
Informacijos apie Europos Sąjungą visomis oficialiosiomis ES kalbomis galima rasti svetainėje Europa (https://europa.eu/european-union/contact_lt)

ES leidiniai
Nemokamų ir mokamų ES leidinių galite atsisiųsti arba užsisakyti svetainėje EU Bookshop (https://publications.europa.eu/lt/publications). Jeigu jums reikia daugiau nemokamų leidinių egzempliorių, kreipkitės į Europe Direct arba į vietos informacijos centrą (žr. https://europa.eu/european-union/contact_lt)

ES teisė ir susiję dokumentai
Norėdami susipažinti su ES teisine informacija, įskaitant visus ES teisės aktus nuo 1951 m. visomis oficialiosiomis kalbomis, apsilankykite svetainėje EUR-Lex (http://eur-lex.europa.eu/homepage.html?locale=lt)

ES atvirieji duomenys
ES atvirųjų duomenų portale (http://data.europa.eu/euodp) galima susipažinti su ES duomenų rinkiniais. Duomenis galima nemokamai parsisiųsti ir pakartotinai naudoti tiek komerciniais, tiek nekomerciniais tikslais