ES aplinkos politikos srityse ir veiksmuose principas „teršėjas moka“ taikomas nenuosekliai

Santrauka

Principas „teršėjas moka“ yra vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama Europos Sąjungos (ES) aplinkos politika. Šio principo taikymas reiškia, kad teršėjai apmoka savo taršos išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su priemonėmis, kurių imamasi siekiant užkirsti kelią taršai, ją kontroliuoti ir ištaisyti jos padarytą žalą, ir išlaidas, kurias dėl to patiria visuomenė. Taikant šį principą, teršėjai skatinami vengti žalos aplinkai ir traukiami atsakomybėn už sukeltą taršą. Be to, būtent teršėjas, o ne mokesčių mokėtojas sumoka su žalos ištaisymu susijusias išlaidas.

Šioje ataskaitoje dėmesys atkreipiamas į tai, ar principas buvo tinkamai taikomas keturiose ES aplinkos politikos srityse, t. y. pramoninės taršos, atliekų, vandens ir dirvožemio politikos srityse. Vertinome, ar Komisijos veiksmai, susiję su Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva, kurioje reglamentuojama ekonominės veiklos žala aplinkai, davė rezultatų. Galiausiai mes vertinome, ar Komisija ir valstybės narės užtikrino, kad ES biudžetas nebūtų naudojamas išlaidoms, kurias turėjo sumokėti teršėjas, atlyginti. 2014–2020 m. laikotarpiu suplanuotas ES sanglaudos politikos biudžetas ir programa LIFE sudaro apie 29 milijardus eurų, skirtų projektams, kurių paskirtis – būtent aplinkos apsauga. Tikrinome ES išlaidas ir veiksmus 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpiu.

Šios temos auditą nusprendėme atlikti, nes:

• dėl taršos visuomenė patiria daug išlaidų ir tai yra pagrindinis ES piliečiams nerimą keliantis klausimas;
• principas „teršėjas moka“ yra pagrindinė priemonė, kad būtų efektyviai ir sąžiningai įgyvendinti Europos aplinkos apsaugos tikslai;
• šioje ataskaitoje nustatytos galimybės principą geriau integruoti į būsimus aplinkos teisės aktus ir ES žalos aplinkai ištaisymo projektų finansavimo priemones;
• jos išvados ir rekomendacijos taip pat yra svarbios Parlamentui ir Tarybai tikrinant visus aplinkosaugos teisės aktus ir Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos vertinimą, kurį Komisija turi baigti 2023 m.

Apskritai nustatėme, kad principas „teršėjas moka“ įvairiose ES aplinkos politikos srityse yra nevienodai atspindėtas bei taikomas ir kad jo aprėptis bei taikymas buvo neišsamūs. Dėl atsakomybės už žalą aplinkai, Komisijos veiksmai, kuriais siekiama remti valstybes nares įgyvendinant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą, nepadėjo pašalinti pagrindinių trūkumų, pavyzdžiui, neaiškių sąvokų ir apibrėžčių ir finansinio užtikrinimo nebuvimo bankroto atveju. ES biudžetas kartais naudojamas valymo veiksmams, už kuriuos pagal principą „teršėjas moka“ turėjo sumokėti teršėjai, finansuoti.

Rekomenduojame Komisijai:

• įvertinti taikymo sritį, siekiant tvirčiau integruoti principą „teršėjas moka“ į aplinkos teisės aktus;
• apsvarstyti galimybę griežčiau taikyti Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą;
• užtikrinti, kad ES lėšos nebūtų naudojamos projektams, už kuriuos turėtų sumokėti teršėjas, finansuoti.

Įvadas

Europos Sąjungos aplinkos politika siekiama užtikrinti, kad visi ES piliečiai gyventų sveikoje aplinkoje, kurioje gamtos ištekliai valdomi tvariai ir užtikrinama biologinė įvairovė¹. Per pastaruosius dešimtmečius į orą, vandenį ir dirvožemį išmetamų teršalų kiekis gerokai sumažėjo², tačiau tarša ir žala aplinkai tebelieka rimta problema.

Visoje ES 26 % požeminio vandens telkinių dar turi pasiekti „gerą cheminę būklę“ ir apytiksliai 60 % paviršinio vandens (upių, ežerų ir tarpinių bei pakrančių vandenų) dar nėra geros cheminės ir ekologinės būklės³. ES yra apie 2,8 milijonai vietų, kurios gali būti užterštos, visų pirma dėl pramoninės veiklos ir atliekų šalinimo⁴. Oro tarša, kuri yra didžiausias su aplinka susijęs rizikos sveikatai veiksnys ES, taip pat kenkia vegetacijai ir ekosistemoms⁵.

Principo „teršėjas moka“ kilmė

Principą „teršėjas moka“ 1972 m. pirmą kartą nustatė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO)⁶. Jame nurodyta, kad teršėjas turėtų sumokėti išlaidas, susijusias su valdžios institucijų nustatytų taršos prevencijos ir kontrolės priemonių vykdymu, siekiant užtikrinti priimtiną aplinkos būklę. Politikos formuotojai gali pasinaudoti šiuo principu, kad pažabotų taršą ir atkurtų aplinką. Taikant šį principą, teršėjai skatinami vengti žalos aplinkai ir traukiami atsakomybėn už savo sukeltą taršą. Be to, būtent teršėjas, o ne mokesčių mokėtojas sumoka dėl taršos atsiradusias išlaidas. Ekonominiu požiūriu tai reiškia „neigiamo šalutinio poveikio aplinkai“ priskyrimą. Jeigu su tarša susijusios išlaidos priskiriamos teršėjui, prekių ir paslaugų kaina padidėja tiek, kad būtų sumokėtos šios išlaidos. Todėl vartotojų polinkis mokėti mažiau bus paskata gamintojams prekiauti mažiau taršiais produktais⁷.

Nuo 1972 m. principo „teršėjas moka“ taikymo sritis palaipsniui didėjo (1 diagrama)⁸. Principas iš pradžių buvo orientuotas tik į taršos prevencijos ir kontrolės išlaidas, tačiau vėliau jis buvo praplėstas taip, kad būtų įtrauktos išlaidos, skiriamos priemonėms, kurių institucijos ėmėsi, siekdamos kovoti su išmetamais teršalais. Paskui šio principo taikymas buvo dar labiau praplėstas, kad būtų taikomas atsakomybei už aplinkos apsaugą: teršėjai turėtų sumokėti už aplinkai sukeltą žalą, nepaisant to, ar tarša, dėl kurios buvo sukelta žala, neviršija teisinių ribų (dar vadinama „leistina likutinė tarša“) arba ji buvo sukelta atsitiktinai⁹.

Šaltinis: Audito Rūmai.

1992 m. Jungtinių Tautų aplinkos ir vystymosi deklaracijoje (dar vadinama Rio deklaracija¹⁰) principas „teršėjas moka“ numatytas tarp 27 pagrindinių darnaus vystymosi ateities principų.

Principas „teršėjas moka“ Europos Sąjungoje

Politikos pagrindas

ES aplinkos politika grindžiama principu „teršėjas moka“. 2007 m. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 191 straipsnio 2 dalyje¹¹ nustatyta, kad: [Sąjungos aplinkos] politika yra grindžiama atsargumo principu bei principais, kad reikia imtis prevencinių veiksmų, kad žala aplinkai pirmiausia turėtų būti atitaisoma ten, kur yra jos šaltinis, ir kad atlygina teršėjas. ES teisės aktų leidėjai nėra saistomi principo tais atvejais, kai jie priima teisės aktus kitose ES politikos srityse nei aplinkos politika, net jeigu tie teisės aktai gali turėti didelį poveikį aplinkai, tai, pavyzdžiui, galima pasakyti apie transporto, žuvininkystės arba žemės ūkio politiką.

Europos Komisija yra įpareigota rengti aplinkos srities teisės aktų pasiūlymus, kurie grindžiami principu „teršėjas moka“, o valstybės narės privalo į nacionalinę teisę perkelti, taikyti ES aplinkos direktyvas ir reglamentus ir užtikrinti jų vykdymą. ES ir nacionaliniai teisės aktų leidėjai turi įvairių priemonių, kurias naudodami taiko principą „teršėjas moka“, kaip parodyta 2 diagramoje.

Šaltinis: Audito Rūmai, parengta remiantis Europos Komisijos pateiktimi „ES aplinkos apsaugos teisės principas „teršėjas moka““.

Per pastaruosius dešimtmečius ES priėmė įvairių teisės aktų aplinkos srityje. Politikos srityse aptariami aplinkos klausimai, pavyzdžiui, biologinė įvairovė, miškininkystė, dirvožemio ir žemės naudojimas, vanduo ir oras. Kitos politikos sritys yra skirtos būtent taršos šaltiniams, pavyzdžiui, cheminėms medžiagoms, pramoninei taršai ir atliekoms. Atitinkami aplinkos srities teisės aktai, susiję su principo „teršėjas moka“ taikymu, yra:

• Pramoninių išmetamų teršalų direktyva 2010/75/ES (PITD), kurioje, remiantis apytiksliai 52 000 dideliems pramonės įrenginiams taikoma leidimų sistema, nustatytos išmetamų teršalų ribinės vertės. PITD grindžiama integruotu metodu: leidimuose turi būti atsižvelgiama į visą įrenginio aplinkosauginį veiksmingumą, apimantį, pavyzdžiui, išmetamuosius teršalus, žaliavų naudojimą, energijos vartojimo efektyvumą ir atkūrimą uždarius eksploatavimo vietą.
• Atliekų pagrindų direktyva 2008/98/EB, kuri taikoma atliekų tvarkymui. Kitose teisinėse priemonėse aptariami konkretūs klausimai ir atliekų srautai, pavyzdžiui, pakuočių atliekos, vienkartiniai plastikiniai gaminiai, elektros ir elektroninė įranga, baterijos ir akumuliatoriai, eksploatuoti netinkamos transporto priemonės, kasybos atliekos, sąvartynai ir atliekų vežimas.
• Vandens pagrindų direktyva 2000/60/EB (VPD) taikoma vandens politikai kartu su Miesto nuotekų valymo direktyva 2007/60/EEB, Geriamojo vandens direktyva (ES) 2020/2184 ir Potvynių direktyva 2007/60/EB. Kituose konkretiems sektoriams taikomuose teisės aktuose, pavyzdžiui, Pesticidų direktyvoje 2009/128/EB arba Nitratų direktyvoje 91/676/EEB, reglamentuojama poveikį vandeniui daranti tarša.
• Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvoje 2004/35/EB (AAAD) nustatyta atsakomybės už aplinkos apsaugą ES sistema. Atsakomybė už aplinkos apsaugą reiškia, kad ekonominės veiklos vykdytojai, kurie sukelia žalą aplinkai, privalo sumokėti už žalos ištaisymą, taip jie skatinami vengti sukelti žalą. Pagal AAAD tais atvejais, kai dėl rizikinga laikomos ekonominės veiklos (kaip išsamiai aprašyta AAAD III priede) padaroma didelė žala aplinkai, t. y. žemei, vandeniui ir biologinei įvairovei, atsakingas veiklos vykdytojas privalo imtis visų būtinų žalos ištaisymo priemonių ir už jas sumokėti. Jei ekonominė veikla, įskaitant ūkininkavimą, nelaikoma rizikinga aplinkai, pagal AAAD reikalaujama, kad veiklos vykdytojai biologinei įvairovei sukeltą žalą ištaisytų tik jei jie yra kalti arba veikė aplaidžiai.
• Pavojingas chemines medžiagas saugančioms įmonėms taip pat taikoma Seveso direktyva 2012/18/ES, kuria siekiama užkirsti kelią didelėms su pavojingomis cheminėmis medžiagomis susijusioms avarijoms.
• Paukščių direktyva 2009/147/EB ir Buveinių direktyva 92/43/EEB, kurios vadinamos Gamtos direktyvomis, sudaro ES biologinės įvairovės politikos pagrindą. Pagal Gamtos direktyvas valstybės narės privalo saugoti natūralias buveines. Šiuo tikslu valstybės narės gali naudoti ES finansavimą. Buveinių direktyvoje aiškiai nurodyta, kad principas „teršėjas moka“ gamtos apsaugai taikomas ribotai. AAAD taikoma didelės žalos atvejais, kai ji sukeliama saugomoms rūšims ir buveinėms.

Nėra jokio ES pagrindų teisės akto, kuriame būtų reglamentuojama dirvožemio tarša. Tačiau nustatyta, kad maždaug 35 ES teisėkūros, strateginės politikos ir finansavimo priemonės gali būti susijusios su dirvožemio apsauga¹². 

ES finansavimas

ES piliečiai dėl taršos patiria daug išlaidų. Nėra jokio išsamaus visų taršos išlaidų, kurias patiria visuomenė, vertinimo. Viename neseniai Komisijos užsakymu atliktame tyrime apskaičiuota, kad dėl ES aplinkos teisės aktų reikalavimų nesilaikymo metinė išlaidų ir prarandamos naudos vertė sudaro apytiksliai 55 milijardus eurų¹³.

Didelė ES biudžeto dalis skiriama ES klimato kaitos ir su aplinka susijusiems tikslams pasiekti. 2014–2020 m. laikotarpiu ES įsipareigojo klimato politikos veiksmams išleisti ne mažiau kaip 20 % viso savo biudžeto. Aplinkos tikslus ES įtraukia į daugumą savo finansavimo programų. Pavyzdžiui, 2014–2020 m. laikotarpiu Komisija planavo, kad 66 milijardai eurų iš bendros žemės ūkio politikos biudžeto ir 1 milijardas eurų, skirtų žuvininkystei, bus išleisti su biologine įvairove susijusiems klausimams spręsti, tačiau iš naujausios ataskaitos matyti, kad šie skaičiai buvo pervertinti¹⁴.

ES biudžeto lėšomis užterštų vietų valymo projektai ir aplinkos apsauga iš esmės remiami sanglaudos fondų (t. y. Europos regioninės plėtros fondo ir Sanglaudos fondo) lėšomis pagal plačią temą „Aplinka ir išteklių naudojimo efektyvumas“ ir programą LIFE. Šių fondų lėšomis sumokamos išlaidos, susijusios su nuotekų valymui ir atliekų tvarkymui tam tikrose valstybėse narėse reikalinga infrastruktūra ir priemonėmis, kuriomis vykdoma aplinkos būklės stebėsena ir plėtojama žalioji infrastruktūra¹⁵.

Programa LIFE¹⁶ – tai ES programa, kuria sprendžiami aplinkos ir klimato kaitos klausimai. 2014–2020 m. laikotarpiu daugiametėje finansinėje programoje programos LIFE aplinkos paprogramei numatyti 2,6 milijardai eurų.

2014–2020 m. laikotarpiu suplanuotas ES sanglaudos politikos biudžetas ir programa LIFE sudaro apie 29 milijardus eurų, skirtų projektams, kurių paskirtis – būtent aplinkos apsauga (3 diagrama).

Šaltinis: Audito Rūmai, remiantis 2021 m. balandžio mėn. gautais duomenimis iš Europos Komisijos planuojamų ES išlaidų pagal ES struktūrinius ir investicijų fondus ir programos LIFE aplinkos paprogramę duomenų bazės.

Audito apimtis ir metodas

Dėl taršos visuomenė patiria daug išlaidų ir tai yra pagrindinis ES piliečiams nerimą keliantis klausimas. Principas „teršėjas moka“ yra pagrindinė priemonė, kad būtų veiksmingai ir sąžiningai įgyvendinti Europos aplinkos apsaugos tikslai. Ankstesnėse ataskaitose nustatėme atvejus, kai principas „teršėjas moka“ nebuvo taikomas¹⁷. Tačiau anksčiau nenagrinėjome principo „teršėjas moka“ per se. Šioje ataskaitoje nustatytos galimybės principą geriau integruoti į būsimus aplinkos teisės aktus ir ES žalos aplinkai ištaisymo projektų finansavimo priemones. Ataskaitos išvados ir rekomendacijos yra svarbios Parlamentui ir Tarybai tikrinant visus aplinkosaugos teisės aktus ir AAAD vertinimą, kurį Komisija turi baigti 2023 m.

Nagrinėjome ES politikos sistemą, taikomą principui „teršėjas moka“. Dėmesį atkreipėme į tai, ar:

• principas buvo tinkamai taikomas keturiose ES aplinkos politikos srityse, t. y. pramoninės taršos, atliekų, vandens ir dirvožemio politikos srityse;
• Komisijos veiksmai, susiję su AAAD, davė rezultatų;
• ar Komisija ir valstybės narės užtikrino, kad ES biudžetas nebūtų naudojamas išlaidoms, kurias turėjo sumokėti teršėjas, atlyginti.

Nagrinėjome ES išlaidas ir veiksmus 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos laikotarpiu. Atlikdami auditą nenagrinėjome energetikos ir klimato sektorių ir oro taršos, nes šias temas aptarėme keliose kitose ataskaitose¹⁸. Į audito taikymo sritį neįtraukėme valstybių narių aplinkosaugos mokesčių. 

Atlikdami auditą:

• nagrinėjome Komisijos ir atitinkamų agentūrų ataskaitas ir kitus veiksmus, susijusius su principo „teršėjas moka“ taikymu ES politikos srityje;
• gavome nacionalinių institucijų, atsakingų už AAAD įgyvendinimą Italijoje, Lenkijoje ir Portugalijoje, paaiškinimus. Šias valstybes nares atrinkome remdamiesi pagal AAAD praneštų atvejų skaičiumi, taip pat atsižvelgėme į geografinę pusiausvyrą;
• tikrinome 42 žalos aplinkai ištaisymo projektus. Tai darėme atrinkdami pagal sanglaudos politikos fondus ir programą LIFE Italijoje, Lenkijoje ir Portugalijoje 2014–2020 m. laikotarpiu įgyvendinamus aplinkos atkūrimo projektus, kurių vertė – 180 milijonų eurų. Šiuos projektus atrinkome, nes jais buvo finansuojami nukenksminimo darbai, susiję su žmogaus sukelta tarša.

Pastabos

ES aplinkosaugos teisės aktai grindžiami principu „teršėjas moka“

Nagrinėjome, kaip ES integravo principą „teršėjas moka“ į pagrindines teisėkūros sritis, pavyzdžiui, į AAAD pramoninės taršos srityje, į Atliekų pagrindų direktyvą atliekų srityje, į Vandens pagrindų direktyvą vandens taršos srityje ir į įvairias direktyvas ir reglamentus, susijusius su dirvožemio tarša. Tikrinome, ar jose buvo nuostatų, susijusių su principo „teršėjas moka“ taikymu, ir kokiu mastu buvo užtikrinta teršėjų pareiga sumokėti už sukeltą taršą.

Principas „teršėjas moka“ taikomas labiausiai teršiantiems įrenginiams, tačiau likutinės taršos visuomenei kaina išlieka didelė

Šaltinis: Eurostatas ir EAA.

AAAD taikoma 33 pramonės sektoriams (I priedas). Kai kuriuose pramonės sektoriuose ji taikoma visiems įrenginiams. Kituose sektoriuose ji taikoma didesniems įrenginiams (pavyzdžiui, elektrinėms, kurių vardinė šiluminė galia, viršija 50 megavatų).

Įrenginiams, kuriems taikoma AAAD, reikalingas eksploatacijos leidimas, taip pat jiems būtina nustatyti konkrečias taisykles ir išmetamų teršalų ribas, pagrįstas geriausių prieinamų gamybos būdų (GPGB) išvadomis. Su GPGB susijusiuose informaciniuose dokumentuose nurodomi techniniai sprendimai, padedantys riboti taršą kartu užtikrinant pramonės įrenginių ekonominį gyvybingumą. Komisija reguliariai peržiūri ir atnaujina GPGB išvadas, visi atitinkami esami įrenginiai po ketverių metų pereinamojo laikotarpio turi atitikti jų reikalavimus, o nauji įrenginiai turi atitikti reikalavimus nedelsiant. Valstybių narių institucijos tikrina įrenginius, kuriems taikoma PITD, skiria baudas reikalavimų neatitinkantiems įrenginiams, o sudėtingiausiais atvejais nutraukia įrenginių eksploataciją.

2020 m. Komisija paskelbė PITD vertinimą¹⁹, iš kurio matyti, kad visų PITD įrenginių į orą išmetamų teršalų žala 2010–2017 m. sumažėjo apytiksliai 50 %. Komisija apskaičiavo PITD išlaidas ir naudą tam tikriems sektoriams: pavyzdžiui, geležies ir metalo sektoriuje atitikties PITD metinės išlaidos sudarė apytiksliai 90 milijonų eurų, o dėl taršos prevencijos kasmet sutaupomi 932 milijonai eurų²⁰. Savo komunikate dėl Europos žaliojo kurso²¹ Komisija paskelbė, kad ji pasiūlys peržiūrėti ES priemones, kurias taikant sprendžiamos didelių pramonės įrenginių keliamos taršos problemos.

Įrenginių savininkai privalo sumokėti išlaidas, susijusias su jų PITD leidimuose nustatytų sąlygų laikymusi. Tai reiškia, kad būtina imtis priemonių, kad nebūtų viršytos išmetamiems teršalams taikomos teisinės ribos, ir įtraukti taršos prevencijos ir kontrolės sąnaudas. Tačiau viešosiomis lėšomis galima remti veiksmus, kuriais siekiama aukštesnių, nei galiojantys standartų²². Jeigu įrenginiai sukelia didelę žalą aplinkai, jiems taikoma AAAD (42–62 dalys), ir tai reiškia, kad jie privalo sumokėti už žalos ištaisymą. Dauguma valstybių narių (17) neužtikrina įrenginių atsakomybės už žalą, kuri aplinkai buvo sukelta dėl teršalų, kuriuos leidžiama išmesti pagal jiems išduotą leidimą²³, ir kai žala padaryta ne dėl su įrenginiu susijusių priežasčių arba buvo dirbama aplaidžiai.

AAAD taikoma taršiausiems pramonės įrenginiams, kaip išsamiai aprašyta 20 dalyje. PITD nereikalaujama, kad įrenginiai apmokėtų su likutinės taršos poveikiu susijusias visuomenės išlaidas. 2014 m. Europos aplinkos agentūra (EAA) įvertino, kad dėl likutinės oro taršos žalos, kurią padarė 14 000 pagrindinių pramonės objektų 2008–2012 m. laikotarpiu, visuomenė patyrė nuo 329 milijardų eurų iki 1 053 milijardų eurų išlaidų²⁴.

Tarp 42-ų žalos aplinkai ištaisymo projektų, kuriuos nagrinėjome, radome projektą, kuriuo buvo siekiama spręsti didelės plieno ir geležies gamyklos, kurioje nebuvo laikomasi PITD, keliamos taršos problemą (1 langelis).

Atliekų teisės aktuose atsispindi principas „teršėjas moka“, tačiau juose neužtikrinama teršėjų atsakomybė sumokant visas su tarša susijusias išlaidas

Šaltinis: visi duomenys iš Eurostato.

Atliekos yra oro, vandens ir dirvožemio taršos šaltinis. ES atliekų teisės aktų sistemoje siekiama laikytis „atliekų hierarchijos“ (6 diagrama), siekiant sumažinti atliekas ir neišvengiamai susidariusias atliekas panaudoti kaip šaltinį.

Šaltinis: Atliekų pagrindų direktyva.

Direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės laikytųsi privalomų tikslų²⁵. Pavyzdžiui, 55 % komunalinių atliekų iki 2025 m. turėtų būti paruoštos pakartotiniam naudojimui arba perdirbimui (didinama iki 60 % 2030 m. ir iki 65 % 2035 m., įskaitant ne daugiau kaip 10 % atliekų vežimą į sąvartyną).

Atliekų pagrindų direktyvoje reikalaujama, kad „pagal principą „teršėjas moka“ atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas reikiamai infrastruktūrai ir jos veiklai, padengia pirminis atliekų gamintojas arba esami ar ankstesni atliekų turėtojai“. Valstybės narės nusprendžia, ar atliekų tvarkymo išlaidas privalo sumokėti galutinis naudotojas (t. y. atliekas išmetantis vartotojas) ar visas šias išlaidas arba jų dalį privalo sumokėti produkto, kuris tampa atliekomis, gamintojas. Tai vadinama didesne gamintojo atsakomybe. Didesnė gamintojo atsakomybė nėra vienintelis būdas įgyvendinti principą „teršėjas moka“. Pavyzdžiui, Plastiko maišelių direktyvoje reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi priemonių, pavyzdžiui, nacionalinių mažinimo tikslų ir (arba) ekonominių priemonių (pavyzdžiui, rinkliavų, mokesčių).

Pagal didesnės gamintojo atsakomybės schemas gamintojai atsako už savo produktų tvarkymą jiems tapus atliekomis. Todėl gamintojų ir vartotojų sumokėta kaina atspindi atliekų tvarkymo išlaidas ir taip sumažinamos valdžios institucijų ir mokesčių mokėtojų išlaidos. Šiomis schemomis gamintojai taip pat skatinami kurti žalesnius produktus, kad būtų išvengta nereikalingų atliekų. Didesnės gamintojo atsakomybės schemas privaloma taikyti tam tikruose atliekų, pavyzdžiui, elektros ir elektroninės įrangos atliekų, baterijų, akumuliatorių ir transporto priemonių, srautuose ir jas iki 2024 m. bus reikalaujama taikyti visoms pakuočių atliekoms, vienkartiniams plastikiniams gaminiams ir žvejybos įrankiams.

Piliečiams arba įmonėms taikomi mokesčiai turėtų būti proporcingi susidarančioms atliekoms ir juos nustatant reikia atsižvelgti į aplinkai sukeltą žalą. Viename tyrime dėl atliekų tvarkymo finansavimo²⁶ nurodyta, kad „iš įrodymų matyti, kad šalutinis poveikis aplinkai, atsižvelgiant į namų ūkių sumokamus naudotojo mokesčius, yra priskiriamas tik ribotai“.

Iš ES biudžeto, daugiausia pagal sanglaudos politiką, 2014–2020 m. laikotarpiu buvo numatyta skirti 4,3 milijardo eurų atliekų surinkimo, rūšiavimo ir apdorojimo infrastruktūrai finansuoti.

Teršėjai nesumoka visų su vandens tarša susijusių išlaidų

Šaltinis: visi duomenys iš EAA 2018 m. atlikto Europos vandenų vertinimo.

Vandens pagrindų direktyvoje nustatyta bendra visų rūšių vandenų apsaugos ES sistema ir ja užkertamas kelias tolesniam vandens kokybės blogėjimui. Joje nustatyti tikslai paviršinio ir požeminio vandens telkiniams.

EBPO apskaičiavo²⁷, kad valstybės narės kasmet jau išleidžia apytiksliai 100 milijardų eurų vandens tiekimui ir sanitarijai ir kad joms (išskyrus Vokietiją) tą sumą reikės padidinti 25 %, kad būtų pasiekti ES teisės aktuose dėl nuotekų valymo ir geriamojo vandens nustatyti tikslai. Į šią sumą neįskaičiuotos investicijos, kurios yra reikalingos dabartinei infrastruktūrai atnaujinti arba Vandens pagrindų direktyvoje ir Potvynių direktyvoje nustatytiems tikslams pasiekti.

Pagal Vandens pagrindų direktyvos 9 straipsnį reikalaujama, kad valstybės narės „atsižvelg[tų] į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą <…> ir visų pirma atsižvelg[tų] į principą „teršėjas moka“. Valstybės narės privalo užtikrinti, kad pramonės, žemės ūkio ir namų ūkių sektorių įnašas į sąnaudų, patirtų teikiant vandens tiekimo paslaugas, susigrąžinimą būtų pakankamas atsižvelgiant į jų sunaudojamą vandens kiekį. 8 diagramoje parodytas vandens suvartojimas pagal ekonomikos sektorių.

Šaltinis: Audito Rūmai, remiantisEAA duomenimisEAA duomenimis, teikiamais Europos aplinkos agentūros šalims narėms ir bendradarbiaujančioms šalims.

Nustatydamos savo vandens kainos politiką, valstybės narės gali atsižvelgti į socialinį, aplinkos ir ekonominį išlaidų susigrąžinimo poveikį. Todėl jos turi diskreciją nuspręsti, kas turėtų mokėti, kiek ir už kokią paslaugą. ESTT savo sprendime C-525/12 patvirtino, kad valstybės narės neprivalo taikyti išlaidų susigrąžinimo principo visam sunaudojamam vandeniui.

ES naudotojai sumoka vidutiniškai apytiksliai 70 % vandens paslaugų teikimo išlaidų (sumokėdami vandeniui taikomus tarifus), o viešosiomis lėšomis finansuojama likusi 30 % išlaidų dalis, nors tarp regionų ir valstybių narių esama didelių skirtumų²⁸. ES namų ūkiai paprastai sumoka didžiąją dalį vandens tiekimo ir sanitarijos paslaugų²⁹ išlaidų, nors jie suvartoja tik 10 % vandens, kaip parodyta 8 diagramoje. Žemės ūkio,³⁰ t. y. sektoriaus, kuris labiausiai kenkia atsinaujinantiems gėlo vandens ištekliams, indėlis yra mažiausias. 2011 m. tyrime įvertinta, kad Prancūzijoje dėl žemės ūkio taršos namų ūkių apmokėtos papildomos išlaidos vienam namų ūkiui per metus sudarė iki 494 eurų labiausiai nukentėjusiose vietovėse³¹

2019 m. Komisija nustatė³², kad valstybėms narėms reikia daryti tolesnę pažangą į vandens kainą įtraukiant su aplinka ir ištekliais susijusias išlaidas. Nors, sprendžiant su konkrečiais teršalais susijusius klausimus, padaryta pažanga, daugumai įmonių vandens kaina nustatoma neatsižvelgiant į visas išlaidas, kurios atsiranda dėl to, kad tos įmonės teršia vandenį.

Išlaidų susigrąžinimo principą sudėtinga taikyti pasklidosios taršos šaltiniams, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje, kuriame sudėtinga nustatyti teršėjus. Žemės ūkio sektorius dažnai nėra apmokestinamas už nuotekų valymą, nes didžioji dalis jame sunaudojamo vandens nėra išleidžiamas į nuotekų surinkimo sistemą (todėl vanduo nevalomas). Pagrindinė priežastis, dėl kurios ES požeminis vanduo nepasiekia geros cheminės būklės, yra nitratai ir pesticidai iš pasklidosios žemės ūkio taršos šaltinių. Dėl nitratų taršos kyla didelė rizika požeminio vandens telkinių ateičiai, nes ekspertai įrodė³³, kad dabar dideli kiekiai nitratų yra saugomi uolėtuose sluoksniuose tarp dirvožemio ir požeminio vandens. Kadangi nitratai lėtai sunkiasi per uolienas, tam, kad teršalai pasiektų požeminį vandenį, gali prireikti šimtmečio ar daugiau, todėl žemės ūkio praktikos pokyčių poveikis požeminio vandens kokybei atsiranda vėliau.

Nėra jokios ES teisės aktų sistemos, skirtos dirvožemio apsaugai nuo taršos

Šaltinis: EEA perspėjimai, 2019 m., Jungtinis tyrimų centras (JRC), „Vietos dirvožemio užterštumo būklė Europoje“ (angl. Status of local soil contamination in Europe), Europos aplinkos informacijos ir stebėjimo tinklo (EIONET) nacionalinis referencinis dirvožemio centras.

Įvairiomis ES direktyvomis ir reglamentais, taikomais sektoriams, pavyzdžiui, pramonei ir žemės ūkiui, kurie labiausiai kenkia aplinkai, prisidedama prie dirvožemio taršos prevencijos ir mažinimo (pavyzdžiui, 20–25 ir 38 dalys). 2006 m. Komisija pateikė pasiūlymą dėl Dirvožemio pagrindų direktyvos, kuri apėmė dirvožemio taršos ir degradacijos prevenciją ir užterštų vietovių nustatymą, registravimą ir atkūrimą. Europos Parlamentas priėmė teigiamą nuomonę dėl pasiūlymo, tačiau Taryba pasiūlymui nepritarė. Komisija pasiūlymą atsiėmė 2014 m. gegužės mėn.

Bendrų ES masto tikslų, susijusių su dirvožemio tarša ir užterštų vietovių nukenksminimu, nėra. Iš Komisijos finansuoto tyrimo³⁴ matyti, kad kai kuriose valstybėse narėse galiojo labai išsamūs nacionalinės teisės aktai, o kitose valstybėse narėse trūko koordinuotų veiksmų dirvožemio apsaugos srityje.

Užterštų dirvožemių nukenksminimas kainuoja brangiai: 2006 m. Komisija apskaičiavo, kad bendros užteršto dirvožemio valymo ES išlaidos sudarė 119 milijardų eurų³⁵. Iš valstybių biudžetų, įskaitant ES lėšas, finansuojama daugiau nei 42 % žalos ištaisymo veiksmų³⁶: nemažai taršos veiksmų įvyko labai seniai, todėl iškyla didesnė rizika, kad teršėjai nebeegzistuoja, jų negalima nustatyti arba jie yra nemokūs. Be to, principą „teršėjas moka“ sudėtinga taikyti pasklidosios dirvožemio taršos atvejais, nes tokiu atveju labai dažnai sunku nustatyti konkrečių teršėjų atsakomybę.

Komisijos veiksmų planas dėl AAAD veikimo pagerinimo nepadėjo pasiekti lauktų rezultatų

Peržiūrėjome 2016 m. AAAD vertinimą ir įvertinome, ar veiksmai, kurių nuo to laiko ėmėsi Komisija, padėjo pašalinti nustatytus trūkumus.

Atlikusi AAAD vertinimą, Komisija priėmė veiksmų planą, kad pašalintų nustatytus trūkumus

Direktyvoje buvo reikalaujama, kad:

• valstybės narės Komisijai iki 2013 m. balandžio mėn., paskui 2022 m. ir po to kas penkerius metus teiktų duomenis apie visus 2007–2013 m. laikotarpio aplinkai sukeltos žalos ištaisymo pagal AAAD atvejus.
• Komisija 2014 m., paskui 2023 m. ir po to kas penkerius metus Europos Parlamentui ir Tarybai teiktų ataskaitas.

Valstybės narės pranešė apie 1 230 atvejų, kurie 2007–2013 m. laikotarpiu buvo išnagrinėti pagal AAAD³⁷. Kaip parodyta 10 diagramoje , atvejų skaičius valstybėse narės buvo labai skirtingas, o dvi šalys – Vengrija ir Lenkija – pranešė apie daugiau nei 85 % visų atvejų skaičiaus. Komisijos tarnybų darbiniame dokumente padaryta išvada, kad pagrindinė šių didelių skirtumų priežastis buvo nevienodas AAAD taikymas valstybėse narėse³⁸.

Šaltinis: Audito Rūmai, remiantis Komisijos 2016 m. vertinimu.

Komisijos 2016 m. atliktame AAAD vertinime padaryta išvada, kad AAAD tebebuvo aktuali ir kad valstybės narės darė pažangą siekdamos joje nustatytų tikslų. Tačiau Komisija nustatė, kad kelios problemos, susijusios su politine struktūra arba įgyvendinimu, trukdė veiksmingai ir efektyviai užtikrinti atsakomybę:

• nuoseklių ir palyginamų duomenų apie AAAD įgyvendinimą trūkumas;
• prastas suinteresuotųjų subjektų informuotumas apie atsakomybės užtikrinimą;
• neaiškios pagrindinės sąvokos ir apibrėžtys;
• taikymo srities ribojimai, susiję su išimtimis ir gynybos priemonėmis, ir
• finansinio užtikrinimo nebuvimas bankroto atveju.

Remdamasi šiuo vertinimu, Komisija, pasikonsultavusi su valstybių narių ekspertais, priėmė 2017–2020 m. daugiametę AAAD darbo programą (DDP)³⁹, kad pašalintų nustatytus trūkumus. 2020 m. Komisija patvirtino naują darbo programą, kurioje numatyti 2021–2024 m. laikotarpio veiksmai⁴⁰.

Vienas iš veiksmų buvo susijęs su duomenų teikimu. Vertinime padaryta išvada, kad pateiktų duomenų kokybė buvo prasta ir trukdė Komisijai padaryti patikimas išvadas dėl AAAD įgyvendinimo. Vertinime nurodyta, kad nors kai kurios valstybės narės patiekė išsamius ir tinkamos struktūros duomenis, kitos valstybės narės nepateikė visos išsamiam vertinimui reikalingos informacijos.

Siekdama pagerinti duomenų nuoseklumą ir kokybę, Komisija 2017 m. sukūrė AAAD informacinę sistemą. Tačiau sistema neveikia. Komisija planuoja skatinti naudoti informacinę sistemą, šiuo tikslu planuoja surengti diskusijas su valstybėmis narėmis, kaip organizuoti duomenų rinkimą nacionaliniu lygmeniu. Atsižvelgiant į teisinių sistemų skirtumus, nėra jokio patikinimo, kad ši nauja sistema padės užtikrinti nuoseklią analizę visoje ES.

Pagrindinės AAAD sąvokos tebėra neapibrėžtos

AAAD apibrėžiama trijų rūšių žala aplinkai, kuri patenka į direktyvos taikymo sritį, t. y. saugomos rūšys ir natūralios buveinės, vanduo ir žemė⁴¹. Direktyva taikoma, kai tokia „žala aplinkai“ laikoma „didele“. Direktyvoje nenustatyti žalos vertinimo ar žalos vandeniui ir žemei reikšmingumo ribos nustatymo kriterijai.

2016 m. atliktame Komisijos vertinime nurodyta, kad dėl neaiškių AAAD pagrindinių sąvokų („žala aplinkai“ ir „reikšmingumas“) ir nevienodo jų taikymo, buvo pakenkta direktyvos tikslui, t. y. užtikrinti ES aukšto lygmens aplinkos apsaugą⁴².

Todėl valstybės narės labai nevienodai aiškina didelės žalos aplinkai turinį, kuris turi būti atliekamas remiantis direktyvoje nustatytu principu „teršėjas moka“. Įvykis, dėl kurio AAAD pradedama taikyti vienoje valstybėje narėje, gali neturėti jokios reikšmės kitoje. Konkrečiu atveju apibrėžiant sąvoką „žala aplinkai“ AAAD tiesiog pateikiama nuoroda į žalą, dėl kurios iškyla reikšminga rizika žmogaus sveikatai, bet ne aplinkai.

Remdamasi 2017–2020 m. DDP, Komisija pasamdė rangovą, kad jis parengtų „bendro susitarimo“ dokumentą, kuriame būtų išsamiau paaiškintos pagrindinės AAAD sąvokos. Nei Komisija, nei valstybės narės šio dokumento nepatvirtino⁴³.

2017 m. Europos Parlamentas nurodė, kad „skirtingas žalos aplinkai reikšmingumo ribos aiškinimas ir taikymas yra viena pagrindinių veiksmingo ir vienodo Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos taikymo kliūčių“⁴⁴. Europos Parlamentas paragino Komisiją peržiūrėti „žalos aplinkai“ apibrėžtį ir paaiškinti „reikšmingumo ribos“ sąvoką.

2019 m. AAAD iš dalies pakeista⁴⁵ nustatant reikalavimą, kad Komisija iki 2020 m. pabaigos parengtų gaires dėl sąvokos „žala aplinkai“. Pasikonsultavusi su valstybėmis narėmis, 2021 m. kovo mėn. Komisija [.] paskelbė pranešimą⁴⁶ dėl sąvokos „žala aplinkai“ apibrėžties teisinio aiškinimo. Komisijos aiškinimas nėra privalomas ir jame nėra konkrečių kriterijų ar ribų, į kurias atsižvelgiant turėtų būti taikoma AAAD, nes tam reikėtų keisti teisės aktus.

Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo tinklas (toliau – IMPEL tinklas) nustatė, kad nacionaliniai specialistai turi dalytis patirtimi, siekiant aptikti, nustatyti ir įvertinti žalą aplinkai. Kad patenkintų šį poreikį, IMPEL tinklas rengia suinteresuotiesiems subjektams skirtą vadovą, kuriame bus išsamiai išdėstyti žalos aplinkai vertinimo kriterijai. Jį planuojama paskelbti 2021 m.⁴⁷ Savo 2021–2024 m. darbo programoje Komisija nurodė planuojanti „bendradarbiauti įgyvendinant IMPEL projektą ir jo rezultatus panaudoti gebėjimams stiprinti“. Savo 2021–2024 m. darbo programoje Komisija neplanavo imtis jokių konkrečių veiksmų šiuo klausimu.

Kai kurios valstybės narės reikalauja, kad pramonės įmonės apsidraustų nuo žalos aplinkai rizikų

Jeigu žalos aplinkai ištaisymo išlaidos viršija veiklos vykdytojo turtą, bankroto atveju veiklos vykdytojas negali užbaigti žalos ištaisymo veiksmo, todėl išlaidos sumokamos viešosiomis lėšomis.

Valstybės narės nebuvo įpareigotos pateikti informaciją apie 2007–2013 m. ataskaitinio laikotarpio žalos ištaisymo išlaidas. Dvylika valstybių narių pateikė informaciją apie tokias išlaidas, 96 % su žalos ištaisymu susijusių projektų kainavo mažiau nei 1 milijoną eurų⁴⁸. Atlikę žalos ištaisymo projektų, kurių išlaidos buvo sumokėtos iš ES biudžeto, analizę, išsiaiškinome, kad šie projektai dažnai buvo susiję su atvejais, kai žalos ištaisymo išlaidos buvo didelės, palyginti su veiklos vykdytojo finansiniais pajėgumais, o finansinio užtikrinimo nebūdavo (68 dalis).

AAAD reikalaujama, kad valstybės narės „paskatintų finansinio užtikrinimo instrumentus ir rinkas, <…> kad sudarytų sąlygas subjektams naudoti finansines garantijas savo atsakomybei <…> užtikrinti“⁴⁹. Finansinis užtikrinimas, be kita ko, gali būti nustatomas draudimo liudijimo forma, sumokant įmoką į aplinkos fondą, gaunant banko garantiją, sumokant užstatą arba iš nuosavo rezervo. Valstybės narės neprivalo nustatyti privalomo finansinio užtikrinimo.

Septynios valstybės narės (Airija, Čekija, Ispanija, Italija, Lenkija, Portugalija ir Slovakija) reikalauja finansinio užtikrinimo dėl kai kurių arba visų atsakomybės už aplinkos apsaugą rūšių, kaip parodyta 11 diagramoje.

Šaltinis: Audito Rūmai, remiantis Stevens & Bolton LLP parengtos ataskaitos duomenimis.

Europos Parlamento vardu parengtame tyrime padaryta išvada, kad bankroto problemą galima spręsti nustatant privalomą finansinio užtikrinimo tvarką. Pavyzdžiui, Portugalijoje nustatyta privaloma finansinio užtikrinimo tvarka visai veiklai, kuri, kaip nurodyta AAAD, gali kelti riziką aplinkai. Portugalija leidžia naudoti įvairias finansinio užtikrinimo priemones, įskaitant draudimo liudijimus, banko garantijas, aplinkos fondus ir nuosavas lėšas. Portugalija nepranešė apie jokius bankroto atvejus, dėl kurių nebuvo galima užtikrinti atsakomybės už aplinkos apsaugą⁵⁰.

Pagal 2017–2020 m. DDP Komisija finansavo draudimo liudijimų valstybėse narėse prieinamumo ir paklausos tyrimą⁵¹. Jame nustatyta, kad atsakomybės pagal AAAD draudimo liudijimai, kurie yra populiariausia finansinio užtikrinimo priemonė, ES nebuvo prieinami plačiu mastu, o kai kuriose valstybėse narėse jų apskritai nebuvo. Tyrime taip pat nustatyta, kad pasiūla nebūtinai atitiko paklausą, ir kad kai kuriose šalyse pasiūla buvo didelė, tačiau paklausa buvo maža. Tačiau iš tyrimo taip pat buvo matyti, kad valstybėse narėse, kuriose atsakomybės pagal AAAD finansinis užtikrinimas buvo privalomas, dėl šios prievolės buvo skatinama draudimo rinkos plėtra.

Savo 2021–2024 m. darbo programoje Komisija planuoja atlikti tolesnį tyrimą, kad išnagrinėtų „sritis, kuriose sutampa anksčiau priimti nacionalinės teisės aktai dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą ir kiekvienoje valstybėje narėje taikomą AAAD“. Ji taip pat ragina „valstybes nares, kurios neturi nustatytos privalomos finansinio atsakomybės pagal AAAD užtikrinimo tvarkos, <…> apsvarstyti galimybę praplėsti dabartinius privalomus finansinio užtikrinimo reikalavimus <…>, kad jie apimtų atsakomybės pagal AAAD reikalavimus“ ir „apsvarstyti galimybę nustatyti privalomą solidarią kitų asmenų, pavyzdžiui, direktorių ir pareigūnų, ir patronuojančiųjų įmonių, atsakomybę“⁵².

ES finansavo žalos aplinkai ištaisymo projektus

Valstybės narės institucijos turėtų užtikrinti, kad visais įmanomais atvejais teršėjai padengtų su jų sukelta tarša susijusias išlaidas. ES viešųjų lėšų naudojimo aplinkos apsaugai gairėse⁵³ nustatytos konkrečios sąlygos, kuriomis galima atlikti tokias investicijas, susijusias su principu „teršėjas moka“.

• Siekiant sumažinti pramoninių išmetamų teršalų sukeliamą taršą, viešasis finansavimas leidžiamas tais atvejais, kai investicija siekiama aukštesnių nei ES standartų arba padidinti aplinkos apsaugą tuo atveju, jeigu tokių standartų apskritai nėra (23 dalis). Viešasis finansavimas taip pat leidžiamas siekiant pasirengti laikytis būsimų ES standartų.
• Valant užterštas vietoves, viešasis finansavimas leidžiamas, jeigu teršėjas nebuvo nustatytas arba negalima užtikrinti jo teisinės atsakomybės už ištaisymo veiksmų finansavimą.
• Atliekų tvarkymo projektų viešasis finansavimas negali būti naudojamas siekiant sudaryti sąlygas veiklos vykdytoją, kuris gamina atliekas, atleisti nuo atliekų tvarkymo išlaidų.

Siekdami patikrinti, kaip taikomas principas „teršėjas moka“ tais atvejais, kai projektai finansuojami bendromis ES lėšomis, išanalizavome 42 pagal Europos struktūrinius ir investicijų (ESI) fondus ir programą LIFE įgyvendinamus projektus (12 diagrama), kurių vertė 180 milijonų eurų. Projektai buvo įgyvendinami aštuoniuose trijų valstybių narių regionuose: 19 projektų – Italijoje, 10 – Lenkijoje ir 13 – Portugalijoje. Peržiūrėjome, ar, finansuojant šiuos projektus, atsakinga institucija atsižvelgė į principo „teršėjas moka“ taikymą, visų pirma siekdama nustatyti teršėją, reikalaudama sulaikyti taršą ir nukenksminti atitinkamą užterštą vietovę, ir pradėti išleistų viešųjų lėšų susigrąžinimo procedūras.

Šaltinis: Audito Rūmai.

ES lėšos panaudotos likutinei taršai išvalyti

Likutinė tarša – tai tarša, kuri buvo sukelta praeityje ir principo „teršėjas moka“ nebegalima taikyti, nes teršėjas nežinomas, nebeegzistuoja arba jo negalima patraukti atsakomybėn. AAAD tai pripažįstama ir sąvoka taikoma po 2007 m. sukeltai taršai. Didžiausi likutinės taršos šaltiniai – tai anksčiau vykdyta pramoninė veikla, kurios metu dirvožemiai buvo užteršti metalais, dervomis ir kitomis pavojingosiomis cheminėmis medžiagomis⁵⁴.

Nagrinėjome 42 projektus – dvidešimt iš jų buvo susiję su likutine tarša (šių projektų biudžetas 62,1 milijono eurų). Šiais atvejais principas „teršėjas moka“ negalėjo būti taikomas ir buvo panaudotos viešosios lėšos, kaip parodyta 2 langelyje.

ES lėšos taip pat buvo naudojamos tais atvejais, kai nacionalinės institucijos nesugebėjo užtikrinti aplinkos teisės aktų įgyvendinimo ir priversti teršėjus sumokėti

Nustatėme aštuonis Kampanijoje (Italija) įgyvendinamus projektus, kuriems buvo skirtas 27,2 milijono eurų ES finansavimas, kad būtų išvalytos vietovės, kurios buvo užterštos tuo metu, kai jau galiojo ES aplinkos teisės aktai. Veiklos vykdytojai, atsakingi už komunalinių atliekų sąvartynus, nesilaikė galiojančių aplinkos teisės aktų. Už šių sąvartynų priežiūrą atsakingos valdžios institucijos neįpareigojo šių veiklos vykdytojų išvalyti užterštas vietoves. Šiuo atveju, naudojant ES lėšas, principo „teršėjas moka“, kaip parodyta 3 langelyje, nepaisoma.

Dėl finansinio atsakomybės už aplinkos apsaugą užtikrinimo nebuvimo kyla rizika, kad išlaidas sumokės mokesčių mokėtojai

Jeigu veiklos vykdytojai neturi pakankamai finansinio užtikrinimo, jie gali būti nepajėgūs sumokėti savo sukeltos taršos ištaisymo išlaidų (56–62 dalys). Nustatėme keturis tokius (33 milijonų eurų vertės) žalos ištaisymo projektus, kuriuose veiklos vykdytojas, nustatytas kaip už taršą atsakinga šalis, bankrutavo. Todėl viešosios lėšos turėjo būti panaudotos dirvožemio ir vandens nukenksminimui. Šiuo atveju principo „teršėjas moka“, kaip parodyta 4 langelyje, nepaisoma.

Išvados ir rekomendacijos

ES aplinkos politika grindžiama principu „teršėjas moka“ ir reikalaujama, kad teršėjai apmokėtų su tarša susijusias išlaidas, taip pat išlaidas, susijusias su priemonėmis, kurių imtasi taršos prevencijos, kontrolės ir žalos ištaisymo tikslais, ir išlaidas, kurias dėl to patiria visuomenė.

Tikrinome ES politikos sistemą, taikomą principui „teršėjas moka“, daugiausia dėmesio skirdami jos taikymui ES aplinkos politikos sritims, Komisijos veiksmams, susijusiems su Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva (AAAD), ir aiškinomės, ar buvo užtikrinta, kad ES biudžetas nebūtų naudojamas išlaidoms, kurias turėjo sumokėti teršėjas, atlyginti.

Apskritai nustatėme, kad principas „teršėjas moka“ įvairiose ES aplinkos politikos srityse yra nevienodai atspindėtas ir kad jo aprėptis bei taikymas buvo neišsamūs. Komisijos veiksmai, kuriais valstybėms narėms padedama įgyvendinti AAAD, nepadėjo panaikinti pagrindinių trūkumų. Kartais ES biudžetas naudojamas valymo veiksmams, kuriuos pagal principą „teršėjas moka“ turėjo apmokėti teršėjai, finansuoti.

Principas „teršėjas moka“ taikomas nevienodai ir tai priklauso nuo ES aplinkos politikos. Dėl pramoninių išmetamų teršalų padarėme išvadą, kad principas „teršėjas moka“ taikomas taršiausiuose pramonės įrenginiuose, kuriems taikoma Pramoninių išmetamų teršalų direktyva (PITD). Įrenginių savininkai privalo sumokėti išlaidas, susijusias su jų leidimuose nustatytų sąlygų laikymusi, be to, jie privalo imtis priemonių, kuriomis ribotų taršą, kad ji neviršytų išmetamų teršalų ribų. PITD netaikoma mažesniems įrenginiams ir nereikalaujama, kad įrenginiai apmokėtų visuomenei tenkančias su likutine tarša susijusias išlaidas (20–25 dalys). Nepaisant to, kad pagal ES atliekų teisės aktus valstybės narės privalo visapusiškai taikyti principą „teršėjas moka“, finansavimo vis tiek labai trūksta ir, siekiant perdirbimo tikslų, reikia daug viešųjų investicijų (26–31 dalys). Nors, sprendžiant su konkrečiais teršalais susijusius klausimus, padaryta pažanga, daugumai įmonių vandens kaina nustatoma neatsižvelgiant į išlaidas, kurios atsiranda dėl to, kad tos įmonės teršia vandenį. Išlaidų už vandens paslaugas susigrąžinimo principą sudėtinga taikyti pasklidosios taršos šaltiniams, pavyzdžiui, žemės ūkio sektoriuje (32–38 dalys). Bendros ES dirvožemio apsaugos sistemos nėra, tačiau įvairiais teisės aktais netiesiogiai prisidedama prie mažesnio kenkimo aplinkai (39-41 dalys).

Komisija turėtų įvertinti reglamentavimo ir administracinius pokyčius ir bendrą geresnio „teršėjas moka“ principo taikymo ekonominę naudą, visų pirma:

1. išmetamų teršalų ribų sumažinimu, siekiant toliau mažinti likutinę taršą;
2. pasklidosios vandens taršos iš visų šaltinių, įskaitant žemės ūkio sektorių, problemos sprendimu.

Terminas: 2024 m. pabaiga.

AAAD nustatyta ES atsakomybės už aplinkos apsaugą sistema, kuri grindžiama principu „teršėjas moka“. Nustatėme, kad pagal AAAD numatyta iš dalies taikyti principą „teršėjas moka“ tuo atveju, kai aplinkai sukeliama žala. Iš naujausių prieinamų AAAD įgyvendinimo duomenų, kurie vis dėlto neišsamūs, matyti AAAD įgyvendinimo valstybėse narėse trūkumai (44–48 dalys). AAAD aiškiai neapibrėžiamos kai kurios pagrindinės sąvokos, todėl valstybių narių lygmeniu jos aiškinamos ir taikomos nevienodai (49–55 dalys). ES lygmeniu nėra privalomo finansinio užtikrinimo ir tai reiškia, kad už žalos ištaisymą, žalą aplinkai sukėlusiam veiklos vykdytojui tapus nemokiam, iš esmės sumoka mokesčių mokėtojai (56–62 dalys). Padarėme išvadą, kad Komisijos veiksmai iki šiol nepadėjo pašalinti AAAD trūkumų.

Rekomenduojame, kad atlikdama Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvos vertinimą, kuris turi būti atliktas iki 2023 m. balandžio mėn., Komisija išnagrinėtų galimybę:

1. patobulinti kriterijus, kuriais remiantis apibrėžiama žala aplinkai, kuriai turėtų būti taikoma direktyva;
2. dažniau naudoti finansines garantijas užtikrinančias priemones.

Terminas: 2023 m. pabaiga.

Išsiaiškinome, kad yra ES finansuojamų projektų, už kuriuos turėjo sumokėti teršėjas (63–68 dalys). Likutinės taršos atvejais, jeigu atsakingo subjekto nebuvo galima nustatyti arba patraukti atsakomybėn, viešųjų lėšų naudojimas buvo pateisinamas ir būtinas padėčiai ištaisyti (65 ir 66 dalys). Jos taip pat buvo naudojamos, kai atsakingos institucijos nesugebėjo laiku užtikrinti aplinkos teisės aktų vykdymo (67 dalis). Dėl finansinio atsakomybės už aplinkos apsaugą užtikrinimo nebuvimo institucijos taip pat buvo priverstos naudoti viešuosius pinigus, kad atkurtų užterštas teritorijas teršėjui bankrutavus (68 dalis).

Komisija turėtų:

1. vykdydama savo priežiūros funkciją, stebėti, kad ES lėšos būtų naudojamos teršalams valyti tik tuomet, jei, bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, būtų atliekamos patikros, kad atitinkamos institucijos ėmėsi visų būtinų priemonių, kad teršėjas būtų apmokestintas už taršą, už kurią jis yra atsakingas;
2. išnagrinėti galimybę atlikti teisės aktų pakeitimus, kuriuose būtų reikalaujama, kad ūkio subjektams būtų užtikrintas su rizika aplinkai susijęs finansinis saugumas.

Terminas: 2025 m.

Šią ataskaitą priėmė I kolegija, vadovaujama Audito Rūmų nario Samo Jereb, 2021 m. gegužės 19 d. Liuksemburge.

Audito Rūmų vardu

Pirmininkas
Klaus-Heiner Lehne

Priedas

I priedas. Sektoriai, kuriems taikoma Pramoninių išmetamų teršalų direktyva

Pramoninių išmetamų teršalų direktyva taikoma toliau išvardytiems sektoriams. Kai kuriuose sektoriuose ji taikoma tik didesniems nei nustatyto dydžio įrenginiams.

• Energetikos pramonė: kuro deginimas įrenginiuose, naftos ir dujų perdirbimas, kokso gamyba ir anglies ir kitų kuro rūšių dujofikavimas arba suskystinimas.
• Metalų gamyba ir perdirbimas: metalo rūdos kalcinavimas arba kaitinimas, luitinio ketaus arba plieno gamyba ir spalvotųjų ir nespalvotųjų metalų apdirbimas.
• Mineralinių medžiagų pramonė: cemento, kalkių ir magnio oksido bei asbesto gamyba, produktų iš asbesto gamyba, stiklo gamyba, mineralinių medžiagų lydymas, ir keraminių gaminių deginimas.
• Chemijos pramonė: organinių ir neorganinių cheminių medžiagų gamyba, trąšos, augalų apsaugos produktai arba biocidai, vaistai ir sprogstamosios medžiagos.
• Atliekų tvarkymas: pavojingųjų atliekų šalinimas arba panaudojimas, tvarkymas arba atliekos deginimui arba bendram deginimui, ir nepavojingosios atliekos, taip pat sąvartynų tvarkymas.
• Celiuliozės iš medienos arba kitų pluoštinių medžiagų, taip pat popieriaus, kartono ir medžio plokščių gamyba.
• Pirminis pluošto arba tekstilės apdorojimas / dažymas.
• Kailių ir odų rauginimas.
• Gyvūnų skerdimas ir maisto produktų iš gyvulinių ir augalinių žaliavų apdorojimas ir perdirbimas.
• Gyvulių skerdenų šalinimas arba perdirbimas ir atliekos.
• Intensyvus paukščių arba kiaulių auginimas.
• Medžiagų, daiktų arba gaminių paviršiaus apdorojimas naudojant organinius tirpiklius.
• Anglies arba elektrografito gamyba deginimo arba grafitizacijos būdu.
• Anglies dioksido srautų surinkimas, siekiant užtikrinti jų geologinį saugojimą.
• Cheminis medienos ir medienos produktų išsaugojimas.
• Nepriklausomas nuotekų valymas konkrečiomis aplinkybėmis.

Akronimai ir santrumpos

AAAD – Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyva

DDP – daugiametė darbo programa

DGA – didesnė gamintojo atsakomybė

EAA – Europos aplinkos agentūra

EBPO – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija

ESIF – Europos struktūriniai ir investicijų fondai

GPGB – geriausi prieinami gamybos būdai

IMPEL tinklas – Europos Sąjungos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo tinklas

PITD – Pramoninių išmetamų teršalų direktyva

PTM – principas „teršėjas moka“

VPF – Vandens pagrindų direktyva

Žodynėlis

Atsakomybė už aplinkos apsaugą – ekonominės veiklos vykdytojų, kurie sukelia žalą aplinkai, pareiga sumokėti už žalos ištaisymą.

Bendra žemės ūkio politika – Viena bendra ES politika žemės ūkio srityje, kurią sudaro subsidijos ir įvairios kitos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti apsirūpinimo maistu saugumą, deramą ES ūkininkų gyvenimo lygį, skatinti kaimo plėtrą ir apsaugoti aplinką.

Didesnė gamintojo atsakomybė – požiūris, kuris papildo produkto gyvavimo ciklą po to, kai jį panaudoja vartotojas, įskaitant perdirbimą ir išmetimą, ir apima gamintojo atsakomybę už aplinkos apsaugą.

Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) – ES fondas, kuriuo stiprinama ES ekonominė ir socialinė sanglauda, finansuojant investicijas, skirtas regioniniams skirtumams mažinti

Finansinis užtikrinimas – bet kuri finansinė priemonė, pavyzdžiui, draudimo liudijimas, įmoka į aplinkos fondą, banko garantija, užstatas arba nuosavas rezervas, kuria užtikrinama, kad įmonė turėtų galimybę įvykdyti savo finansinį įsipareigojimą atsakomybės už apsaugą atveju.

Geriausi prieinami gamybos būdai (GPGB)– Pramonės technologijos, įrenginių projektavimas ir veiklos priemonės, kurių aplinkosauginis veiksmingumas yra geriausias, kaip nustatyta įvertinus geriausią praktiką, kuri laikui bėgant keičiasi. Naudojami išmetamųjų teršalų ribinėms vertėms ir leidimo sąlygoms nustatyti.

Išmetamų teršalų riba – išmetamų teršalų masė, išreikšta tam tikrais parametrais, koncentracija ir (arba) lygiu, kurių negalima viršyti per vieną arba kelis laikotarpius.

Klimato politikos veiksmai – veiksmai, kuriais siekiama kovoti su klimato kaita ir švelninti jos poveikį.

LIFE – finansinė priemonė, kuria remiamas ES aplinkos ir klimato politikos įgyvendinimas bendrai finansuojant projektus valstybėse narėse.

Principas „teršėjas moka“ – principas, pagal kurį reikalaujama, kad teršėjai apmokėtų savo taršos išlaidas, įskaitant išlaidas, susijusias su priemonėmis, kurių imamasi siekiant užkirsti kelią taršai, ją kontroliuoti ir ištaisyti jos padarytą žalą, ir išlaidas, kurias dėl to patiria visuomenė.

Priskyrimas – priemonės, kurių imamasi tam, kad, nustatant prekių ir paslaugų kainas, būtų atsižvelgta į nesumokėtą naudą ir išlaidas.

Sanglaudos fondas – ES fondas, kurio paskirtis – mažinti ekonominius ir socialinius skirtumus Europos Sąjungoje, finansuojant investicijas į valstybes nares, kurių bendrosios nacionalinės pajamos vienam gyventojui sudaro mažiau nei 90 % ES vidurkio.

Trąšos – bet kokia medžiaga (sintetinė ar organinė), kurioje yra viena ar kelios augalų maistinės medžiagos, naudojamos dirvožemyje siekiant išlaikyti ar pagerinti dirvožemio derlingumą.

Audito grupė

Specialiosiose ataskaitose Europos Audito Rūmai pateikia savo auditų, susijusių su ES politika ir programomis arba su konkrečių biudžeto sričių valdymo temomis, rezultatus. Audito Rūmai audito užduotis atrenka ir nustato taip, kad jos turėtų kuo didesnį poveikį, atsižvelgdami į neveiksmingumo ar neatitikties teisės aktams rizikas, susijusių pajamų ar išlaidų lygį, būsimus pokyčius ir politinį bei viešąjį interesą.

Šį veiklos auditą atliko Audito Rūmų nario Samo Jereb vadovaujama I audito kolegija „Tvarus gamtos išteklių naudojimas“. Auditui vadovavo Audito Rūmų narys Viorel Ștefan, jam padėjo kabineto vadovė Roxana Banica ir kabineto atašė Olivier Prigent, pagrindinis vadybininkas Colm Friel, užduoties vadovas Frédéric Soblet, užduoties vadovo pavaduotojas Roberto Resegotti, auditoriai Georgios Karakatsanis, Katarzyna Radecka-Moroz ir Anna Sfiligoi. Grafinį dizainą parengė Marika Meisenzahl. Lingvistinę pagalbą teikė Cathryn Lindsay.

Galinės išnašos

¹ Remiantis bendrojoje Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. pateikta vizija.

² Bendroji Sąjungos aplinkosaugos veiksmų programa iki 2020 m. „Gyventi gerai pagal mūsų planetos išgales“, p. 14.

³ EAA, EAA 2018 m. vandens vertinimas.

⁴ EAA, Tarša iš vietos šaltinių, 2020 m.

⁵ EAA, Oro kokybė Europoje, 2019 m.

⁶ EBPO, Tarybos rekomendacija dėl pagrindinių principų, susijusių su tarptautiniais aplinkos politikos ekonominiais aspektais, 2020 m.

⁷ Jan H. Jans ir Hans H. B. Vedder „Europos aplinkos apsaugos teisė“ (angl. European Environmental Law), 2008 m.

⁸ EBPO, Principas „teršėjas moka“: analizė ir rekomendacijos, 1992 m.

⁹ EBPO, Tarybos rekomendacija dėl principo „teršėjas moka“ taikymo atsitiktinei taršai, 1989 m.

¹⁰ UNCED, Rio aplinkos ir vystymosi deklaracija, 1992 m.

¹¹ Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo.

¹² Ekologijos institutas, Updated Inventory and Assessment of Soil Protection Policy Instruments in EU Member States, 2017 m.

¹³ ES aplinkos apsaugos teisės aktų neįgyvendinimo išlaidos, galutinė ataskaita, 2019 m.

¹⁴ Specialioji ataskaita Nr. 13/2020 „Biologinė įvairovė žemės ūkio paskirties žemėje: BŽŪP indėlis nesustabdė padėties blogėjimo“.

¹⁵ Komisijos informacija apie aplinką ir išteklių naudojimo efektyvumą pagal sanglaudos politiką.

¹⁶ Reglamentas (ES) 1293/2013.

¹⁷ Žr., pavyzdžiui, Audito Rūmų specialiąsias ataskaitas Nr. 19/2018, 22/2016, 23/2015, 02/2015, 04/2014, 23/2012, 20/2012.

¹⁸ Žr., pavyzdžiui, Specialiąją ataskaitą Nr. 23/2018 „Oro tarša: Mūsų sveikata vis dar nepakankamai apsaugota“, Specialiąją ataskaitą Nr. 18/2020 „ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema: nemokamų leidimų paskirstymas turėjo būti tikslingesnis“, ir Specialiąją ataskaitą Nr. XX/2021 dėl BŽŪP ir klimato.

¹⁹ Europos Komisija, Pramoninių išmetamų teršalų direktyvos (PITD) vertinimas, SWD(2020) 181 final.

²⁰ Ricardo Energy & Environment, GPGB įgyvendinimo pagal PITD sąnaudų ir naudos ex post vertinimas, 2018 m.

²¹ „Europos žaliasis kursas“.

²² Europos Komisija, 2014–2020 m. Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairės, OL C 200, 2014.

²³ Direktyvos 2004/35/EC 8 straipsnio 4 dalies a ir b punktai.

²⁴ EAA, Europos pramonės įrenginių sukeltos oro taršos išlaidos 2008–2012 m. laikotarpiu, 2014 m.

²⁵ Pagrindiniai privalomi tikslai, susiję su įvairiomis atliekų rūšimis, apibendrinti Audito Rūmų apžvalgoje Nr. 4 „ES veiksmai siekiant išspręsti plastiko atliekų problemą“.

²⁶ Investicijų poreikio atliekų sektoriuje ir komunalinių atliekų tvarkymo valstybėse narėse finansavimo tyrimas, 2019 m.

²⁷ EBPO, Vandens tiekimo, sanitarijos ir apsaugos nuo potvynių finansavimas, 2020 m.

²⁸ EBPO, Financing Water Supply, Sanitation and Flood Protection, 2020 m.

²⁹ Fitness Check of the WFD, SWD(2019) 439 final, p. 64.

³⁰ EAA, Use of freshwater resources in Europe, 2020 m.

³¹ Prancūzijos su vandens tarša susijusių ūkininkavimo išlaidų vertinimas, République Française, Ministère de l’écologie, Tvaraus vystymosi ekonomikos, vertinimo ir integravimo departamentas, Tyrimai ir dokumentai Nr. 52, 2011 m.

³² VPD tinkamumo patikra, SWD(2019) 439 final.

³³ Ascott, M.J., Gooddy, D.C., Wang, L. et al, Global patterns of nitrate storage in the vadose zone, 2017 m.

³⁴ Ekologijos institutas, Updated Inventory and Assessment of Soil Protection Policy Instruments in EU Member States, 2017 m.

³⁵ ES 25 įverčiai (įskaitant Jungtinę Karalystę, išskyrus Bulgariją, Kroatiją ir Rumuniją, Dirvožemio apsaugos teminės strategijos poveikio vertinimas, SEC(2006) 620.

³⁶ JRC, „Vietos dirvožemio užterštumo būklė Europoje“, 2018 m.

³⁷ SWD/2016/0121 final, p. 21.

³⁸ SWD/2016/0121 final, p. 37 ir 70.

³⁹ 2017–2020 m. daugiametė AAAD darbo programa (DDP).

⁴⁰ 2021–2024 m. daugiametė tęstinė AAAD darbo programa (TDDP).

⁴¹ Direktyvos 2004/35/EB 2 straipsnis.

⁴² SWD/2016/0121 final, p. 60.

⁴³ 18–22-ojo AAAD ekspertų grupės susitikimų ataskaitos.

⁴⁴ 2017 m. spalio 26 d. Europos Parlamento rezoliucijos 9 konstatuojamoji dalis.

⁴⁵ Reglamentas (ES) 2019/1010.

⁴⁶ Komisijos pranešimas 2021/C 118/015.

⁴⁷ IMPEL projekto techninė užduotis.

⁴⁸ SWD/2016/0121 final, p. 35.

⁴⁹ Direktyvos 2004/35/EB 14 straipsnis.

⁵⁰ V. Fogleman „Finansinio užtikrinimo gerinimas įgyvendinant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą“ (angl. Improving financial security in the context of the Environmental Liability Directive), 2020 m., p. 127–128.

⁵¹ V. Fogleman „Finansinio užtikrinimo gerinimas įgyvendinant Atsakomybės už aplinkos apsaugą direktyvą“, 2020 m.

⁵² 2021–2024 m. daugiametė tęstinė AAAD darbo programa (TDDP), p. 8–9.

⁵³ Komunikatas „2014–2020 m. valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ir energetikai gairės“, 2014/C 200.

⁵⁴ EAA, Dirvožemio užteršimas: nerimą keliantis industrializacijos palikimas, 2019 m.

⁵⁵ 2007 m. balandžio 26 d. Sprendimas byloje C-135/05.

⁵⁶ Europos ekonomikos gaivinimo poreikių nustatymas, COM(2020) 456.

Tvarkaraštis

Kontaktas

EUROPOS AUDITO RŪMAI
12, rue Alcide De Gasperi
1615 Luxembourg
LUXEMBOURG

Tel. +352 4398-1
Užklausos: eca.europa.eu/lt/Pages/ContactForm.aspx
Interneto svetainė: eca.europa.eu
Twitter: @EUAuditors

Daug papildomos informacijos apie Europos Sąjungą yra internete. Ji prieinama per portalą Europa (http://europa.eu).

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2021

AUTORIŲ TEISĖS

© Europos Sąjunga, 2021

Europos Audito Rūmų pakartotinio naudojimo politika įgyvendinama pagal Europos Audito Rūmų sprendimą Nr. 6–2019 dėl atvirųjų duomenų politikos ir pakartotinio dokumentų naudojimo.

Jeigu nenurodyta kitaip (pavyzdžiui, atskiruose pranešimuose dėl autorių teisių), ES priklausantis Audito Rūmų turinys yra licencijuojamas pagal Creative Commons Attribution 4.0 International (CC BY 4.0) licenciją. Tai reiškia, kad pakartotinis naudojimas yra leidžiamas, jeigu tai tinkamai pažymima ir nurodomi padaryti pakeitimai. Pakartotinai naudojantis subjektas negali iškreipti pirminės dokumentų prasmės ar minties. Audito Rūmai nėra atsakingi už bet kokius pakartotinio naudojimo padarinius.

Jūs privalote turėti papildomų teisių, jeigu tam tikrame turinyje vaizduojami privatūs asmenys, kurių tapatybę galima nustatyti, pavyzdžiui, Audito Rūmų darbuotojų nuotraukose, arba jame pateikti trečiųjų asmenų kūriniai. Kai gaunamas leidimas, juo panaikinamas ir pakeičiamas pirmiau minėtas bendrasis leidimas ir jame aiškiai nurodomi naudojimo apribojimai.

Siekiant naudoti ar atgaminti turinį, kuris nepriklauso ES, gali reikėti prašyti leidimo tiesiogiai iš autorių teisių turėtojų.

Programinei įrangai ar dokumentams, kuriems taikomos pramoninės nuosavybės teisės, pavyzdžiui, patentams, prekių ženklams, registruotiems dizainams, logotipams ir pavadinimams, Audito Rūmų pakartotinio naudojimo politika netaikoma ir leidimai dėl jų jums nesuteikiami.

Europos Sąjungos institucijų europa.eu domeno svetainėse pateikiamos nuorodos į trečiųjų asmenų svetaines. Audito Rūmai jų nekontroliuoja, todėl raginame peržiūrėti jose pateiktas privatumo ir autorių teisių politikas.

Europos Audito Rūmų logotipo naudojimas

Europos Audito Rūmų logotipas negali būti naudojamas be išankstinio Europos Audito Rūmų sutikimo.

KAIP SUSISIEKTI SU ES

Asmeniškai
Visoje Europos Sąjungoje yra šimtai Europe Direct informacijos centrų. Artimiausio centro adresą rasite svetainėje https://europa.eu/european-union/contact_lt

Telefonu arba el. paštu
Europe Direct tarnyba atsakys į jūsų klausimus apie Europos Sąjungą. Su šia tarnyba galite susisiekti:

• nemokamu numeriu: 00 800 6 7 8 9 10 11 (kai kurie operatoriai už šiuos skambučius gali imti mokestį),
• šiuo standartiniu numeriu: +32 22999696 arba
• elektroniniu paštu svetainėje https://europa.eu/european-union/contact_lt

KAIP RASTI INFORMACIJOS APIE ES

Internetas
Informacijos apie Europos Sąjungą visomis oficialiosiomis ES kalbomis galima rasti svetainėje Europa (https://europa.eu/european-union/index_lt)

ES leidiniai
Nemokamų ir mokamų ES leidinių galite atsisiųsti arba užsisakyti https://op.europa.eu/lt/publications. Jeigu jums reikia daugiau nemokamų leidinių egzempliorių, kreipkitės į Europe Direct arba į vietos informacijos centrą (žr. https://europa.eu/european-union/contact_lt)

ES teisė ir susiję dokumentai
Norėdami susipažinti su ES teisine informacija, įskaitant visus ES teisės aktus nuo 1952 m. visomis oficialiosiomis kalbomis, apsilankykite svetainėje EUR-Lex (http://eur-lex.europa.eu)

ES atvirieji duomenys
ES atvirųjų duomenų portale (http://data.europa.eu/euodp/lt) galima susipažinti su ES duomenų rinkiniais. Duomenis galima nemokamai parsisiųsti ir pakartotinai naudoti tiek komerciniais, tiek nekomerciniais tikslais.