12 Europos pamokų 2017 rugpjūčio leidimas

Pascal Fontaine

Kokie yra ES tikslai? Kodėl ir kaip ji buvo sukurta? Kaip veikia ES? Kokiais laimėjimais naudojasi jos piliečiai ir kokių naujų problemų jai šiandien kyla?

Ar globalizuotame pasaulyje ES gali sėkmingai konkuruoti su kitomis didelėmis stiprios ekonomikos šalimis išsaugodama savo socialinius standartus? Kaip galima suvaldyti imigraciją? Koks bus Europos vaidmuo pasaulio arenoje ateityje? Kur bus brėžiamos ES sienos? Kokia euro ateitis?

Tai tik keletas klausimų, kuriuos ES ekspertas Paskalis Fontenas (Pascal Fontaine) nagrinėja populiariojoje knygelėje „12 Europos pamokų“. Paskalis Fontenas yra buvęs Žano Monė (Jean Monnet) padėjėjas ir Paryžiaus politinių studijų instituto profesorius.

Šiame leidinyje išreiškiamas požiūris yra vien tik jo autoriaus ir nebūtinai atspindi oficialią Europos Komisijos nuomonę.

Turinys

1. Kam reikalinga Europos Sąjunga?
2. Dvylika istorinių žingsnių
3. ES plėtra ir santykiai su kaimynais
4. Kaip veikia ES?
5. Ką veikia ES?
6. Bendroji rinka
7. Euras
8. Investicijos ir augimas skaitmeninėje ekonomikoje
9. Ką reiškia būti Europos piliečiu?
10. Europos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė
11. ES pasaulio arenoje
12. Kokia Europos ateitis?
13. Svarbiausios Europos integracijos datos

ES TIKSLAS:

• palaikyti taiką tarp savo valstybių narių ir jų kaimynių;
• suvienyti Europos šalis praktiniam bendradarbiavimui;
• užtikrinti Europos piliečių saugumą;
• skatinti ekonominį ir socialinį solidarumą;
• išsaugoti Europos tapatybę ir įvairovę globalizuotame pasaulyje;
• skleisti bendras europiečių vertybes.

I. TAIKA

Prieš tapdama realiu politiniu tikslu, suvienyta Europa buvo tik filosofų ir mąstytojų svajonė. Tarkim, Viktoras Hugo (Victor Hugo), įkvėptas humanistinių idealų, įsivaizdavo taikias „Jungtines Europos Valstijas“. Šią svajonę sugriovė pirmojoje XX a. pusėje žemyną nuniokoję baisūs karai.

Tačiau iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių išaugo nauja viltis. Prieš karo totalitarizmą atsilaikę žmonės pasiryžo panaikinti Europos valstybių tarpusavio neapykantą, varžymąsi ir sukurti ilgalaikę taiką. 1945–1950 m. grupė drąsių valstybės veikėjų, kaip antai Roberas Šumanas (Robert Schuman), Konradas Adenaueris (Konrad Adenauer), Alčidė De Gasperis (Alcide De Gasperi) ir Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), ėmė kviesti savo tautas žengti į naują erą. Jie skatino Vakarų Europoje sukurti naujas struktūras, pagrįstas bendrais interesais ir sutartimis, užtikrinančiomis įstatymų viršenybę ir visų valstybių lygybę.

Tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasinaudojo Žano Monė idėja ir 1950 m. gegužės 9 d. pasiūlė įsteigti Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB). Kadaise tarpusavyje kovojusios šalys anglių ir plieno rinkos administravimą turėjo perduoti bendrai institucijai – Vyriausiajai valdybai. Ir praktiškai, ir simboliškai karo pramonės žaliavos turėjo pavirsti susitaikymo ir taikos priemonėmis.

Šiandien Europos Sąjungos šalys džiaugiasi taika, o žmonės gyvena demokratiškoje visuomenėje, kurioje paisoma teisinės valstybės principo ir pagrindinių teisių. Be to, buvusiosios Jugoslavijos šalys, XX a. paskutiniame dešimtmetyje dar kariavusios tarpusavyje, dabar jau yra ES narės arba rengiasi jomis tapti.

Vis dėlto taika neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku. Prasidėjus ekonomikos ir socialinei krizei Europoje kilo populizmo, ekstremizmo, nacionalizmo tendencijų, keliančių grėsmę demokratijai ir Europos integracijos procesui. Dabartines institucijas – tiek nacionalines, tiek europines – daugelis žmonių vertina skeptiškai. Kol kas tebelieka neaišku, ar bendrais siekiais grindžiamas ekonomikos augimas gali sumažinti šią įtampą.

II. EUROPA VIENIJAMA

1989 m. griuvus Berlyno sienai, Europos Sąjunga paskatino Vokietiją vienytis. 1991 m. subyrėjus Sovietų imperijai, Vidurio ir Rytų Europos šalys, dešimtmečius gyvenusios už geležinės uždangos, vėl buvo laisvos ir galėjo pasirinkti savo likimą. Daugelis jų nusprendė, kad jų ateitis turi priklausyti demokratinių Europos tautų šeimai. 2004 m. aštuonios jų tapo ES narėmis, 2007 m. tai padarė dar dvi, o 2013 m. – Kroatija. Viduržemio jūros šalys Kipras ir Malta ES narėmis tapo 2004 m.

ES plėtros procesas tebesitęsia. Šiuo metu stoti į ES ruošiasi septynios šalys. Tačiau tikėtina, kad dėl sunkios ekonominės Europos padėties artimiausiu metu nė viena šalis netaps ES nare.

2016 m. birželio mėn. Jungtinėje Karalystėje įvyko referendumas, kuriame dauguma balsuotojų pageidavo, kad jų šalis paliktų Europos Sąjungą.

2017 m. kovo 29 d. Jungtinė Karalystė pranešė Europos Vadovų Tarybai ketinanti palikti Europos Sąjungą pagal Europos Sąjungos sutarties 50 straipsnį. ES ir JK derybos pagal šį straipsnį prasidėjo 2017 m. birželio 19 d.

III. SAUGUMAS

XXI a. Europa vis dar susiduria su nemenkomis saugumo problemomis.

Pietuose vis dažniau pasireiškia religinis fanatizmas, neretai vedantis prie terorizmo. Grupuotės „Islamo valstybė“ („Da’esh“) Europoje įvykdyti teroristiniai išpuoliai privertė ES šalis aktyviau keistis informacija ir žvalgybos duomenimis.

Rytuose Vladimiro Putino vadovaujama Rusija vykdo savo galios didinimo strategiją. 2014 m. Krymo aneksija ir karas Rytų Ukrainoje – ES pašonėje vykstančios dramos. Todėl Sovietų Sąjungos represiją patyrusios ES valstybės narės tikisi, kad ES solidarizuosis su Ukraina.

Piliečiai tikisi, kad ES imsis efektyvių veiksmų, kad užtikrintų savo valstybių narių saugumą. Ji turi konstruktyviai bendradarbiauti su kaimyniniais regionais: Balkanais, Šiaurės Afrika, Kaukazu ir Artimaisiais Rytais. ES taip pat turi ginti savo karinius ir strateginius interesus bendradarbiaudama su sąjungininkais, ypač su NATO, ir plėtodama Europos saugumo ir gynybos politiką (ESGP).

Vidaus ir išorės saugumas yra tarsi dvi to paties medalio pusės. Kovodamos su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu, visų ES valstybių narių policijos pajėgos turi glaudžiai bendradarbiauti. Bendrų europinių prieglobsčio ir imigracijos sprendimų paieška į ES darbotvarkę įtraukta dar 2015 m., kai į Europą pradėjo plaukti nuo karo, diktatūros ir bado bėgančių pabėgėlių precedento neturintys srautai.

Vienas iš naujų Europos uždavinių, kuriems įgyvendinti būtinas glaudus vyriausybių bendradarbiavimas, yra sukurti ES laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje visi turėtų vienodas teises į teisingumą ir būtų vienodai saugomi įstatymų. Tokios institucijos kaip Europolas (Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūra) ir Eurojustas (Europos teisminio bendradarbiavimo padalinys, skatinantis įvairių ES valstybių prokurorų, teisėjų ir policijos pareigūnų bendradarbiavimą) taip pat gali atlikti aktyvų vaidmenį.

IV. EKONOMINIS IR SOCIALINIS SOLIDARUMAS

Europos Sąjunga buvo sukurta siekiant politinių tikslų, kuriuos ji ėmėsi įgyvendinti užtikrindama bendradarbiavimą ekonomikos srityje.

Europos valstybių gyventojų dalis pasaulyje nuolat mažėja. Todėl šalys turi toliau dirbti išvien, kad užtikrintų ekonomikos augimą ir pajėgtų konkuruoti su didžiausiomis pasaulio šalimis. Nė viena ES valstybė nėra tokia stipri, kad galėtų daryti poveikį politiniams sprendimams pasaulio ekonomikos srityje. Kad Europos įmonės pasiektų masto ekonomiją ir rastų naujų pirkėjų, joms būtina už jų nacionalinę rinką platesnė arena, kurią gali užtikrinti Europos bendroji rinka. Norėdama užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių pasinaudotų tokios visą Europą apimančios daugiau kaip 510 mln. vartotojų rinkos pranašumu, ES stengiasi pašalinti prekybai kylančias kliūtis ir išlaisvinti įmones iš nereikalingo biurokratizmo gniaužtų.

Tačiau visos Europos masto konkurenciją reikia derinti su Europos valstybių solidarumu. Iš to, be abejo, apčiuopiamos naudos turi visi Europos piliečiai – pavyzdžiui, nukentėję nuo potvynių arba kitų stichinių nelaimių, jie sulaukia paramos iš ES biudžeto. Europos Komisijos valdomi struktūriniai fondai skatina ir remia ES nacionalinių bei regioninių institucijų pastangas šalinti įvairių Europos regionų išsivystymo lygio skirtumus. ES biudžeto lėšos ir Europos investicijų banko (EIB) paskolos yra naudojamos Europos transporto infrastruktūrai (pvz., kelių ir greitųjų traukinių geležinkelio tinklų plėtrai), susisiekimui su atokesniais regionais bei prekybai Europoje gerinti.

Dėl 2008 m. visuotinės finansų krizės prasidėjo didžiausias ES istorijoje ekonomikos nuosmukis. Vyriausybės ir ES institucijos turėjo skubiai imtis veiksmų, norėdamos išgelbėti bankus, o ES skyrė finansinę pagalbą labiausiai nukentėjusioms valstybėms. Airijai, Portugalijai, Ispanijai ir Kiprui skirtos pagalbos programos buvo sėkmingos ir įgyvendinusios neretai sudėtingas nacionalines reformas šios šalys sugebėjo užbaigti savo programas (dauguma atvejų iki 2014 m.). Graikija, įgyvendindama reikalaujamas struktūrines viešojo sektoriaus reformas, susidūrė su didesniais sunkumais, o dėl sudėtingų derybų dėl Graikijos valstybės skolos 2015 m. vasarą teko sudaryti naujus susitarimus dėl reformų Graikijoje.

Nepaisant nepaprastos padėties Graikijoje, kilus krizei bendra valiuta padėjo apsaugoti euro zoną nuo spekuliacijos ir devalvacijos. ES ir jos valstybės narės bendromis pastangomis siekė sumažinti valstybės skolą. Ateinančius kelerius metus didžiausias Europos valstybių uždavinys bus įveikti recesiją ir kurti naujas, tvarias darbo vietas, visų pirma skaitmeninių ir žaliųjų technologijų srityje.

V. EUROPOS TAPATYBĖ IR ĮVAIROVĖ GLOBALIZUOTAME PASAULYJE

Europos poindustrinė visuomenė tampa vis sudėtingesnė. Nors gyvenimo lygis nuolat kyla, atotrūkis tarp turtingųjų ir vargšų vis dar yra didelis. Šiuos skirtumus gali dar labiau padidinti ekonomikos nuosmukis, pramonės perkėlimas, visuomenės senėjimas ir dėl viešųjų lėšų kylančios problemos. Svarbu, kad, spręsdamos šias problemas, ES šalys veiktų išvien.

Tačiau veikimas išvien nereiškia, kad turėtų būti naikinamas išskirtinis konkrečių šalių kultūrinis ir kalbinis tapatumas. Priešingai – ES veikla padeda skatinti ekonomikos augimą, grindžiamą unikaliais regionų elementais ir didele Europos tradicijų bei kultūrų įvairove – pradedant regiono gastronomija ir baigiant turizmu ir menu. Dėl skaitmeninių technologijų kultūrų įvairovė taps dar svarbesniu veiksniu, nes platinti vietos kultūros produktus bus techniškai lengviau.

Šešiasdešimt penkerius metus vykstanti Europos integracija parodė, kad visuma yra stipresnė nei atskirų dalių suma. Jos ekonominė, socialinė, technologinė, komercinė ir politinė įtaka kur kas didesnė nei pavieniui veikiančių valstybių. Veikdamos išvien Europos Sąjungos valstybės pasiekia kur kas daugiau.

Kitos stiprios pasaulio valstybės, pavyzdžiui, Kinija ir Jungtinės Amerikos Valstijos, siekia daryti poveikį globalios ekonomikos taisyklėms. Todėl dabar kaip niekad svarbu, kad ES valstybės narės susitelktų, sukauptų jėgas ir taip išlaikytų savo įtaką pasaulyje. Vienas iš praktinių tokios veiklos pavyzdžių – ES vaidmuo pasaulinėse derybose dėl prekybos taisyklių. ES šalys yra susitarusios dėl daugelio principų ir techninių taisyklių, susijusių su kasdieniu gyvenimu, o jų pavyzdžiu remiasi daug kitų pasaulio šalių. Tai, pavyzdžiui, sveikatos ir saugos standartai, atsinaujinančiųjų energijos išteklių rėmimas, atsargumo principo taikymas maisto saugos srityje, etiniai naujų technologijų aspektai ir taip toliau. ES ir toliau atlieka lyderės vaidmenį visam pasauliui kovojant su visuotiniu atšilimu.

Be to, vykdant vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos veiklą visame pasaulyje puoselėjamos Europos vertybės.

Tad senas posakis „vienybė – galybė“ šiandienos europiečiams yra aktualesnis nei bet kada anksčiau.

VI. VERTYBĖS

ES skatina humanistines ir pažangias vertybes ir užtikrina, kad didieji pasaulio pokyčiai žmonijai būtų naudingi, o ne žalingi. Žmonių poreikių patenkinti vien tik rinkos pajėgomis ar konkrečių šalių vienašališkais veiksmais nepavyks.

Todėl ES laikosi humaniško požiūrio ir remia tokį visuomenės modelį, kurį palaiko didžioji dauguma piliečių. Europiečiai brangina iš kartos į kartą perduodamas vertybes: žmogaus teises, socialinį solidarumą, steigimosi laisvę, sąžiningą gerovės paskirstymą, teisę į saugomą aplinką, pagarbą įvairioms kultūroms, kalboms ir religijoms, tradicijų ir pažangos harmoniją.

2000 m. gruodžio mėn. Nicoje paskelbta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija. Joje nurodytos visos teisės, kuriomis šiandien naudojasi visos ES valstybės narės ir jų piliečiai. Bendros teisės ir vertybės vienija europiečius. Vienas iš pavyzdžių – visos ES šalys yra uždraudusios mirties bausmę.

• 1951 m. Šešios šalys steigėjos įsteigia Europos anglių ir plieno bendriją (EAPB).
• 1957 m. Tos pačios šešios valstybės pasirašo Romos sutartis, kuriomis įsteigiama Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (Euratomas).
• 1973 m. Bendrijoms priklauso devynios valstybės narės, nustatoma daugiau bendros politikos sričių.
• 1979 m. Pirmą kartą surengiami tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai.
• 1981 m. Į ES įstoja pirmoji Viduržemio jūros regiono šalis.
• 1992 m. Europos bendroji rinka tampa tikrove.
• 1993 m. Mastrichto sutartimi įsteigiama Europos Sąjunga (ES).
• 2002 m. Į apyvartą išleidžiamas euras.
• 2004 m. ES turi 25 valstybes nares. Iki 2013 m. valstybių narių skaičius išauga iki 28.
• 2009 m. Įsigalioja Lisabonos sutartis, pakeičianti ES veiklos pobūdį.
• 2014 m. Vyksta Europos Parlamento rinkimai. Keli kandidatai varžosi dėl Europos Komisijos pirmininko posto.
• 2015 m. Po septynerius metus trukusios pasaulinės krizės ir euro zonos konsolidacijos palaipsniui grįžtama prie nuosaikaus ekonomikos augimo.

1. 1950 m. gegužės 9 d. paskelbtoje Šumano deklaracijoje buvo pasiūlyta sukurti Europos anglių ir plieno bendriją. Ši mintis įgyvendinta 1951 m. balandžio 18 d., pasirašant Paryžiaus sutartį. Šia sutartimi šešios šalys steigėjos (Belgija, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai) sukūrė bendrą anglių ir plieno rinką. Taip buvo siekiama užtikrinti tautų, patyrusių pergalę ar pralaimėjimą Antrajame pasauliniame kare, taiką ir suvienyti jas lygiomis teisėmis, bendradarbiaujančias bendrose institucijose.
2. 1957 m. kovo 25 d. šešios valstybės narės, pasirašydamos Romos sutartis, nusprendė įsteigti Europos atominės energijos bendriją ir Europos ekonominę bendriją. Pastaroji apimtų didesnės bendros prekių ir paslaugų rinkos sukūrimą. 1968 m. liepos 1 d. šios valstybės panaikino tarpusavio muitus, o septintajame dešimtmetyje pradėjo vykdyti bendrą politiką, įskaitant prekybos ir žemės ūkio srities.
3. Šis sumanymas buvo toks sėkmingas, kad netrukus nusprendė prisijungti ir Danija, Airija ir Jungtinė Karalystė. Pirmasis plėtros etapas – kurio metu Sąjunga išsiplėtė nuo šešių iki devynių narių – įvyko 1973 m. Tuo pat metu buvo nustatyta nauja socialinė ir aplinkos apsaugos politika, o 1975 m. buvo įsteigtas Europos regioninės plėtros fondas.

1. 1979 m. birželio mėn. buvo žengtas svarbus žingsnis – surengti pirmieji tiesioginiai visuotiniai rinkimai į Europos Parlamentą. Šie rinkimai rengiami kas penkeri metai.
2. 1981 m. prie Bendrijų prisijungė Graikija, 1986 m. jos pavyzdžiu pasekė Ispanija ir Portugalija. Šios šalys narėmis tapo žlugus diktatūrai. Dėl tokios Bendrijų plėtros į Pietų Europą atsirado dar didesnė būtinybė įgyvendinti regionines pagalbos programas.
3. Devintojo dešimtmečio pradžioje pasaulio ekonomika išgyveno nuosmukį. Dėl to kilo europesimizmo banga. Bet viltys sugrįžo 1985 m., kai Žako Deloro (Jacques Delors) vadovaujama Europos Komisija paskelbė baltąją knygą, kurioje įsipareigota iki 1993 m. sausio 1 d. sukurti bendrąją Europos rinką. Šis didelių užmojų tikslas buvo įtrauktas į Suvestinį Europos aktą, kuris buvo pasirašytas 1986 m. vasario mėn., o įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.

4. 1989 m. griuvus Berlyno sienai, iš esmės pasikeitė Europos politinė situacija. Tai paskatino Vokietiją 1990 m. spalio mėn. susivienyti, o iš sovietų valdžios išsivadavusias Vidurio ir Rytų Europos šalis – pasirinkti demokratinį kelią. Sovietų Sąjunga nustojo egzistavusi 1991 m. gruodžio mėn.

   Tuo metu valstybės narės derėjosi dėl naujos sutarties, kurią 1991 m. gruodžio mėn. Mastrichte priėmė valstybių prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai. Mastrichto sutartimi esamą Bendrijos sistemą papildžius vyriausybių bendradarbiavimu (užsienio politikos, teisingumo ir vidaus reikalų srityse), buvo sukurta Europos Sąjunga (ES). Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d.

5. 1995 m. į ES įstojo dar trys šalys – Austrija, Suomija ir Švedija, tad narių padaugėjo iki 15. Tuo metu Europa kentėjo nuo vis didesnių globalizacijos keliamų problemų. Naujosios technologijos ir vis intensyviau naudojamas internetas padėjo modernizuoti šalių ekonomiką, tačiau kėlė socialinę ir kultūrinę įtampą.

   Tuo tarpu ES įgyvendino savo didžiausio užmojo projektą – siekdama palengvinti įmonių, vartotojų ir keliaujančių piliečių gyvenimą, ji kūrė bendrą valiutą. 2002 m. sausio 1 d. euras pakeitė 12 ES valstybių narių, tapusių euro zonos narėmis, senąsias valiutas. Nuo tada euras yra viena svarbiausių pasaulio valiutų.

6. Dešimtojo dešimtmečio viduryje pradėta rengtis didžiausiai ES plėtrai. Prašymus priimti į ES pateikė šešios buvusios sovietinio bloko šalys (Bulgarija, Čekija, Lenkija, Rumunija, Slovakija ir Vengrija), Sovietų Sąjungai priklausiusios trys Baltijos šalys (Estija, Latvija ir Lietuva), viena iš buvusių Jugoslavijos respublikų (Slovėnija) bei dvi Viduržemio jūros regiono valstybės (Kipras ir Malta).

   ES pritarė galimybei sutvirtinti žemyną ir suteikti progą šioms jaunoms Europos demokratinėms valstybėms pasinaudoti žemyno susivienijimo pranašumais. 1997 m. gruodžio mėn. prasidėjo derybos; 2004 m. gegužės 1 d. į ES įstojo 10 šalių kandidačių. 2007 m. įstojo Bulgarija ir Rumunija, o 2013 m. – Kroatija. Dabar ES sudaro 28 valstybės narės.

7. Kad išsiplėtusi ES galėtų atremti sudėtingus XXI a. iššūkius, buvo būtinas paprastesnis ir veiksmingesnis sprendimų priėmimo būdas. 2004 m. spalio mėn. pasirašytame ES Konstitucijos projekte, kuris būtų pakeitęs visas galiojančias sutartis, buvo pasiūlytos naujos taisyklės. Tačiau 2005 m. Prancūzijos ir Nyderlandų nacionaliniuose referendumuose šis tekstas buvo atmestas.

   Todėl Konstituciją pakeitė Lisabonos sutartis, pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d. ir įsigaliojusi 2009 m. gruodžio 1 d. Sutartimi iš dalies keičiamos ankstesnės sutartys, tačiau ji jų nepakeičia; ja nustatoma dauguma Konstitucijoje numatytų pakeitimų. Pavyzdžiui, sutartimi nustatoma, kad Europos Vadovų Tarybai vadovauja nuolatinis pirmininkas, ir įsteigiama Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė.

1. 2014 m. gegužės mėn. vykę Europos Parlamento rinkimai buvo pirmieji, kuriuose taikyta nauja ES institucinė praktika: politinės partijos galėjo siūlyti savo kandidatus į Europos Komisijos pirmininko postą. Tada Europos Vadovų Taryba pateikė tos partijos, kuri gavo daugiausia vietų, kandidato kandidatūrą, kaip nustatyta Lisabonos sutartyje. Tas kandidatas – liuksemburgietis Žanas Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker), atstovaujantis Europos liaudies partijai. Jo kandidatūrai pritarė didelė Europos Parlamento proeuropietiškos koalicijos, kuriai priklauso ir socialistų bei liberalų grupės, dalis.

   2014 m. rinkimuose taip pat sustiprėjo euroskeptiškos partijos – joms atiteko maždaug 100 vietų iš 751. Šios partijos neretai aiškiai oponuoja politinei ES institucijų daugumai ir paprastai skeptiškai vertina ES integraciją ir aktyviai priešinasi imigracijai.

2. 2008 m. prasidėjo pasaulinė finansų ir ekonomikos krizė. ES teko kurti naujus ES mechanizmus bankų stabilumui užtikrinti, valstybių skoloms sumažinti ir valstybių narių (visų pirma tų, kurios jau yra įsivedusios eurą) ekonomikos politikai koordinuoti. Ne vienerius metus dėtos pastangos įgyvendinti struktūrines reformas ir pagerinti viešuosius finansus jau duoda rezultatų – ekonomika vėl pradeda augti.

   Euro zonos šalių ekonomikos politika stiprinama vadovaujant Komisijai ir Tarybai, kurioms suteikta naujų teisinių priemonių, skirtų valstybių narių susitarimams, kuriais išsaugomi tvirti viešieji finansai, įgyvendinti. Europos Centrinis Bankas didina likvidumą ir toliau taiko labai nedideles palūkanų normas. Per savo Strateginių investicijų fondą (ESIF) ES taip pat skatina naujas investicijas, visų pirma viešojo ir privačiojo sektorių partnerystę.

• Europos Sąjunga yra pasirengusi priimti kiekvieną Europos valstybę, atitinkančią demokratinius, politinius ir ekonominius narystės kriterijus.
• Dėl vienas po kito vykusių plėtros etapų ES valstybių narių padaugėjo nuo 6 iki 28. 2017 m. duomenimis, šešios Balkanų valstybės ir Turkija derasi dėl narystės arba yra įvairiuose pasirengimo narystei etapuose.
• Kiekvienos naujos narės priėmimo sutarčiai turi vienbalsiai pritarti visos valstybės narės. Be to, prieš kiekvieną naują plėtros etapą ES turi įvertinti savo galimybes priimti naują (-as) narę (-es) bei institucijų gebėjimą toliau tinkamai funkcionuoti.
• 2014–2019 m. teisėkūros laikotarpiu naujų ES narių priimta nebus, nes ES visą dėmesį skiria ekonomikos augimui.
• ES kaimynystės politikai kyla nuo Šaltojo karo laikų nematytų problemų: Rusijos politika ir neteisėta Krymo aneksija 2014 m. sukėlė diplomatinę ir karinę įtampą. Artimuosiuose Rytuose Sirijos ir Irako ekstremistų teroro aktai reiškia tiesioginį išpuolį prieš pagrindines Europos vertybes ir interesus. Masinis daugiau kaip 1 mln. šio regiono pabėgėlių egzodas Europai kelia didžiulių ilgalaikių politinių ir humanitarinių problemų.

I. NARYSTĖS SĄLYGOS

a) Teisiniai reikalavimai

Europos integracija visada buvo politinis ir ekonominis procesas, kuriame gali dalyvauti visos Europos šalys, pasirengusios pasirašyti sutartis ir perimti visus ES teisės aktus. Pagal Lisabonos sutarties 49 straipsnį, kiekviena Europos valstybė gali pareikšti norą tapti ES nare, jei ji gerbia laisvės, demokratijos principus, žmogaus teises ir pagrindines laisves bei teisinės valstybės principą.

b) Vadinamieji Kopenhagos kriterijai

1993 m., buvusioms komunistinėms šalims pareiškus norą tapti Europos Sąjungos narėmis, Europos Vadovų Taryba nustatė tris kriterijus, kuriuos šios šalys turi tenkinti. Šalys turi užtikrinti, kad:

• jose veiktų stabilios institucijos, užtikrinančios demokratiją, teisinės valstybės principus, žmogaus teises, pagarbą mažumoms ir jų apsaugą;
• jose veiktų rinkos ekonomika ir jos būtų pajėgios atlaikyti Sąjungos šalių konkurenciją bei rinkos jėgas;
• jos galėtų prisiimti narystės įsipareigojimus ir drauge siekti Sąjungos tikslų. Jų viešojo administravimo įstaigos turi būti pajėgios praktiškai taikyti ir tvarkyti ES teisės aktus.

c) Tapimo ES valstybe nare procesas

Šalis kandidatė dėl narystės derasi su ES atstovaujančia Europos Komisija. Deryboms pasibaigus, Taryboje turi būti priimtas vienbalsis valstybių narių sprendimas leisti tai šaliai įstoti į ES. Tam pritarti absoliučia balsų dauguma turi ir Europos Parlamentas. Tada valstybės narės ir šalis kandidatė kiekvienos šalies Konstitucijoje nustatyta tvarka turi ratifikuoti stojimo sutartį.

Per derybas šalys kandidatės paprastai gauna ES pasirengimo narystei finansinę paramą, padedančią joms ekonomiškai pasivyti valstybes nares. Paprastai su ES pasirašomi stabilizacijos ir asociacijos susitarimai. Remdamasi minėtais susitarimais ES tiesiogiai stebi ekonomines ir administracines reformas, kurias šalys kandidatės privalo įgyvendinti, kad įvykdytų ES narystės sąlygas.

II. ŽEMYNĄ VIENIJANTI SĄJUNGA

a) 28 valstybių sąjunga

2002 m. gruodžio mėn. Kopenhagoje susirinkusi Europos Vadovų Taryba žengė vieną iš svarbiausių žingsnių Europos susivienijimo istorijoje. Priėmusi dar 12 valstybių ES ne tik išplėtė savo geografinę teritoriją ir padidino gyventojų skaičių – ji panaikino ribą, kuri nuo 1945 m. buvo padalijusi žemyną į dvi dalis. Europos valstybės, dešimtmečius negalėjusios džiaugtis demokratijos laisve, pagaliau galėjo grįžti į demokratiškų Europos tautų šeimą. Taigi 2004 m. ES narėmis tapo Čekija, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija kartu su Viduržemio jūros regiono salomis Kipru ir Malta. 2007 m. įstojo Bulgarija ir Rumunija. Kroatija dėl narystės Sąjungoje kreipėsi 2003 m., o jos nare tapo 2013 m.

b) Vykstančios derybos

Turkija, NATO narė, kurią su ES ilgą laiką siejo asociacijos sutartis, dėl narystės Europos Sąjungoje kreipėsi dar 1987 m. Prieš priimdama jos prašymą, ES ilgai dvejojo dėl Turkijos geografinės padėties ir politinės istorijos. Tačiau galiausiai 2005 m. spalio mėn. prasidėjo derybos dėl narystės. Kai kurios ES valstybės pareiškė abejonių dėl to, ar Turkija taps Europos Sąjungos nare ir ar turėtų ja tapti. Jos siūlo alternatyvą – privilegijuotą partnerystę. Derybos suaktyvėjo 2015 m., kai Turkija susitarė su ES padėti mažinti ir kontroliuoti prieglobsčio prašytojų, kurie į ES vyksta per Turkiją, skaičių. Politinių reformų ir pagrindinių teisių srityje ES ir toliau Turkijai liks atskaitos tašku. ES ir toliau atkakliai reikalauja, kad šių vertybių paisymas būtų nediskutuotina stojimo sąlyga.

Vakarų Balkanų šalys, kurių dauguma anksčiau priklausė Jugoslavijai, taip pat kreipėsi į ES, siekdamos paspartinti ekonomikos atkūrimo procesą, pagerinti tarpusavio santykius (kuriuos ilgą laiką blogino etniniai ir religiniai karai) ir sustiprinti demokratines institucijas. ES yra suteikusi šalies kandidatės statusą Albanijai, buvusiajai Jugoslavijos Respublikai Makedonijai, Juodkalnijai ir Serbijai. Bosnija ir Hercegovina narystės paraišką pateikė 2016 m. 2008 m. nepriklausomybę paskelbė Kosovas (šis pavadinimas nekeičia pozicijų dėl statuso ir atitinka JT ST rezoliuciją 1244 bei Tarptautinio Teisingumo Teismo nuomonę dėl Kosovo nepriklausomybės deklaracijos) ir pasibaigus deryboms dėl ateities jis taip pat galėtų tapti šalimi kandidate.

Oficialios derybos dėl stojimo į ES pradėtos su Juodkalnija ir Serbija.

2009 m., itin nukentėjusi nuo 2008 m. finansų krizės, dėl narystės ES kreipėsi Islandija. 2013 m. derybos dėl narystės pačios šalies prašymu buvo nutrauktos. Islandijos ekonomikai pradėjus augti, šalies gyventojai buvo mažiau linkę pritarti narystei ES.

Inauguracinėje kalboje Europos Parlamente 2014 m. Žanas Klodas Junkeris pranešė, kad per jo kadenciją, kuri baigiasi 2019 m., naujų valstybių narių nebus.

III. KIEK GALI PLĖSTIS ES?

a) Geografinės ribos

Viešos diskusijos apie ES ateitį parodė, kad daugumai europiečių rūpi ir geografinės ES ribos. Taip pat iškelta klausimų apie Europos identitetą. Į šiuos klausimus neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, ypač turint omenyje tai, kad šalys turi skirtingų geopolitinių ir ekonominių interesų. Baltijos šalys ir Lenkija buvo linkusios palaikyti Ukrainos stojimą į ES, tačiau Ukrainos ir Rusijos konfliktas, pasibaigęs Krymo aneksija, sukėlė geopolitinę įtampą ir pavertė šią galimybę nerealistiška. Be to, strateginė Moldovos pozicija išryškina įtemptus Vakarų šalių ir aktyviai savo regioninius tikslus ginančios Rusijos santykius.

Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija atitinka sąlygas, tačiau jos nėra Europos Sąjungos narės, nes tokia yra šių šalių visuomenės valia.

Skirtingose ES valstybėse narėse visuomenės nuomonė dėl to, kur turėtų būti brėžiama ES siena, skiriasi. Jei būtų taikomi tik geografiniai kriterijai ir nebūtų atsižvelgiama į demokratines vertybes, galiausiai ES, kaip ir Europos Tarybą, kuri nėra ES institucija, galėtų sudaryti 47 valstybės narės.

Protingiausia būtų pasakyti, kad kiekviena Europos šalis turi teisę kreiptis į ES dėl narystės, jei ji yra pasirengusi perimti visus ES teisės aktus ir įsivesti eurą. Nuo 1950 m. Europos integracija yra tęstinis procesas, kuriam prieštarautų bet koks bandymas visiems laikams nustatyti ES ribas.

b) Kaimynystės politika

Dėl 2004 ir 2007 m. plėtros ES sienos pasislinko dar toliau į rytus ir pietus, tad kilo klausimas, kaip ES turėtų reguliuoti santykius su naujais kaimynais. Kitapus ES sienų esantiems regionams aktualus stabilumo ir saugumo užtikrinimo klausimas, tad Europos Sąjunga norėjo išvengti naujų ribų, kurios skirtų ją nuo tų kaimyninių regionų. Dabar ES turi dar aktyviau kovoti su saugumui kylančiais pavojais: neteisėta imigracija, energijos atsargų mažėjimu, aplinkos nykimu, organizuotu tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir terorizmu. Todėl ji parengė naują Europos kaimynystės politiką, kuria reguliuojami santykiai su rytinėmis ir pietrytinėmis kaimynėmis (Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina) ir pietinėmis kaimynėmis (Alžyru, Egiptu, Izraeliu, Jordanija, Libanu, Libija, Maroku, Okupuotąja Palestinos Teritorija, Sirija ir Tunisu).

Nuo 2004 m. beveik visos minėtos valstybės su ES yra sudariusios dvišalius partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimus arba asociacijos susitarimus, kurie jas įpareigoja gerbti bendras vertybes (pavyzdžiui, demokratiją, žmogaus teises ir teisinės valstybės principą) ir siekti rinkos ekonomikos, tvaraus vystymosi bei mažinti skurdą. ES savo ruožtu siūlo finansinę, techninę ir makroekonominę paramą, geresnes galimybes gauti vizas ir įvairių priemonių, padedančių šioms šalims vystytis.

Tačiau naujausi geopolitiniai įvykiai padėtį pakeitė iš esmės.

Rytuose, žlugus Ukrainos vyriausybei, 2014 m. gegužės mėn. vykusiuose rinkimuose buvo išrinktas naujas prezidentas, kuriam nesvetimos vakarietiškos vertybės, – Petro Porošenka (Petro Poroschenko). Tų pačių metų rugsėjo mėn. buvo pasirašytas Ukrainos ir ES asociacijos susitarimas. Sunki ekonominė padėtis ir kariniai Ukrainos pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų grupių susidūrimai įstūmė šalį į labai sunkią padėtį, tačiau tai neužkirto kelio ryšių su ES stiprinimui. 2014–2015 m. ES suteikė Ukrainai daugiau kaip 7 mlrd. EUR finansinės pagalbos politinėms ir demokratinėms reformoms remti.

2011 m. Arabų pavasaris nulėmė didelius pietinės Viduržemio jūros pakrantės ir Artimųjų Rytų šalių politinės padėties pokyčius. Tai, be kita ko, Tuniso ir Egipto režimo pasikeitimai, pilietinis karas Sirijoje, nuvertus Gadafio valdžią Libijoje kilęs chaosas ir vadinamosios Islamo valstybės („Da’esh“), teroristiniais veiksmais užėmusios dideles Sirijos ir Irako teritorijas, susikūrimas.

Kai kurios ES šalys yra prisijungusios prie karinės koalicijos, kovojančios su Islamo valstybe, o pati ES sprendžia problemas, susijusias su didžiuliais nuo karo, religinio persekiojimo ar skurdo bėgančių migrantų iš Sirijos, Somalio pusiasalio ir Užsachario Afrikos srautais. 2015 m. prekiautojų žmonėmis laivais Viduržemio jūrą iš Libijos ar Turkijos bandė kirsti maždaug 1 mln. žmonių. Ši humanitarinė katastrofa privertė ES peržiūrėti savo bendrą prieglobsčio ir imigracijos politiką (žr. 10 skyrių).

• ES piliečiams atstovaujantis Europos Parlamentas dalijasi su Taryba teisėkūros ir su biudžetu susijusiomis galiomis.
• ES valstybių ir (arba) vyriausybių vadovai susitinka kaip Europos Vadovų Taryba, kad nustatytų bendrą politikos kryptį ir priimtų svarbiausius sprendimus esminiais klausimais.
• Taryba, kurią sudaro ES valstybių narių ministrai, dažnai renkasi į posėdžius tam, kad priimtų politinius sprendimus ir rengtų ES teisės aktus.
• Bendriems ES interesams atstovaujanti Europos Komisija yra pagrindinis vykdomasis organas. Ji teikia teisės aktų pasiūlymus ir užtikrina, kad būtų tinkamai įgyvendinama ES politika.

I. SPRENDIMUS PRIIMANČIOS INSTITUCIJOS

Europos Sąjunga yra daugiau nei šalių konfederacija, tačiau ji nėra federacinė valstybė. Iš tiesų jos struktūros negalima priskirti jokiai tradicinei teisinei kategorijai. Ji yra unikali, o jos sprendimų priėmimo sistema nuolat tobulinama pastaruosius 60 metų.

Sutartimis (vadinamaisiais pirminės teisės aktais) grindžiama daug antrinių teisės aktų, kasdien tiesiogiai veikiančių ES piliečių gyvenimą. Antriniai teisės aktai – tai daugiausia ES institucijų priimti reglamentai, direktyvos ir rekomendacijos.

Šiuos teisės aktus priima ir ES politikos kryptis nustato Europos Parlamentas (atstovaujantis piliečiams), Taryba (atstovaujanti nacionalinėms vyriausybėms) ir Europos Komisija (nuo ES valstybių vyriausybių nepriklausantis vykdomasis organas, ginantis bendrus ES interesus). Kitos institucijos ir įstaigos atlieka toliau nurodytas funkcijas.

a) Europos Parlamentas

Europos Parlamentas yra renkamas organas, kuris atstovauja ES piliečiams. Jis stebi ES veiklą ir kartu su Taryba priima ES teisės aktus. Nuo 1979 m. Europos Parlamento nariai kas penkerius metus tiesiogiai renkami visuotiniuose rinkimuose.

2017 m. Parlamento pirmininku dvejų su puse metų kadencijai išrinktas Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos atstovas italas Antonijus Tajanis (Antonio Tajani).

Europos Parlamentas svarbiausias diskusijas rengia kas mėnesį vykstančiuose susitikimuose, vadinamuose plenariniais posėdžiais, kuriuose iš esmės dalyvauja visi Europos Parlamento nariai. Šie plenariniai posėdžiai paprastai vyksta Strasbūre (Prancūzija), o visi papildomi posėdžiai – Briuselyje. Parengiamieji darbai taip pat dirbami Briuselyje: pirmininkų sueiga, t. y. frakcijų pirmininkai ir Europos Parlamento pirmininkas, nustato plenarinių posėdžių darbotvarkę, o 20 parlamentinių komitetų rengia teisės aktų pakeitimų projektus, dėl kurių rengiamos diskusijos. Kasdienius Europos Parlamento administracinius darbus atlieka jo Liuksemburge ir Briuselyje dirbantis Generalinis sekretoriatas. Kiekviena frakcija taip pat turi savo sekretoriatą.

ES teisėkūros procese Parlamentas dalyvauja dviem būdais.

• Vadovaudamasis bendro sprendimo procedūra, kuri yra įprasta teisėkūros procedūra, Parlamentas kartu su Taryba dalijasi atsakomybe leidžiant visų politikos sričių teisės aktus, kuriems priimti Taryboje būtina kvalifikuota balsų dauguma. Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo dienos tokie yra maždaug 95 proc. ES teisės aktų. Taryba ir Europos Parlamentas gali susitarti jau per pirmąjį svarstymą. Jei jiems nepavyksta susitarti po antrojo svarstymo, pasiūlymas perduodamas Taikinimo komitetui.
• ES tarptautinius susitarimus (dėl kurių derybas vedė Komisija), įskaitant bet kokią naują sutartį dėl Europos Sąjungos plėtros, Parlamentas ratifikuoja pagal sutikimo procedūrą.

Europos Parlamentas ir Taryba drauge atsako už ES biudžeto (kurį siūlo Europos Komisija) tvirtinimą. Parlamentas gali atmesti siūlomą biudžetą – tai jis yra ne kartą padaręs. Tokiu atveju biudžeto projektas turi būti rengiamas iš naujo. Parlamentas, pasinaudodamas visomis jam suteiktomis biudžetinėmis galiomis, daro didelę įtaką ES politikos formavimui.

Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas yra tai, kad Europos Parlamentas atlieka demokratinę Europos Sąjungos, visų pirma Europos Komisijos, priežiūrą.

Europos Parlamentas renkamas kas penkerius metus. Aštuntieji tiesioginiai rinkimai įvyko 2014 m. gegužės 22–25 d. Juose dalyvavo 42,5 proc. visų balsavimo teisę turinčių 380 mln. rinkėjų. Panašus dalyvavimo lygis buvo ir 2009 m. rinkimuose.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai ir pirmą kartą 2014 m. europinės partijos pasiūlė po vieną kandidatą, kuris taip pat galėto kandidatuoti į Europos Komisijos pirmininko pareigas. Daugiausia vietų teko Europos liaudies partijai ir Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma nusprendė toms pareigoms paskirti būtent šios partijos kandidatą. Taip Europos Komisijos vadovu tapo buvęs Liuksemburgo ministras pirmininkas Žanas Klodas Junkeris. Už jį balsavo didžioji Parlamento narių dauguma (422 balsai „už“, 250 – „prieš“, 47 – susilaikė).

Vėliau Parlamentas surengė visų 27 valstybių narių pasiūlytų kandidatų klausymus, apsvarstė jų tinkamumą Komisijos narių pareigoms ir tik tada patvirtino visą Komisijos sudėtį.

Parlamentas bet kada gali paleisti visą Komisiją, pareikšdamas nepasitikėjimą ja. Tam reikia dviejų trečdalių balsų daugumos. Žodžiu ir raštu teikdamas klausimus Komisijai ir Tarybai, Europos Parlamentas taip pat prižiūri, kaip tvarkoma ES politika.

Europos Parlamento nariai ir nacionalinių parlamentų nariai neretai glaudžiai bendradarbiauja. Bendradarbiaujama per politines partijas ir specialiai šiuo tikslu sukurtas struktūras. Nacionalinių parlamentų vaidmuo ES buvo nustatytas 2009 m. ES sutartimi. Jie gali išsakyti savo nuomonę apie visus Komisijos siūlomus teisės aktus ir taip užtikrinti, kad būtų laikomasi subsidiarumo principo. Pagal šį principą ES sprendžia tik tuos klausimus, kuriuos Europos lygmeniu galima išspręsti veiksmingiau nei nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu.

Europos Parlamento politinės frakcijos

b) Europos Vadovų Taryba

Europos Vadovų Taryba yra svarbiausia ES politinė institucija. Ją sudaro visų ES valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovai – prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai – ir Europos Komisijos pirmininkas. Paprastai susitikimai rengiami keturis kartus per metus Briuselyje. Jai vadovauja nuolatinis pirmininkas, kurio užduotis – koordinuoti Europos Vadovų Tarybos darbą ir užtikrinti jo tęstinumą. Nuolatinis pirmininkas išrenkamas kvalifikuota narių balsų dauguma dvejų su puse metų kadencijai; tas pats asmuo pakartotinai išrinktas gali būti vieną kartą. Nuo 2014 m. gruodžio 1 d. šias pareigas eina buvęs Lenkijos Ministras Pirmininkas Donaldas Tuskas (Donald Tusk).

Europos Vadovų Taryba nustato ES siekius ir pateikia gaires, kaip jų siekti. Ji skatina imtis pagrindinių ES politikos iniciatyvų ir priima sprendimus kebliais klausimais, dėl kurių Ministrų Taryba nepajėgia susitarti. Europos Vadovų Taryba taip pat sprendžia aktualias tarptautines problemas naudodamasi bendra užsienio ir saugumo politika, kuri yra ES valstybių narių užsienio politikos koordinavimo priemonė.

c) Taryba

Tarybą (dar vadinamą Ministrų Taryba) sudaro ES nacionalinių vyriausybių ministrai. Tarybai tam tikra eilės tvarka po šešis mėnesius pirmininkauja valstybės narės. Kiekviename Tarybos posėdyje dalyvauja po vieną ministrą iš kiekvienos ES šalies. Tai, koks ministras dalyvauja posėdyje, priklauso nuo darbotvarkės temos: užsienio reikalai, žemės ūkis, pramonė, transportas, aplinka ir t. t.

Užsienio reikalų ministrų susitikimui Taryboje pirmininkauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, kuris eina ir Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Šias pareigas nuo 2014 m. lapkričio mėn. eina buvusi Italijos užsienio reikalų ministrė Federika Mogerini (Federica Mogherini).

Pagrindinis Tarybos uždavinys – leisti ES teisės aktus. Paprastai ji šia pareiga dalijasi su Europos Parlamentu. Be to, Taryba ir Parlamentas kartu yra atsakingi už ES biudžeto patvirtinimą. Taryba taip pat pasirašo Komisijos suderėtas tarptautines sutartis.

Taryba priima sprendimus paprasta balsų dauguma, kvalifikuota dauguma arba vienbalsiai, atsižvelgdama į tai, dėl ko priimamas sprendimas.

Sprendimus dėl mokesčių, steigimo sutarčių pakeitimo, naujos bendros politikos arba naujos valstybės priėmimo į ES turi priimti vienbalsiai.

Daugeliu kitų atvejų sprendimai priimami kvalifikuota balsų dauguma. Tai reiškia, kad Tarybos sprendimas priimamas tik tada, kai jam pritaria vadinamoji dviguba dauguma. Sprendimas bus priimamas, jei jam pritars 55 proc. valstybių narių (16 iš 28) ir jei jų gyventojai sudarys bent 65 proc. ES gyventojų (maždaug 332 mln. piliečių iš 510 mln.).

Įvedus eurą Taryboje buvo sukurtas naujas organas – Euro grupė. Į šios grupės posėdžius renkasi visų 19 euro zonos šalių ekonomikos ir finansų ministrai.

d) Europos Komisija

Komisija yra svarbi ES institucija. Ji vienintelė turi teisę rengti naujų ES teisės aktų pasiūlymus ir teikti juos Tarybai ir Europos Parlamentui, kad šie juos aptartų ir patvirtintų.

Jos nariai penkerių metų kadencijai skiriami valstybių narių susitarimu, kuriam, kaip jau sakyta, turi pritarti Europos Parlamentas. Komisija atsiskaito Parlamentui ir, Parlamentui pareiškus nepasitikėjimą, privalo atsistatydinti.

Komisijoje yra po vieną Komisijos narį iš kiekvienos ES šalies, įskaitant Komisijos pirmininką ir Sąjungos vyriausiąjį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai, kuris eina ir vieno iš Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas. Dabartinė Komisija, kuriai vadovauja Žanas Klodas Junkeris, darbą pradėjo 2014 m. lapkričio 1 d. Pirmininkas paskyrė septynis pavaduotojus, kurie koordinuoja Komisijos narių darbą ir užtikrina, kad prioritetinėms sritims (darbo vietų kūrimui ir ekonomikos augimui, bendrajai skaitmeninei rinkai, energetikai, kovai su klimato kaita, ekonominei ir pinigų sąjungai) būtų skiriama pakankamai dėmesio. Europos Komisijos pirmininko pirmasis pavaduotojas Fransas Timermansas (Frans Timmermans) atsako už geresnį reglamentavimą ir institucijų ryšius. Taip užtikrinama, kad Komisija sutelktų visą dėmesį į svarbiausius prioritetus ir laikytųsi subsidiarumo principo.

Komisija yra gana nepriklausoma. Jos pareiga – atstovauti bendriesiems interesams, todėl ji negali klausyti jokių nacionalinių vyriausybių nurodymų. Kaip sutarčių „sergėtoja“, ji turi užtikrinti, kad valstybės narės įgyvendintų Tarybos ir Parlamento priimtus reglamentus ir direktyvas. Apie nusižengusią šalį Komisija gali pranešti Teisingumo Teismui ir taip priversti ją laikytis ES teisės.

Komisija, kaip ES vykdomoji valdžia, įgyvendina Tarybos priimtus sprendimus dėl, pavyzdžiui, bendros žemės ūkio politikos. Komisija yra iš esmės atsakinga už tokių bendrosios ES politikos sričių, kaip moksliniai tyrimai ir technologijos, pagalba užsienio šalims ir regioninė plėtra, valdymą. Ji taip pat tvarko šių politikos sričių biudžetą.

Komisijos nariams padeda daugiausia Briuselyje ir Liuksemburge įsikūrusių tarnybų darbuotojai. Taip pat yra daug agentūrų, kurios vykdo specialias Komisijos pavestas užduotis ir paprastai yra įsikūrusios įvairių valstybių narių miestuose.

e) Teisingumo Teismas

Liuksemburge įsikūrusiame Europos Sąjungos Teisingumo Teisme dirba po vieną teisėją iš kiekvienos ES valstybės narės. Jiems padeda vienuolika generalinių advokatų. Teisėjai skiriami bendru valstybių narių vyriausybių susitarimu šešerių metų kadencijai, kurią galima pratęsti. Jiems garantuojamas nepriklausomumas. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad laikomasi ES teisės ir kad teisingai aiškinamos ir taikomos steigimo sutartys.

f) Europos Centrinis Bankas

Frankfurte įsikūręs Europos Centrinis Bankas yra atsakingas už euro ir ES pinigų politikos valdymą (žr. 7 skyrių). Jo valdybą sudaro 19 euro zonos šalių nacionalinių centrinių bankų šeši direktoriai ir valdytojai. Svarbiausi Banko uždaviniai – išlaikyti kainų stabilumą ir prižiūrėti euro zonos bankus. Europos Centrinio Banko pirmininko pareigas nuo 2011 m. eina buvęs Italijos banko valdytojas Marijus Dragis (Mario Draghi).

g) Audito Rūmai

Liuksemburge įsikūrę Europos Audito Rūmai įsteigti 1975 m. Juose dirba po vieną narį iš kiekvienos ES valstybės. Jie skiriami šešerių metų kadencijai valstybių narių susitarimu, pritarus Europos Parlamentui. Audito Rūmai tikrina, ar Europos Sąjungos pajamos ir išlaidos yra teisėtos ir deramai naudojamos. Audito Rūmai taip pat tikrina, ar tinkamai tvarkomas ES biudžetas.

II. KITOS INSTITUCIJOS

a) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas

Priimdamos su tam tikra politikos sritimi susijusius sprendimus, Taryba ir Europos Komisija konsultuojasi su Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetu. Jo nariai, Tarybos skiriami penkerių metų kadencijai, atstovauja įvairioms ekonominių ir socialinių interesų grupėms, kurios bendrai sudaro organizuotą pilietinę visuomenę.

b) Regionų komitetas

Regionų komitetą sudaro regionų ir vietos valdžios atstovai. Juos Taryba skiria penkerių metų kadencijai pagal valstybių narių rekomendacijas. Taryba ir Komisija privalo konsultuotis su Komitetu svarbiais regioninės politikos klausimais. Komitetas gali reikšti nuomonę ir savo iniciatyva.

c) Europos investicijų bankas

Liuksemburge įsikūręs Europos investicijų bankas teikia paskolas ir garantijas mažiau išsivysčiusiems ES regionams, ir padeda didinti verslo konkurencingumą.

d) Europos ombudsmenas

Ombudsmeną penkerių metų kadencijai, kurią galima pratęsti, renka Europos Parlamentas. Ombudsmeno vaidmuo – nagrinėti skundus, susijusius su prastu administravimu ES institucijose. Skundus gali teikti piliečiai, bendrovės, ES gyventojai. Europos ombudsmeno pareigas nuo 2013 m. eina buvusi Airijos ombudsmenė Emili O’Reili (Emily O’Reilly).

• Europos Sąjunga veikia įvairiausiose politikos srityse, kuriose, Europos lyderių nuomone, bendra veikla yra naudinga. Tai, be kita ko, bendroji rinka, euras, ekonomikos augimo skatinimas, saugumas, teisingumas ir užsienio reikalai (žr. tolesnius skyrius).
• Kitos politikos sritys:
  • naujovių diegimo politika, kuria siekiama ieškoti naujų sprendimų tokiose srityse kaip klimato ir aplinkos apsauga, moksliniai tyrimai ir energetika,
  • regioninių, žemės ūkio ir socialinių reikalų sanglaudos politika (dar vadinama solidarumo politika).
• ES šias politikos sritis finansuoja iš metinio biudžeto, kuris leidžia jai papildyti nacionalinių vyriausybių veiksmus bei padidinti jų naudą. ES biudžetas, palyginti su jos valstybių narių bendru turtu, yra mažas: jis sudaro ne daugiau nei 1,04 proc. jų bendrųjų nacionalinių pajamų.

I. NAUJOVIŲ DIEGIMO POLITIKA

Europos Sąjungos veikla daro įtaką kasdieniam jos piliečių gyvenimui, nes yra skirta įvairiems realiems iššūkiams, su kuriais susiduria visuomenė, pavyzdžiui, susijusiems su gamtos apsauga, sveikata, technologinėmis naujovėmis, energetika ir t. t., įveikti.

a) Aplinka ir tvarus vystymasis

Jau nuo septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio mokslininkai teigia, kad Žemės temperatūra kyla. Politiniai lyderiai iš pradžių nekreipė į tai dėmesio, bet 1988 m. Jungtinės Tautos įsteigė Tarpvyriausybinę klimato kaitos komisiją. Šiai komisijai pavyko atkreipti pasaulio dėmesį į potencialiai katastrofiškus visuotinio atšilimo, kurį sukelia išmetamos dujos, visų pirma išsiskiriančios deginant angliavandenilių turintį iškastinį kurą, padarinius.

2008 m. didelį žingsnį kovoje su klimato kaita žengė ir Europos Sąjunga. Europos Vadovų Taryba susitarė, kad iki 2020 m. Europos Sąjunga išmetamų dujų kiekį sumažins bent 20 proc. (palyginti su 1990 m. rodikliais), iki 20 proc. padidins atsinaujinančiųjų išteklių energijos rinkos dalį ir 20 proc. sumažins bendrą suvartojamos energijos kiekį. 2014 m. ES lyderiai susitarė dėl dar didesnio užmojo tikslų – iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį sumažinti bent 40 proc., palyginti su 1990 m. lygiu. ES valstybės narės aktyviai bendradarbiavo, kad 2015 m. gruodžio mėn. Paryžiuje vykusioje Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijoje 195 šalys prisiimtų įsipareigojimą užtikrinti, kad pasaulio temperatūra nepakiltų daugiau kaip 2 °C. Neturtingiausioms pasaulio šalims reikia finansinės pagalbos, kad sumažintų teršalų kiekį ir prisitaikytų prie klimato kaitos. Šiuo tikslu 2014–2020 m. ES iš Europos plėtros fondo skirs bent 14 mlrd. EUR. Paryžiaus susitarimo ratifikavimo politinį procesą ES užbaigė 2016 m. spalio 4 d., kai ratifikavimui pritarė Europos Parlamentas ir susitarimas įsigaliojo.

ES šalys susitarė dėl privalomų teisės aktų, kuriais siekiama sumažinti žalingų teršalų kiekį ES. Nemažai pastangų dedama investicijų į naujas technologijas srityje. Tai padeda kurti darbo vietas ir skatina ekonomiką augti. Visoje ES taikoma apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema siekiama užtikrinti, kad būtų veiksmingai mažinamas išmetamas kenksmingų dujų kiekis.

ES sprendžia daug kitų aplinkosaugos problemų, įskaitant su triukšmu, atliekomis, natūralių buveinių apsauga, išmetamosiomis dujomis, cheminėmis medžiagomis, nelaimingais atsitikimais pramonėje, maudyklų švara susijusius klausimus. Be to, ji siekia užkirsti kelią gaivalinėms arba žmogaus sukeltoms nelaimėms, pavyzdžiui, naftos išsiliejimui arba miško gaisrams.

ES nuolat tobulina savo teisės aktus siekdama užtikrinti geresnę visuomenės sveikatos apsaugą. Pavyzdžiui, buvo atnaujinti cheminėms medžiagoms skirti ES teisės aktai, ankstesni taisyklių rinkiniai buvo pakeisti viena bendra cheminių medžiagų registravimo, vertinimo, leidimų išdavimo sistema (angl. REACH). Ši sistema grindžiama centrine duomenų baze, kurią tvarko Helsinkyje įsikūrusi Europos cheminių medžiagų agentūra. Siekiama išvengti oro, vandens, dirvožemio ir pastatų užteršimo, išsaugoti biologinę įvairovę ir gerinti ES piliečių sveikatą ir saugą, kartu užtikrinant Europos pramonės konkurencingumą.

b) Technologijų naujovės

Europos Sąjungos steigėjų prognozės buvo teisingos – ateityje Europos gerovė priklausys nuo jos sugebėjimo būti pasaulio lydere technologijų srityje. Jie suprato, kokių didelių pranašumų Europai gali suteikti bendrai atliekami moksliniai tyrimai. Todėl 1958 m., be Europos ekonominės bendrijos, jie įsteigė Euratomą – Europos atominės energijos bendriją. Taip siekta, kad, padedamos iš septynių mokslinių tyrimų institutų sudaryto Jungtinio tyrimų centro, ES šalys bendrai naudotų atominę energiją taikiems tikslams.

Tačiau kad Europa neatsiliktų nuo pasaulinių konkurentų, buvo būtina užtikrinti mokslinių tyrimų įvairovę ir panaikinti nacionalinių programų ribas – suvienyti kuo daugiau įvairių šalių mokslininkų ir padėti jiems rasti būdų pritaikyti savo išradimus pramonės sektoriuje.

ES lygmens bendri moksliniai tyrimai šiandien papildo nacionalines mokslinių tyrimų programas. Jie skirti projektams, kurie vykdomi keliose ES valstybėse esančiose laboratorijose. Be to, jie naudingi fundamentaliesiems moksliniams tyrimams, pvz., kontroliuojamos termobranduolinės sintezės, kuri yra potencialiai neišsenkamas XXI a. energijos šaltinis, srityje. Be to, skatinami didelę konkurenciją už Europos ribų patiriančių pramonės šakų, pavyzdžiui, elektronikos ir kompiuterijos, moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra.

ES tikslas – moksliniams tyrimams skirti 3 proc. BVP. Pagrindinė ES mokslinių tyrimų finansavimo priemonė – bendrosios programos. Aštuntoji mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros bendroji programa „Horizontas 2020“ vykdoma 2014–2020 m. Didžioji didesnio kaip 80 mlrd. EUR biudžeto dalis skiriama moksliniams tyrimams sveikatos, maisto ir žemės ūkio, informacinių ir ryšių technologijų, nanotechnologijų, energetikos, aplinkos, transporto, saugumo ir kosmoso bei socialinių ekonominių mokslų srityse. Kitomis programomis skatinamas tarptautinis bendradarbiavimas įgyvendinant moderniausių mokslinių tyrimų projektus, remiami mokslo darbuotojai ir jų galimybės kelti kvalifikaciją.

c) Energetika

Šiuo metu daugiau kaip pusė visos ES energijos yra importuojama. Taigi, ES yra didžiausia pasaulio energijos importuotoja. Todėl europiečiai yra priklausomi nuo tarptautinių krizių sukeliamų tiekimo pertrūkių ir kainų augimo. Tai verčia ES siekti sumažinti iškastinio kuro naudojimą ir stabdyti visuotinio atšilimo procesą.

Jau imamasi įvairių priemonių, pavyzdžiui, taupyti energiją naudojant ją racionaliau, plėtoti alternatyvius energijos šaltinius (ypač atsinaujinančiuosius energijos šaltinius) ir glaudžiau bendradarbiauti su kitomis pasaulio šalimis. Viena iš veiklos sričių – geresnė šiluminė pastatų izoliacija, nes būtent čia ES sunaudoja 40 proc. savo energijos ir sukuria 36 proc. žalingų teršalų, kaip antai šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Europos mokslinių tyrimų ir plėtros energetikos srityje prioritetai yra saulės, vėjo, biomasės ir branduolinė energija.

Svarbus energetikos politikos prioritetas – užtikrinti geresnį energijos ir transporto tinklų junglumą visoje Europoje. Tai galėtų padidinti energijos naudojimo veiksmingumą – tiek dėl techninių priežasčių, tiek dėl bendrų rinkų. Dauguma pagal 2014 m. Ž. K. Junkerio inicijuotą „Investicijų planą Europai“ remiamų projektų remiama, be kita ko, efektyvi, švari ir atsinaujinanti energija. Pavyzdžiui, vykdomi projektai, kuriais siekiama sujungti Ispanijos, Portugalijos ir Prancūzijos energijos tinklus ar Baltijos jūros šalių energijos tinklus.

Be to, Europa bendradarbiauja ir tarptautiniu mastu, visų pirma su Rusija ir Artimųjų Rytų šalimis, kad užtikrintų energijos tiekimo nepertraukiamumą.

II. SOLIDARUMO POLITIKA

Norint užtikrinti tinkamą bendrosios rinkos veikimą (žr. 6 skyrių), būtina užtikrinti rinkos pusiausvyrą. To siekiama ES solidarumo politika, kurios paskirtis – padėti nepakankamai išsivysčiusiems regionams ir sunkumų patiriantiems ūkio sektoriams. ES taip pat imasi veiksmų, kad padėtų pertvarkyti ūkio sektorius, kuriuos smarkiai paveikė sparčiai didėjanti tarptautinė konkurencija.

a) Regioninė pagalba ir sanglaudos politika

Vykdant sanglaudos politiką iš 2014–2020 m. ES biudžeto valstybėse narėse, regionuose ir miestuose bus investuota 325 mlrd. EUR (34 proc. viso ES biudžeto). Jie bus panaudoti tokiems ES tikslams kaip ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas, kova su klimato kaita, energetinės priklausomybės ir socialinės atskirties mažinimas.

Nurodyti tikslai finansuojami iš specialiųjų ES fondų, kurie papildo arba paskatina privataus sektoriaus ir nacionalinių vyriausybių bei regionų valdžios investicijas.

• Europos regioninės plėtros fondo lėšos naudojamos regionų plėtros projektams finansuoti ir atsiliekančių regionų ekonomikai skatinti. Tai apima nuosmukį patiriančių pramonės šakų pertvarkymą.
• Europos socialinio fondo lėšomis finansuojamas profesinis mokymas ir padedama žmonėms susirasti darbą. Buvo sukurta nauja iniciatyva, kurios biudžetas – 6 mlrd. EUR, skirta padėti regionų, kuriuose jaunimo nedarbas yra didesnis nei 25 proc., jaunuoliams patekti į darbo rinką. Visų pirma siekiama finansuoti bedarbių mokymosi galimybes.
• Sanglaudos fondo lėšomis ES valstybėse narėse, kurių BVP vienam asmeniui yra mažesnis kaip 90 proc. ES vidurkio, finansuojami transporto infrastruktūros ir aplinkosaugos projektai.

b) Bendra žemės ūkio politika ir bendra žuvininkystės politika

1957 m. Romos sutartyje buvo nustatyti šie bendros ES žemės ūkio politikos tikslai: užtikrinti tinkamą ūkininkų gyvenimo lygį, stabilizuoti rinkas, užtikrinti, kad produktai vartotojams būtų parduodami prieinamomis kainomis, ir modernizuoti ūkininkavimo infrastruktūrą. Šie tikslai iš esmės buvo įgyvendinti. Be to, šiandien vartotojai nuolat aprūpinami produktais, žemės ūkio produktų kainos yra stabilios, jų neveikia pasaulio rinkos svyravimai. Bendra žemės ūkio politika finansuojama Europos žemės ūkio garantijų fondo ir Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšomis.

Tačiau ES žemės ūkio politika tapo savo sėkmės auka. Gamyba didėjo sparčiau nei vartojimas ir tapo sunkia našta ES biudžetui. Siekiant išspręsti šią problemą, reikėjo pertvarkyti žemės ūkio politiką. Šios reformos rezultatai jau matyti – gamyba sumažėjo.

Naujas ūkininkų bendruomenės vaidmuo – užtikrinti tam tikrą ekonominį aktyvumą visose kaimo vietovėse ir išsaugoti Europos kraštovaizdžio įvairovę ir tvarumą. Kaimo gyvenimo būdas – žmonių gyvenimas santarvėje su gamta – ir jo pripažinimas yra svarbi Europos identiteto dalis. Be to, Europos žemės ūkis atlieka svarbią funkciją kovojant su klimato kaita, saugant laukinę gamtą ir aprūpinant pasaulį maistu.

Taip pat sukurta mechanizmų, kuriais remiami ES vietos ir regioniniai kokybiški žemės ūkio ir maisto produktai ir saugomi jų pavadinimai.

Europos Sąjunga turi ir savą žuvininkystės politiką. Žvejybos laivyno valdymo ir žuvų išteklių apsaugos taisyklės yra nustatytos ES lygmeniu.

c) Socialinis aspektas

ES socialinės politikos tikslas yra panaikinti ryškiausius Europos visuomenės skirtumus. 1961 m. įsteigtas Europos socialinis fondas skatina darbo vietų kūrimą, padeda darbuotojams persikvalifikuoti ir (arba) pakeisti gyvenamąją vietą.

ES siekia pagerinti Europos socialines sąlygas ne vien tik teikdama finansinę pagalbą. Vien tik piniginė parama nepadėtų išspręsti visų ekonominio nuosmukio arba regionų atsilikimo sukeltų problemų. Dinaminis ekonomikos augimo poveikis visų pirma turi skatinti socialinę pažangą, o tai neatsiejama nuo teisės aktų, užtikrinančių pakankamas teises. Kai kurios tokios teisės yra įtvirtintos steigimo sutartyse, pavyzdžiui, moterų ir vyrų teisė gauti vienodą atlyginimą už tokį pat darbą. Kitos teisės yra nurodytos darbuotojų apsaugos (darbuotojų sveikatos ir saugos) ir būtinų saugos standartų direktyvose.

ES darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartijoje, kuri 1997 m. tapo neatskiriama ES sutarties dalimi, išdėstytos ES darbuotojų teisės: teisė laisvai judėti, teisė į sąžiningą darbo užmokestį, geresnes darbo sąlygas, socialinę apsaugą, teisė steigti asociacijas ir teisė į kolektyvines derybas, teisė į profesinį lavinimą, lygios moterų ir vyrų teisės, teisė į darbuotojų informavimą, teisė į konsultacijas ir dalyvavimą, sveikatos apsaugą ir saugą darbo vietoje, teisė į vaikų, vyresnio amžiaus žmonių ir neįgaliųjų apsaugą.

Šiuo metu vyksta diskusijos, kaip reikėtų organizuoti Europos socialinę apsaugą ateities darbo rinkose, kurioms naujosios technologijos ir globalizacija daro vis didesnį poveikį.

III. ES BIUDŽETAS

Sąjunga savo politikos priemones finansuoja iš metinio biudžeto, kurį 2017 m. sudarė daugiau kaip 157 mlrd. EUR. Ši suma – maždaug 1 proc. visų valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų.

Biudžetas finansuojamas iš vadinamųjų ES nuosavųjų išteklių. Šiuos išteklius daugiausia sudaro:

• į ES importuojamų produktų muitai, taip pat ir ūkių mokesčiai;
• visoje ES taikomo prekių ir paslaugų pridėtinės vertės mokesčio (PVM) dalis;
• įnašai, kuriuos moka valstybės narės pagal kiekvienos jų gerovės lygį.

Išlaidų paskirstymą galima iliustruoti 2017 m. biudžetu:

• pažangiam ir integraciniam augimui skirta 75 mlrd. EUR, įskaitant regionų ir investicijų, mokslinių tyrimų programų, transeuropinių transporto ir energetikos tinklų rėmimą;
• gamtos ištekliams – 58 mlrd. EUR, iš esmės skiriami ūkininkavimui, kaimo plėtrai ir aplinkosaugai;
• saugumui ir pilietiškumui – 4 mlrd. EUR sienų apsaugai ir programai „Erasmus+“;
• Europai pasaulyje – 10 mlrd. EUR užsienio politikai ir paramai vystymuisi;
• administracinėms išlaidoms – 9 mlrd. EUR.

Metinis biudžetas yra septynerių metų biudžeto ciklo, vadinamosios daugiametės finansinės programos, dalis. Europos Komisijos parengtą biudžetą turi vienbalsiai patvirtinti valstybės narės, pasitarusios su Europos Parlamentu ir sulaukusios jo pritarimo. Sprendimas dėl 2014–2020 m. daugiametės finansinės programos priimtas 2013 m. Palyginti su 2007–2013 m. laikotarpiu, bendros išlaidos sumažintos maždaug 3 proc.

Tačiau net ir sumažinus išlaidas siekiama skatinti Europos ekonomiką augti, kurti darbo vietas, remti tvarų žemės ūkį, plėtoti aplinkosaugai daugiau dėmesio skiriančią Europą. Daugiau lėšų skiriama moksliniams tyrimams ir inovacijoms, švietimui ir mokymui, išorės santykiams. Specialiųjų fondų lėšomis bus naudojamasi kovojant su nusikalstamumu ir terorizmu, taip pat įgyvendinant migracijos ir prieglobsčio politiką. Bent 20 proc. visų ES išlaidų 2014–2020 m. turėtų būti skirta kovai su klimato kaita.

Dešimt Europos prioritetų

2014 m. lapkričio mėn. Žano Klodo Junkerio vadovaujama Europos Komisija nustatė šiuos dešimt prioritetų:

1. Naujas darbo vietų kūrimo, ekonomikos augimo ir investicijų postūmis
2. Sujungta skaitmeninė bendroji rinka
3. Atspari energetikos sąjunga ir perspektyvi klimato kaitos politika
4. Stipresnė ir teisingesnė vidaus rinka, turinti stipresnį pramonės pagrindą
5. Stipresnė ir teisingesnė ekonominė ir pinigų sąjunga
6. Apgalvotas ir subalansuotas laisvosios prekybos susitarimas su JAV
7. Abipusiu pasitikėjimu grindžiama teisingumo ir pagrindinių teisių erdvė
8. Nauja migracijos politika
9. Svarbesnis vaidmuo pasaulio arenoje
10. Demokratinių pokyčių sąjunga

Kas ką veikia? Kaip ES ir jos valstybės narės pasiskirsto atsakomybę

• Bendroji rinka yra vienas iš didžiausių Europos Sąjungos pasiekimų. Pamažu buvo panaikinti prekybos ir laisvos konkurencijos tarp valstybių narių apribojimai, o tai padėjo kilti gyvenimo lygiui.
• Bendrosios rinkos pagrindas – keturios laisvės: laisvas asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas.
• Jau ne vienerius metus ES nustato įvairias politines priemones (transporto, konkurencijos ir kitose srityse) siekdama užtikrinti, kad bendroji rinka teiktų naudos kuo daugiau įmonių ir vartotojų.
• Bendroji rinka nereiškia bendros ekonomikos: kai kuriuos sektorius (visų pirma visuotinės svarbos paslaugas) vis dar reglamentuoja nacionaliniai įstatymai. Laisvė teikti paslaugas yra naudinga, nes skatina ekonominę veiklą.
• Dėl 2008 m. prasidėjusios finansų krizės ES teko sukurti bankų sąjungą ir nustatyti griežtesnes santaupų apsaugos taisykles ir bendros europinės bankų priežiūros nuostatas.

I. SIEKIANT 1993 M. NUSTATYTO TIKSLO

a) Pirminė bendroji rinka

1957 m. Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis suteikė galimybę panaikinti valstybių narių vidaus muitus ir taikyti bendrą muitų tarifų sistemą prekėms, įvežamoms iš EEB nepriklausančių šalių. Šis tikslas pasiektas 1968 m. liepos 1 d.

Tačiau muitai tėra vienas protekcionizmo aspektų. Aštuntąjį dešimtmetį kurti bendrąją rinką trukdė kitos prekybos kliūtys. Laisvą žmonių, prekių ir kapitalo judėjimą ribojo techninės normos, sveikatos ir saugos standartai, mainų kontrolė ir nacionalinės taisyklės dėl teisės verstis tam tikromis profesijomis.

b) 1993 m. tikslas

1985 m. birželio mėn. Žako Deloro vadovaujama Komisija paskelbė baltąją knygą, kurioje buvo išdėstyti planai per septynerius metus panaikinti visas fizines, technines ir mokestines laisvo judėjimo EEB kliūtis. Buvo siekiama paskatinti prekybos augimą ir pramonės veiklą bendrojoje rinkoje – didelėje bendroje ekonominėje erdvėje, prilygstančioje Jungtinėms Amerikos Valstijoms.

Valstybių narių vyriausybių derybos baigėsi nauja sutartimi – 1987 m. liepos mėn. įsigaliojusiu Suvestiniu Europos aktu. Jame, be kitų dalykų, buvo numatyta:

• išplėsti EEB galias tam tikrose politikos srityse (pavyzdžiui, socialinės politikos, mokslinių tyrimų ir aplinkos);
• iki 1992 m. pabaigos sukurti bendrąją rinką;
• Ministrų Tarybos posėdžiuose priimant sprendimus dėl bendrosios rinkos dažniau taikyti balsų daugumos principą.

II. PAŽANGA KURIANT BENDRĄJĄ RINKĄ

a) Fizinės kliūtys

Panaikintas bet koks prekių tikrinimas ES vidaus sienų pasienio kontrolės punktuose ir žmonių tikrinimas muitinės punktuose, tačiau policija kartais atlieka atsitiktines patikras – taip kovojama su nusikalstamumu ir narkotikų platinimu.

1985 m. birželio mėn. penkios iš 10 valstybių narių pasirašė Šengeno sutartį, kuria tų šalių nacionalinė policija įsipareigojo dirbti kartu, ir buvo nustatyta bendra prieglobsčio ir vizų politika. Tai leido visiškai panaikinti Šengeno šalių sienas kertančių žmonių tikrinimą (žr. 10 skyrių). Šiandien Šengeno erdvei priklauso 26 Europos valstybės, įskaitant keturias valstybes (Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Šveicariją), kurios nėra Europos Sąjungos valstybės narės.

b) Techninės kliūtys

ES šalys susitarė pripažinti viena kitos daugelio prekių pardavimui taikomas taisykles. Po to, kai 1979 m. Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą garsiojoje Cassis de Dijon byloje, reikalaujama užtikrinti, kad bet koks vienoje valstybėje narėje teisėtai pagamintas ir parduotas produktas galėtų būti pateikiamas į visų kitų šalių rinkas.

Paslaugų sektoriuje ES valstybės abipusiškai pripažįsta arba koordinuoja savo nacionalines taisykles, taip sudarydamos piliečiams galimybę verstis tam tikromis profesijomis (pavyzdžiui, teisės, medicinos, turizmo, bankininkystės ar draudimo srityse). Tačiau žmonių judėjimo laisvė toli gražu nėra visiškai įgyvendinta. Nors 2005 m. buvo priimta direktyva dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo, vis dar yra kliūčių žmonėms persikelti į kitą ES valstybę arba ten dirbti tam tikrą darbą. Nepaisant to, kvalifikuoti darbuotojai (teisininkai ar gydytojai, statybininkai ar santechnikai) turi vis daugiau galimybių dirbti pagal savo profesiją bet kurioje Europos Sąjungos vietoje.

Europos Komisija ėmėsi priemonių darbuotojų judumui pagerinti ir ypač užtikrinti, kad išsilavinimą patvirtinantys diplomai ir kvalifikacijos pažymėjimai, įgyti kurioje nors ES valstybėje, būtų pripažįstami ir kitose valstybėse.

Kai kurie žmonės kitoje ES šalyje gauna laikiną darbą, pavyzdžiui, jei statybų bendrovė įgyvendina projektą kitoje ES šalyje nei ta, kurioje ji yra įsisteigusi. Pagal ES taisykles tokių komandiruotų darbuotojų darbo sąlygos negali būti prastesnės nei tos šalies darbuotojų darbo sąlygos.

c) Mokestinės kliūtys

Mokestinės kliūtys buvo sumažintos iš dalies suderinus nacionalines PVM normas. Valstybės narės susitarė dėl bendrų taisyklių ir minimalių normų, kad būtų išvengta konkurencijos iškraipymo ES valstybėse narėse.

d) Viešosios sutartys

Viešosios sutartys – didelis ekonomikos sektorius, sudarantis 19 proc. BVP. Dabar pasiūlymus bet kurioje ES valstybėje gali teikti dalyviai iš visų ES valstybių. Tokią galimybę užtikrina ES direktyvos dėl daugelio sektorių, taip pat ir vandens, energetikos ir telekomunikacijų, paslaugų, prekių ir darbų.

Bendroji rinka naudinga visiems vartotojams. Pavyzdžiui, atvėrus nacionalines paslaugų rinkas telefono skambučių kaina – tik maža dalelė tos kainos, kokia buvo prieš dešimt ar penkiolika metų. Dėl konkurencijos taip pat labai sumažėjo skrydžių bilietų kainos.

III. PRADĖTI DARBAI

a) Finansinės paslaugos

Dėl 2008 m. kilusios antrinės hipotekinių paskolų krizės JAV didžiulė finansų krizė sudrebino pasaulio bankų sistemas ir šalių ekonomiką. 2009 m. Europos Sąjunga patyrė ekonomikos nuosmukį. Dėl to buvo imtasi pertvarkyti bankų ir finansų institucijų veikimo sistemą, kad ji taptų skaidresnė ir atskaitingesnė. Tai tapo įmanoma sukūrus bankų sąjungą. Naujosiomis ES taisyklėmis užtikrinama didesnė banko indėlių apsauga, padidintas kapitalas, kurį bankai privalo turėti, kad būtų stabilesni, reglamentuojami sudėtingi finansiniai produktai, ribojamos bankų vadovų premijos. Euro zonos bankai prižiūrimi taikant Europos masto sistemą ir vadovaujant Europos Centriniam Bankui. Taip pat nustatytos naujos taisyklės, reglamentuojančios žlungančių bankų uždarymą. Specialiais fondais užtikrinama, kad tokio uždarymo išlaidas padengtų patys bankai, o ne mokesčių mokėtojai.

Europos lyderiai toliau siekia dar labiau sustiprinti kapitalo bendrąją rinką. Taip siekiama padėti nedidelėms įmonėms finansuoti savo veiklą ir padidinti investicijų Europoje patrauklumą.

Taip pat diskutuojama apie pelno mokesčių reformas. Norima, kad ES valstybės narės susitartų dėl bendrų taisyklių, kaip apskaičiuoti įmonių apmokestinimo bazę. Šalys ir toliau taikytų skirtingas mokesčių normas, tačiau dėl bendrų taisyklių įmonėms būtų daug paprasčiau vykdyti tarptautinę veiklą ir būtų sumažintas mokesčių vengimo mastas. Be to, pavienės šalys nebegalėtų įmonėms pasiūlyti palankių mokestinių sąlygų, kad pritrauktų investicijų iš užsienio.

b) Piratavimas ir klastojimas

ES produktus būtina saugoti nuo piratavimo ir klastojimo. Europos Komisijos skaičiavimais, šie nusikaltimai ES kasmet atsieina tūkstančius darbo vietų. Todėl Komisija ir nacionalinės vyriausybės drauge siekia labiau apsaugoti autorių teises ir patentus.

IV. BENDRĄJĄ RINKĄ REMIANČIOS POLITIKOS SRITYS

a) Transportas

ES veiksmais buvo siekiama užtikrinti paslaugų teikimo laisvę sausumos transporto srityje. Tai reiškia galimybės transporto bendrovėms laisvai patekti į tarptautinę transporto rinką suteikimą ir leidimą bet kurios ES valstybės narės transporto bendrovėms vykdyti veiklą bet kurioje kitoje ES valstybėje narėje. Be to, ES stengiasi užtikrinti sąžiningą konkurenciją kelių transporto srityje, pavyzdžiui, derindama taisykles, kuriomis reglamentuojama darbuotojų kvalifikacija ir patekimas į rinką, laisvė steigti įmonę ir teikti paslaugas, vairavimo trukmė ir kelių eismo sauga.

Europos oro transporto sektoriuje anksčiau dominavo nacionaliniai vežėjai ir valstybiniai oro uostai. Padėtį iš esmės pakeitė bendroji rinka. Dabar visos oro transporto bendrovės gali teikti oro susisiekimo paslaugas bet kuriuo maršrutu ES ir savo nuožiūra nustatyti teikiamų paslaugų kainas. Todėl atsirado daug naujų maršrutų ir labai sumažėjo bilietų kainos. Tai buvo naudinga keleiviams, oro transporto bendrovėms, oro uostams ir darbuotojams.

Panašios naudos keleiviams teikia padidėjusi geležinkelių bendrovių konkurencija.

Laivybą – vykdomą Europos bendrovių arba laivų su ES nepriklausančios valstybės vėliava – reglamentuoja ES konkurencijos taisyklės. Šiomis taisyklėmis siekiama kovoti su nesąžiningu kainų nustatymu (pavyzdžiui, plaukiojant su patogios šalies vėliava), taip pat siekiama spręsti problemas, kylančias Europos laivų statybos pramonei.

Europos Sąjunga finansuoja plataus užmojo naujų technologijų, pavyzdžiui, Galileo palydovinės navigacijos sistemos, Europos geležinkelių eismo valdymo sistemos ir SESAR, oro navigacijos sistemų modernizavimo programos, projektus. Buvo labai sugriežtintos kelių eismo saugos taisyklės (pavyzdžiui, dėl transporto priemonių techninės priežiūros, pavojingųjų krovinių vežimo, kelių eismo saugumo). Nustačius išsamias teisių įgyvendinimo sistemas, geriau apsaugotos ir įvairiu – žemės, oro, geležinkelių ir vandens – transportu besinaudojančių keleivių teisės. Keliaujantieji ES šalyse, įskaitant neįgalius ir ribotų judėjimo galimybių keleivius, turi teisę laiku gauti tikslią ir suprantamą informaciją, pagalbą, o tam tikrais atvejais – kompensaciją vėlavimo ar atšauktos kelionės atveju. Investicijos į transporto infrastruktūrą – vienas iš svarbiausių 2014 m. „Investicijų plano Europai“ prioritetų.

b) Konkurencija

ES konkurencijos politika yra labai svarbi siekiant užtikrinti, kad Europos bendrojoje rinkoje būtų konkuruojama ne tik laisvai, bet ir sąžiningai. Šią politiką įgyvendina Europos Komisija, kuri kartu su Teisingumo Teismu užtikrina, kad būtų laikomasi jos nuostatų.

Šios politikos tikslas – užtikrinti, kad visos įmonės bendrojoje rinkoje konkuruotų sąžiningai ir vienodomis sąlygomis ir tai duotų naudos vartotojams, įmonėms ir visai Europos ekonomikai.

Bendrovės ar institucijos privalo pranešti Europos Komisijai apie kiekvieną susitarimą, patenkantį į Sutarties taikymo sritį. Taip pat būtina pranešti Komisijai apie visus bendrovių susijungimus arba perėmimus, dėl kurių suformuotoji bendrovė gali užimti dominuojančią padėtį konkrečioje rinkoje. Komisija gali tiesiogiai skirti baudą bet kuriai bendrovei, pažeidusiai konkurencijos taisykles arba nepranešusiai apie susitarimą, kaip, pavyzdžiui, įvyko 2008 m., kai bendrovė „Microsoft“ buvo nubausta 900 mln. EUR bauda. 2017 m. Komisija skyrė 2,42 mlrd. EUR baudą bendrovei „Google“ už piktnaudžiavimą paieškos programų rinkoje: bendrovė paieškos rezultatų puslapiuose aukštyn iškeldavo savą kainų palyginimo priemonę, o konkurentus nustumdavo toliau.

Jeigu ES valstybė narė neteisėtai suteikia valstybės pagalbą arba apie ją nepraneša, Komisija gali reikalauti ją grąžinti. Mokesčių lengvatos, kurias vyriausybės suteikia pavienėms bendrovėms, taip pat gali būti laikomos neteisėta valstybės pagalba. Pavyzdžiui, 2016 m. rugpjūčio mėn. Europos Komisija padarė išvadą, kad Airija bendrovei „Apple“ suteikė nepagrįstų mokesčio lengvatų, kurių vertė siekia 13 mlrd. EUR.

c) Vartotojų ir visuomenės sveikatos apsauga

Šiai sričiai skirtais ES teisės aktais siekiama visiems vartotojams užtikrinti vienodo lygio finansinę ir sveikatos apsaugą neatsižvelgiant į tai, kurioje Europos Sąjungos vietoje jie gyvena, keliauja ar apsiperka. Būtinybė užtikrinti tokią apsaugą ES mastu tapo aktuali dešimtojo dešimtmečio pabaigoje kilus maisto saugumo problemoms, pavyzdžiui, dėl galvijų spongiforminės encefalopatijos. Siekiant, kad maisto saugos teisės aktai būtų moksliškai pagrįsti, 2002 m. buvo įsteigta Europos maisto saugos tarnyba.

Europos masto vartotojų apsaugą būtina užtikrinti ir daugelyje kitų sričių, todėl parengta daugybė ES direktyvų, skirtų kosmetikos gaminių, žaislų, fejerverkų ir kitų gaminių saugai. 1993 m. buvo įsteigta Europos vaistų agentūra, kurios uždavinys – nagrinėti prašymus išduoti Europos vaistų teikimo rinkai leidimą. Jei toks leidimas nesuteikiamas, vaistu ES prekiauti negalima.

Be to, Europos Sąjunga imasi veiksmų, kad apsaugotų vartotojus nuo melagingos arba klaidinančios reklamos, prekių su defektais ir piktnaudžiavimo, susijusio su vartotojų kreditais ir paštu užsakomomis prekėmis ar prekyba internetu.

• Euras yra bendroji valiuta, kurią naudoja 19 iš 28 Europos Sąjungos valstybių narių. 1999 m. jis pradėtas naudoti ne grynųjų pinigų sandoriams, o nuo 2002 m. pradėjus naudoti euro banknotus ir monetas – visiems mokėjimams.
• Tikimasi, kad eurą įsives naujos ES valstybės narės, kai tik atitiks būtiniausius kriterijus. Ateityje iš esmės visos ES valstybės narės turėtų prisijungti prie euro zonos.
• Euras Europos vartotojams suteikia didelių pranašumų. Keliaujantys asmenys nepatiria papildomų valiutos keitimo išlaidų ir su tuo susijusių nepatogumų. Pirkėjai gali tiesiogiai palyginti kainas įvairiose valstybėse. Europos Centrinis Bankas užtikrina kainų stabilumą. Be to, euras kartu su JAV doleriu tapo svarbia rezervų valiuta. Per pastarąją finansų krizę bendra valiuta apsaugojo euro zonos valstybes nuo konkurencinės devalvacijos ir spekuliacinių išpuolių.
• Vis dėlto dėl kai kurių valstybių narių ekonomikos struktūrinių trūkumų euras patyrė spekuliacinių išpuolių. Kad pasipriešintų šiam pavojui ES nustatė vadinamąsias solidarumo priemones, padėjusias labiausiai įsiskolinusioms šalims įveikti krizę. Pagrindinis klausimas, į kurį teks atsakyti ateityje, – kaip užtikrinti glaudesnį valstybių narių, kurios privalo užtikrinti gerą valstybės finansų valdymą ir sumažinti biudžeto deficitą, veiklos koordinavimą ir didesnį jų ekonominį solidarumą. Palaipsniui plėtojama ekonominės ir pinigų sąjungos ekonomikos politika papildys jau vykdomą monetarinę politiką.

I. KAIP ATSIRADO EURAS

a) Europos pinigų sistema

1971 m. Jungtinės Amerikos Valstijos nusprendė panaikinti fiksuotą dolerio ir oficialios aukso kainos santykį, kuris užtikrino pasaulinį pinigų stabilumą po Antrojo pasaulinio karo. Fiksuotų valiutų keitimo kursų sistema nustojo egzistavusi. Europos ekonominės bendrijos valstybių centrinių bankų valdytojai nusprendė apriboti valstybių valiutų kursų svyravimus iki 2,25 proc. ir taip sukurti Europos pinigų sistemą, kuri pradėjo veikti 1979 m. kovo mėn.

1989 m. birželio mėn. Madride susitikusi Europos Vadovų Taryba priėmė ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) kūrimo trijų etapų planą. Šis planas buvo įtrauktas į 1991 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos pasirašytą Mastrichto sutartį dėl Europos Sąjungos.

b) Trys ekonominės ir pinigų sąjungos etapai

Pirmuoju etapu, prasidėjusiu 1990 m. liepos 1 d., siekta tokių tikslų:

• visiškai laisvas kapitalo judėjimas ES (panaikintos keitimo kursų kontrolės priemonės);
• Europos regionų skirtumams mažinti skirta daugiau struktūrinių fondų lėšų;
• ekonominė konvergencija, vykdant daugiašalį valstybių narių ekonomikos politikos stebėjimą.

Antrasis etapas prasidėjo 1994 m. sausio 1 d. Jis apėmė:

• Europos pinigų instituto, kuriame dirba ES valstybių centrinių bankų valdytojai, įsteigimą Frankfurte;
• nacionalinių centrinių bankų nepriklausomybės nuo vyriausybės kontrolės užtikrinimą (arba tokios padėties palaikymą);
• nacionalinių biudžetų deficito ribojimo taisyklių nustatymą.

Trečiasis etapas – euro atsiradimo procesas. Nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2002 m. sausio 1 d. euras tapo šiame procese dalyvaujančių ES valstybių narių (Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Airijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos ir Ispanijos) bendra valiuta. Europos centrinis bankas perėmė Europos pinigų instituto funkcijas ir tapo atsakingas už naujos valiutos pagrindu kuriamą ir įgyvendinamą pinigų politiką.

Dėl politinių ir techninių priežasčių trys valstybės (Danija, Švedija ir Jungtinė Karalystė) nusprendė neįsivesti euro. 2007 m. prie euro zonos prisijungė Slovėnija, 2008 m. – Kipras ir Malta, 2009 m. – Slovakija, 2011 m. – Estija, 2014 m. – Latvija, o 2015 m. – Lietuva.

Taigi, euro zonai dabar priklauso 19 ES valstybių narių, o kitos valstybės narės prie jos prisijungs, kai tik atitiks būtiniausius reikalavimus. Išimtis bus taikoma tik toms šalims, kurios taip susiderėjo derybose.

c) Konvergencijos kriterijai

ES valstybė narė, norinti prisijungti prie euro zonos, turi atitikti toliau nurodytus penkis konvergencijos kriterijus:

• kainų stabilumas: infliacija negali viršyti trijų valstybių narių, kuriose infliacija yra mažiausia, infliacijos vidurkio daugiau kaip 1,5 procentinio punkto;
• palūkanų normos: ilgalaikės palūkanų normos negali svyruoti daugiau nei 2 procentiniais punktais, palyginti su trijų valstybių narių, kuriose palūkanų normos yra mažiausios, vidurkiu;

• deficitas: nacionalinio biudžeto deficitas turi neviršyti 3 proc. BVP;
• valstybės skola negali viršyti 60 proc. BVP;
• valiutų keitimo kursai pastaruosius dvejus metus turi neviršyti leistinų svyravimo ribų.

d) Stabilumo ir augimo paktas

1997 m. birželio mėn. Amsterdame susirinkusi Europos Vadovų Taryba priėmė Stabilumo ir augimo paktą. Šiuo paktu šalys įsipareigojo nuolat palaikyti biudžeto stabilumą. Jame taip pat buvo numatyta galimybė skirti baudas tai euro zonos šaliai, kurios biudžeto deficitas viršijo 3 proc. BVP. Jis dar labiau sutvirtintas 2012 m., kai 25 ES šalių vadovai pasirašė tarptautinį susitarimą – Sutartį dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų sąjungoje. Šiuo dokumentu, dar vadinamu fiskaliniu susitarimu, dalyvaujančios šalys įpareigojamos į nacionalinę teisę įtraukti subalansuoto biudžeto taisykles.

Po ne vienerius metus trukusios pasaulinės ekonomikos krizės kai kurios euro zonos šalys vis dar netenkina šių susitarimų kriterijų. Komisija ir Euro grupė jas ragina kuo greičiau užtikrinti, kad būtų laikomasi šių kriterijų, visų pirma, susijusių su valstybės skolos sumažinimu.

e) Euro grupė

Euro grupę sudaro euro zonos šalių finansų ministrai. Jų susitikimų tikslas – koordinuoti savo šalies ekonomikos politiką ir stebėti biudžeto ir finansų politiką. Euro grupė taip pat atstovauja euro interesams tarptautiniuose forumuose. 2013 m. sausio mėn. Euro grupės pirmininku dvejų su puse metų kadencijai išrinktas Nyderlandų Ministras Pirmininkas Jerūnas Deiselblūmas (Jeroen Dijsselbloem). 2015 m. liepos mėn. jis perrinktas antrai kadencijai.

II. EKONOMINĖ IR PINIGŲ POLITIKA NUO 2008 M.

a) Finansų krizės poveikis

Dėl 2008 m. finansų krizės daugelyje ES valstybių narių itin padidėjo valstybės skola. Euras apsaugojo daugelio šalių pažeidžiamą ekonomiką nuo devalvacijos pavojaus ir padėjo joms įveikti krizę ir atlaikyti spekuliacinius išpuolius pasaulinėse finansų rinkose.

Krizės pradžioje sunkumų patyrė ne vienas bankas. Juos teko gelbėti valstybės lėšomis, todėl išaugo valstybių skolos. Valdžios sektoriaus skoloms ilgainiui teko skirti vis daugiau dėmesio, nes 2009–2010 m. žiemą kai kurių labai įsiskolinusių šalių biudžeto deficitas labai išaugo ir jos susidūrė su didžiulėmis problemomis. Būtent dėl šios priežasties ES lyderiai sukūrė Europos stabilumo mechanizmą. Jo skolinimo pajėgumas – 500 mlrd. EUR, kuriuos garantuoja euro zonos šalys ir kurie gali būti naudojami finansiniam euro zonos stabilumui užtikrinti. 2010–2013 m. susitarimus dėl finansinės paramos su įvairiomis ES įstaigomis ir Tarptautiniu valiutos fondu sudarė penkios šalys (Graikija, Airija, Portugalija, Ispanija ir Kipras). Susitarimai parengti atsižvelgiant į šių šalių padėtį, tačiau visuose juose numatytos jų viešojo sektoriaus efektyvumo gerinimo reformos. 2013 m. pabaigoje Airija pirmoji sėkmingai užbaigė sutartą ekonominio koregavimo programą ir vėl pradėjo skolintis pinigus tiesiogiai iš kapitalo rinkų. Portugalijos ir Ispanijos padėtis pagerėjo ir 2014 m. ES baigė teikti joms paramą. Kiprui parama užbaigta 2016 m.

Graikijai įgyvendinti struktūrines savo ekonomikos reformas (pavyzdžiui, racionalizuoti viešąjį sektorių, valdyti privatizaciją ir sukurti tvarią pensijų sistemą) sekėsi ne taip gerai. Dėl šių reformų susitarta rengiant 2010 ir 2014 m. pagalbos programas. Jas finansavo ES, Europos Centrinis Bankas ir Tarptautinis valiutos fondas, iš viso skyrę 226 mlrd. EUR. Dėl trečio susitarimo vyko ilgos ir sudėtingos derybos. Susitarimas pasiektas 2015 m. liepos mėn., Graikijos vyriausybei tvirtai įsipareigojus įgyvendinti politiką, kuria būtų pagerinti viešieji finansai ir pertvarkyta šalies ekonomika.

b) Euro stiprinimas

Reaguodamos į krizę, ES valstybės narės ir institucijos pradėjo įgyvendinti Lisabonos sutarties nuostatas, kuriomis siekiama stiprinti ES ekonomikos valdymą. Pagal vadinamąjį Europos semestrą valstybės narės privalo kasmet spalio mėn. pateikti Komisijai preliminarius ateinančių metų biudžetus. Prireikus jos pataiso biudžetus atsižvelgdamos į Komisijos pastabas dėl tolesnių veiksmų, kurių reikia, kad būtų pasiekti sutarti bendri tikslai. Išankstinis nacionalinio biudžeto planų svarstymas, šalių ekonomikos stebėjimas ir konkurencingumo taisyklių griežtinimas, taip pat sankcijos, taikytinos finansinių taisyklių nesilaikančioms valstybėms vis dažniau tampa euro zonos ekonomikos ir pinigų valdymo pagrindu.

Taigi, reaguodama į visuotinius finansų ir ekonomikos pokyčius, ES turi imtis ryžtingesnių veiksmų ir užtikrinti, kad valstybės narės atsakingai valdytų savo biudžetus ir finansiškai remtų vienos kitas. Tai vienintelis būdas užtikrinti, kad euras, kaip bendra valiuta, liktų patikimas ir kad valstybės narės galėtų kartu atlaikyti globalizacijos sukeltus ekonomikos sunkumus. Komisija ir Europos Parlamentas pabrėžia nacionalinių ekonomikos ir socialinių politikos krypčių koordinavimo svarbą, nes ateityje, nenustačius tam tikros bendro ekonomikos valdymo formos, Europos bendra valiuta gali patirti didelių sunkumų.

2015 m. rugsėjo mėn. Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pateikė savo pasiūlymus, kaip stiprinti euro zoną. Šie pasiūlymai buvo grindžiami penkių už eurą atsakingų ES institucijų vadovų parengta ataskaita. Planas apima bendrą banko indėlių garantijų sistemą; vieną euro zonos atstovą pasaulinėse finansų institucijose, pavyzdžiui, Tarptautiniame valiutos fonde ir Pasaulio banke; demokratiškesnę ir veiksmingesnę nacionalinių biudžetų stebėsenos sistemą; fiskalinės politikos koordinavimą ir socialinės apsaugos ir darbo rinkos taisyklių pagrindą. Galiausiai tai galėtų reikšti bendro euro zonos šalių iždo sukūrimą.

Europos Centrinis Bankas pagalbą gaivinant ekonomiką laiko vienu iš savo įsipareigojimų. 2015 m. Bankas pradėjo taikyti vadinamojo monetarinio stimuliavimo nuostatą, pagal kurią jis įsigyja skolą (visų pirma valstybės skolą), kad paskatintų ekonomiką augti. Taip sumažinamos palūkanų normos, pritraukiamos investicijos ir lengvinama valstybės skolos našta. Be to, taip sumažinamas euro kursas kitų valiutų atžvilgiu, todėl pagerėja eksporto sąlygos.

ES EKONOMIKOS POLITIKA SIEKIAMA:

• spręsti globalizacijos ir ekonomikos krizės keliamus uždavinius atkuriant Europos ekonomikos konkurencingumą (telekomunikacijų, paslaugų, energetikos, tvariam vystymuisi skirtų naujų ekologiškų technologijų sektorius);
• užtikrinti:
  • pažangų augimą: žinių, naujovių, švietimo ir skaitmeninės visuomenės skatinimą,
  • tvarų augimą: tausiau išteklius naudojančios, ekologiškesnės ir konkurencingesnės ekonomikos skatinimą;
• integracinį augimą: didelio užimtumo ekonomikos, kurioje užtikrinta socialinė ir teritorinė sanglauda, rėmimą.

I. KRIZĖS POVEIKIS EUROPAI

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje globalizacija pradėjo iš esmės keisti pasaulio ekonomiką ir kasdieninį žmonių gyvenimą. Pasaulio šalys tapo vis labiau ekonomiškai viena nuo kitos priklausomos. Europos gamintojai susidūrė su stipriais konkurentais iš besiformuojančių rinkos ekonomikos šalių, visų pirma Kinijos ir kitų Azijos valstybių, kurios dėl mažesnio darbo užmokesčio lygio buvo pajėgesnės varžytis. Tai iš esmės sukrėtė Europos visuomenės modelį, grindžiamą viešosiomis socialinėmis paslaugomis ir aukštu gyvenimo lygiu.

Tačiau tuo pačiu metu naujų ekonomikos ir užimtumo galimybių ėmė teikti technologijų revoliucija: internetas ir naujos informacinės ir ryšių technologijos.

Neseniai pasaulį sukrėtė didelės finansų ir ekonomikos krizės. Krizė prasidėjo JAV finansų sektoriuje pradėjus dalyti vadinamąsias rizikingas paskolas, o aukštas įsiskolinimo lygis Europoje padėtį dar labiau pablogino. Dėl to Europoje prasidėjo didžiulis ekonomikos nuosmukis ir išaugo nedarbas – kilo didžiausia krizė nuo 1929 m. krizės, nulėmusios Antrąjį pasaulinį karą. Nuosmukio, 2010 m. pasiekusio aukščiausią lygį ir 2014 m. ekonomikai kiek atsigavus ėmusio mažėti, socialinės pasekmės – labai išaugęs nedarbas, visų pirma pietinėse Europos šalyse, ir jaunimo nedarbas.

II. KAS BUVO PADARYTA NACIONALINIU IR EUROPOS LYGMENIU?

Ekonomikos gaivinimo pastangos visų pirma turėjo būti nacionalinio lygmens. Svarbiausias ES šalių prioritetas – sumažinti valstybės skolą, itin išaugusią dėl krizės nulemtų didesnių išlaidų socialinėms paslaugoms. Kai kurios šalys atkakliai siekė šio tikslo, kitoms teko prašyti daugiau laiko, kad jų skola neviršytų sutartų 3 proc. Akivaizdu, kad vyriausybių politiniai krizės suvaldymo sprendimai tiesiogiai paveikė ir jų piliečius: ar pilietis gali būti patenkintas, kai ilginamas pensinis amžius, mažinamas sveikatos priežiūros išlaidų kompensavimas, menkėja socialinių paslaugų kokybė, stabdomas viešojo administravimo modernizavimas? Arba kaip karinių išlaidų lygis veikia piliečių saugumą? Ar tos išlaidos turėtų būti mažinamos? Likti tokios pačios? O gal kilus tarptautiniams neramumams derėtų jas padidinti?

Gaivinant ekonomiką aktyvų vaidmenį atliko ir ES bei jos institucijos. Komisija ne tik ėmėsi įvairiausių priemonių, kad sutvirtintų ekonominę ir pinigų sąjungą (žr. 7 skyrių), bet ir pradėjo ne vieną iniciatyvą, kuria didinamas produktyvumas ir socialinė sanglauda.

Tokiomis aplinkybėmis 28 ES valstybės narės susitarė:

• suteikti Europos Komisijai didesnę galią paspartinti procesą, ypač skleidžiant nacionalinės ekonomikos politikos gerąją patirtį;
• greičiau pradėti pertvarkyti savo finansų rinkas ir socialinės apsaugos sistemas bei atverti savo telekomunikacijų ir energetikos sektorius konkurencijai;
• patobulinti savo švietimo sistemas, dėti daugiau pastangų, kad padėtų jaunimui susirasti darbą, skatinti užmegzti tvirtesnius universitetų ir verslo įmonių ryšius, imtis skubesnių veiksmų (pvz., derinant su mokesčiais ir socialine apsauga susijusias procedūras) siekiant sukurti Europos bendrąją mokslinių tyrimų rinką, kuri leis mokslininkams, žinioms ir technologijoms laisvai judėti visoje Europoje;
• iki 3 proc. BVP padidinti moksliniams tyrimams ir naujovėms skiriamas lėšas (tokį tikslą yra iškėlusios ir Jungtinės Amerikos Valstijos).

Žanas Klodas Junkeris Komisijos pirmininko pareigas pradėjo eiti 2014 m. ir iškart ėmėsi didelių užmojų ekonomikos augimo, užimtumo ir investicijų skatinimo programos. Jis inicijavo Investicijų planą Europai, pagal kurį 2015–2017 m. investicijos turėtų išaugti 315 mlrd. EUR. Tai tapo įmanoma sukūrus naują Europos strateginių investicijų fondą, bendradarbiaujantį su Europos investicijų banku. Atsižvelgdamas į sėkmingą pirmųjų metų Fondo veiklą, 2016 m. rugsėjo mėn. pranešime apie Sąjungos padėtį Ž. K. Junkeris pasiūlė padvigubinti Fondo veikimo trukmę ir iki 2020 m. investicijoms skirti 500 mlrd. EUR, o iki 2022 m. – iki 630 mlrd. EUR. Fondas teikia viešų ar privačių investicijų paskolų garantijas, be kurių tos investicijos veikiausiai būtų neįmanomos. Fondui suteikta galimybė naudotis tam tikra viešųjų lėšų suma, o tai reiškia, kad jam lengviau pritraukti privačias investicijas tiems patiems projektams. Daugiausia dėmesio Fondas skiria investicijoms į infrastruktūrą, visų pirma į didelės spartos duomenų tinklus ir energijos tinklus, transporto infrastruktūrą, švietimą, mokslinius tyrimus ir inovacijas, atsinaujinančiąją energiją ir mažas įmones. 2016 m. Europos Komisija pasiūlė taikyti tokią pačią sistemą investicijoms Afrikoje ir kaimyninėse Europos šalyse.

III. SUJUNGTA SKAITMENINĖ BENDROJI RINKA

Internetas ir skaitmeninės technologijos yra labai svarbūs ateities darbo vietų kūrimo veiksniai. Nors europiečiai kai kuriose srityse pirmauja, kol kas išnaudojamos ne visos žmonėms ir įmonėms skirtos skaitmeninės galimybės. Tik 15 proc. ES piliečių perka internetu iš kitos ES šalies. Interneto bendrovės ir pradedančiosios įmonės neišnaudoja visų interneto teikiamų augimo galimybių: tarpvalstybiniu mastu prekiauja vos 7 proc. mažų įmonių.

Todėl 2015 m. Komisija pradėjo įgyvendinti veiksmų planą, kuriuo užtikrinamas visapusiškos skaitmeninės bendrosios rinkos kūrimas. Be kita ko, bus koordinuojama prekybos internetu sutarčių teisė, kad padidėtų pirkėjų apsauga, mažinamos tarpvalstybinio siuntinių pristatymo kainos, atsisakyta geografinio blokavimo (kai neleidžiamas pardavimas į kai kurias šalis), modernizuota autorių teisių teisė ir pakeistos telekomunikacijų įmonių taisyklės. Komisijos skaičiavimais, šios priemonės padėtų ES ekonomikai išaugti 415 mlrd. EUR per metus ir būtų sukurta 3,8 mln. naujų darbo vietų.

• Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai gali keliauti, gyventi ir dirbti bet kurioje ES vietoje.
• ES visą laiką skatina ir finansuoja glaudesnio piliečių bendradarbiavimo programas, ypač švietimo ir kultūros sričių.
• Žmonės atpažįsta simbolius, atspindinčius bendrą Europos tapatybę: bendrąją valiutą, taip pat ES vėliavą ir himną.
• Formuojasi Europos viešoji erdvė, kuriai priklauso ir visoje Europoje veikiančios politinės partijos. Kartą per penkerius metus piliečiai balsuodami renka Europos Parlamentą, kurio nariai vėliau balsuoja dėl naujos sudėties Europos Komisijos.
• Priklausymo Europos Sąjungai jausmas įsitvirtins ilgainiui, piliečiams matant realius ES veiklos rezultatus ir suvokiant šios veiklos prasmę.

I. KELIAUTI, GYVENTI IR DIRBTI EUROPOJE

Europos Sąjungos pilietybė yra nustatyta ES sutartyje: „Kiekvienas asmuo, turintis valstybės narės pilietybę, yra Sąjungos pilietis. Sąjungos pilietybė ne pakeičia valstybės pilietybę, o ją papildo“ (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalis). Tačiau ką ES pilietybė reiškia praktiškai?

Jei esate ES pilietis, turite teisę keliauti po Europos Sąjungą, dirbti ir gyventi bet kurioje jos vietoje.

Jei baigėte ne trumpesnes kaip trejų metų trukmės universitetines studijas, jūsų įgyta kvalifikacija bus pripažįstama visose ES valstybėse narėse, nes jos narės pasitiki viena kitos švietimo ir mokymo sistemų kokybe.

Galite dirbti gydymo, švietimo ir kitų viešųjų paslaugų sektoriuje (išskyrus policiją, ginkluotąsias pajėgas ir t. t.) bet kurioje Europos Sąjungos valstybėje. Kas gali būti išmintingiau nei įdarbinti mokytoją vokietį mokyti vokiečių kalbos Romoje arba skatinti universiteto absolventą belgą laikyti valstybės tarnybos egzaminą Prancūzijoje?

Prieš keliaudami po ES galite įsigyti nacionalinės valdžios institucijos išduodamą Europos sveikatos draudimo kortelę – taip galėsite paprasčiau apmokėti savo gydymo išlaidas, jei kitoje šalyje susirgsite.

II. KAIP GALITE NAUDOTIS SAVO, KAIP EUROPOS PILIEČIO, TEISĖMIS

Kaip Europos Sąjungos pilietis, esate ne tik darbuotojas ar vartotojas: turite ir konkrečių politinių teisių. Įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, nepriklausomai nuo tautybės, turite teisę balsuoti ir kelti kandidatūrą vietos rinkimuose valstybėje, kurioje nuolat gyvenate, ir Europos Parlamento rinkimuose.

Nuo 2012 m. turite teisę prašyti Komisijos inicijuoti naują teisės aktą. Prašymą turi pasirašyti milijonas piliečių iš bent septynių ES valstybių narių.

III. PAGRINDINĖS TEISĖS

Europos Sąjungos įsipareigojimas gerbti savo piliečių teises tapo aiškus 2000 m. gruodžio mėn. Nicoje, kai Europos Vadovų Taryba iškilmingai paskelbė Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Ją parengė Konventas, sudarytas iš nacionalinių ir Europos Parlamento narių, nacionalinių vyriausybių atstovų ir Komisijos nario. Šešių Chartijos antraštinių dalių – Orumas, Laisvės, Lygybė, Solidarumas, Pilietinės teisės ir Teisingumas – 54 straipsniuose skelbiamos Europos Sąjungos pagrindinės vertybės ir pilietinės, politinės, ekonominės ir socialinės ES piliečių teisės.

Įvadiniuose straipsniuose kalbama apie žmogiškąjį orumą, teisę į gyvybę, asmens neliečiamybę, žodžio ir sąžinės laisvę. Skirsnyje apie solidarumą apibūdinamos naujos socialinės ir ekonominės teisės:

• teisė streikuoti;
• darbuotojų teisė gauti informaciją ir konsultuotis;
• teisė derinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą;
• teisė į sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą ir socialines paslaugas visoje Europos Sąjungoje.

Chartija remia vyrų ir moterų lygybę, nustato teisę į duomenų apsaugą, draudžia eugeniką ir žmonių reprodukcinį klonavimą, nustato teisę į kokybišką aplinkos apsaugą, vaikų ir pagyvenusių žmonių teises, teisę į gerą administravimą.

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai Chartija įgijo tokią pat teisinę galią, kaip ir sutartys, tad ja galima naudotis kaip pagrindu teikiant ieškinį ES Teisingumo Teismui. Tačiau protokole išsamiai nurodomi Chartijos nuostatų taikymo Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje ypatumai.

Lisabonos sutarties 6 straipsnyje nustatytas teisinis pagrindas, kuriuo remdamasi ES gali pasirašyti Europos žmogaus teisių konvenciją. Pasirašius šią konvenciją ji įgytų teisinę galią ES šalyse ir taip būtų užtikrinta didesnė žmogaus teisių apsauga Europos Sąjungoje.

IV. EUROPA – TAI KULTŪRA IR ŠVIETIMAS

Bendrystės ir bendro likimo jausmo negalima sukurti dirbtinai. Jis gali atsirasti tik iš bendro kultūrinio suvokimo – štai kodėl Europa turi sutelkti dėmesį ne tik į ekonomiką, bet ir į švietimą, pilietiškumą ir kultūrą.

ES nenurodo, kaip reikėtų organizuoti mokyklų darbą ir švietimo veiklą, ji nenustato mokymo programų: sprendimai dėl šių dalykų priimami nacionaliniu arba vietos lygmeniu. Tačiau ES įgyvendina programą „Erasmus+“, skirtą mainams švietimo tikslais skatinti, kad jaunimas galėtų išvykti mokytis į užsienio šalis, išmokti naujų kalbų ir dalyvauti mokyklų arba universitetų bendroje veikloje kitose šalyse. Tikimasi, kad 2014–2020 m. tokią paramą gaus per 4 mln. žmonių. Palyginti su ankstesniu programos laikotarpiu, jos biudžetas buvo padidintas 40 proc. ir dabar yra 16 mlrd. EUR.

Dalyvaudamos vadinamajame Bolonijos procese Europos valstybės drauge siekia sukurti Europos aukštojo mokslo erdvę. Pavyzdžiui, tai reikštų, kad bet kurioje dalyvaujančioje šalyje baigus universiteto programą bus įgyjama panaši ir kitose šalyse pripažįstama kvalifikacija (pavyzdžiui, bakalauro, magistro ir daktaro laipsniai).

Kultūros srityje ES programa „Kūrybiška Europa“ skatinamas įvairių šalių televizijos programų rengėjų ir filmų kūrėjų, organizatorių, transliuotojų ir kultūros įstaigų bendradarbiavimas. Tai skatina sukurti daugiau Europos garso ir vaizdo produktų ir didina Europos ir JAV produkcijos pusiausvyrą.

Vienas svarbiausių Europos ypatumų yra kalbų įvairovė, o išsaugoti tą įvairovę yra svarbus ES uždavinys. Iš tiesų daugiakalbystė yra neatskiriama Europos Sąjungos veiklos dalis. Būtina užtikrinti, kad ES teisės aktai būtų verčiami į visas 24 oficialias kalbas, o kiekvienas Europos Parlamento narys turėtų teisę savo darbe vartoti bet kurią iš šių kalbų.

V. OMBUDSMENAS IR PETICIJOS TEISĖ

Siekiant priartinti ES prie piliečių, Europos Sąjungos sutartimi įsteigtas ombudsmeno postas. Ombudsmeną renka Europos Parlamentas visai savo kadencijai. Ombudsmenas nagrinėja skundus, susijusius su ES institucijų ir organų veikla. Skundus gali pateikti kiekvienas ES pilietis ar ES valstybėje narėje gyvenantis asmuo arba kiekviena ES valstybėje įsteigta organizacija.

Kiekvienas ES valstybės narės gyventojas gali pateikti peticiją Europos Parlamentui. Tai kitas svarbus ES institucijų ir visuomenės ryšys.

VI. BENDRYSTĖS JAUSMAS

„Piliečių Europos“ idėja yra labai nauja. Jau yra keli bendrą Europos tapatybę atspindintys simboliai, pavyzdžiui, nuo 1985 m. išduodamas Europos pasas. ES šūkis – „Susivieniję įvairovėje“, o gegužės 9 d. minima Europos diena.

1985 m. priimti svarbiausi ES simboliai – Europos himnas (L. van Bethoveno „Odė džiaugsmui“) ir Europos vėliava (12 auksinių žvaigždžių ratas mėlyname fone). Valstybės narės, vietos valdžios institucijos ir pavieniai piliečiai gali juos naudoti, jei tik nori.

Tačiau bendrystės jausmas neatsiranda savaime – reikia informuoti žmones apie ES veiklą ir jos motyvus. ES institucijos ir valstybės narės turi daugiau nuveikti bendraudamos su piliečiais, kurie neretai mano, kad ES yra nuo jų nutolusi ir sunkiai pasiekiama.

Be to, būtina, kad žmonės pamatytų, kaip akivaizdžiai ES keičia jų gyvenimą. Šiuo atžvilgiu didelės reikšmės turėjo euro banknotų ir monetų įvedimas 2002 m. Kadangi prekių ir paslaugų kainos nurodomos eurais, vartotojai gali jas lengvai palyginti su kainomis kitose valstybėse narėse.

Šengeno sutartis panaikino muitinės tikrinimą prie beveik visų ES vidaus sienų, todėl žmonės gali jaustis priklausą bendrai geografinei teritorijai.

Pirmiausia bendrystės jausmas atsiranda tada, kai asmuo pasijaučia asmeniškai dalyvaujantis ES sprendimų priėmimo procese. Kiekvienas pilnametis ES pilietis turi teisę balsuoti rinkimuose į Europos Parlamentą. Tai yra svarbus ES demokratinio teisėtumo pagrindas. Netiesioginiai Europos Komisijos pirmininko rinkimai 2014 m. Europos Parlamento rinkimuose, kai politinės partijos varžėsi siūlydamos savo kandidatus šioms pareigoms eiti, buvo svarbus žingsnis, veikiausiai ilgainiui sumažinsiantis vadinamąjį demokratijos deficitą. Tuo pačiu metu išaugęs populistų ir euroskeptikų populiarumas rinkimuose yra pavojaus signalas ES institucijoms.

Europos Sąjunga buvo sukurta tam, kad tarnautų Europos žmonėms, tad jos ateitį turi formuoti patys piliečiai. ES įkūrėjai tai puikiai žinojo. „Mes vienijame ne valstybes, bet žmones“, – 1952 m. kalbėjo Žanas Monė. Todėl ir šiandien svarbiausias ne tik ES, bet ir nacionalinių institucijų bei pilietinės visuomenės uždavinys yra visuomenės informavimas apie ES ir jos piliečių įtraukimas į ES veiklą.

• ES valstybių narių vidaus sienų atvėrimas buvo labai naudingas paprastiems žmonėms – dabar jie gali laisvai keliauti be jokio tikrinimo pasienyje. Valstybės narės gali sugrąžinti tam tikrus patikrinimus, kai to reikia viešajai tvarkai palaikyti.
• Suteikus šią vidaus kelionių laisvę būtina sustiprinti ES išorės sienų kontrolę bei bendradarbiavimą policijos ir teisingumo srityje, kad būtų veiksmingai kovojama su organizuotu nusikalstamumu, terorizmu, nelegalia imigracija ir prekyba žmonėmis bei narkotikais.
• Didelis iš karo zonų, pavyzdžiui, Sirijos, į Europą atvykstančių prieglobsčio prašytojų skaičius verčia Europą nustatyti nuoseklią prieglobsčio politiką ir užtikrinti veiksmingą kontrolę prie ES išorės sienų.

I. LAISVAS JUDĖJIMAS ES IR JOS IŠORĖS SIENŲ APSAUGA

Europos piliečiai turi teisę visoje Europos Sąjungoje gyventi laisvai, nepersekiojami ir nejausdami smurto baimės. Tačiau šiandien vienas iš pagrindinių europiečių rūpesčių yra tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas.

Iš dalies keičiant sutartis Europos Sąjunga palaipsniui ėmėsi vis aktyvesnių veiksmų bendrai laisvės, saugumo ir teisingumo erdvei kurti.

Sprendimų priėmimas šiose srityse paskutinį kartą peržiūrėtas 2009 m. įsigaliojusioje Lisabonos sutartyje. Iki tol visą atsakomybę už laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės kūrimą ir valdymą buvo prisiėmusios valstybės narės. Iš esmės darbą atliko Taryba (t. y. surengusi diskusijas ir pasiekusi vyriausybių ministrų susitarimą), Komisijos ir Europos Parlamento vaidmuo šiuo atveju buvo menkesnis. Lisabonos sutartimi buvo padaryti pakeitimai, tad dabar Taryba dažniausiai savo sprendimus priima kvalifikuota balsų dauguma, Europos Parlamentas tapo lygiaverčiu sprendimų priėmimo proceso dalyviu, o Komisija turi iniciatyvos teisę.

Laisvas žmonių judėjimas ES kelia saugumo problemų valstybėms narėms, nes jos nebekontroliuoja ES vidaus sienų. Todėl prie ES išorės sienų turi būti imamasi papildomų saugumo priemonių. Be to, kad įveiktų tarptautinį nusikalstamumą, turi bendradarbiauti nacionalinės policijos pajėgos ir teismo institucijos, nes nusikaltėliai taip pat gali naudotis judėjimo ES laisve.

Vienas iš svarbiausių žingsnių, siekiant palengvinti judėjimą Europos Sąjungoje, žengtas 1985 m. – tada Belgijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos vyriausybės mažame Liuksemburgo pasienio miestelyje Šengene pasirašė sutartį. Šengeno sutartimi buvo nuspręsta panaikinti visų asmenų, neatsižvelgiant į pilietybę, tikrinimą prie bendrų sienų, suvienodinti pasienio kontrolę prie sienų su ES nepriklausančiomis valstybėmis ir įvesti bendrą vizų politiką. Taip buvo sukurta teritorija be vidaus sienų, vadinamoji Šengeno erdvė. Ne ES piliečiai ne visada privalo turėti vizą, kad patektų į Šengeno erdvę. Europos Sąjunga yra pasirašiusi susitarimus su daugeliu šalių, kad jų piliečiams nebūtų taikomi vizų reikalavimai. Nepaprastosios padėties atveju valstybė narė gali tam tikram laikui sugrąžinti sienų kontrolę. Kelios valstybės narės tą ir padarė, kai 2015 ir 2016 m. labai išaugo pabėgėlių srautai.

Nuo tada Šengeno susitarimai tapo neatsiejama ES sutarčių dalimi, o pati Šengeno erdvė pamažu plėtėsi. 2017 m. Šengeno taisykles visiškai įgyvendino visos ES valstybės narės, išskyrus Bulgariją, Kroatiją, Kiprą, Airiją, Rumuniją ir Jungtinę Karalystę. Be to, Šengeno erdvei priklauso keturios valstybės, kurios nėra ES narės – Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija ir Šveicarija.

ES išorės sienų patikrinimų sugriežtinimas yra tapęs prioritetu. 2014 m. Varšuvoje įsteigta ES agentūra „Frontex“ yra atsakinga už ES bendradarbiavimo išorės sienų saugumo srityje valdymą. Valstybės narės gali jai skolinti savo laivus, sraigtasparnius ir lėktuvus bendram patruliavimui, pavyzdžiui, pažeidžiamose Viduržemio jūros regiono srityse. Susidarius nepaprastajai padėčiai agentūra gali išsiųsti skubios pasienio pagalbos būrius, kuriuos sudaro ES šalių nacionalinių sienų apsaugos pareigūnai. 2016 m. ES lyderiai nusprendė padidinti šios agentūros išteklius, kad ji galėtų vykdyti sparčias intervencijas pasienyje. 2016 m. spalio mėn. agentūra buvo pervardinta į Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgas ir oficialiai pradėjo veiklą.

II. PRIEGLOBSČIO IR IMIGRACIJOS POLITIKA

Europa didžiuojasi savo sena atvirumo užsieniečiams tradicija ir humanitariniu požiūriu siūlant prieglobstį nuo pavojaus ir persekiojimo bėgantiems pabėgėliams. Tačiau šiandien ES vyriausybėms vis dažniau iškyla klausimas, kaip vidaus sienų neturinčioje teritorijoje spręsti didėjančio teisėtų ir neteisėtų imigrantų skaičiaus problemą.

ES vyriausybės susitarė suderinti taisykles, kad prieglobsčio prašymus būtų galima nagrinėti laikantis visoje Europos Sąjungoje pripažįstamų pagrindinių principų. Priimti būtini prieglobsčio prašančių asmenų priėmimo ir pabėgėlio statuso suteikimo standartai.

Pastaraisiais metais daug neteisėtų imigrantų į Europos Sąjunga patenka jūros keliais. Spręsti šią problemą – vienas svarbiausių ES prioritetų. Valstybių narių vyriausybės drauge bando spręsti neteisėto žmonių gabenimo problemą ir susitarti dėl bendros neteisėtų imigrantų repatriacijos tvarkos. Be to, teisėtą imigraciją padeda geriau koordinuoti ES šeimos susijungimą, ilgalaikių gyventojų statusą reglamentuojančios taisyklės ir taisyklės, kuriomis nustatoma galimybė įsileisti asmenis, kurie nėra ES piliečiai, tačiau nori atvykti į Europą mokytis arba atlikti mokslinių tyrimų.

Tačiau didžiulis į Europą iš Artimųjų Rytų ir Afrikos atvykstančių prieglobsčio prašytojų skaičiaus padidėjimas 2015 ir 2016 m. ir tūkstančiai tragiškai Viduržemio jūroje žuvusių asmenų kelia naujus didelius uždavinius. Be to, išryškėjo naujas prieglobsčio aspektas – atskirti politinius ir ekonominius pabėgėlius darosi vis sunkiau. Tos ES šalys, kurioms teko savo pakrantėse ir teritoriniuose vandenyse priimti daugiausia pabėgėlių (pavyzdžiui, Graikija ir Italija), tikėjosi, kad kitos ES šalys parodys didesnį solidarumą sprendžiant kilusias problemas. 2015 m. didžiausią norą suteikti prieglobstį politiniams pabėgėliams parodė Vokietija.

ES vadovai susitarė dėl įvairių priemonių, kurios turėtų padėti spręsti pabėgėlių problemą. Tai, be kita ko, sprendimai perkelti prieglobsčio prašytojus iš Graikijos ir Italijos į kitas ES šalis ir spartesnė asmenų, kuriems prieglobstis negalėjo būti suteiktas, repatriacija. ES sudarė specialų susitarimą su Turkija, nes daugelis prieglobsčio prašytojų į Europą atvykdavo iš šios šalies. ES siuntė ekspertus iš kitų šalių, kad jie padėtų dorotis su pabėgėlių srautais, padidino Europos sienų ir pakrančių apsaugos pajėgų pajėgumus vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas ir kovoti su nusikaltėlių tinklais, pradėjo karinę misiją Viduržemio jūros regione.

2015, 2016 ir 2017 m. humanitarinei pagalbai pabėgėliams ES ir už jos ribų iš ES biudžeto skirta daugiau kaip 10 mlrd. EUR.

III. KOVA SU TARPTAUTINIU NUSIKALSTAMUMU IR TERORIZMU

Kovojant su nusikaltėlių gaujomis, kurios vadovauja prekybos žmonėmis tinklams ir išnaudoja pažeidžiamas žmonių grupes, ypač moteris ir vaikus, būtina derinti veiksmus.

Organizuotas nusikalstamumas tampa vis rafinuotesnis, vis dažniau įsitraukia Europos ir tarptautiniai nusikaltėlių tinklai. Konkretūs pavyzdžiai rodo, kad terorizmas gali žiauriai smogti bet kurioje pasaulio vietoje.

Todėl buvo sukurta Šengeno informacijos sistema (ŠIS). Tai yra sudėtinga duomenų bazė, leidžianti policijos ir teismo institucijoms keistis informacija apie žmones, kuriuos norima sulaikyti arba išsiųsti iš šalies, ir pavogtą turtą, tarkim, apie transporto priemones ar meno kūrinius.

Vienas iš veiksmingiausių būdų nusikaltėliams pagauti yra jų nelegalių pajamų judėjimo stebėjimas. Siekdama tai padaryti ir sustabdyti nusikaltėlių ir teroristų organizacijų finansavimą, ES priėmė pinigų plovimui kelią užkertančius teisės aktus.

Didžiausias paskutiniųjų metų pasiekimas teisėsaugos pareigūnų bendradarbiavimo srityje yra Europolo – Hagoje įsikūrusios ES institucijos, kurioje dirba policijos ir muitinės pareigūnai, – įsteigimas. Europolas kovoja su įvairiais tarptautiniais nusikaltimais: prekyba narkotikais, vogtomis transporto priemonėmis ir žmonėmis, nelegalios imigracijos tinklais, seksualiniu moterų ir vaikų išnaudojimu, vaikų pornografija, klastojimu, radioaktyviųjų ir atominių medžiagų prekyba, terorizmu, pinigų plovimu ir eurų padirbinėjimu.

Europa yra tapusi islamo terorizmo – su „Al Qaida“ ir vadinamąja Islamo valstybe („Da’esh“) susijusių grupių – taikiniu. Išpuoliai prieš esminių Europos vertybių, pavyzdžiui, religijos laisvės ar žodžio laisvės, simbolius sukrėtė visą pasaulį. Tokių teroro aktų pavyzdžiai: 2015 m. sausio mėn. Paryžiuje įvykdytas išpuolis prieš satyrinio žurnalo darbuotojus ar šimtų žmonių žudynės Europoje įvykdytuose išpuoliuose. Taigi, europiečiams tenka kovoti su nenuspėjamu priešu, neretai turinčiu finansines ir karines bazes Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Todėl ketinama tiek didinti Europos žvalgybos tarnybų bendradarbiavimą, tiek aktyviau imtis politinių ir karinių veiksmų už Europos ribų.

Tarp kitų Komisijos pasiūlytų kovos su šia grėsme veiksmų – Europos kovos su radikalizacija centro sukūrimas, teroristų prieigos prie finansavimo panaikinimas gerinant finansinės žvalgybos tarnybų bendradarbiavimą, aktyvesnė kova su kibernetiniu nusikalstamumu ir internetinės ekstremistų propagandos sklaida.

Be to, imtasi tokių priemonių kaip griežtesnė oro transporto bendrovių vykdoma į ES atvykstančių ir iš jos išvykstančių žmonių kontrolė. Dabar oro transporto bendrovės privalo registruoti keleivių duomenis specialioje duomenų bazėje, kurią tam tikromis sąlygomis gali naudoti visos Europos policija kovos su teroristais tikslais.

IV. EUROPOS TEISMŲ ERDVĖS KŪRIMAS

Šiuo metu Europos Sąjungos valstybėse narėse veikia skirtingos teismų sistemos. Tačiau tarptautinis nusikalstamumas ir terorizmas nepaiso nacionalinių sienų. Todėl ES reikia bendros kovos su terorizmu, prekyba narkotikais ir klastojimu teisinės sistemos, kad piliečiams būtų užtikrintas aukštas apsaugos lygis ir pagerintas tarptautinis bendradarbiavimas šioje srityje. Be to, ES reikia bendros baudžiamosios teisės politikos, siekiant užtikrinti, kad skirtingų šalių teismų bendradarbiavimui netrukdytų skirtingos tam tikros baudžiamosios veikos apibrėžtys.

Pagrindinis praktinio bendradarbiavimo šioje srityje pavyzdys yra Eurojustas, 2003 m. Hagoje įsteigta centrinė koordinavimo struktūra. Jo paskirtis – nacionalinėms tyrimų ir baudžiamosioms įstaigoms suteikti galimybę kartu tirti nusikaltimus keliose ES valstybėse. Remdamasi Eurojusto patirtimi šioje srityje, Taryba nusprendė paskirti Europos prokuratūros pareigūną, kuris tirtų ES finansinius interesus pažeidžiančius nusikaltimus.

Nuo 2004 m. sausio mėn. galiojantis Europos arešto orderis yra dar viena praktinio tarpvalstybinio bendradarbiavimo priemonė. Ja pakeičiamos ilgai trunkančios ekstradicijos procedūros.

ES priimti civilinės teisės aktai padeda taikyti teismų nutartis tarptautinėse bylose, susijusiose su santuokos nutraukimu, separacija, vaiko globa ir ieškiniais dėl alimentų. Siekiama užtikrinti, kad vienoje šalyje priimtas sprendimas būtų vykdomas kitoje. ES yra nustačiusi bendras procedūras, skirtas tarptautinių bylų dėl nedidelių ir neginčytinų civilinių ieškinių, pvz., skolos išieškojimo ir bankroto, sprendimui supaprastinti ir paspartinti.

• Europos Sąjungos įtaka pasaulio arenoje yra didesnė, kai sprendžiant tarptautinį klausimą, pavyzdžiui, derybose dėl prekybos, ji laikosi bendros pozicijos. Siekiant šio tikslo ir norint pagerinti ES tarptautinį įvaizdį 2009 m. Europos Vadovų Tarybai ėmė vadovauti nuolatinis pirmininkas, be to, buvo paskirtas pirmasis Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai.
• Gynybos klausimus ir toliau sprendžia pačios valstybės narės, neatsižvelgiant į tai, ar jos priklauso NATO, ar yra neutralios. Tačiau ES valstybės narės karinėje srityje vis dėlto bendradarbiauja – kartu vykdo taikos palaikymo misijas.
• ES yra svarbi tarptautinės prekybos dalyvė ir Pasaulio prekybos organizacijos narė. Taip ji užtikrina atviras rinkas ir taisyklėmis pagrįstą prekybos sistemą.
• Dėl istorinių ir geografinių priežasčių ES ypač daug dėmesio skiria Afrikai: įgyvendina pagalbos vystymuisi politiką, teikia prekybos lengvatas, pagalbą maistu ir skatina gerbti žmogaus teises.
• Didelės saugumo problemos netoliese esančiuose Ukrainos, Sirijos ir Sacharos regionuose dar labiau skatina ES stiprinti bendradarbiavimą užsienio ir saugumo politikos srityje, kad būtų apsaugotos bendros vertybės, interesai ir saugumas.

I. BENDRA UŽSIENIO IR SAUGUMO POLITIKA

Europos Sąjunga jau įsitvirtino pasaulyje kaip ekonominė, prekybinė ir piniginė jėga. Kartais pasigirsta kalbų, esą ES tapo ekonomikos milžine, bet liko politikos nykštuke. Toks apibūdinimas perdėtas. Europos Sąjunga yra įtakinga tarptautinių organizacijų, pvz., Pasaulio prekybos organizacijos, Jungtinių Tautų specialiųjų agentūrų ir pasaulio aukščiausiojo lygio susitikimų aplinkos ir vystymosi klausimais, narė.

Vis dėlto tiesa, kad ES valstybių narių laukia ilgas diplomatinės ir politinės raidos kelias, kol svarbiausiais pasaulinės reikšmės klausimais jos galės kalbėti vienu balsu. Karinė gynyba, nacionalinio savarankiškumo kertinis akmuo, ir toliau priklauso nacionalinių vyriausybių kompetencijai, o jų tarpusavio ryšiai palaikomi per tokius aljansus kaip NATO.

a) Europos diplomatinės tarnybos įsteigimas

Pagrindinės ES užsienio politikos užduotys yra nurodytos bendroje užsienio ir saugumo politikoje ir bendroje saugumo ir gynybos politikoje. Šios politikos kryptys nustatytos Mastrichto (1992 m.), Amsterdamo (1997 m.) ir Nicos (2001 m.) sutartimis. Jos sudarė vadinamąjį antrąjį ramstį – politikos sritį, kurioje sprendimas imtis veiksmų patvirtinamas tarpvyriausybiniu susitarimu ir kurioje Komisijos ir Europos Parlamento vaidmuo tėra nedidelis. Sprendimai šioje srityje priimami bendru sutarimu, o valstybėms paliekama galimybė susilaikyti. Nors Lisabonos sutartimi vadinamieji ramsčiai buvo panaikinti, sprendimų dėl saugumo ir gynybos reikalų priėmimo būdas nepasikeitė. Kita vertus, ja buvo pagerintas politikos įvaizdis, nes buvo įsteigta Sąjungos vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė.

Nuo 2014 m. pareigas eina Federika Mogerini, kuri taip pat yra Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja. Jos funkcija – pristatyti ES bendrą nuomonę ir ES vardu dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje ir tarptautinėse konferencijose. Jai padeda ES ir nacionaliniai pareigūnai, priklausantys Europos išorės veiksmų tarnybai, iš esmės veikiančiai kaip ES diplomatinė tarnyba.

Svarbiausias ES užsienio politikos tikslas yra užtikrinti saugumą, stabilumą, demokratiją ir pagarbą žmogaus teisėms ne tik artimiausiose kaimyninėse valstybėse (pvz., Balkanų šalyse), bet ir kituose karštuose pasaulio taškuose, pavyzdžiui, Afrikos, Artimųjų Rytų ir Kaukazo šalyse. Pagrindinė priemonė – „švelnioji galia“, kuri apima rinkimų stebėjimo misijas, humanitarinę pagalbą ir paramą vystymuisi. 2015 m. ES humanitarinei pagalbai skyrė daugiau kaip 1,5 mlrd. EUR, o nuo karo Sirijos pradžios perkeltiesiems asmenims paremti – dar 5 mlrd. EUR. ES skiriama parama vystymuisi sudaro 60 proc. pasaulio skiriamos tokios paramos; ji padeda neturtingiausioms pasaulio valstybėms kovoti su skurdu, aprūpinti maistu savo gyventojus, išvengti gaivalinių nelaimių, aprūpinti geriamuoju vandeniu ir kovoti su ligomis. Kartu ES aktyviai skatina šias valstybes laikytis teisinės valstybės principų ir žmogaus teisių, remti pilietinę visuomenę ir atverti savo rinkas tarptautinei prekybai. Komisija ir Europos Parlamentas rūpinasi, kad pagalba būtų teikiama atskaitingai, būtų tinkamai valdoma ir naudojama.

Ar ES gali ir nori imtis kažko daugiau nei tik šios „švelniosios galios“ diplomatijos? Tai pagrindinis kelerių ateinančių metų uždavinys. Dar vienas svarbus diplomatinis laimėjimas – reikšmingas ES vaidmuo 2015 m. siekiant Irano ir didžiųjų pasaulio valstybių susitarimo dėl Irano branduolinės programos ir Iranui ilgą laiką taikytų ekonominių sankcijų panaikinimo.

Be to, ES aktyviai dalyvavo tarptautinėse derybose, susijusiose su pilietiniu karu Sirijoje.

Deja, daugelio žmonių nuomone, Europos Vadovų Tarybos bendrais pareiškimais ir bendrąja pozicija dėl svarbių tarptautinių klausimų išreiškiamas tik mažiausias bendravardiklis. Tuo tarpu didelės valstybės narės toliau atlieka savo individualius diplomatinius vaidmenis. Tačiau tik tuomet, kai prabyla vienu balsu, Europos Sąjunga laikoma pasaulinio masto veikėja. Europos patikimumas ir įtaka didėja tada, kai ji suderina savo ekonominę galią ir svarbą prekyboje su palaipsniu bendros saugumo ir gynybos politikos įgyvendinimu.

b) Akivaizdūs pasiekimai įgyvendinant bendrą saugumo ir gynybos politiką

Nuo 2003 m. Europos Sąjunga turėjo pakankamai pajėgumų krizės valdymo operacijoms įgyvendinti, nes valstybės narės savanoriškai patikėjo jai dalį savo turimų pajėgų.

Už operacijų vykdymą atsakinga politinių ir karinių institucijų grupė: Politinis ir saugumo komitetas, ES karinis komitetas, Krizių valdymo civilinių aspektų komitetas ir Europos Sąjungos karinis štabas. Šios institucijos atskaitingos Tarybai ir yra įsikūrusios Briuselyje.

Ši grupė – bendros saugumo ir gynybos politikos pagrindas. Juo naudodamasi ES gali įgyvendinti savo pačios iškeltus uždavinius – humanitarines ir taikdarystės arba taikos palaikymo misijas. Šios misijos neturi „persidengti“ su NATO misijomis; tai užtikrinama NATO ir ES susitarimais „Berlin plus“. Jais remdamasi Europos Sąjunga gali naudotis NATO logistikos ištekliais, skirtais nustatymui, ryšiams, vadovavimui ir transportavimui.

Nuo 2003 m. Europos Sąjunga įgyvendino daugiau kaip 30 karinių operacijų ir civilinių misijų. Pirmosios misijos – Bosnijoje ir Hercegovinoje, kur ES karinės pajėgos pakeitė NATO karius. Misijos ir operacijos su Europos Sąjungos vėliava vyksta ar vyko trijuose žemynuose. Tai, be kita ko, karinė operacija „Atalanta“, skirta prisidėti prie atgrasymo nuo piratavimo veiksmų ir ginkluotų plėšimų jūroje prie Somalio krantų, misija, kuria siekiama padėti Kosovui sukurti teisinę valstybę, karinė mokymo misija Malyje, civilinės saugos misija Ukrainoje, veiksmai jūroje SOPHIA, skirti kovoti su neteisėtai žmones gabenančiais asmenimis Viduržemio jūroje.

Karinėms technologijoms brangstant ir tampant sudėtingesnėms, ES vyriausybėms reikia vis daugiau bendradarbiauti gaminant ginklus. Tai itin aktualu šiuo metu, kai šalys stengiasi sumažinti viešąsias išlaidas norėdamos įveikti finansų krizės padarinius. Be to, kad valstybių karinės pajėgos galėtų vykdyti bendras misijas už Europos ribų, jų sistemos privalo būti suderinamos, o jų įranga – pakankamai standartizuota. Todėl 2003 m. Europos Vadovų Taryba nusprendė įsteigti Europos gynybos agentūrą, kuri padėtų plėtoti ES karinį pajėgumą.

Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris yra nurodęs, kad ilgainiui reikės sukurti tikrą Europos gynybos politiką. Ši perspektyva palaipsniui darysis vis aktualesnė, nes vis daugiau europiečių ima suprasti, kad jų bendri saugumo interesai turėtų būti susieti su jų vertybių ir strateginių interesų gynimu. Nėra jokios – nei didelės, nei mažos – šalies, kuri galėtų pati viena turėti tiek karinės galios, kad užtikrintų savo gyventojų saugumą šiame nestabiliame pasaulyje.

II. PASAULIUI ATVIRA PREKYBOS POLITIKA

ES suteikti įgaliojimai spręsti su prekyba susijusius klausimus visų valstybių narių vardu. Europa, kaip svarbi prekybos galia, daro didelę tarptautinę įtaką. ES vadovaujasi Pasaulio prekybos organizacijos, vienijančios 164 valstybes, taisyklėmis grindžiama sistema. Šia sistema užtikrinamas tam tikras tarptautinės prekybos teisinis tikrumas ir skaidrumas. PPO nustato sąlygas, pagal kurias jos nariai gali apsiginti nuo nesąžiningų veiksmų (pvz., dempingo – pardavimo mažesne nei savikaina kaina), kurių eksportuotojai imasi konkuruodami. Šiose taisyklėse taip pat nustatyta tarp dviejų ar daugiau prekybos partnerių kilusių ginčų sprendimo tvarka.

ES prekybos politika yra glaudžiai susijusi su ES vystymosi politika. Taikydama bendrąją lengvatų sistemą, ES daugumą besivystančių ir pereinamojo laikotarpio šalių atleido nuo importo muitų arba juos sumažino, suteikdama daugiau galimybių šioms šalims patekti į rinką. Ši sistema taip pat taikoma 49 skurdžiausioms pasaulio šalims. Visas šių šalių eksportas, išskyrus ginklus, gali patekti į ES rinkas be muitų.

Tačiau ES nėra sudariusi konkrečių prekybos susitarimų su savo pagrindinėmis prekybos partnerėmis, priskiriamomis išsivysčiusioms šalims, pvz., su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Japonija. Prekybos santykiai su šiomis valstybėmis reglamentuojami pagal PPO nustatytą tvarką, tačiau drauge deramasi dėl dvišalių susitarimų. 2014 m. buvo sudarytas Kanados ir Europos Sąjungos ekonomikos ir prekybos susitarimas. Abi šalys jį pasirašė 2016 m. spalio mėn.

2013 m. prasidėjo ES ir JAV derybos dėl svarbaus laisvosios prekybos susitarimo – Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimo. Jame aptariami tokie klausimai kaip muitų kliūtys, standartų derinimas, galimybės patekti į viešąsias rinkas, kilmės nuorodos pripažinimas ir ginčų sprendimas. Drauge šios dvi partnerės sudaro 40 proc. pasaulio prekybos ir turi 800 mln. vartotojų. Susitarime pateikta ir nuostatų, turinčių užtikrinti, kad ateityje pasaulinio masto standartų neimtų diktuoti kiti konkurentai, pavyzdžiui, Kinija. ES primygtinai reikalauja laikytis aukštų maisto saugos, socialinės apsaugos, duomenų saugumo ir kultūrų įvairovės standartų. Manoma, kad įsigaliojus šiam susitarimui ES šalių ekonomikos augimas paspartėtų.

Europos Sąjunga plėtoja prekybinius ryšius su stiprėjančiomis kitų pasaulio regionų šalimis –Kinija, Indija, Centrinės ir Pietų Amerikos šalimis. Sudarant prekybos susitarimus su šiomis šalimis, taip pat bendradarbiaujama ir techniniais bei kultūros klausimais. Kinija tapo antra svarbiausia ES prekybos partnere (po JAV) ir didžiausia eksportuotoja į ES – Europos Sąjunga yra pagrindinė Rusijos prekybos partnerė ir didžiausias užsienio investicijų šaltinis. Tačiau Europos Sąjunga, reikšdama nepritarimą 2014 m. Krymo aneksijai, Rusijai nustatė prekybos sankcijas, kurios vėliau gerokai sutrikdė prekybos ir investicijų srautus.

III. VYSTYMASIS IR AFRIKA

Europos ir Afrikos į pietus nuo Sacharos santykiai palaikomi nuo senų laikų. Pagal 1957 m. Romos sutartį buvusios kai kurių valstybių narių kolonijos ir užjūrio teritorijos tapo asocijuotosiomis Bendrijos narėmis. Septintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjusi dekolonizacija pavertė jas kiek kitokio pobūdžio asociacijomis – nepriklausomų šalių asociacijomis.

2000 m. birželio mėn. Benino sostinėje pasirašytu Kotonu susitarimu pradėtas naujas ES vystymosi politikos etapas. Šis Europos Sąjungos ir Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno (AKR) šalių susitarimas yra didžiausių užmojų ir plačiausio masto prekybos ir pagalbos susitarimas, pasirašytas išsivysčiusių ir besivystančių šalių. Jis pagrįstas Lomės konvencija, kuri buvo pasirašyta 1975 m. Togo sostinėje Lomėje, o vėliau reguliariai atnaujinama.

Šis susitarimas yra kur kas išsamesnis nei ankstesnieji, nes jame nustatomi platesnio pobūdžio prekybos santykiai, grindžiami ne vien patekimu į rinką. Čia taip pat nustatytos naujos su žmogaus teisių pažeidimais susijusių klausimų sprendimo procedūros.

Europos Sąjunga suteikė specialių prekybos lengvatų mažiausiai išsivysčiusioms šalims (39 iš jų yra pasirašiusios Kotonu susitarimą). Nuo 2005 m. jos gali į ES be muitų eksportuoti iš esmės visų rūšių produktus.

Net jei įprastinė ES politika Afrikai daro teigiamą poveikį, ji netenkina visų dabartinės padėties poreikių. Dideli Afrikos regionai į pietus nuo Sacharos patyrė ekonomikos augimą ir sugebėjo išnaudoti savo didžiulius gamtos išteklius, kad pagerintų infrastruktūrą ir pakeltų gyvenimo lygį. Tačiau daugelis kitų regionų kenčia nuo karo, neramumų ir diktatoriško režimo. Destabilizuotas visas Sahelio regionas į pietus nuo Sacharos – religiniai fanatikai, pavyzdžiui, grupuotė „Boko Haram“, toliau kursto baimę, o Somalio pusiasalyje toliau siaučia pilietinis karas ir diktatūra.

Dėl to randasi politinių pabėgėlių. Klimato kaitos sukeltos sausros ir augantis gyventojų skaičius verčia žmones bandyti pasiekti Europą. Todėl ES ne tik teikia humanitarinę pagalbą, bet ir įgyvendina svarbias strategijas, kuriomis skatinamas Afrikos žemyno ekonomikos augimas ir stabilizuojamas gyventojų judėjimas. Bendra Europos imigracijos politika padėtų patenkinti ilgainiui kilsiančią reikmę – Europoje, kurios darbo jėga senėja, padidinti darbo jėgą.

• „Europos negalima sukurti vienu mostu arba pagal vienintelį planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui.“
• Ši 1950 m. išsakyta mintis tebegalioja ir šiandien. Tačiau kokie uždaviniai laukia Europos ateinančius kelerius metus?

„Europos negalima sukurti vienu mostu arba pagal vienintelį planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia sudarys sąlygas atsirasti tikram solidarumui.“ Taip teigė Roberas Šumanas savo garsiojoje deklaracijoje 1950 m. gegužės 9 d. pradėdamas Europos integracijos projektą. Praėjus beveik septyniasdešimčiai metų jo žodžiai dar teisingesni nei bet kada iki šiol. Būtina nuolat siekti, kad Europos žmonių ir tautų solidarumas atitiktų besikeičiančio pasaulio keliamus naujus uždavinius.

Visą Europos Sąjungos istoriją taip ir buvo. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui daugiausia dėmesio skirta gamybos didinimui ir siekiui, kad visiems pakaktų maisto. Bendrosios rinkos sukūrimas devintojo dešimtmečio pradžioje buvo didelis laimėjimas. Kiek vėliau buvo sukurtas euras ir Europos Centrinis Bankas – taip siekta dar labiau pagerinti rinkos veikimą. Tuo pačiu metu dėta nemažai pastangų, kad būtų užglaistytas komunistinių režimų Šaltojo karo metu sukeltas suskaidymas. 2008 m. prasidėjusi krizė parodė, koks neatsparus yra euras pasaulio spekuliantų išpuoliams. Tam ES šalys pasipriešino glaudžiau koordinuodamos savo nacionalinę ekonomikos politiką ir imdamosi priemonių bankų sąjungai sukurti. Pastaruoju metu Europos darbotvarkėje dominuoja su saugumu ir imigracija susiję uždaviniai.

Didysis Europos integracijos „architektas“ Žanas Monė savo memuaruose 1976 m. rašė: „Suverenios praeities tautos nebegali išspręsti šiandienos problemų: jos negali užtikrinti savo pažangos ar kontroliuoti savo ateities. O pati Bendrija tėra vienas iš etapų siekiant organizuoto rytdienos pasaulio.“ Ar 2017 m., globalizacijos akivaizdoje, galėtume teigti, kad Europos Sąjunga politiškai nebeaktuali? O gal geriau būtų klausti, kaip išlaisvinti visą daugiau kaip pusės milijardo europiečių, kuriuos vienija tos pačios vertybės ir interesai, potencialą?

Europos Sąjungai priklauso beveik 30 valstybių narių, turinčių labai skirtingą istoriją ir kultūrą, vartojančių skirtingas kalbas ir pasižyminčių nemenkais gyvenimo lygio skirtumais. Ar gali tokia įvairi tautų šeima sukurti bendrą politinę viešąją erdvę? Ar gali jos piliečiai jaustis europiečiais ir drauge būti labai prisirišę prie savo valstybės, regiono ir vietos bendruomenės? Veikiausiai taip, jei šiandienos valstybės narės vadovautųsi pačios pirmosios Europos bendrijos, kuri gimė iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių, pavyzdžiu. Jos moralinis teisėtumas buvo grindžiamas buvusių priešų sutaikinimu ir taikos tarp jų stiprinimu. Ji buvo grindžiama principu, kad visos didelės ar mažos valstybės narės turi vienodas teises ir gerbia mažumas.

Ar bus įmanoma toliau ryžtingai tęsti Europos integraciją tvirtinant, kad visos ES valstybės narės ir jų gyventojai nori to paties dalyko? Ar ES vadovai geriau pasinaudos susitarimais dėl tvirtesnio bendradarbiavimo, pagal kuriuos tam tikros valstybės narės gali išsiveržti į priekį palikdamos kitas vytis? Jei tokių susitarimų daugės, gali susidaryti padėtis, kai kiekviena valstybė narė galės laisvai rinktis, ar laikytis konkrečios politikos, ar priklausyti konkrečiai institucijai. Toks sprendimas gali pasirodyti patrauklus ir paprastas, bet ES visada buvo grindžiama solidarumu, t. y. tiek išlaidų, tiek naudos pasidalijimu. Tai reiškia vadovavimąsi bendromis taisyklėmis ir bendromis politikos kryptimis.

Drauge nesena ekonomikos krizė parodė, kad eurą įsivedusios šalys atsidūrė ypatingoje padėtyje: dėl tarpusavio priklausomybės joms teko veikti kaip ES šalių branduoliui. Europos Komisija pasiūlė spartinti euro zonos šalių integraciją ir stiprinti finansų, biudžeto ir ekonomikos politikos įgyvendinimą, tačiau drauge padidinti šių politikos sričių pagrįstumą ir demokratinę atsakomybę. Taip puoselėjama idėja, kad kokybiškas žingsnis, kuriuo siekiama paversti euro zoną vieningo ekonomikos valdymo zona, suteiktų Sąjungai naujo dinamiškumo ir galiausiai duotų naudos visam žemynui.

Naujausi įvykiai parodė, kad reikia didesnio Europos bendradarbiavimo tose srityse, kurios tradiciškai priskiriamos nacionalinės atsakomybės sritims: pavyzdžiui, saugumo ir gynybos, taip pat teisingumo ir vidaus reikalų, visų pirma kiek tai susiję su pabėgėlių klausimais. Veikiausiai būtent šiose srityse ES susidurs su sunkiausiais uždaviniais ir teks ieškoti bendrų sprendimų, kad būtų užtikrintas didesnis piliečių saugumas ir būtų sugrąžintas pasitikėjimas Europos Sąjunga.

Globalizacija įpareigoja Europą konkuruoti ne tik su savo tradiciniais varžovais (Japonija ir Jungtinėmis Amerikos Valstijomis), bet ir su sparčiai stiprėjančiomis valstybėmis, pavyzdžiui, Brazilija, Kinija ir Indija. Ar gali Europa toliau saugoti savo socialinius ir aplinkos standartus ribodama patekimą į Europos rinkas? Net jei ir taip, žiaurios tarptautinės konkurencijos išvengti neįmanoma. Todėl tikėtina, kad Europa ir toliau bus verčiama tapti tikra pasaulinio masto veikėja, sutartinai veikiančia pasaulio arenoje ir vienu balsu ginančia savo interesus.

Daugelis europiečių laikosi nuomonės, kad ES turėtų būti artimesnė piliečiams. Europos Parlamentas, kuriam kiekviena nauja sutartimi suteikiama vis daugiau galių, kas penkerius metus yra tiesiogiai renkamas visuotiniuose rinkimuose. Šiuose rinkimuose dalyvaujančių gyventojų dalis įvairiose šalyse skiriasi, tačiau šis skaičius dažnai yra mažas. ES institucijų ir šalių vyriausybių uždavinys yra surasti geresnių visuomenės informavimo ir ryšių su ja palaikymo būdų (pasinaudojant švietimo sistema, NVO tinklais ir t. t.) ir taip skatinti formuoti bendrą Europos viešąją erdvę, kurioje ES piliečiai galės formuoti politinę darbotvarkę. Tai – vienas svarbiausių uždavinių, kurį turi spręsti tiek valstybės narės, tiek ES institucijos, kad būtų pasipriešinta euroskepticizmui, kuris skatina populizmą ir silpnina demokratiją.

Viena svarbiausių ES galių yra gebėjimas skleisti Europos vertybes už savo ribų. Tos vertybės yra pagarba žmogaus teisėms, teisinės valstybės principo paisymas, aplinkos apsauga, laisva ekonomika stabilioje ir organizuotoje sistemoje ir socialiniai standartai. Nuo to, kaip Europai pavyks išsaugoti savo vertybes, priklausys, ar kitos pasaulio šalys laikys ją sektinu pavyzdžiu.

Įvertinti, ar ES pasiekė išsikeltus tikslus ir gavo apčiuopiamų rezultatų, galėsime tik tada, kai atsakysime į šiuos klausimus:

• Ar sugebėsime rasti teisingą ir tvarų imigracijos ir pabėgėlių problemos sprendimą?
• Ar sugebėsime užtikrinti viešųjų finansų pusiausvyrą ir drauge išsaugoti veiksmingą ir sąžiningą socialinį modelį?
• Ar sugebėsime veiksmingai finansuoti socialinės apsaugos sistemą? Ar sugebėsime įveikti senėjančios visuomenės keliamas problemas, neužkraudami naštos ateities kartoms?
• Ar sugebėsime etiškai išspręsti didžiulius ir delikačius mokslo ir technologijų pažangos keliamus uždavinius, visų pirma biotechnologijų srityje?
• Ar sugebėsime užtikrinti ES piliečių saugumą neapribodami jų laisvės?
• Ar sugebėsime užtikrinti darnią ir bendrą ES piliečių gynybą nenuspėjamų globalių grėsmių kupiname pasaulyje?

Jei sugebėsime, Europa ir toliau bus gerbiama ir liks įkvėpimo šaltiniu likusiam pasauliui.

KAIP SUSISIEKTI SU ES?

PER EUROPOS KOMISIJOS ATSTOVYBES

PER EUROPOS PARLAMENTO INFORMACIJOS BIURUS

PER EUROPOS SĄJUNGOS DELEGACIJAS

Apie

12 Europos pamokų

Europos Komisija
Komunikacijos generalinis direktoratas
Informacija piliečiams
1049 Bruxelles/Brussel
BELGIQUE/BELGIË

Rankraštis atnaujintas 2017 m. rugpjūčio mėn.

© Europos Sąjunga, 2017

Leidžiama atgaminti nurodžius šaltinį. Pakartotinio Europos Komisijos dokumentų naudojimo politika reglamentuojama Sprendimu 2011/833/ES (OL L 330, 2011 12 14, p. 39). Naudoti ar dauginti nuotraukas ir kitą medžiagą, kurios pagal autorių teises nepriklauso Europos Sąjungai, galima tik gavus autorių teisių turėtojų leidimą.

Identifiers