Education and Training Monitor 2022

1. Pagrindiniai rodikliai

1 pav. Pagrindinių rodiklių apžvalga

Šaltiniai: Eurostatas (UOE, DJT, COFOG); EBPO (PISA). Daugiau informacijos pateikiama I priede ir Stebėsenos biuletenio priemonių rinkinyje. Pastabos. Į 2018 m. PISA skaitymo gebėjimų ES vidurkį neįtraukti Ispanijos duomenys; naudojamas rodiklis (IU) susijęs su ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros programomis, kurios pagal Tarptautinį standartizuotą švietimo klasifikatorių (ISCED) laikomos ugdomosiomis, todėl švietimo ir mokymo sistemose sudaro pirmąjį (ISCED 0) ugdymo lygmenį; lygių galimybių rodiklis atspindi skirtumą tarp to, kokios dalies žemiausio ir aukščiausio socialinio ir ekonominio statuso penkiolikmečių pasiekimai skaitymo, matematikos ir gamtos mokslų srityse (kartu) yra nepakankami; b – laiko eilutės lūžis; u – mažas patikimumas; : – nėra duomenų; 09 – 2009 m.; 13 – 2013 m; 18 – 2018 m.; 20 – 2020 m.

2 pav. Pozicija lyginant su geriausią ir prasčiausią rezultatą pasiekusiomis šalimis

2. Dėmesys lygioms galimybėms švietimo sistemoje

Lietuvos švietimo sistemai būdingas atotrūkis tarp miesto ir kaimo gyventojų. Kaimo vietovių vaikai mažiau dalyvauja ikimokyklinio ugdymo sistemoje, be to, esama didelių miesto ir kaimo moksleivių mokymosi rezultatų skirtumų (Europos Komisija, 2020). Kaimo vietovėse mokyklos nebaigia beveik keturis kartus daugiau vaikų nei miesto vietovėse (2021 m. atitinkamai 8,2 ir 2,2 proc.¹), o aukštąjį išsilavinimą įgyja gerokai mažiau 25–34 m. asmenų (2021 m. atitinkamai 43,6 ir 70,6 proc.). Taip pat labai skiriasi miesto ir kaimo gyventojų skaitmeninių įgūdžių lygis². Tai iš dalies atspindi platesnio masto socialinius ir ekonominius skirtumus, kurie Lietuvoje viršija ES vidurkį ir per pastaruosius du dešimtmečius didėjo³. Teigiamas sparčios Lietuvos ekonominės konvergencijos poveikis daugiausia juntamas dviejuose didžiausiuose miestuose: Vilniuje ir Kaune, o kituose miestuose ir savivaldybėse pakankamai investicijų pritraukti nepavyksta. Per pastarąjį dešimtmetį iš 60 savivaldybių gyventojų skaičius didėjo tik keturiose savivaldybėse, t. y. dviejuose didžiausiuose miestuose ir palei Baltijos jūros pakrantę įsikūrusiuose kurortuose (EBPO, 2020b). Dėl nepakankamų galimybių naudotis kokybiškomis socialinėmis paslaugomis, įskaitant švietimo paslaugas, kaimo vietovės tampa mažiau patrauklios ir didėja kaimo ir miesto atotrūkis. Dėl to aktyviau migruojama į didesnius miestus ir kyla pavojus, kad juose susidarys gyventojų perteklius. Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos mokyklose  mokiniai mokosi perpildytose klasėse⁴ ir nėra visiškai patenkinamas ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų poreikis (Europos Komisija, 2020). 

Skirtumams švietimo srityje labai didelę įtaką daro socialiniai ir ekonominiai veiksniai. EBPO Tarptautinio moksleivių vertinimo programos (PISA) tyrimo duomenimis, kaimo vietovių moksleiviai pasiekia prastesnius rezultatus negu miesto vietovių moksleiviai, tačiau, jei jų socialinis ir ekonominis statusas būtų toks pat, kaimo vietovių moksleivių rezultatai iš tikrųjų būtų geresni už miesto vietovių moksleivių rezultatus (Echazarra, A., ir Radinger, T., 2019). Šiuo metu Lietuvos mokyklų sistemoje socialiniai ir ekonominiai skirtumai negali būti kompensuojami asmens, mokyklos ir savivaldybių lygmenimis. Mokykloms suteikta didelė veiksmų laisvė. Tai kartu su mokyklų atskaitomybe gali padėti gerinti moksleivių pasiekimus (Europos Komisija / EACEA / Europos švietimo informacijos tinklas, 2020). Esant nepakankamai atskaitomybei kyla pavojus, kad teikiamos švietimo paslaugos bus nevienodos kokybės, o tai daro neigiamą poveikį lygioms galimybėms. Lietuvoje priimant į pagrindinio ugdymo įstaigas neprivaloma taikyti mokymosi rezultatų kriterijų, tačiau mokyklų vadovai praneša, kad iš tiesų atsižvelgia į mokymosi rezultatus⁵. Dėl nevienodo požiūrio į kriterijų, taikomų priimant į mokyklas ir ugdymo programas, nustatymą gali padidėti mokyklų skirtumai, taip pat segregacija (Europos Komisija / EACEA / Europos švietimo informacijos tinklas, 2020). Iš 2018 m. PISA ataskaitos matyti, kad nepalankioje padėtyje esantys Lietuvos moksleiviai dažniau mokosi tose pačiose mokyklose (EBPO, 2019c). Lietuvoje moksleivių pasiekimai yra glaudžiai susiję su jų socialine ir ekonomine padėtimi (Europos Komisija, 2020); priimant į mokyklas pagal mokymosi rezultatus kyla pavojus, kad įsigalės moksleivių skirstymas ne tik pagal gebėjimus, bet ir pagal socialinę bei ekonominę padėtį. Mokinių skirstymas į grupes pagal gebėjimus yra įprasta pagrindinio ugdymo įstaigų praktika, tačiau dėl to gali padidėti nepalankioje padėtyje esančių ir labiau pasiturinčių moksleivių mokymosi rezultatų skirtumai. Vidaus migracijos nulemtas valstybinių mokyklų perpildymas didesniuose miestuose taip pat turi įtakos staigiam privačiose mokyklose besimokančių moksleivių skaičiaus didėjimui, kuris 2015–2020 m. siekė 49,2 proc. (ES – 4,7 proc.). Privačias pradines ir vidurines mokyklas (ISCED 1–3 lygmenų) lanko gana nedaug moksleivių (2020 m. – 4,4 proc.), tačiau, 2018 m. PISA ataskaitos duomenimis, privačiose mokyklose besimokantys moksleiviai pasiekia geresnius rezultatus negu valstybinių mokyklų moksleiviai (Europos Komisija, 2020). 

Socialiniai ir ekonominiai skirtumai taip pat turi įtakos galimybėms įgyti aukštąjį išsilavinimą. Valstybės finansuojamų studijų vietos paskirstomos remiantis brandos egzaminų rezultatais. Taikant tokį pasiekimais grindžiamą požiūrį nėra veiksmingai remiamas moksleivių iš pažeidžiamų grupių dalyvavimas aukštojo mokslo sistemoje, ypač jų studijos universitetuose, nes jie dažnai negali konkuruoti su savo bendraamžių mokymosi pasiekimais. 2020 m. į aukštąsias mokyklas įstojo tik 17 proc. vidurines mokyklas baigusių moksleivių iš mažas pajamas gaunančių šeimų ir 68 proc. moksleivių iš dideles pajamas gaunančių šeimų (EBPO, 2021). Valstybės finansavimu negalintys pasinaudoti moksleiviai iš pažeidžiamų grupių dažniau atsisako planų siekti universitetinio išsilavinimo ir renkasi kolegijas arba kitas alternatyvas. Studijų paskolos daugeliui nėra patraukli galimybė (STRATA, 2020a). 

3. Ikimokyklinis ugdymas ir priežiūra

Ikimokyklinio ugdymo programose dalyvaujančių vaikų daugėja. 2020 m. ikimokyklinio ugdymo programose dalyvavo 90,9 proc. 3–6 metų vaikų, o tai nesiekia ES vidurkio (93 proc., 3 pav.). Nuo 2015 m. šis rodiklis padidėjo 3,4 proc.; tikimasi, kad dėl planuojamų priemonių, kuriomis numatyta didinti galimybes naudotis ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis, jis toliau didės (Europos Komisija, 2021). 2019–2020 m. oficialios vaikų priežiūros įstaigas lankančių vaikų iki trejų metų skaičius sumažėjo 10,4 proc. Dabar jis siekia 16,2 proc.⁶ ir yra mažesnis už ES vidurkį (32,4 proc.)⁷. Tokius neigiamus pokyčius tikriausiai nulėmė COVID-19 pandemijos protrūkis. 

Planuojamos investicijos gali padėti Lietuvai geriau užtikrinti, kad vaikai visoje šalyje turėtų vienodas galimybes dalyvauti ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros programose. Norint didinti galimybes naudotis ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugomis, reikia: i) išspręsti nepakankamos tokių paslaugų teikimo pusiausvyros Lietuvoje problemą (Europos Komisija, 2020); ii) didinti darželių auklėtojų skaičių ir iii) gerinti jų darbo sąlygas. 2021–2027 m. Lietuva iš nacionalinio biudžeto ir ES fondų yra numačiusi tolesnių investicijų į vaikų darželius. Šiomis investicijomis bus šalinamos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos 2022 m. pirmąjį pusmetį nustatytos infrastruktūros spragos, kaip numatyta nacionaliniame ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane. Kai iš Ukrainos ėmė atvykti perkelti vaikai, padidėjo riboto ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros paslaugų teikimo miesto vietovėse problema. Siekdama greitai reaguoti į padidėjusį vietų poreikį ir atsižvelgdama į ukrainiečių vaikų skaičių, valdžios institucijos toliau didina vaikų skaičių ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupėse ir tokiose didesnėse grupėse dirbančių darželių auklėtojų darbo užmokestį. Šie pakeitimai galioja iki 2023 m. rugpjūčio mėn. 

Įgyvendinamos priemonės ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros kokybei gerinti. 2021 m. buvo išbandyta ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas vykdančių įstaigų veiklos kokybės įsivertinimo ir išorinio vertinimo metodika. Tai buvo pirmas žingsnis kuriant visapusiškesnę kokybės stebėsenos sistemą (Europos Komisija, 2021; EBPO, 2017). Buvo vertinamos šios sritys: i) vaiko gerovė; ii) ugdymo turinys ir aplinka; iii) ugdymo strategijos; iv) pasiekimų vertinimas ir v) bendradarbiavimas su vaikų šeimomis. Iš bandomojo projekto rezultatų matyti, kad išoriniai vertinimai suteikia galimybę įvertinti teikiamų paslaugų kokybę ir pedagoginės praktikos veiksmingumą. 2022 m. švietimo, mokslo ir sporto ministrė patvirtino Ikimokyklinio ir (arba) priešmokyklinio ugdymo programas vykdančių mokyklų veiklos išorinio kokybės vertinimo organizavimo ir vykdymo gaires. Švietimo, mokslo ir sporto ministrės įsakymu buvo patvirtinta atnaujinta priešmokyklinio ugdymo bendroji programa, kuri bus pradėta įgyvendinti nuo 2023 m. rugsėjo mėn.⁸ Iki tos pačios datos turi būti parengtos priešmokyklinio ugdymo gairės. Ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros srities darbuotojai bus skatinami ugdymo turinį ir savo ugdymo praktiką pritaikyti prie vaikų ugdymosi poreikių. Kad šie pokyčiai būtų veiksmingi, bus labai svarbu, kad ikimokyklinio ugdymo ir priežiūros srities darbuotojams bei vaikų darželių vadovams būtų suteikiama profesinio tobulėjimo galimybių.

3 pav. Vaikų nuo 3 metų iki privalomojo mokyklinio amžiaus dalyvavimas ikimokyklinio ugdymo programose 2015 ir 2020 m. (proc.)

4. Mokyklinis ugdymas

Mokyklinio ugdymo programos ir moksleivių pasiekimų vertinimo sistema šiuo metu pertvarkomos. 2018 m. Lietuvoje buvo pradėta rengti nauja gebėjimais grįsta ugdymo programa. Jos tikslas – padėti gerinti moksleivių mokymosi rezultatus, kurie yra šiek tiek prastesni už ES vidurkį (Europos Komisija, 2020, ir 1 pav.). Naująją ugdymo programą pradinėse ir vidurinėse mokyklose planuojama pradėti įgyvendinti nuo 2023–2024 mokslo metų. Parengiamieji darbai apėmė mokytojų ir mokyklų vadovų mokymą, nes jie yra pagrindiniai įgyvendinimo proceso dalyviai. Įgyvendinant šią reformą taip pat bus keičiama pasiekimų vertinimo sistema, pagal kurią šiuo metu daugiausia dėmesio skiriama ne -kompleksiniams įgūdžiams, o dalyko žinioms (EBPO, dar nepaskelbta). Siūloma, kad paskutinėse dviejose klasėse būtų atliekami tarpiniai moksleivių pasiekimų vertinimai, kurių rezultatai būtų įtraukiami į galutinius mokyklos baigimo įvertinimus. Taip siekiama suteikti daugiau paskatų moksleiviams anksčiau ir visapusiškiau sutelkti pastangas į vidurinio ugdymo programą, užuot neproporcingai daug dėmesio skyrus dviem baigiamųjų egzaminų dalykams (EBPO, 2013). Siekiant padėti atlikti moksleivių pasiekimų vertinimus, rengiami aktyvaus mokytojų rengimo kursai. Jei mokytojai ir mokyklų vadovai aktyviau naudotųsi vertinimo rezultatais ir jie šie būtų įtraukiami į reguliarios mokyklų stebėsenos ir vertinimo procesus, tai galėtų padėti moksleiviams pasiekti geresnius rezultatus, taip pat veiksmingiau panaudoti mokyklų išteklius. Nors nuo 2013 m. savivaldybės skatinamos teikti švietimo kokybės ir pažangos ataskaitas, 2017–2020 m. iš 60 savivaldybių metines ataskaitas paskelbė tik keturios savivaldybės (Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2021b). 

Imamasi priemonių mokytojų trūkumo problemai spręsti. Senėjantys mokytojai ir mažas skaičius pedagogikos absolventų, pradedančių dirbti mokytojais, yra tarp veiksnių, dėl kurių trūksta mokytojų (Europos Komisija, 2019). Mokytojų poreikis taip pat didės dėl numatytų priemonių, pavyzdžiui, visuotinio ikimokyklinio ugdymo nustatymo, priešmokyklinio ugdymo trukmės ilginimo ir įtraukiojo ugdymo koncepcijos plėtros (Europos Komisija, 2021). Ši problema sprendžiama skiriant stipendijas paskutinio kurso studentams, kurie su mokykla ar savivaldybe pasirašo trejų metų darbo sutartį, taip pat psichologijos studentams. Be to, Vyriausybė planuoja išplėsti finansavimą ir suteikti daugiau galimybių jau dirbantiems mokytojams įgyti papildomą specializaciją ir mokyti antro dalyko. 2021 m. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija taip pat supaprastino mokytojų kvalifikacijos reikalavimus, kad mokytojais galėtų dirbti mokytojo kvalifikacijos neturintys motyvuoti specialistai.

Darbo sąlygų gerinimas gali padėti didinti mokytojo profesijos prestižą. Šiuo tikslu Lietuvoje svarstoma galimybė peržiūrėti mokytojų karjeros modelį. Šiuo metu mokytojai gali savanoriškai siekti įgyti aukštesnės kategorijos kvalifikaciją, pavyzdžiui, vyresniojo mokytojo, mokytojo metodininko ir mokytojo eksperto, taip jiems suteikiant galimybių prisiimti daugiau atsakomybės ir gauti didesnį atlyginimą. Vis dėlto finansinės paskatos yra nedidelės, o įvairiais lygmenimis atliekamos funkcijos – panašios. Pastaraisiais metais didinami mokytojų atlyginimai, o tai taip pat gali padėti pritraukti naujų mokytojų ir didinti šios profesijos patrauklumą. Mokyklų tinklo pertvarka (Europos Komisija, 2021) taip pat gali daryti teigiamą poveikį mokytojų darbo krūviui ir atlyginimams. Mokytojo atlyginimas taip pat priklauso nuo vedamų pamokų skaičiaus, o tai reiškia, kad mažose savivaldybėse, kuriose yra nedaug mokyklų klasių, dirbantys mokytojai paprastai dirba mažiau valandų ir turi daugiau važinėti, kad gautų didesnį atlyginimą (Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2021b). Išspręsti šią problemą gali padėti mokyklų reorganizacija sumažinant mažų mokyklų skaičių. Kad mokytojo profesija taptų patrauklesnė, dar reikia didinti tęstinio profesinio tobulėjimo sistemos aktualumą ir mažinti jos susiskaidymą, kad ji būtų geriau pritaikyta prie mokytojų ir moksleivių poreikių (Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, 2021a) ir atitiktų naujausias edukologijos žinias. 2021–2027 m. Lietuvoje planuojama Europos struktūrinių ir investicijų fondų lėšas investuoti į edukologijos studijų kokybės gerinimą, šiuo tikslu stiprinant edukologijos mokslinius tyrimus ir didinant edukologijos doktorantų skaičių.

Vienas iš pagrindinių prioritetų – mažinti nelygybę švietimo srityje mokyklos lygmeniu. Pagrindinis 2021–2027 m. planuojamų investicijų, grindžiamų ES fondų, įskaitant EGADP, lėšomis, tikslas – mažinti regioninius skirtumus, be kita ko, susijusius su galimybėmis naudotis kokybiško švietimo paslaugomis. Be to, numatyta investicijų mokslinėms laboratorijoms įrengti ir priemonėms įsigyti, taip pat dabartinei visos dienos mokyklos programai toliau plėtoti⁹. Lietuvoje visos dienos mokyklos yra įstaigos, kuriose, siekiant didinti vaikų iš pažeidžiamų šeimų įtrauktį, po pamokų organizuojama edukacinė veikla. Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane numatyta „Tūkstantmečio mokyklų“ programa (Europos Komisija, 2021) gali padėti visiems vaikams, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, suteikti lygias galimybes ir gerinti bendrus mokymosi rezultatus. Įgyvendinant šią programą skatinama savivaldybių ir mokyklų, nusprendusių į ją įsitraukti, tinklaveika. Šių mokyklų infrastruktūra galės naudotis ir jose organizuojamoje veikloje galės dalyvauti visi tame regione gyvenantys vaikai. Į programą įtrauktos mokyklos negali atrinkinėti moksleivių ir turi pateikti penkerių metų trukmės programą, skirtą mokyklos veiklos kokybei gerinti ir įtraukumui didinti. Siekiant užtikrinti, kad ši programa būtų naudinga visoms savivaldybėms, labai svarbu, kad programos įgyvendinimo stebėsena ir proceso valdymas būtų vykdomi centriniu lygmeniu.

Lietuva investuoja į specialiųjų poreikių turinčių moksleivių integraciją bendrojo ugdymo mokyklose. Nuo 2024 m. visos mokyklos turi užtikrinti prieinamumą specialiųjų poreikių turintiems vaikams ir jiems teikti būtiną pagalbą (Europos Komisija, 2021). Nacionalinė švietimo agentūra, siekdama tobulinti veiksmingo įtraukiojo ugdymo priemonių kūrimo bendrojo ugdymo mokyklose procesus, 2021 m. 30-yje mokyklų atliko pirmąjį išorinį įtraukiojo ugdymo vertinimą. Viena iš šiame vertinime pateiktų išvadų yra ta, kad mokymo praktika nėra tinkamai pritaikyta¹⁰. Tūkstantmečio mokyklų programa padės siekti šio tikslo – bus skirtas finansavimas fizinei mokyklų aplinkai gerinti pagal universalumo principus, taip pat bus stiprinami mokytojų darbo su specialiųjų poreikių turinčiais mokiniais įgūdžiai. 2021–2027 m. Lietuvoje planuojama aktyviau teikti edukacinę pagalbą, šiuo tikslu steigiant regioninius konsultavimo centrus. Taip siekiama mokykloms ir tėvams padėti geriau įvertinti ugdymo poreikius ir visoje šalies teritorijoje pritaikyti didaktikos praktiką.

5. Profesinis rengimas bei mokymas ir suaugusiųjų švietimas

Gerinti padėtį turėtų padėti Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane numatytos profesinio mokymo srities reformos. Lietuvoje pradėjo veikti Nacionalinė profesinio mokymo pažangos platforma – forumas, apimantis socialinius partnerius, švietimo bendruomenę ir valdžios institucijas. Šios platformos nariai Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai teikia konsultacijas profesinio mokymo įstaigų tinklo stiprinimo klausimais. Iki 2022 m. rugsėjo mėn. ministerija optimizavo mažiausiai 20 proc. dabartinių profesinio mokymo įstaigų. 2022 m. profesinio mokymo įstaigų skaičius sumažėjo nuo 56 iki 44. Platformos nariai taip pat konsultuos ministeriją įvairiais kitais klausimais, pavyzdžiui, dėl profesinio mokymo turinio ir profesinių standartų atnaujinimo (iki 2026 m. bus parengtos bent 95 naujos ar atnaujintos esamos profesinio rengimo programos), dėl profesijos mokytojų rengimo ir profesinio tobulėjimo (numatyta, kad iki 2026 m. profesinio tobulėjimo kursuose dalyvaus ne mažiau kaip 1 000 profesijų mokytojų). 

Lietuvoje toliau plėtojamas naujas profesinio orientavimo modelis. Profesinis orientavimas bus privalomas visose mokyklose, įskaitant profesines mokyklas, ir visiems moksleiviams nuo pirmos iki paskutinės klasės. Tokias paslaugas teiks karjeros specialistai, dirbsiantys pagal standartizuotą programą. Ministerija patvirtino karjeros specialistų kvalifikacijos reikalavimus ir šiuo metu rengia reikiamo rengimo kursus. Siekiama, kad naujus kvalifikacijos reikalavimus atitinkantys karjeros specialistai mokyklose pradėtų dirbti nuo 2022 m. rugsėjo 1 d.; vis dėlto šiuo metu kvalifikacijos reikalavimų neatitinkančių specialistų pereinamasis laikotarpis gali trukti ilgiau.

Numatyta imtis priemonių, skirtų profesinio rengimo kokybei gerinti ir jo patrauklumui didinti. Palyginti su ES vidurkiu, profesinį rengimą ir mokymą renkasi gana nedaug moksleivių (2020 m. – 24,7 proc. vidurinių mokyklų moksleivių, o ES vidurkis yra 48,7 proc.). Neseniai profesines mokyklas baigusių asmenų užimtumo lygis (2021 m. – 69,8 proc.) taip pat nesiekia ES vidurkio (76,4 proc.). 2021 m. Lietuvoje buvo pradėta vykdyti išorinę profesinio mokymo įstaigų stebėseną naudojantis nauja kokybės stebėsenos sistema. 2020–2021 mokslo metais Europos socialinio fondo lėšomis buvo atliktas 12-os profesinio mokymo įstaigų išorinis vertinimas, o 2022 m. bus atliekami dar aštuonių mokymo įstaigų vertinimai. 2022 m. sausio mėn. įsigaliojo atnaujintos įgytų profesinių įgūdžių vertinimo taisyklės. Jose numatyta, kad teorinės žinios bus vertinamos elektroniniu būdu, o praktiniai įgūdžiai – sektoriniuose praktinio mokymo centruose. 

Lietuvoje toliau siekiama įgyvendinti pagrindinę suaugusiųjų švietimo srities reformą. Kaip nurodyta ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane, šiuo metu rengiamas teisės akto pasiūlymas dėl vieno langelio principu grindžiamo mokymosi visą gyvenimą modelio ir individualiosiomis mokymosi sąskaitomis pagrįstos IT sistemos, kurį ketinama pateikti Seimui. Taip pat baigiamas rengti suderintas IT sistemos ir jos funkcijų aprašas. IT sistemoje bus lengviau vienoje vietoje sutelkti visus nustatytus kokybės kriterijus atitinkančius suaugusiųjų švietimo pasiūlymus. Tai padės besimokantiems asmenims surasti, o švietimo paslaugų teikėjams – siūlyti atitinkamus mokymo(si) kursus. Individualiųjų mokymosi sąskaitų sistema padės finansuoti kursus, skirtus besimokantiems asmenims iš įvairių socialinių grupių. Tikimasi, kad dėl to padidės dalyvavimo suaugusiųjų švietimo programose lygis. Lietuva siekia, kad iki 2026 m. 21 600 asmenų, priklausančių 18–65 metų žmonių amžiaus grupei, mokymosi visą gyvenimo sistemoje būtų baigę -kokybiškus mokymo kursus, iš kurių bent 40 proc. kursų būtų skirti skaitmeniniams įgūdžiams ugdyti. Kalbant apie 2030 m. tikslą, susijusį su dalyvavimu suaugusiųjų švietimo programose per vienus metus, Lietuva yra įsipareigojusi pasiekti, kad iki 2030 m. tokiose programose dalyvautų 53,7 proc. suaugusiųjų, t. y. daugiau kaip du kartus negu 2016 m. (25 proc.).

Kaip numatyta ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo plane, Lietuva parengė paramos mokymuisi programą. Pagal šią programą bus remiami tiek bedarbiai, tiek dirbantys asmenys, siekiantys įgyti kvalifikacijų ir įgūdžių, padedančių kurti didelę pridėtinę vertę. Remiantis ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo planu, 19 350 dalyvių įgys įgūdžių ir kvalifikacijų didelės pridėtinės vertės srityse (iš jų 10 000 dalyvių – skaitmeninių įgūdžių).

6. Aukštasis mokslas

Lietuvoje aukštąjį išsilavinimą yra įgiję didelė dalis jaunuolių. 2021 m. aukštąjį išsilavinimą buvo įgiję 57,5 proc. 25–34 metų asmenų. Tai – vienas aukščiausių rodiklių tarp visų ES šalių, kuris gerokai viršija ES vidurkį (41,2 proc.). Kalbant apie aukščiausią kvalifikaciją, gana daug aukštąjį išsilavinimą įgijusių jaunų suaugusiųjų Lietuvoje turi bakalauro laipsnį. Taip yra iš dalies todėl, kad daug jų studijuoja kolegijose, kurias baigus suteikiamas trejų metų trukmės į pasirengimą profesinei veiklai orientuotų studijų bakalauro laipsnis (EBPO, 2017). Vis dėlto didelę aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų procentinę dalį taip pat lemia didelė mažiau išsilavinusių jaunuolių emigracija, todėl sunkiau iškart konstatuoti, kad, nuo 2011 m. mažėjant gyventojų skaičiui, mažėja ir stojančiųjų į aukštąsias mokyklas skaičius (EBPO, 2021). Kalbant apie lyčių skirtumus įgyjamo aukštojo išsilavinimo srityje, jie yra vieni iš didžiausių ES: moterys aukštąsias mokyklas baigia daug dažniau (67,9 proc., o ES lygmeniu – 46,8 proc.) negu vyrai (48,4 proc., o ES lygmeniu – 35,7 proc.; žr. 4 pav.). Vis dėlto iš visų IRT srities absolventų moterų dalis 2020 m. buvo mažesnė už ES vidurkį (17,8 proc., o ES lygmeniu – 20,8 proc.). 

Įvairių būdų siekti aukštojo mokslo numatymas ir profesinio orientavimo stiprinimas gali padėti užtikrinti lygias galimybes įgyti aukštąjį išsilavinimą. Priimant su mokymusi aukštojoje mokykloje susijusius sprendimus įtakos gali turėti ne tik akademinės ir finansinės kliūtys (žr. 2 skirsnį), bet ir informacijos trūkumas: žemesnio socialinio ir ekonominio statuso moksleiviai mano esą mažiau informuoti apie stojimo į universitetus sąlygas negu aukštesnio socialinio ir ekonominio statuso moksleiviai. Profesinio orientavimo paslaugos dažnai nėra vienodai prieinamos visoje Lietuvoje (EBPO, 2021.), o karjeros planavimo specialistai dar nėra pakankamai kvalifikuoti, kad galėtų patarti moksleiviams, kaip pasirinkti tolesnes studijas ar priimti sprendimus dėl būsimos karjeros (STRATA, 2020b). Pažangios mokyklos yra pajėgesnės teikti kokybiškesnes orientavimo paslaugas (EBPO, 2019). Veiksmingas konsultavimas visose vidurinėse mokyklose galėtų padėti pasirinkti tarp profesinio mokymo įstaigų, skirtų vidurinį išsilavinimą turintiems asmenims, į profesinę veiklą orientuotų kolegijų ar universitetų. 2015–2020 m. buvo padidintas valstybės finansuojamų studijų vietų skaičius, tačiau su tuo susijęs poveikis lygioms galimybėms buvo nedidelis (STRATA, 2020a)¹¹. Nuo 2024 m. iki 10 proc. valstybės finansuojamų studijų vietų bus skiriama pažeidžiamiems studentams. Kita vertus, politikos priemonės, kuriomis siekiama didinti į aukštąsias mokyklas stojančių nepalankioje padėtyje esančių moksleivių skaičių, galėtų būti orientuotos į tas sritis, kuriose jaučiamas kvalifikuotų darbuotojų trūkumas ir (arba) kurios yra strateginės svarbos, kad taip pat būtų didinami aukštojo mokslo sektoriaus pajėgumai reaguoti į darbo rinkos poreikius. Nuo 2022 m. rugsėjo mėn. kolegijose organizuojamos trumposios pakopos aukštojo mokslo kompiuterių inžinerijos, sistemų programavimo ir turizmo krypčių studijos; tai yra tinkamas žingsnis šia linkme. Žemesnio socialinio ir ekonominio statuso moksleiviams ir profesinių mokyklų absolventams, kuriems, palyginti su aukštesnio socialinio ir ekonominio statuso bendraamžiais, profesinės ir (arba) trumposios studijos atrodo priimtinesnės, tai gali būti vienas iš patrauklių būdų siekti aukštojo išsilavinimo. Privalomas profesinis orientavimas (žr. pirmiau) gali padėti skatinti socialinį judumą ir priimti labiau informacija grindžiamus sprendimus, be kita ko, atsižvelgiant į darbo rinkos tendencijas.

4 pav. Aukštąjį išsilavinimą įgijusių asmenų (25–34 metų) procentinė dalis pagal lytis 2021 m.

Vykdomos reformos suteikia galimybių gerinti kokybę. Aukštųjų mokyklų akademinė kompetencija yra gana žema, o jų organizuojamų studijų atitiktis darbo rinkos poreikiams – gana nedidelė (EBPO, dar nepaskelbta). Aukštųjų mokyklų tinklas, kurį sudaro apie 40 mokymo įstaigų, yra suskaidytas: įvairiose mokymo įstaigose iš dalies sutampa ir dubliuojasi nemažai funkcijų ar programų, o kompetencijai pasiekti trūksta kritinės masės. 2024 m. turi būti suvienodinti priėmimo į valstybės finansuojamas ir -nefinansuojamas aukštųjų mokyklų studijų vietas reikalavimai (anksčiau stojant į valstybės nefinansuojamas studijų vietas buvo taikomi mažesni reikalavimai). Tai kartu su numatytomis brandos egzaminų priemonėmis, kuriomis siekiama gerinti aukštųjų mokyklų studentų mokymosi rezultatus (žr. 4 skirsnį), gali padėti gerinti padėtį (Europos Komisija, 2020; STRATA, 2020a). Lietuvoje taikomos finansavimo priemonės, skirtos kokybei gerinti ir efektyvumui didinti (Europos Komisija, 2020). Nuo 2024 m. bus taikoma pertvarkyta aukštojo mokslo finansavimo formulė. Pagal ją ketinama dalį viešojo finansavimo (2024 m. – 5 proc., 2025 m. – 10 proc., o nuo 2026 m. – 20 proc.) skirti atsižvelgiant į aukštosios mokyklos veiklos tikslus. Jie apims tokius aspektus kaip studijų efektyvumas, tarptautinimas, absolventų karjera ir kiti kokybės rodikliai. Nuo 2023 m. kolegijos ir Vyriausybė galės pasirašyti sutartis dėl papildomo finansavimo mokymo įstaigų susijungimui ir kitiems strateginiams tikslams, pavyzdžiui, mokslinės ir (arba) tyrimų veiklos plėtrai. Susijungimas vyks pagal Studijų kokybės vertinimo centro parengtą planą. Pakeistame Mokslo ir studijų įstatyme numatyta peržiūrėti universitetams ir kolegijoms pavestas užduotis; tai galėtų padėti toliau gerinti aukštųjų mokyklų teikiamų paslaugų kokybę ir skatinti jų diferencijavimą. Šių reformų efektyvumas priklausys nuo griežto studijų kokybės vertinimo metodikos taikymo.

7. Nuorodos

I priedas. Pagrindinių rodiklių šaltiniai

II priedas. Švietimo sistemos struktūra