ES biudžeto įgyvendinimas finansinėmis priemonėmis: ko reikėtų pasimokyti iš 2007–2013 m. programavimo laikotarpio

Santrauka

Šiuo metu Europos Sąjunga susiduria su dideliais iššūkiais, kaip antai, – valdyti ekonomikos ir finansų gaivinimą ir pabėgėlių krizę. Todėl ES sprendimus priimantys asmenys ieško būdų, kaip užtikrinti kuo didesnį esamo ES biudžeto, sudarančio mažiau kaip 1 % ES bendrojo vidaus produkto (BVP), veiksmingumą ir efektyvumą.

Finansinės priemonės yra įgyvendinimo priemonė, pagal kurią galutiniams naudos gavėjams teikiama finansinė parama projektams įgyvendinti. Taikant finansines priemones, finansinė parama galutiniams naudos gavėjams gali būti teikiama kaip paskolos, garantijos ir investicijos į nuosavą kapitalą.

Finansines priemones teisingai įgyvendinant, jos teikia dvejopą papildomą naudą, palyginti su dotacijomis:

• suteikia galimybę sverto principu panaudoti viešąsias lėšas (t. y. pritraukiant papildomų privačių ir viešųjų lėšų, kuriomis būtų papildytas pradinis viešasis finansavimas), ir
• užtikrina pakartotinį pagal šias priemones skiriamo kapitalo panaudojimą (t. y. tų pačių lėšų panaudojimą keliuose cikluose).

Tai, jog paskolos, garantijos ir kapitalo investicijos privalo būti grąžinamos, turėtų taip pat iš principo turėti poveikį galutinių naudos gavėjų elgsenai, ir galiausiai pagerinti viešųjų lėšų panaudojimą bei sumažinti tikimybę, kad galutiniai naudos gavėjai taps priklausomi nuo viešosios paramos.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu Europos regioninės plėtros fondu (ERPF) ir Europos socialiniu fondu (ESF) pagrįstos finansinės priemonės buvo taikomos 25-iose iš 28-ių ES valstybių narių: visoje ES iš viso buvo nustatytos 972 ERPF ir 53 ESF finansinės priemonės. Iki 2014 m. pabaigos pagal ERPF ir ESF veiksmų programas (VP) šioms priemonėms buvo išmokėta 16 milijardų eurų įnašų. Tai gerokai daugiau nei šioms priemonėms buvo skirta 2000–2006 m. programavimo laikotarpiu, kai buvo išmokėta 1,3 milijardo eurų, ir 1994–1999 m. laikotarpiu, kai buvo išmokėta 0,6 milijardo eurų. Per tą patį 2007–2013 m. laikotarpį Komisija iš ES biudžeto 21-ai tiesiogiai arba netiesiogiai valdomai finansinei priemonei iš viso skyrė 5,5 milijardo eurų. Šios centralizuotojo valdymo finansinės priemonės įgyvendinamos visose ES valstybėse narėse.

Atlikdami šį auditą, nagrinėjome, ar 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu finansinės priemonės buvo tinkamas ES biudžeto vykdymo mechanizmas. Mūsų auditas buvo atliekamas 2014 m. spalio mėn.–2016 m. kovo mėn., jo metu daugiausia dėmesio skirta regioninės, socialinės, transporto ir energetikos politikos sritims. Mūsų analizė apima visas 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu pasidalijamojo valdymo srityje nustatytas 1 205 ERPF ir ESF finansines priemones, taip pat šešias šios srities centralizuotojo valdymo finansines priemones. Šioje ataskaitoje pateikti duomenys pagrįsti 2015 m. rugsėjo mėn. Komisijos pateikta naujausia turima informacija apie padėtį 2014 m. pabaigoje.

Atlikę šį auditą, nustatėme didelių problemų, dėl kurių 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu buvo ribojamas finansinių priemonių, kaip ES biudžeto vykdymo mechanizmo, veiksmingumas:

• daugelio ERPF ir ESF finansinių priemonių apimtis buvo per didelė, o 2014 m. pabaigoje tebebuvo didelių problemų, susijusių su skirto kapitalo išmokėjimu pagal šias priemones (vidutiniškai buvo panaudota apie 57 % viso skirto kapitalo, pagal veiksmų programas išmokėto finansinėms priemonėms). Šiam perviršiniam pradinio kapitalo skyrimui įtakos turėjo ir tai, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu valstybės narės siekė išvengti įsipareigojimų panaikinimo;
• apskritai pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo finansinėmis priemonėmis nepavyko sėkmingai pritraukti privataus kapitalo;
• iki šiol tik nedaugeliu ERPF ir ESF finansinių priemonių pavyko sėkmingai teikti atnaujinamąją finansinę paramą; ir
• ERPF ir ESF finansinių priemonių atveju aukšti, palyginti su faktine galutiniams naudos gavėjams suteikta finansine parama, valdymo sąnaudų ir mokesčių lygiai, kurie taip pat pasirodė esą gerokai didesni už centralizuotojo valdymo priemonių arba privačiojo sektoriaus investicinių fondų valdymo sąnaudas ir mokesčius;

Kartu pažymime, kad, remiantis 2007–2013 m. laikotarpiu įgyta praktine patirtimi, 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu padaryta su finansinėmis priemonėmis susijusių teisinės sistemos patobulinimų, tačiau problemų vis dar išlieka.

Šioje ataskaitoje mes rekomenduojame, kad:

• Komisija, atlikdama centralizuotojo valdymo priemonių ex ante vertinimą, taip pat turėtų sistemingai atlikti įgytos patirties analizę;
• Komisija, be įgytos patirties, turėtų taip pat įvertinti pagrindinių socialinių ir ekonominių pokyčių poveikį priemonės ir atitinkamo iš ES biudžeto prašomo įnašo pagrindimui, atsižvelgdama į atitinkamas savo vidurio laikotarpio visų centralizuotai valdomų finansinių priemonių peržiūras;
• Komisija ir valstybės narės turėtų siekti nustatyti kuo tinkamesnį specialiųjų ERPF ir ESF fondų dydį, kad, jei įmanoma, būtų pasinaudota didele masto ekonomija, susijusia su šių priemonių valdymo sąnaudomis. Valstybėms narėms turėtų būti suteiktos papildomos gairės, kaip įdiegti valstybėse narėse arba Sąjungos lygmeniu (tiesiogiai arba netiesiogiai Komisijos valdomas) finansines priemones;
• Finansiniame reglamente (ir vėlesniuose sektorių reglamentuose) Komisija turėtų pateikti visose ES biudžeto srityse taikytiną finansinių priemonių sverto apibrėžtį, pagal kurią būtų aiškiai išskirtas privačių ir viešųjų įnašų pagal veiksmų programą ir (arba) papildomų privačių arba viešųjų kapitalo įnašų svertas ir būtų atsižvelgta į susijusios priemonės pobūdį;
• Dėl 2007–2013 m. programavimo laikotarpio ERPF ir ESF finansinių priemonių Komisija turėtų užtikrinti, kad, uždarant programas, valstybės narės pateiktų išsamius ir patikimus duomenis apie privačius įnašus į kapitalą, skirtą pagal veiksmų programas ir papildomai joms;
• Kiek tai susiję su ERPF ir ESF finansinėmis priemonėmis, Komisija turėtų valstybėms narėms parengti papildomas gaires dėl to, kaip būtų geriausia taikyti lengvatinio režimo nuostatas norint pritraukti daugiau privataus kapitalo, kartu nekeliant per didelės rizikos viešojo sektoriaus subjektams, skiriantiems lėšų priemonėms;
• Kiek tai susiję su centralizuotojo valdymo priemonėmis, bendrieji rizikos pasidalijimo principai, kurie gali turėti poveikį ES biudžetui, turėtų būti nustatyti atitinkamą priemonę reglamentuojančiuose teisės aktuose;
• 2014–2020 m. laikotarpiu Komisija turėtų užtikrinti, kad visų iš ES biudžeto finansuojamų finansinių priemonių atžvilgiu valstybės narės ir EIB grupė naudotų tik tas struktūras, kurios atitinka jos pačios su apmokestinimo tvarka susijusias rekomendacijas ir veiksmus;
• Komisija turėtų imtis tinkamų priemonių, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu per privalomą aštuonerių metų laikotarpį nuo tinkamumo finansuoti laikotarpio pabaigos valstybės narės užtikrintų atnaujinamąjį lėšų pobūdį;
• Komisija turėtų parengti gaires, susijusias su nuostatomis, pagal kurias leidžiama finansines priemones toliau taikyti kitu programavimo laikotarpiu, ypač tais atvejais, kai fondų valdytojai atrenkami viešųjų pirkimų būdu;
• Komisija turėtų užtikrinti, kad, rengiantis 2007–2013 m. laikotarpio uždarymui, valstybės narės išsamią informaciją apie patirtas ir mokėtinas valdymo sąnaudas ir mokesčius, pateiktų iki 2017 m. kovo mėn.;
• Komisija turėtų paaiškinti, kad viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos turi būti taikomos faktiškai pagal finansinę priemonę panaudotam skirtam kapitalui, t. y. pagal veiksmų programą padarytam įnašui, kuris buvo panaudotas finansinei paramai galutiniams naudos gavėjams teikti;
• 2014–2020 m. laikotarpiu rezultatais grindžiamo fondų valdytojų atlygio atžvilgiu, Komisija turėtų pateikti teisėkūros akto pasiūlymą, kuriame būtų peržiūrėtos dabartinės BNR nuostatos, siekiant padidinti skatinamąjį šių nuostatų poveikį;
• Valstybių narių vadovaujančiosios institucijos, derėdamosi dėl finansavimo sutarčių, turėtų plačiai naudotis esamomis rezultatais grindžiamo atlygio fondų valdytojams sudedamosiomis dalimis;
• Komisija turėtų atlikti lyginamąją 2014–2020 m. laikotarpio dotacijų ir grąžinamosios finansinės paramos, daugiausia teikiamos pasitelkiant finansines priemones, įgyvendinimo sąnaudų analizę, kad galėtų nustatyti faktinius jų lygius. Tokia informacija būtų labai svarbi rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros aktų, skirtų laikotarpiui po 2020 m., ir nustatant deramą techninės paramos lygį.

Įvadas

Kas yra finansinės priemonės?

Šiuo metu Europos Sąjunga susiduria su dideliais iššūkiais, kaip antai, – valdyti ekonomikos ir finansų gaivinimą ir pabėgėlių krizę. Todėl ES sprendimus priimantys asmenys ieško būdų, kaip užtikrinti kuo didesnį esamo ES biudžeto, sudarančio mažiau kaip 1 % ES bendrojo vidaus produkto (BVP), veiksmingumą ir efektyvumą.

Finansinės priemonės⁷ yra įgyvendinimo priemonė, pagal kurią galutiniams naudos gavėjams finansinė parama projektams įgyvendinti teikiama kaip paskolos, garantijos ir investicijos į nuosavą (arba kvazinuosavą) kapitalą (žr. 1 lentelę)⁸.

I priede pateiktas pavyzdys, kaip veikia įvairių rūšių finansinės priemonės.

Palyginti su dotacijomis (kurios yra tradicinis finansavimo iš ES biudžeto teikimo būdas), finansinės priemonės, jei teisingai įgyvendinamos, teikia dvejopą papildomą naudą:

• suteikia galimybę sverto principu panaudoti viešąsias lėšas (t. y. pritraukiant papildomų privačių ir viešųjų lėšų, kuriomis būtų papildytas pradinis viešasis finansavimas), ir
• pagal šias priemones skiriamo kapitalo apyvartinis pobūdis (t. y. kai tas pačias lėšas galima panaudoti keliuose cikluose), leidžia iš principo panaudoti daugiau kaip vieną kartą kiekvieną finansinėmis priemonėmis suteiktų lėšų eurą.

Tai, jog paskolos, garantijos ir kapitalo investicijos privalo būti grąžinamos, turėtų taip pat iš principo turėti poveikį galutinių naudos gavėjų elgsenai, ir galiausiai pagerinti viešųjų lėšų panaudojimą bei sumažinti tikimybę, kad galutiniai naudos gavėjai taps priklausomi nuo viešosios paramos.

Bendra finansinių priemonių apibrėžtis pirmą kartą buvo pateikta 2012 m. atnaujintoje Finansinio reglamento redakcijoje; nuo tada ši apibrėžtis buvo taikoma 2014–2020 m. programavimo laikotarpio sektorių reglamentuose (žr. II priedą).

Finansinių priemonių taikymas vykdant ES biudžetą nuo 2007 m.

Iš ES biudžeto finansuojamų finansinių priemonių taikymas

ES biudžetas gali būti vykdomas pasidalijamojo valdymo principu (t. y. bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis, pavyzdžiui, kaip tai daroma įgyvendinant sanglaudos politiką), tiesioginio valdymo principu (t. y. vykdo biudžeto valdymo padaliniai arba vykdomosios įstaigos) arba netiesioginio valdymo principu (t. y. biudžeto vykdymo funkcijos pavedamos trečiosioms valstybėms arba įvairiems subjektams)⁹. Pastarieji du valdymo principai bendrai vadinami centralizuotuoju valdymu.

Finansinės priemonės taikomos įvairioms ES biudžeto dalims:

• sanglaudos srities pasidalijamojo valdymo finansinės priemonės daugiausia nustatomos pasitelkiant Europos regioninės plėtros fondą (ERPF) ir – kiek mažiau – Europos socialinį fondą (ESF). Nuo 2014–2020 m. programavimo laikotarpio finansinės priemonės gali būti taikomos ir Sanglaudos fondui. Kiekviena priemonė turi būti įgyvendinama pagal bendrąsias veiksmų programos (VP) nuostatas, dėl kurių, kaip ir dėl programos apimties ir struktūros, sprendžia už tą programą atsakingos vadovaujančiosios institucijos¹⁰. Finansinės priemonės taip pat taikomos pasitelkiant Europos žemės ūkio fondą kaimo plėtrai (EŽŪFKP) ir Europos žuvininkystės fondą (EŽF);
• centralizuotojo valdymo finansinės priemonės finansuojamos pagal įvairias biudžeto sritis, pavyzdžiui, mokslinių tyrimų, įmonių ir pramonės, švietimo ir kultūros ir pan. Komisija ir jos partneriai tiesiogiai dalyvauja rengiant šias priemones, kuriant jų investavimo strategiją ir planuojant lėšų skyrimą šioms priemonėms. Sprendimą nustatyti tokias priemones, remdamosi Komisijos pasiūlymu, priima biudžeto valdymo institucijos (t. y. Europos Parlamentas ir Taryba).

Finansinių priemonių fondų valdytojų atrankos taisyklės

Pagal pasidalijamojo valdymo principą finansinės priemonės gali būti nustatomos kaip atskiri fondai arba kaip kontroliuojančiojo fondo subfondai; pastarieji vadinami specialiaisiais fondais (žr. 1 diagramą). Kontroliuojantysis fondas, kartais dar vadinamas fondų fondu, yra fondas, įsteigtas įvairių rūšių priemonėms valdyti. Be to, jis leidžia mokėti įnašus į vieną arba kelias finansines priemones pagal vieną arba daugiau veiksmų programų.

Paprastai finansines priemones valdo privataus ar viešojo sektoriaus bankai arba kiti finansų tarpininkai, o ne viešojo administravimo institucijos. Jei rengiamas konkursas dėl fondo valdymo, ERPF ir ESF priemonių fondų valdytojo atranka turi būti vykdoma pagal ES ir nacionalines viešųjų pirkimų taisykles. Tais atvejais, kai viešųjų pirkimų taisyklės netaikomos (t. y. kai fondo valdymo sutartis nėra viešojo paslaugų pirkimo sutartis), vadovaujančioji institucija fondo valdytoją gali paskirti pagal atitinkamas valstybės pagalbos taisykles (žr. 10–12 dalis).

EIB grupė (ją sudaro Europos investicijų fondas (EIF) ir Europos investicijų bankas (EIB) naudojasi ypatingu statusu, nes ši grupė gali būti paskirta fondo valdytoja be viešųjų pirkimų procedūros¹¹. Be to, ji valdo daugelį centralizuotojo valdymo priemonių, kurių fondo valdytojas yra nurodytas pasiūlyme dėl teisėkūros akto.

Šaltinis: Audito Rūmai.

Finansinės priemonės ir ES valstybės pagalbos taisyklės

Pasidalijamojo valdymo principu valdomi ES fondai yra nacionalinių arba regioninių biudžetų dalis, todėl jiems gali būti taikoma valstybės pagalbos kontrolė. Todėl, įgyvendindamos finansinę priemonę, vadovaujančiosios institucijos privalo užtikrinti, kad būtų laikomasi valstybės pagalbos taisyklių¹². Atitinkamos valstybės pagalbos taisyklės yra nustatytos naujajame Bendrajame bendrosios išimties reglamente (BBIR)¹³ ir naujose Komisijos gairėse dėl rizikos finansų¹⁴, įsigaliojusiuose 2014 m. liepos mėn.

Dėl kiekvienos ERPF ir ESF finansinės priemonės vadovaujančioji institucija turi pateikti įrodymus, kad ji¹⁵:

• atitinka įprastą rinkos praktiką (tai praktiškai reiškia, kad fondo vadovybė buvo atrinkta taikant atvirą, skaidrią ir nediskriminacinę procedūrą; arba
• jai taikomas de minimis Reglamentas¹⁶ arba
• išimtinė pagalba, kai jai taikomas BBIR arba pranešamoji pagalbos schema, kaip nustatyta Komisijos rizikos finansų gairėse.

Centralizuotojo valdymo finansinėms priemonėms (pagal kurias nenaudojami nacionaliniai arba regioniniai ištekliai, todėl jos įgyvendinamos ne iš valstybių narių biudžetų) ES valstybės pagalbos taisyklės netaikomos, nes nėra įvykdyta pagrindinė SESV 107 straipsnyje nustatyta sąlyga, kad pagalba būtų teikiama „[…] valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių“.

Bendroji informacija apie finansinių priemonių skaičių ir nuo 2007 m. pagal jas skirtas lėšas

2007–2013 m. programavimo laikotarpis

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu finansines priemones taikė 25 iš 28 ES valstybių narių. Šio finansavimo mechanizmo netaikė tik Kroatija, Airija ir Liuksemburgas¹⁷. III ir IV prieduose pateikta kiekvienos valstybės narės ERDF ir ESF priemonių apžvalga.

Kaip parodyta 2 lentelėje, iki 2014 m. pabaigos pagal ERPF veiksmų programas buvo išmokėta 15,2 milijardo eurų įnašų, o pagal ESF veiksmų programas – 0,8 milijardo eurų įnašų. Tai gerokai daugiau nei 2000–2006 m. programavimo laikotarpiu, kai buvo išmokėta 1,3 milijardo eurų, ir 1994–1999 m. programavimo laikotarpiu, kai buvo išmokėta 0,6 milijardo eurų¹⁸.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu ES išmokėtas įnašas į finansines priemones sudaro 5 % viso ES finansavimo, kuris per visą šį laikotarpį buvo skirtas ERPF, ir 1 % bendro ES finansavimo, kuris per visą šį laikotarpį buvo skirtas ESF. Iš ES biudžeto atitinkamai išmokėta 69 % ir 56 % viso įnašo į kapitalą, skirtą pagal ERPF ir ESF 2007–2013 m. finansines priemones (žr. 2 lentelę). Vertinant pagal finansinę paramą galutiniam naudos gavėjui, ES įnašas sudaro 63 % (ERPF) ir 65 % (ESF).

Remiantis naujausiais Komisijos pateiktais duomenimis, visoje ES nustatytos 972 ERPF finansinės priemonės ir 53 ESF priemonės. Iš jų 903 priemonės buvo specialieji ERPF fondai, o 49 – ESF fondai (žr. 3 lentelę). 31-ą ERPF priemonę valdo EIB grupė (žr. 9 dalį).

Be to, buvo 14 priemonių, kurias finansavo EŽŪFKP, ir 6 priemonės, kurias finansavo EŽF. 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu šie du fondai nereikalavo, kad valstybės narės teiktų ataskaitas dėl finansinių priemonių, todėl atitinkamų oficialių duomenų nėra¹⁹. Tačiau, remiantis Audito Rūmų surinktais duomenimis, 2013 m. pabaigoje EŽŪFKP bendrai finansuojamų fondų skirto kapitalo vertė buvo apie 700 milijonų eurų, o EŽF – apie 72 milijonus eurų (abiem atvejais įskaitant nacionalinius įnašus į programas).

Centralizuotojo valdymo priemonių srityje bendras ES įnašas, 2007–2013 m. skirtas visų biudžeto sričių priemonėms, sudarė apie 5,5 milijardo eurų²⁰ ir buvo paskirstytas 21-ai finansinei priemonei²¹. Šios priemonės įgyvendinamos visose ES valstybėse narėse.

2014–2020 m. programavimo laikotarpis

ES biudžete Europos struktūriniai ir investicijų fondai (ESI fondai) yra pagrindinis kapitalo investicijų ir infrastruktūros finansavimo šaltinis: 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu jų bendras biudžetas buvo apie 450 milijardų eurų.

Nuo 2011 m. Europos Parlamentas ir Europos Vadovų Taryba skatino ir didino finansinių priemonių taikymą²². Šis politinis įsipareigojimas taip pat įtrauktas į Bendrųjų nuostatų reglamentą (BNR): jame numatyta plačiau taikyti finansines priemones siekiant panaudoti visus penkis ESI fondus (t. y. ir Sanglaudos fondą) ir įgyvendinti visus teminius programų tikslus²³.

Remiantis 2015 m. pabaigoje atliktais Komisijos vertinimais, per visą 2014–2020 m. programavimo laikotarpį iš penkių ESI fondų finansinėms priemonėms bus skirta apie 21 milijardą eurų²⁴. Kadangi 2014 m. pabaigoje vidutinis ES įnašas į bendrą pagal šias priemones 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu skirtų lėšų sumą buvo apie 68 %²⁵, mes vertiname, kad 21 milijardo eurų suma, skirta iš ES biudžeto, ko gero atitiks bendrą maždaug 31 milijardo eurų asignavimų sumą (neskaičiuojant papildomo nacionalinio ir privataus finansavimo, kuris gali būti suteiktas ne pagal ESI fondų programas).

Palyginti, Europos strateginių investicijų fondas (ESIF) siekia 2015–2017 m. laikotarpiu visoje ES pritraukti ne mažiau kaip 315 milijardų eurų lėšų privačiųjų ir viešųjų ilgalaikių investicijų pavidalu ir jomis taip pat užtikrinti projektų finansavimą vėlesniais metais.

Audito apimtis ir metodas

Atlikdami šį auditą, Audito rūmai nagrinėjo, ar 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu finansinės priemonės buvo tinkamas ES biudžeto vykdymo mechanizmas. Šiuo atžvilgiu mūsų ataskaitoje aptariami šie pagrindiniai audito klausimai:

• ar finansinių priemonių apimtis atitiko rinkos poreikius?
• ar finansinėmis priemonėmis pavyko pritraukti privataus kapitalo?
• ar finansinėmis priemonėmis teikiama atnaujinamoji finansinė parama?
• ar finansinės priemonės pasirodė esančios ekonomiškai efektyvus ES biudžeto įgyvendinimo būdas?

Svarstydami kiekvieną iš šių klausimų, išnagrinėjome, ko būtų galima pasimokyti iš nustatytų pagrindinių trūkumų. Tai pat įvertinome, kiek šie klausimai buvo įtraukti į 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu taikomus reglamentus.

Mūsų auditas apima 2009–2015 m. laikotarpį. Daugiausia dėmesio skyrėme regioninės, socialinės, transporto ir energetikos politikos sritims. Kalbant konkrečiai, išnagrinėjome visas ERPF ir ESF finansines priemones, taip pat šešias centralizuotojo valdymo finansines priemones, taikytas socialinės, transporto ir energetikos politikos srityse. Tačiau keletas šioje ataskaitoje nurodytų aspektų gali turėti įtakos ir kitoms ES biudžeto sritims, kuriose taikomos tokios priemonės.

Atlikome tokius konkrečius audito darbus:

• peržiūrėjome įvairius Komisijos, EIB, EIF ir trečiųjų šalių analizes ir leidinius;
• išanalizavome naujausią metinę stebėjimo ataskaitą, Komisijos paskelbtą 2015 m. rugsėjo mėn., apimančią visas 1 025 ERPF ir ESF finansines priemones. Ši analizė, pagrįsta Komisijos 2015 m. lapkričio mėn. pateiktais duomenimis, buvo taip pat atlikta šešių²⁶ iš 21-os centralizuotojo valdymo priemonės atžvilgiu (joms skirtas ES įnašas sudaro 789 milijonus eurų arba 14 % visos visoms 21 priemonėms skirtos sumos)²⁷;
• išnagrinėjome 10 atvejų tyrimų, susijusių su finansinėmis priemonėmis, įgyvendintomis šioje ataskaitoje nagrinėjamoje ES biudžeto srityje²⁸, taip pat apsilankėme vienoje valstybėje narėje (Slovakijoje);
• atlikome kontrolinę 45 finansinių priemonių, nuo 2009 m. Audito Rūmų patikrintų atliekant atitikties auditą (jo rezultatai anksčiau buvo pateikti mūsų metinėse ataskaitose), ir 54 finansinių priemonių, kurias nuo 2012 m. patikrinome atlikdami rezultatų auditą, peržiūrą;
• apklausėme 85 vadovaujančiąsias institucijas ir fondų valdytojus, dalyvavusius įgyvendinant finansines priemones. Iš 85 apklaustų subjektų 82 yra susiję su pasidalijamojo valdymo ERPF ir ESF priemonėmis, o trys – su centralizuotojo valdymo priemonėmis. Gauti 66 atsakymai dėl pasidalijamojo valdymo priemonių ir dviejų centralizuotojo valdymo priemonių;
• kalbėtasi su daugiau kaip 40 Komisijos, EIB ir EIF pareigūnų ir daugiau kaip 10 ekspertų, dirbančių šioje srityje praktinės patirties turinčiose organizacijose²⁹.

Audito Rūmai jau ne kartą nagrinėjo, kaip taikomos finansinės priemonės, o nuo 2011 m. nustatytus faktus yra pateikę keliose metinėse³⁰ ir specialiosiose³¹ ataskaitose. Be to, pastaraisiais metais Komisija, o taip pat EIB, EIF, Europos Parlamentas, nacionalinės audito įstaigos ir privataus sektoriaus fondų valdytojai nustatė daug problemų, dėl kurių bendros įtakos 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu buvo ribojamas finansinių priemonių veiksmingumas. Rengiant šią ataskaitą, buvo remtasi ir šiais vertinimais.

Pastabos

Ar finansinių priemonių apimtis atitiko rinkos poreikius?

Pačios finansinės priemonės nėra projektai – tai finansavimo iš ES biudžeto įgyvendinimo priemonė. Sanglaudos politikos srityje vadovaujančiosios institucijos priimtas sprendimas suteikti veiksmų programoje numatytą paramą taikant finansinę priemonę yra ne tiek sprendimas, ar investuoti veiksmų programai skirtus išteklius, ar ne (tai jau iš anksto nustatyta veiksmų programoje), kiek sprendimas, kaip investuoti: suteikiant vienkartinę dotaciją ar paramą, pagrįstą finansine priemone, kuria suteikiama grąžinamoji finansinė parama.

Todėl išnagrinėjome, kokiu mastu, siekiant galutiniams naudos gavėjams suteikti įvairių formų finansinę paramą, pagal 1 025 ERPF ir ESF priemones buvo taikomas kapitalo skyrimas, ir išanalizavome kelis veiksnius, dėl kurių 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu galėjo susidaryti žemi išmokėjimo galutiniams naudos gavėjams lygiai: pradinio kapitalo skyrimo pagal priemones lygius, tai, ar vadovaujančiosios institucijos tinkamai atsižvelgė į rinkos poreikius, ir konkrečius sunkumus, su kuriais susidurta įgyvendinant regionines finansines priemones. Taip pat išanalizavome, kaip į panašius aspektus buvo atsižvelgta įgyvendinant centralizuotojo valdymo priemones.

Skyrus per daug kapitalo, išmokėjimo lygiai buvo žemi, vengta įsipareigojimų panaikinimo ir galimo išmokų grąžinimo užbaigiant priemones

Išmokėjimo pagal finansines priemones lygiai jau buvo nagrinėjami keliose Audito Rūmų metinėse ir specialiosiose ataskaitose³². Šioje ataskaitoje analizuojame naujausią turimą informaciją, kurią valstybės narės pateikė Komisijai apibūdindamos padėtį 2014 m. gruodžio 31 d. ir kuri buvo paskelbta 2015 m. rugsėjo mėn. Atlikę šių naujausių duomenų analizę, nustatėme, kad įgyvendinant daugelį priemonių ir toliau susiduriama su sunkumais siekiant skirtą kapitalą panaudoti taip, kaip planuota.

4 lentelėje nurodytos kiekvienos iš 25 valstybių narių, kurios 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu įgyvendino finansines priemones, išmokėjimo lygiai³³. Pateikti procentiniai rodikliai yra kiekvienos atitinkamos valstybės narės visų ERPF ir ESF priemonių vidurkiai. Gana daug finansinių priemonių buvo nustatyta tik 2012 m. ir vėliau.

2014 m. pabaigoje, likus tik vieniems metams iki pradinio tinkamumo finansuoti laikotarpio pabaigos (2015 m. gruodžio 31 d.), galutiniams naudos gavėjams buvo išmokėta tik 57 % pagal ERPF ir ESF skirtų lėšų. Ypač mažas išmokėjimo lygis buvo pagal finansines priemones, įgyvendintas Slovakijoje (21 %), Ispanijoje (27 %) ir Italijoje (32 %). Be to, dar trys valstybės narės (Graikija, Nyderlandai ir Austrija) išmokėjo mažiau nei pusę skirtų pradinių lėšų.

Apskritai pagal 177 iš 972 ERPF finansinių priemonių (18 %) ir 16 iš 53 ESF finansinių priemonių (30 %) iki 2014 m. pabaigos buvo išmokėta mažiau nei trečdalis pagal jas skirtų lėšų. Iki 2014 m. gruodžio 31 d. iš viso pagal šias 177 priemones buvo nepanaudota 4,2 milijardo eurų skirtų lėšų. Nors Komisija ir pratęsė tinkamumo finansuoti laikotarpį iki 2017 m. kovo mėn., manome, kad mažai tikėtina, jog šioms priemonėms skirtas finansavimas apskritai bus panaudotas (žr. 43 dalį). Vis dėlto galutinį išmokėjimo pagal finansines priemones lygį galima vertinti tik baigiantis tų priemonių taikymo laikotarpiui, ypač jei priemonė nustatyta baigiantis programavimo laikotarpiui.

Finansinėms priemonėms skyrus per daug pradinių lėšų, išmokėjimo lygiai buvo žemi

Per pokalbius dažnai teigta, kad labai didelio poveikio turėjo finansų ir ekonomikos krizė ir kad ji turėjo neigiamos įtakos išmokėjimo galutiniams naudos gavėjams lygiams. Tačiau, atsižvelgdami į problemos dydį, manome, kad tai ne vienintelis ir ne pagrindinis žemų išmokėjimo lygių veiksnys. Iš tikrųjų, žemi išmokėjimo lygiai pirmiausia susidarė dėl to, kad finansinėms priemonėms buvo skirta per daug lėšų.

Atlikę 2015 m. Komisijos paskelbtų duomenų analizę, nustatėme, kad esama tiesioginio ryšio tarp ERPF ir ESF panaudojimo valstybių narių lygmeniu koeficientų ir išmokėjimo galutiniams naudos gavėjams pagal finansines priemones lygių (žr. 2a ir 2b diagramas). Iš šios analizės matyti, kad toms valstybėms narėms, kurios jau susiduria su sunkumais panaudodamos ERPF ir ESF, dažnai kyla dar didesnių problemų išmokant finansinėms priemonėms skirtą kapitalą.

Pastaba: Apskritimų dydis atitinka bendrą veiksmų programų įnašą į finansines priemones (žr. 4 lentelę). Koreliacijos koeficientas: 0,5.

Šaltinis: Audito Rūmai, remiantis 2015 m. Komisijos duomenimis.

Pastaba: Apskritimų dydis atitinka bendrą veiksmų programų įnašą į finansines priemones (žr. 4 lentelę). Koreliacijos koeficientas: 0,9.

Šaltinis: Europos Audito Rūmai, remiantis 2015 m. Komisijos duomenimis.

Finansinėms priemonėms skirtas kapitalas padidėjo 21-oje iš 25-ių valstybių narių

Taip pat nustatėme, kad nuo 2011 m. 21-oje iš 25-ių valstybių narių buvo padidintos skiriamos pradinės lėšos. Nuo tada finansinėms priemonėms pagal 2007–2013 m. ERPF ir ESF veiksmų programas iš viso skirta apie 7,1 milijardo eurų papildomo finansavimo.

Priemonėms skirtos kapitalo sumos labiausiai padidėjo Italijoje (2,5 milijardo eurų), Ispanijoje (0,9 milijardo eurų), Graikijoje (0,9 milijardo eurų), Jungtinėje Karalystėje (0,7 milijardo eurų) ir Vengrijoje (0,5 milijardo eurų). Vien tik šiose penkiose valstybėse narėse bendras skirto kapitalo padidėjimas sudarė 77 % viso skirto kapitalo padidėjimo per visą minėtą laikotarpį. 2014 m. pabaigoje keturiose iš šių penkių šalių (Italijoje, Ispanijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vengrijoje) ERPF įsisavinimo lygis buvo mažesnis nei vidutinis (žr. 2a pav.)

2007–2013 m. programavimo laikotarpio teisinio pagrindo nuostatomis valstybės narės paskatintos taikyti finansines priemones siekiant išvengti įsipareigojimų dėl ES lėšų skyrimo panaikinimo rizikos

Pagal 2007–2013 m. programavimo laikotarpio teisinį pagrindą valstybėms narėms suteikta galimybė taikant finansines priemones iš anksto pasinaudoti ES įnašu į ERPF ir ESF veiksmų programas. Šiuos išankstinius įnašus valstybės narės galėjo naudoti kaip mechanizmą, leidžiantį išvengti įsipareigojimų panaikinimo rizikos (vadinamoji n + 2 taisyklė)³⁴ (žr. 1 langelį).

Taikant tokią tvarką, valstybės narės buvo paskatintos bent dalį ES įnašo į veiksmų programas laikyti fondus tvarkančių bankų ir finansų tarpininkų sąskaitose ir faktiškai jų nenaudoti pagal numatytąją jų paskirtį (žr. 2 langelį).

Kita vertus, nustatėme vieną atvejį, kai, atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir numatomus išmokėjimo lygius, finansinėms priemonėms skirtos lėšos buvo sumažintos, ir tai laikoma gerąja praktika (žr. 3 langelį).

Finansinėms priemonėms skyrus per daug kapitalo, padaromas neigiamas poveikis valdymo sąnaudoms ir mokesčiams, nes jie nustatomi pagal fondui išmokėtą kapitalą, o ne pagal fondo valdytojo veiklos rezultatus. Skyrus per daug lėšų, fondų valdytojai gauna pajamų faktiškai nesuteikę numatytų paslaugų (žr. 116–125 dalis).

Labai maži išmokėjimo pagal EIB grupės valdomas finansines priemones lygiai

Atlikę analizę, taip pat nustatėme, kad vidutinis išmokėjimo pagal 31-ą EID ir EIF valdomą ERPF ir ESF priemonę lygis buvo labai žemas – 43 %, palyginti su 60 % pagal kitų fondų valdytojų valdomas priemones.

Pasidalijamojo valdymo finansinėms priemonėms taikomas tinkamumo finansuoti laikotarpis iki 2017 m. kovo mėn. pratęstas tik Komisijos gairėse

ES įnašas į atitinkamas nepanaudotas skirtas lėšas (t. y. iki tinkamumo finansuoti laikotarpio pabaigos galutiniams naudos gavėjams neišmokėtas arba negarantuotas lėšas) užbaigiant priemones turi būti grąžintas į ES biudžetą. Atsižvelgdami į žemus vidutinius išmokėjimo lygius, Audito Rūmai dar 2014 m. metinėje ataskaitoje nurodė, kad ne dėl visų finansinių priemonių galima tikėtis, jog iki 2015 m. pabaigos pagal jas bus panaudotos visos turimos lėšos³⁵.

2015 m. balandžio mėn. Komisija paskelbė peržiūrėtas užbaigimo gaires, kuriose su finansinėmis priemonėmis susijusių išlaidų tinkamumo finansuoti laikotarpis buvo pratęstas nuo 2015 m. gruodžio 31 d iki 2017 m. kovo 31 d.³⁶ Tačiau bendras tinkamumo finansuoti laikotarpis yra nustatytas Bendrojo reglamento 56 straipsnio 1 dalyje. 2014 m. metinėje ataskaitoje Audito Rūmai laikėsi nuomonės, kad, siekiant užtikrinti deramą normų hierarchiją, teisės nuostata gali būti keičiama tik tokios pat arba aukštesnės teisinės galios teisės aktu³⁷. Todėl padaryta išvada, kad pagal Europos Parlamento ir Tarybos teisėkūros procedūrą priimtos taisyklės Komisijos gairėmis negali būti keičiamos.

Remdamiesi mūsų atlikta analize ir parengę tiesinę išmokėjimo ankstesniais metais prognozę, apskaičiavome, kad, nepratęsus tinkamumo finansuoti laikotarpio, iki 2015 m. pabaigos iš ERPF ir ISF priemonėms skirtų lėšų liktų nepanaudoti apie 5 milijardai eurų. Iš jų 3,9 milijardo eurų yra ES biudžeto įnašai į veiksmų programas. Faktinės 2015 m. sausio mėn.–2017 m. kovo mėn. panaudotų lėšų sumos bus žinomos ne anksčiau kaip 2017 m. pabaigoje.

Ar šis klausimas buvo išspręstas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

Kadangi įnašai pagal veiksmų programas dabar daromi paskirstytomis išmokomis, reikėtų tiksliau nustatyti finansinių priemonių dydį ir taip užtikrinti geresnius išmokėjimo lygius (žr. 4 langelį).

Vadovaujančiosios institucijos, prieš skirdamos lėšų ERPF ir ESF finansinėms priemonėms, ne visada tinkamai įvertindavo rinkos poreikius

Taip pat išnagrinėjome, ar prieš nustatant finansines priemones ir skiriant joms lėšų, buvo tinkamai įvertinti rinkos poreikiai. Remiantis rinkos poreikių arba ex ante vertinimais turėtų būti galima suprasti rinkos poreikius ir kokio pobūdžio parama (paskolos, garantijos ar investicijos į nuosavą kapitalą) yra tinkamiausia nustatytiems rinkos trūkumams pašalinti. Atliekant šiuos vertinimus, taip pat turėtų būti nustatyti finansavimo poreikiai ir galiausiai įvertinta, ar finansinė priemonė yra geriausias būdas numatytam politikos tikslui pasiekti. Ankstesnėse specialiosiose ataskaitose ir kituose tyrimuose taip pat buvo pabrėžta, kad tai yra būtina tokių priemonių pasisekimo sąlyga³⁸.

Dėl 2007–2013 m. programavimo laikotarpio finansinių priemonių nebuvo reikalaujama atlikti rinkos poreikių tyrimą

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu taikytuose teisės aktuose rinkos poreikių vertinimai (taip pat vadinti trūkumų vertinimais) buvo aiškiai nurodyti tik kalbant apie kontroliuojančiuosius fondus³⁹.

Kalbant apie visus kitus specialiuosius fondus, iki 2009 m. buvo galima įžvelgti netiesioginį įpareigojimą atlikti tokį vertinimą, kadangi kiekvienai priemonei reikėjo parengti veiklos planą⁴⁰. Tačiau 2009 m. rugsėjo iš dalies pakeitus teisinį pagrindą, veiklos planams nustatyti lengvesni reikalavimai⁴¹. Nuo tada, nors ir buvo privaloma pateikti veiklos planą, buvo pašalinti beveik visi specialieji reikalavimai (pavyzdžiui, reikalavimai dėl tikslinių įmonių arba miesto projektų, kriterijai, projektų finansavimo nuostatos ir sąlygos, veiksmų programos įnašo pagrindimas ir numatomas naudojimas). Manome, kad nepateikus tokios informacijos, veiklos plano pridėtinė vertė būtų nedidelė.

Įpareigojimas atlikti rinkos poreikių vertinimą nebuvo taikomas ir centralizuotojo valdymo finansinėms priemonėms, nustatytoms 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Dėl šioje ataskaitoje nagrinėjamų šešių centralizuotojo valdymo priemonių nustatėme, kad joms buvo taikoma skirtinga praktika. Nustatėme, kad nors teisinio reikalavimo ir nebuvo, visų šių priemonių atveju paprastai būdavo atliekamas bent koks nors rinkos poreikių vertinimas, pavyzdžiui, poveikio vertinimai, rinkos analizės tyrimai, viešos konsultacijos ir t. t.

Dėl beveik pusės nagrinėtų atvejų nustatėme, kad rinkos poreikiai buvo pervertinti

Ankstesnėse specialiosiose ataskaitose jau esame nustatę didelių trūkumų, susijusių su rinkos poreikių vertinimų patikimumu⁴². Pirmiausia rinkos poreikių vertinimai turėtų būti grindžiami racionaliomis ir realiomis prielaidomis. Antraip priemonėmis gali būti nepatenkinti tikrieji rinkos poreikiai, ir dėl to priemonei gali būti skirta per daug kapitalo ir (arba) priemone gali būti padarytas nedidelis realus poveikis vietoje arba tokio poveikio išvis gali būti nepadaryta.

Rinkos poreikių vertinimas naudingas keliais požiūriais, įskaitant tai, kad atliekant rinkos poreikių vertinimą galima nustatyti rinkos nepakankamumą ir rinkos dydį. Šiuo atžvilgiu iš mūsų bendrosios analizės matyti, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu rinkos poreikių vertinimas nebuvo pakankamai patikimas. Nors daugelis mūsų apklausoje dalyvavusių respondentų (82 %) nurodė atlikę rinkos poreikių vertinimą, vis tik neišvengta pernelyg didelės apimties priemonių: 2014 m. pabaigoje beveik pagal pusę finansinių priemonių (19 iš 41), kurioms vadovavo rinkos poreikių vertinimą atlikę mūsų respondentai, išmokėjimo lygiai buvo mažesni nei 50 % visų priemonėms skirtų lėšų. Tik pagal penkias priemones (12 %) buvo visiškai išnaudotos joms skirtos pradinės lėšos (žr. 3 diagramą).

Pastaba: Klausimai buvo nusiųsti 50-ies didžiausių ERPF finansinių priemonių vadovams ir (arba) vadovaujančiosioms institucijoms, atsakymų lygis buvo 80 %.

Šaltinis: Audito Rūmai, remiantis apklausos rezultatais.

Ankstesnėje specialiojoje ataskaitoje jau esame nurodę, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu rinkos poreikių vertinimo metodikos ir pagrindinių prielaidų patikimumo netikrino jokia nuo vadovaujančiosios institucijos nepriklausoma įstaiga. Šis trūkumas taip pat galėjo turėti įtakos tam, kad daugybės vadovaujančiųjų institucijų atlikti vertinimai buvo pernelyg optimistiniai⁴³.

Ar šis klausimas buvo išspręstas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu, siekiant gauti rinkos nepakankamumo (arba nelabai palankių investavimo aplinkybių) įrodymų ir nustatyti viešųjų investicijų poreikius, reikalauta atlikti išsamų pasidalijamojo valdymo priemonių ex ante vertinimą. Atliekant šį vertinimą taip pat turi būti nustatyta, kokių rūšių finansinės priemonės, atsižvelgiant į aplinkybes, būtų tinkamiausios. Be to, ex ante vertinimas informavimo tikslais turi būti pateiktas veiksmų programos stebėjimo komitetui, ir per tris mėnesius nuo užbaigimo turi būti paskelbta vertinant nustatytų faktų ir padarytų išvadų santrauka (žr. V priedą). Tačiau iki šiol nereikalaujama, kad, prieš priimant sprendimą dėl pradinio kapitalo skyrimo priemonei, būtų atliktas nepriklausomo ex ante vertinimo ir jo pagrindinių prielaidų patikimumo patikrinimas.

Nuo 2013 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo naujasis Finansinis reglamentas, taip pat tapo privaloma atlikti visų naujų centralizuotojo valdymo priemonių ex ante vertinimą (žr. V priedą). Nepaisant to, ex ante vertinimas nenumato įgytos patirties analizės arba galimybės atlikti peržiūrą, jei įvyktų svarbių socialinių ir ekonominių pokyčių, kaip tai numatyta pasidalijamojo valdymo atveju. Laikotarpio vidurio peržiūra (kuri leido nagrinėti tokius aspektus) buvo atlikta daugumos, bet ne visų, centralizuotai valdomų finansinių priemonių atžvilgiu.

Dėmesys regionams 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu padėjo valstybėms narėms parengti daug mažos apimties finansinių priemonių

ERPF ir ESF finansinių priemonių apimtis gerokai mažesnė už centralizuotojo valdymo fondų arba privačių investicinių fondų

ERPF ir ESF veiksmų programos įgyvendinamos nacionalinių arba regioninių institucijų pasidalijamojo valdymo principu, o tai reiškia, kad nacionalinėms arba regioninėms programoms įgyvendinti nustatytos finansinės priemonės turi atitikti programoms nustatytas geografines ir tinkamumo finansuoti ribas. Kad projektai būtų tinkami finansuoti, jie turi būti įgyvendinami veiksmų programos, pagal kurią finansinei priemonei buvo skirtos lėšos, reikalavimus atitinkančiame regione⁴⁴.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu Europos Sąjungoje buvo įsteigti 952 ERPF ir ESF specialieji fondai (žr. 3 lentelę). Tai reiškia, kad fondai buvo įsteigti daugelyje regionų. Iš mūsų analizės matyti, kad ERPF ir – ypač – ESF finansinės priemonės yra palyginti mažos. Vidutinis ES įnašas į ERPF priemones: kontroliuojantiesiems fondams – 80 milijonų eurų, specialiesiems fondams – 10 milijonų eurų. Vidutinis ES įnašas į vieną ESF priemonę sudarė 10 milijonų eurų kontroliuojančiųjų fondų atveju ir 9 milijonus eurų specialiųjų fondų atveju. Palyginimui: remiantis Komisijos pateiktais duomenimis, 2014 m. pabaigoje ES biudžeto įnašas į centralizuotojo valdymo fondus, teoriškai skirtus visoms valstybėms narėms, buvo iki 1,2 milijardo eurų. Privataus kapitalo fondai vidutiniškai valdo 150–500 milijonų eurų.

Tačiau, įgyvendinant fondus, kuriems skirta daugiau kapitalo, galima pasiekti gerokai didesnę masto ekonomiją ir veiksmingumą. Taip yra dėl to, kad pridėtines išlaidas ir susijusią riziką galima padalyti gana dideliam galutinių naudos gavėjų skaičiui. Kitaip tariant, atskiri ERPF ir ESF specialieji fondai dažnai nėra tokio dydžio, kuris fondų sektoriuje laikomas tinkamu, kad fondai būtų valdomi veiksmingai.

Ar šis klausimas buvo išspręstas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu valstybėms narėms suteikta daugiau lankstumo nustatant finansines priemones. Pavyzdžiui, veiksmų programose pagal vieną teminį tikslą gali būti derinamas vienas arba daugiau vienas kitą papildančių ERPF, SF ir ESF investavimo prioritetų⁴⁵.

Be to, buvo nustatytos teisinės priemonių nustatymo normos, pagal kurias gali būti skiriama gerokai daugiau kapitalo⁴⁶. Pirmiausia suteikta galimybė 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu ES lygmeniu nustatyti pasidalijamojo valdymo priemones⁴⁷ (žr. 5 langelį).

Be to, valstybėms narėms taikomos didelės finansinės paskatos nustatyti priemones, kurioms būtų skiriama daugiau kapitalo arba kurios būtų taikomos ne tik regionų lygmeniu. Jei visa veiksmų programos prioritetinė kryptis įgyvendinama taikant finansinę priemonę, gali būti taikoma paskata, pagal kurią didžiausia galima bendro finansavimo norma padidinama 10 %. Jei atskirą prioritetinę kryptį numatoma įgyvendinti taikant ES lygmens finansinę priemonę, kurią tiesiogiai arba netiesiogiai valdo Komisija, šiai krypčiai gali būti taikoma 100 % bendro finansavimo norma⁴⁸.

Komisija ir valstybės narės turėtų naudotis teisiniame pagrinde suteiktomis galimybėmis ir, jei įmanoma, nustatyti didesnes specialiąsias ERPF ir ESF finansines priemones, kad būtų pasinaudota didele šių priemonių eksploatavimo sąnaudų ekonomija. Tačiau, dalyvaujant daugiau regionų ir subjektų, teisinė struktūra gali būti sudėtingesnė, dėl to gali kilti papildoma vėlavimo rizika – į ją valstybės narės turi atsižvelgti kurdamos tinkamiausią finansavimo struktūrą. Jau pagal 2007–2013 m. reglamentavimo pagrindą buvo leidžiama pagal daugiau kaip vieną programą skirti įnašus tai pačiai finansinei priemonei⁴⁹. Tačiau kol kas tokios struktūros netapo populiarios, nes manoma, kad jos yra sudėtingesnės. Atsižvelgiant į atsakymus, kuriuos gavome surengę apklausą, būtina parengti papildomas Komisijos gaires dėl to, kaip 2014–2020 m. nustatyti ES lygmens priemones.

Ar finansinėmis priemonėmis pavyko pritraukti privataus kapitalo?

Vienas iš pagrindinių privalumų, būdingų finansinėms priemonėms, yra tas, kad sverto principu galima pritraukti papildomų lėšų, t. y. fondui skiriant kapitalą galima pasinaudoti papildomomis privačiomis ir viešosiomis lėšomis. Sverto poveikis parodo, kiek dėl viešojo finansavimo pritraukiama papildomų lėšų. Remiantis šiuo rodikliu turėtų būti galima nustatyti priemonės pajėgumą pritraukti papildomą finansavimą, atsižvelgiant į priemonės rūšį, taikymo vietą ir galutinius naudos gavėjus, taip pat į Komisijos, vadovaujančiosios institucijos ir (arba) fondo valdytojo alternatyvas, pasirinktas nustatant priemonę. Lyginant panašias priemones, didesnis svertas reikštų, kad priemonė yra veiksmingesnė papildomo finansavimo pritraukimo požiūriu.

Todėl išnagrinėjome, kaip Komisija nustato ir stebi šį sverto poveikį, susijusį tiek su pasidalijamojo, tiek centralizuotojo valdymo priemonėmis, ir įvertino, ar priemonėmis pavyko pritraukti papildomo privataus kapitalo. Tai pat išanalizavome, kaip šiuo atžvilgiu taikomi lengvatiniai ir rizikos pasidalijimo susitarimai su privačiais partneriais ir susitarimai dėl mokesčių.

Komisijos skaičiuojamu finansinių priemonių sverto įverčiu netinkamai atsižvelgiama į tai, kiek papildomų lėšų pritraukiama dėl viešojo finansavimo

Norint gauti prasmingus vertinimus, būtina nustatyti labiau diferencijuotus sverto koeficientus

Sunkumai nustatant svertą, susijusį su pasidalijamojo valdymo priemonėms skirtu papildomu privačiuoju ir viešuoju kapitalu

2007–2013 m. teisės aktuose nenustatyta, kaip turėtų būti vertinamas su pasidalijamojo valdymo priemonėmis susijęs svertas. Siekdama išspręsti šį klausimą, 2011 m. Komisija ėmėsi pirmųjų veiksmų, pasiūlydama pirmąją termino „sverto poveikis“ apibrėžtį, o po dvejų metų įtraukdama šį klausimą į Finansinį reglamentą (žr. 6 langelį).

Tačiau, mūsų nuomone, visą viešąjį nacionalinį finansavimą priskirti sverto principu pritrauktoms sumoms, kaip pasidalijamojo valdymo priemonių atveju siūlo Komisija, nėra tinkama: bendro finansavimo normos jau yra nustatytos veiksmų programos prioritetinės ašies lygmeniu, o nacionalinis įnašas į finansines priemones paprastai neviršija šių normų. Šiuo požiūriu vadinamasis įprastas nacionalinis bendras finansavimas neatskiriamas nuo papildomo nacionalinio įnašo (viršijančio veiksmų programos normas). Tačiau tik pastarąjį galima laikyti pritrauktą ES įnašu. Ankstesnėje ataskaitoje jau pažymėjome, kad dėl Komisijos praktikos nacionalinį finansavimą pagal veiksmų programas atimti iš vardiklio dirbtinai padidinamas skaičiuojamas sverto koeficientas⁵².

Be to, svertas turėtų būti naudojamas kaip finansinės priemonės veiksmingumo pritraukiant papildomas privačias arba viešąsias lėšas (ir šiuo atveju – viršijančias lėšas, kurios laikomos visos veiksmų programos lėšomis) rodiklis. Žinoma, vertinant veiksmingumą, būtina atsižvelgti į tokios priemonės įgyvendinimo skirtumus. Ypač svarbus vaidmuo šiuo atžvilgiu tenka rizikos pasidalijimo ir lengvatiniams susitarimams su privačiojo sektoriaus partneriais (žr. 74–78 dalis). Be to, konkretus sverto koeficientas taip pat turėtų priklausyti nuo finansinės paramos rūšies (pavyzdžiui, garantijų svertas turėtų būti didesnis nei paskolų), investicijų rūšies (rizikingesnių investicijų sverto koeficientas turėtų būti mažesnis), remiamų galutinių naudos gavėjų išsivystymo etapo (pavyzdžiui, pradedančiosios įmonės yra rizikingesnės) ir geografinės rinkos (pavyzdžiui, mažiau išsivysčiusiuose regionuose svertas būtų mažesnis).

Taikant dabartinį Komisijos sverto poveikio skaičiavimo būdą, neįmanoma gauti patikimo rodiklio, kuriuo būtų apibūdintas faktinis papildomų privačių arba viešųjų lėšų pritraukimo veiksmingumas. Todėl, taikant tokį skaičiavimo būdą, negalima atskirti, kuriomis finansinėmis priemonėmis pavyko pritraukti privačiojo arba viešojo sektoriaus įnašų į priemonėms skirtą kapitalą, o kuriomis – nelabai.

Nenuoseklus centralizuotojo valdymo priemonių sverto vertinimas

Atlikę analizę, nustatėme, kad centralizuotojo valdymo finansinėms priemonėms Komisija taiko įvairius skirtingų priemonių sverto poveikio skaičiavimo būdus, kaip parodyta 5 lentelėje⁵³.

Dėl to Komisijos nurodytų centralizuotojo valdymo priemonių sverto koeficientų negalima palyginti nei tarpusavyje, nei su pasidalijamojo valdymo priemonių sverto koeficientais.

Atsižvelgiama ne tik į tuos lėšų šaltinius, kurie atsiranda dėl ES ir (arba) nacionalinio įnašo į finansinę priemonę.

Ne visi pagal projektą pritraukiami lėšų šaltiniai pritraukiami dėl ES ir (arba) nacionalinio įnašo. Tačiau pagal Komisijos taikomą sverto koeficiento skaičiavimo būdą to nepaisoma. 2015 m. EBPO Paramos vystymuisi komitetas pasiūlė alternatyvią metodiką, pagal kurią sverto koeficientas skaičiuojamas atsižvelgiant į priemonės rūšį (paskolos, garantijos ar nuosavas kapitalas)⁵⁴. Šių dviejų metodų skirtumai parodyti 7 langelyje pateiktame pavyzdyje.

Pagal Komisijos metodiką, sverto poveikis yra 39 (visas 7 846 milijonų eurų finansavimas, padalytas iš 200 milijonų eurų ES garantijos).

Manome, jog nerealu manyti, kad nacionalinės dotacijos, sudarančios didžiausiąją projekto finansavimo dalį, buvo skirtos dėl to, kad ES suteikė šią nedidelę garantiją. Ši problema turi įtakos Komisijos teikiamomis ataskaitomis dėl centralizuotojo valdymo priemonių, ir ataskaitoms dėl pasidalijamojo valdymo priemonių, tačiau ji labiau pastebima centralizuotojo valdymo priemonių srityje, nes pasidalijamojo valdymo srityje skiriama mažiau privačių bendrų investicijų.

Sprendžiamos 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu, kiek tai susiję su pasidalijamojo valdymo priemonėmis, BNR nepateikta jokios aiškios nuorodos į ES Finansiniame reglamente pateiktą sverto poveikio apibrėžtį. Tačiau sąvokos apibrėžtis, pateikta BNR 37 straipsnio 2 dalies c punkte yra iš esmės tokia pat: „[…] papildomų viešųjų ir privačiųjų lėšų, kurias finansinė priemonė galėtų pritraukti iki galutinio naudos gavėjo lygmens (tikėtinas sverto padarinys) apskaičiavimas“. Todėl Komisija ir toliau laikosi nuomonės, kad nacionalinis bendras finansavimas yra veiksmų programai ES skirto finansavimo sverto poveikio rezultatas. Taip pat nepakeistas būdas, kuriuo skaičiuojamos iš privačiojo sektoriaus pritrauktos sumos. Mūsų nuomone, Komisija, atsižvelgdama į 2015 m. EBPO pasiūlytą alternatyvią metodiką, turėtų peržiūrėti savo metodus, kuriais ji skaičiuoja finansinėmis priemonėmis teikiamo ES ir nacionalinio viešojo finansavimo sverto poveikį.

Taip pat atkreipiame dėmesį į tai, kad dabar valstybėms narėms keliamas reikalavimas nurodyti kiekvienos priemonės tikėtiną sverto poveikį (žr. 8 langelį). Tokiu būdu Komisija gaus duomenų, kurie jai suteiks galimybę stebėti, kiek faktinis svertas atitinka siekiamą sverto koeficientą. Tačiau, nesant nuoseklios Komisijos metodikos, kaip skaičiuoti sverto poveikį, kyla abejonių, ar atlikus tokius skaičiavimus bus gauti prasmingi duomenys, kuriuos būtų galima naudoti palyginimo tikslais.

Pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo srityse susiduriama su sunkumais į finansines priemones įtraukiant privačiojo sektoriaus investuotojus

Vienas iš finansinėms priemonėms nustatytų tikslų – pritraukti papildomą privačiojo sektoriaus finansavimą, kuriuo būtų galima papildyti turimas viešąsias lėšas, nes taip būtų suteikta galimybė tokio paties lygio viešosiomis investicijomis pasinaudoti pagal daugiau projektų. Todėl pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo srityse mėginome nustatyti, kiek viešojo sektoriaus įnašais į priemones iš tikrųjų buvo pritraukta papildomo privataus finansavimo.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu specialiaisiais susitarimais su privačiojo sektoriaus investuotojais į finansines priemones nepavyko pritraukti daug papildomo finansavimo

Surengę pokalbius ir peržiūrėję literatūrą, įsitikinome, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu privatusis sektorius ir toliau vangiai investavo į finansines priemones, nes, jo nuomone, šios priemonės buvo per griežtai reglamentuojamos (pavyzdžiui, taikomi specialūs ES ir nacionaliniai teisės aktai, valstybės pagalbos ir viešųjų pirkimų nuostatos). Reikėtų prisiminti, kad šių dviejų šalių tikslai yra skirtingi: viešasis sektorius siekia įgyvendinti tam tikrą politiką ir investavimo tikslus, o privatusis sektorius turi būti orientuotas į pelningą veiklą. Be to, abiem šalims gali trūkti žinių. Viešasis sektorius nebūtinai turi išsamių finansinių žinių, o privatusis sektorius nebūtinai yra susipažinęs su ES teisės aktais. Komisijos nuomone, vienas iš būdų pritraukti privataus kapitalo – privačiojo sektoriaus investuotojams pasiūlyti lengvatinį režimą ir (arba) rizikos priedus. Todėl, norėdami išsiaiškinti, ar viešasis ir privatusis sektoriai pagrįstai dalijosi rizika, išnagrinėjome specialiuosius susitarimus su privačiojo sektoriaus investuotojais.

Komisija duoda nepakankamai patarimų, kaip sudaryti susitarimus dėl lengvatinio režimo taikymo ERPF ir ESF priemonėms

2007–2013 m. ERPF ir ESF priemonėms taikomais teisės aktais buvo suteikta galimybė gauti investicijų grąžą, kuri pirmiausia būtų paskirstyta investuotojams, vykdantiems veiklą pagal rinkos ekonomikos investuotojo principą⁵⁶. Pavyzdžiui, lengvatinis režimas galėtų būti taikomas sudarant sutartis, pagal kurias viešojo finansavimo partneriui nebūtų suteikiama tokių pat grąžinimo teisių kaip privatiems partneriams, arba nevienodai paskirstant pelną ir nuostolį privatiems ir viešiesiems partneriams.

Lengvatinis režimas gali būti pagrįstas, jei jis būtinas norint pritraukti privačias investicijas į rinkas, kurioms būdingas nepakankamumas, kai privačiu finansavimu galima padėti siekti viešosios politikos tikslų. Jei lengvatinis režimas nėra pagrįstas, taikant tokį režimą gali būti išeikvotas finansinei priemonei skirtas pradinis kapitalas ir dėl to sumažėti finansavimas iš perviršio, kurį būtų galima panaudoti kitame investavimo cikle, kai priemonė bus likviduota. Tačiau nei 2007–2013 m. programavimo laikotarpio teisiniame pagrinde, nei Komisijos gairėse nenurodyta, kaip finansavimo sutartyje turėtų būti nustatyti rizikos pasidalijimo susitarimai arba kaip turėtų būti tikrinamas lengvatinio režimo tinkamumas.

Nepaisant to, kad Komisija prisiima didesnę riziką, privačiojo sektoriaus įnašai į centralizuotojo valdymo priemonių kapitalą yra gana maži

Europos Parlamento ir Tarybos tvirtinamuose teisės aktuose, kuriais reglamentuojamos centralizuotojo valdymo priemonės, paprastai būna tik bendrų nuostatų dėl rizikos pasidalijimo ir (arba) lengvatinio režimo. Išsamūs susitarimai, susiję su Komisijos įnašu į šias priemones (įskaitant procentines dalis, kuriomis pasidalijama rizika), sudaromi tik vėliau kaip atskiras susitarimas, kurio neprivalo patvirtinti biudžeto valdymo institucija (žr. 9 langelį).

Dėl kai kurių centralizuotojo valdymo finansinių priemonių nustatėme, kad beveik visa faktinė rizika perkeliama Komisijai (žr. 10 langelį). Tačiau, nepaisant to, kad šios rūšies priemonių srityje Komisija prisiima didesnę riziką nei jos partneriai, iš mūsų analizės matyti, kad privačiojo sektoriaus įnašas į šias priemones nebuvo didelis.

Siekiant padidinti finansinių priemonių patrauklumą privačiojo sektoriaus investuotojams, kai kuriais atvejais buvo priimami sprendimai dėl mokesčių

Sprendimas dėl mokesčių yra rašytinis nacionalinės mokesčių institucijos sprendimas, kaip tam tikram subjekto veiklos aspektui taikomi atitinkami tos valstybės narės mokesčių teisės aktai. Norint tvirtai įsitikinti, kaip bus apmokestinta veikla, tokia procedūra gali būti taikoma keliose valstybėse narėse. Paprastai fiziniai asmenys arba įmonės, kuriems taikomi mokesčiai, pateikia savo aiškinimą, kaip jiems arba tam tikram jų sandoriui ar veiklai taikomi mokesčių teisės aktai, ir tada mokesčių institucija priima teigiamą arba neigiamą sprendimą. Tokie susitarimai dėl mokesčių fondų sektoriuje yra įprasta praktika. Nors sprendimai dėl mokesčių gali būti visiškai teisėti ir yra taikomi įvairiose jurisdikcijose, jie taip pat buvo naudojami agresyviam mokesčių planavimui palengvinti.

Dar 2012 m. Komisija paskelbė valstybėms narėms skirtą rekomendaciją dėl agresyvaus mokesčių planavimo⁵⁸. Iš esmės valstybės narės raginamos pakeisti savo nacionalinės teisės aktus taip, kad būtų išspręsta dirbtinių priemonių problema ir kad šios priemonės mokesčių tikslais būtų vertinamos atsižvelgiant į jų ekonominį pobūdį. Vėliau šiuo klausimu buvo imtasi įvairių konkrečių priemonių:

• nuo 2014 m. Komisija pradėjo keletą tyrimų, siekdama patikrinti, ar valstybių narių mokesčių institucijų sprendimai, susiję su įmonių mokėtinu pelno mokesčiu, atitinka ES valstybės pagalbos taisykles⁵⁹;
• 2015 m. kovo mėn. Komisija pristatė mokesčių skaidrumo didinimo ir valstybių narių automatinio keitimosi informacija apie jų priimtus sprendimus dėl mokesčių priemonių rinkinį⁶⁰;
• 2015 m. birželio mėn. Komisija patvirtino veiksmų planą, kuriuos siekiama teisingos ir veiksmingos pelno mokesčio sistemos Europos Sąjungoje⁶¹. Šiame dokumente, be kitų apmokestinimo klausimų, aptariamos kovos su mokesčių vengimu ir agresyviu mokesčių planavimu priemonės.

Vis dėlto nustatėme finansinių priemonių, dėl kurių buvo priimti sprendimai dėl mokesčių (žr. 11 langelį).

Taip pat pažymime, kad į kai kurių 2007–2013 m. ERPF ir ESF priemonių struktūrą buvo įtraukti SICAV⁶³ arba SICAR⁶⁴ subjektai. Esant tokioms struktūroms, sprendimai dėl mokesčių yra įprasta praktika. Tačiau valstybės narės Komisijai neteikia informacijos, ar pagal jų priemones buvo arba bus naudojamasi išankstiniais sprendimais dėl mokesčių.

Privačiojo sektoriaus įnašai į ERPF ir ESF finansinėms priemonėms skiriamą kapitalą sudaro apie 2 % visų lėšų

Ankstesnėse ataskaitose mes pažymėjome, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu privačiojo sektoriaus sverto koeficientas buvo nedidelis⁶⁵. Remiantis naujausiais valstybių narių Komisijai pateiktais duomenimis, 11-oje valstybių narių privačių lėšų, kaip VP įnašų į finansinių priemonių finansinę struktūrą buvo pritraukta tik pagal 154 iš 1 025 ERPF ir ESF finansinių priemonių.

Dėl privačių lėšų, kurios buvo skirtos pagal veiksmų programas, apie kurias valstybės narės pranešė, taip pat kyla dvigubo įskaičiavimo rizika, nes gali būti, kad specialiųjų fondų lygmeniu suteiktas privatus finansavimas tėra kontroliuojančiojo fondo atliktas lėšų pervedimas. Jei analizuotume tik kontroliuojančiuosius fondus, taip pašalindami dvigubo įskaičiavimo riziką, matytume, kad privačiojo sektoriaus įnašų gavo tik devyni iš 73 esamų kontroliuojančiųjų fondų – keturiose iš 18 valstybių narių, kuriose yra tokių fondų. Šių devynių kontroliuojančiųjų fondų privataus finansavimo dalis priemonei skirtose lėšose įvairuoja nuo 5 % iki 50 %. Iš viso pagal veiksmų programas į kontroliuojančiuosius fondus buvo pritraukta 325 milijonai eurų privataus kapitalo. Kartu pažymime, kad, nepaisant pateiktos informacijos, pagal valstybės pagalbos taisykles taikomas teisinis reikalavimas, kad investuojant į MVĮ nuosavą kapitalą privatus bendras finansavimas, atsižvelgiant į regioną, sudarytų 30–50 %⁶⁶.

Be to, remiantis 11-os valstybių narių savanoriškai pateikta informacija, finansinėms priemonėms, išskyrus pagal veiksmų programas taikytas finansines priemones, išmokėti ištekliai (privatūs arba viešieji) sudarė 342 milijonus eurų⁶⁷. Tačiau valstybės narės neprivalo teikti tokios informacijos, be to, Komisija netikrina savanoriškai pateiktų duomenų.

Taip pat pažymime, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu taikytuose teisės aktuose nebuvo nustatyta, kad vadovaujančiosios institucijos ir fondų valdytojų finansavimo sutartyse turėtų būti nustatyti tikėtini sverto koeficientai, susiję su papildomais privačiojo sektoriaus įnašais. Be to, mokesčiai paprastai nepriklauso nuo to, kaip fondo valdytojams pavyksta pritraukti privačiojo sektoriaus investuotojų (žr. 136 dalį)⁶⁸. Taigi fondų valdytojai buvo menkai skatinami pritraukti privačiojo sektoriaus investuotojų.

Dėl centralizuotojo valdymo priemonių, visų pirma – dėl nuosavybės finansinių priemonių, reikia pasakyti, kad pritraukti privačiojo sektoriaus investicijas, kaip dalį įnašų, buvo sunku, kaip nurodyta 12 langelyje aprašytuose atvejų tyrimuose.

Ar šis klausimas buvo išspręstas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

Pagal 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu pasidalijamojo valdymo priemonėms taikomas teisės aktų nuostatas, ir toliau leidžiama taikyti lengvatinį režimą, tačiau taip pat reikalaujama, kad riziką tinkamai pasidalytų viešieji ir privatūs partneriai (žr. 13 langelį).

Valstybėms narėms nustatytas įpareigojimas vertinti lengvatinio režimo ir rizikos pasidalijimo susitarimų poreikį ir pagrįsti tokius susitarimus neabejotinai gali būti laikomas pažanga siekiant veiksmingesnio finansinių priemonių valdymo. Tačiau, remdamiesi pokalbiais, manome, kad Komisija turėtų valstybėms narėms parengti gaires dėl to, kaip būtų geriausia taikyti lengvatinį režimą norint pritraukti daugiau privataus kapitalo, kartu nekeliant per didelės rizikos viešojo sektoriaus subjektams, skiriantiems lėšų priemonėms.

Teisės aktuose taip pat aptarta galima su kai kuriomis centralizuotojo valdymo priemonėmis susijusios rizikos pasidalijimo tarp Komisijos ir jos partnerių apimtis. Šiuo atžvilgiu reglamente nurodoma, kad „[…] rizikos pasidalijimo modelis atspindimas Sąjungai ir įgaliotajam subjektui tinkamai pasidalijant [rizikos atlygį]“, o „didžiausia rizika, padengiama iš Sąjungos biudžeto, neturi viršyti 50 % numatomo skolos portfelio pagal skolos priemonę“⁷⁵. Lieka įvertinti, ar šios pakeistosios nuostatos bus pakankamos, kad būtų pritraukta daugiau privačiojo sektoriaus įnašų nei 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Kai jau minėta ankstesnėje ataskaitoje, manome, kad pagrindiniai Komisijos ir jos partnerių (pavyzdžiui, EIB) rizikos pasidalijimo susitarimų aspektai turėtų būti apibrėžti kiekvienai centralizuotojo valdymo priemonei skirtame specialiame teisės akte⁷⁶.

Galiausiai reikia pasakyti, kad nuo 2007–2013 m. programavimo laikotarpio padėtis sprendimų dėl mokesčių srityje nepasikeitė. Manome, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu toliau naudojant su centralizuotojo ir (arba) pasidalijamojo valdymo finansinėmis priemonėmis susijusius išankstinius sprendimus dėl mokesčių gali kilti reputacijos rizika, nes tokie sprendimai gali būti suprantami kaip prieštaraujantys pačios Komisijos rekomendacijoms ir veiksmams, susijusiems su apmokestinimo tvarka.

Ar finansinėmis priemonėmis buvo teikiama atnaujinamoji finansinė parama?

Vienas iš pagrindinių motyvų naudoti viešąsias lėšas pasitelkiant finansines priemones yra tas, kad tokiu būdu lėšas galima panaudoti daug kartų, t. y. lėšos gali būti „atnaujinamos“. Pavyzdžiui, jei išmokėta paskola po trejų metų buvo grąžinta, šias lėšas galima panaudoti naujai paskolai suteikti. Todėl išnagrinėjome, ar tokio atnaujinamojo poveikio iš tiesų būta. Tai, kiek lėšos gali būti atnaujinamos, iš esmės priklauso nuo finansinės paramos pobūdžio, o taip pat nuo priemonių investicinio laikotarpio. Todėl išanalizavome, ar priemonių investiciniai laikotarpiai atitiko įprastą rinkos praktiką ir kokie veiksniai turėjo įtakos priemonių faktinių investicinių laikotarpių trumpėjimui.

Dėl įgyvendinimo vilkinimo gerokai sutrumpėjo faktinis investavimo pagal kelias ERPF ir ESF finansines priemones laikotarpis

2007–2013 m. programavimo laikotarpio pradžioje daugelio valstybių narių valdžios institucijos turėjo labai nedaug patirties, susijusios su atsinaujinamųjų priemonių struktūros nustatymu ir įgyvendinimu bendradarbiaujant su finansų tarpininkais. Atlikę auditą, pastebėjome, kad daugelio vilkinimo atvejų priežastis buvo ilgai trunkantis finansinių priemonių vidaus struktūros nustatymas, ilgos derybos su įvairių lygmenų finansų tarpininkais (dažnai ilgai deramasi dėl valdymo sąnaudų ir mokesčių), sudėtingos viešųjų pirkimų procedūros, netikrumas, susijęs su valstybės pagalbos taisyklių laikymusi, ir privačiojo sektoriaus įnašų gavimo sunkumai.

Daugeliu atvejų įvairios dalyvaujančios institucijos sparčiai mokėsi, ir prireikė daug laiko gausių suinteresuotųjų subjektų interesams ir požiūriams suderinti, kad būtų pasiektas susitarimas dėl priemonės investavimo strategijų. Keletas šių problemų buvo nurodytos ir kituose tyrimuose⁷⁷. Pastaraisiais metais atlikdami įvairų auditą taip pat nustatėme, kad jei Komisija būtų davusi daugiau patarimų ir būtų dariusi tai anksčiau, būtų buvę galima bent iš dalies išvengti šių problemų.

Daugelyje valstybių narių vyravę žemi išmokėjimo lygiai ir – atitinkamai – nedidelis priemonių pajėgumas atnaujinti lėšas yra akivaizdus šių sunkumų padarinys. Kartais įgyvendinimas vėlavo kelerius metus, todėl gerokai sutrumpėjo laikotarpis, kuriuo finansinei priemonei skirtas lėšas buvo galima išmokėti galutiniams naudos gavėjams (žr. 14 langelį).

Nedidelis atnaujinamasis ERPF ir ESF finansinių priemonių poveikis įgyvendinimo metu ir neaiškus jų poveikis užbaigus 2007–2013 m. programas

Iki 2014 m. pabaigos ERPF ir ESF finansinėms priemonėms skirtos lėšos daugiau kaip vieną kartą panaudotos mažiau kaip pagal trečdalį visų ERPF ir ESF finansinių priemonių

Apskritai iš mūsų analizės matyti, kad 19-oje šalių buvo 316 ERPF ir ESF priemonių (daugiausia – specialieji fondai), pagal kurias iki 2014 m. gruodžio 31 d. galutiniams naudos gavėjams sugebėta išmokėti visas turėtas lėšas. Tačiau net ir šių priemonių atnaujinamasis poveikis pasireiškė tik programavimo laikotarpio pabaigoje. Todėl iki pratęsto tinkamumo finansuoti laikotarpio pabaigos (t. y. 2017 m. kovo mėn.) daugiau kai vieną kartą bus panaudota labai nedidelė skirtų pradinių lėšų dalis. Be to, nė vienoje iš 25 valstybių narių, įgyvendinančių finansines priemones, bendras išmokėjimo lygis nesiekė 100 % (žr. 4 lentelę).

Dėl laiko apribojimų kilo problemų dėl nuosavybės priemonių

Iš mūsų analizės matyti, kad nuosavybės priemonių srityje kilo ypač didelių sunkumų užtikrinant atnaujinamąjį poveikį. 2014 m. Europoje vidutinis investicijų į nuosavą kapitalą valdymo laikotarpis (t. y. laikas nuo akcijų įsigijimo iki pardavimo) buvo apytikriai šešeri metai⁷⁸. Tačiau daugelis ERPF ir ESF nuosavybės priemonių buvo taikomos ne ilgiau kaip aštuonerius metus (2009–2017 m.). Pavyzdžiui, net jei veikla būtų pradėta 2009 m. pradžioje ir baigta 2014 m. pabaigoje, iki veiksmų programos pabaigos termino naujam investicijų į nuosavą kapitalą ciklui liktų tik mažiau nei treji metai. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad priemonei parengti reikia ne vienerių metų, mažai tikėtina, kad programavimo laikotarpiu bus pasinaudota veiksmų programų įnašais į nuosavybės priemones.

Centralizuotojo valdymo nuosavybės priemonių taikymo trukmė yra gerokai didesnė ir labiau atitinka nuosavybės priemonių pobūdį⁷⁹ (pavyzdžiui, fondo „Marguerite“ gyvavimo laikotarpis – 20 metų, jis gali būti pratęstas dar dvejais metais).

Dėl didelės veiksmų laisvės, susijusios su ERPF ir ESF finansinių priemonių pakartotiniu taikymu, baigus veiksmų programas atnaujinamasis poveikis gali išnykti

2007–2013 m. pasidalijamojo valdymo finansinių priemonių teisinėje sistemoje nustatyta, kad valstybė narė gali pasilikti visus išteklius, kurie iki užbaigimo buvo panaudoti bent vieną kartą, tačiau jie turi būti pakartotinai panaudoti tikslinės grupės naudai⁸⁰. Komisijos gairėse dėl finansinių priemonių⁸¹ ir 2007–2013 m. veiksmų programų užbaigimo⁸² siūloma iš ERPF ir ESF priemonių atgautus išteklius pakartotinai investuoti neribotą laiką.

Vis dėlto manome, kad 2007–2013 m. laikotarpiui skirto Bendrojo reglamento nuostatų dėl neterminuotų reinvesticijų taip aiškinti negalima⁸³. Pavyzdžiui, pagal šias nuostatas taip pat leidžiama sumažinti priemonei skirtą kapitalą ir finansinių priemonių išteklius naudoti kaip dotacijas. Be to, teisiniu požiūriu, už veiklą, kuri vykdoma užbaigus programas ir nėra susijusi su ES biudžetu, išskirtinai atsako valstybė narė ir Komisijos priežiūra jai netaikoma, išskyrus atvejus, kai teisiniame pagrinde nustatyta kitaip.

Ar šis klausimas buvo išspręstas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu BNR 44 ir 45 straipsniuose išaiškinta keletas klausimų, susijusių su ESI fondų priemonių pakartotiniu naudojimu 2023 m. pasibaigus tinkamumo finansuoti laikotarpiui.

Be to, į 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui skirtus teisės aktus įtraukus nuostatas dėl grąžintų išteklių pakartotinio naudojimo ne trumpiau kaip aštuonerius metus nuo tinkamumo finansuoti laikotarpio pabaigos, aiškiai pripažintas finansinių priemonių atnaujinamasis taikymas pasibaigus tinkamumo finansuoti laikotarpiui⁸⁴. Šia nuostata Bendrųjų nuostatų reglamente nustatytas minimalus laikotarpis, kuriuo gali būti skiriamos lėšos finansinėms priemonėms, tačiau išsamiau nenurodyta, kaip tai turėtų būti daroma. Mūsų nuomone, Komisija turėtų išaiškinti šį aspektą.

Labai svarbus dalykas, kuris leistų išvengti praeityje padarytų klaidų kartojimo, yra standartizavimas: vadovaujančiosioms institucijoms suteikus galimybę rengti finansines priemones laikantis Komisijos nustatytų standartinių nuostatų ir sąlygų, priemonių nustatymo procesas turėtų tapti gerokai racionalesnis ir lengvesnis.

2014–2020 m. programavimo laikotarpio teisiniame pagrinde taip pat leidžiama finansines priemones toliau taikyti kitu programavimo laikotarpiu, o ne reikalauti, kad jos būtų likviduotos ir pakeistos naujomis priemonėmis⁸⁵. Taip gali būti sutaupyta lėšų ir laiko, nes finansinės programos būtų parengtos ir įgyvendinamos nuo pat programavimo laikotarpio pradžios, o priemonei skirtas lėšas būtų galima padidinti atsižvelgiant į ex ante poreikių vertinimą. Tačiau tais atvejais, kai fondo valdytojas buvo išrinktas surengus atvirą konkurso procedūrą, laiko gali būti sutaupyta nedaug, nes bet kokiu atveju reikės surengti naują atvirą procedūrą ir išrinkti naują fondo valdytoją. Atsižvelgiant į atsakymus, kuriuos gavome surengę apklausą (žr. 15 langelį), daugelis fondų valdytojų pageidautų gauti daugiau Komisijos patarimų, kaip perkelti priemones į 2014–2020 m. laikotarpį.

Galiausiai reikia pasakyti, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu Komisija pradėjo rengti įvairius pristatymus ir praktinius seminarus, skirtus gerajai patirčiai perduoti ir valstybių narių pareigūnams mokyti. 2015 m. sausio mėn., praėjus vieneriems metams nuo 2014–2020 m. programavimo laikotarpio pradžios, Komisija taip pat pradėjo naudoti techninių konsultacijų platformą (www.fi-compass.eu), skirtą praktinei patirčiai, susijusiai su ES teisiniais reikalavimais dėl finansinių priemonių, perduoti.

Ar finansinės priemonės pasirodė esančios ekonomiškai efektyvus ES biudžeto įgyvendinimo būdas?

Finansinės priemonės, kitaip nei įprastinės dotacijos, yra valdomos fondų valdytojų (o ne viešojo administravimo institucijų). Paprastai tai finansų tarpininkai, pavyzdžiui, privatūs arba valstybės valdomi bankai. Finansinių priemonių valdymas kainuoja, todėl fondų valdytojai turi teisę gauti atlygį už jų suteiktas paslaugas. Fondo valdytojo patirtų valdymo sąnaudų (padengiamų remiantis išlaidų įrodymais) ir mokesčių (sutartos teikiamų paslaugų kainos arba atlygio) dydis paprastai nustatomas finansavimo sutartyje, sudaromoje dėl kiekvienos finansinės priemonės. Atlygiu turėtų būti padengiamos finansinės priemonės administracinės sąnaudos (įskaitant ryšių su investuotojais palaikymo, teisines išlaidas ir išlaidas auditoriams) ir, jei tai privačiojo sektoriaus fondų valdytojai, gali būti taikoma pelno marža. Atlygis turėtų priklausyti nuo finansinio produkto rūšies (t. y. garantijos, paskolos ar nuosavas kapitalas), jo dydis turėtų būti grindžiamas objektyviais kriterijais (pavyzdžiui, suteikiant daug nedidelių paskolų paprastai patiriamos didesnės administracinės sąnaudos nei suteikiant nedaug didelių paskolų).

Remdamiesi naujausiais valstybių narių Komisijai pateiktais duomenimis, išanalizavome faktinių valdymo sąnaudų ir mokesčių lygį 2007–2013 m. programavimo laikotarpio pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo priemonių srityse ir išnagrinėjome, ar jis buvo pakankamai susietas su fondo valdytojo veiklos rezultatais. Be to, nagrinėdami 2014–2020 m. programavimo laikotarpį, įvertinome, ar nustatant techninės paramos, kuri valstybėms narėms išmokama ESI fondų įgyvendinimo tikslais, lygį buvo atsižvelgiama į finansinėms priemonėms skirtą (ir todėl paprastai nacionalinių arba regioninių administravimo institucijų nevaldomą) finansavimo dalį.

Didelės valdymo sąnaudos ir mokesčiai, palyginti su faktiniu išmokėjimo galutiniams naudos gavėjams lygiu

Bendros valdymo sąnaudos viršijo faktinius išmokėjimus galutiniams naudos gavėjams maždaug 2 % priemonių atveju

Kai kurių priemonių valdymo sąnaudos ir mokesčiai netgi viršijo galutiniams naudos gavėjams faktiškai išmokėtas sumas. Atlikę 1 025 ERPF ir ESF finansinių priemonių analizę, nustatėme 23 tokius atvejus 8-iose valstybėse narėse (Bulgarijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje ir Jungtinėje Karalystėje). Iš viso pagal šias priemones prašyta padengti 28 milijonus eurų valdymo sąnaudų ir mokesčių, susijusių su 4 milijonų eurų išmokėjimu galutiniams naudos gavėjams. Be to, yra panašių priemonių, pagal kurias finansų tarpininkams neapmokama jokių valdymo sąnaudų ir mokesčių (žr. 16 langelį).

Bendros valdymo sąnaudos ir mokesčiai siekia 75 % galutiniams naudos gavėjams išmokėtos finansinės paramos

Išsamiau išanalizavome Komisijos duomenis, valdymo sąnaudas ir mokesčius palygindami su galutiniams naudos gavėjams faktiškai išmokėtomis sumomis Mūsų gauti rezultatai pagal atskiras valstybes nares pateikti 6 lentelėje.

Iš 1 025 ERPF ir ESF priemonių, dėl 274 priemonių, įgyvendintų dešimtyje iš 25 valstybių narių (Švedijoje, Austrijoje, Latvijoje, Maltoje, Suomijoje, Lietuvoje, Rumunijoje, Graikijoje, Vengrijoje ir Kipre) nustatėme, kad Komisijai pateikti duomenys apie valdymo sąnaudas ir mokesčius buvo išsamūs visų finansinių priemonių atveju. Dar šešiose valstybėse narėse (Lenkijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje ir Jungtinėje Karalystėje) 392 finansinės priemonės, apie kurias buvo pateikta tokia informacija, sudarė 84–98 %, vertinant pagal bendrą finansinėms priemonėms skirto kapitalo sumą. Visose kitose valstybėse narėse priemonės, apie kurias buvo pateikta patikima valdymo sąnaudų ir mokesčių informacija, sudarė du trečdalius ar mažiau bendros skirtos sumos⁸⁶. Apie kai kurias finansines priemones duomenų išvis nebuvo pateikta arba pateikti duomenys buvo nepatikimi (pavyzdžiui, nurodytos valdymo sąnaudos ir mokesčiai buvo dešimt kartų didesni už faktiškai išmokėtą sumą). Be to, tais atvejais, kai būdavo nurodoma, kad valdymo sąnaudos ir mokesčiai lygūs nuliui, galėjo būti, kad iš tikrųjų taip ir buvo arba kad duomenys nebuvo pateikti. Tokius duomenis pašalinome iš tolesnės analizės.

Baigiamajame etape iš ES biudžeto nebuvo kompensuotos teisės aktais nustatytas ribas viršijusios valdymo sąnaudos ir mokesčiai

Metinės valdymo sąnaudos ir mokesčiai iš esmės neviršijo 4 % visų finansinei priemonei skirtų lėšų

2007–2013 m. programavimo laikotarpio teisinio pagrindo pagrindiniame reglamente⁸⁷ pateiktos tik glaustos nuostatos dėl atlygio fondo valdytojui, tačiau viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos jau buvo nustatytos Komisijos įgyvendinimo reglamente⁸⁸. Konkrečiai kalbant, buvo nustatytos tokios metinės viršutinės ribos:

• 2 % per metus, skaičiuojant nuo kapitalo, pagal veiksmų programą įnešto į kontroliuojančiuosius fondus ir skirto naudoti garantijų fondams;
• 4 % per metus, skaičiuojant nuo kapitalo, pagal veiksmų programą arba kontroliuojančiojo fondo įnešto į mikrokreditų priemones, skirtas labai mažoms įmonėms;
• 3 % per metus, skaičiuojant nuo kapitalo, visais kitais atvejais įnešto pagal veiksmų programą arba kontroliuojančiojo fondo.

Savo teisėkūros akto pasiūlyme Komisija, atsižvelgusi į 2000–2006 m. programavimo laikotarpio patirtį, nustatė šias viršutines ribas. Taigi bendros viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos sudarė 5 % kapitalo akcijų fondo atveju ir 2 % garantijų fondo atveju⁸⁹.

Nustatydamos fondo valdytojo atlygį pasidalijamojo valdymo srityje, vadovaujančiosios institucijos privalo laikytis struktūrinių fondų ir valstybės pagalbos teisinių sistemų. Be to, vadovaujančiosios institucijos privalo pasirūpinti, kad atlygio nuostatos atitiktų priemonės investavimo strategiją, taip užtikrindamos, kad fondo valdytojas būtų finansiškai skatinamas vykdyti veiklą atsižvelgdamas į veiksmų programoje nustatytus tikslus. Todėl derybos dėl finansavimo sutarties nėra lengva užduotis; per mūsų surengtus pokalbius daugelis vadovaujančiųjų institucijų nurodė neturinčios reikiamos praktinės patirties, kad galėtų tai padaryti 2007–2013 m. programavimo laikotarpio pradžioje.

Teisės aktais nustatytos viršutinės valdymo išlaidų ir mokesčių ribos tam tikromis sąlygomis gali būti viršytos (pavyzdžiui, jei valdymo sąnaudos ir mokesčiai atitinka rinkos sąlygas ir neviršija tų, kurias mokėtų privačiojo sektoriaus investuotojai, arba jei fondo valdytojas buvo atrinktas pagal viešųjų pirkimų procedūrą). Remiantis valstybių narių Komisijai teikiamomis ataskaitomis, informacijos apie tai, kaip dažnai buvo viršytos viršutinės ribos, nėra.

Valdymo sąnaudos ir mokesčiai padengiami iš finansinei priemonei skirto kapitalo, nereikalaujant, kad jas padengtų galutiniai naudos gavėjai. Šios sąnaudos laikomos tinkamomis finansuoti iki fondo likvidavimo, kuris daugeliu atvejų sutampa su programos užbaigimu⁹⁰. Valdymo sąnaudų ir mokesčių, kuriuos prašyta padengti iš 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu sukauptų ERPF ir ESF lėšų, tinkamumą finansuoti Komisija tikrins tik 2017 m. ir 2018 m., analizuodama užbaigimo dokumentus.

Kai kuriais atvejais bendros valdymo sąnaudos užbaigimo metu veikiausiai viršys viršutines ribas

Iki 2017 m. kovo 31 d. patirtos ir apmokėtos valdymo sąnaudos arba mokesčiai gali būti deklaruojami kaip tinkamos finansuoti ERPF ir ESF veiksmų programų, pagal kurias buvo nustatyta finansinė priemonė, sąnaudos⁹¹. Reglamente nustatyta, kad viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos yra skaičiuojamos nuo „pagal veiksmų programą į kontroliuojančiuosius fondus įnešto kapitalo“. Pasak Komisijos, Įgyvendinimo reglamento 43 straipsnyje nurodytos viršutinės ribos yra taikomos visam kapitalo įnašui į finansinę priemonę, o ne faktiniam įnašui, skirtam suteikti finansinę paramą galutiniams naudos gavėjams. Šį požiūrį patvirtina esamos 2007–2013 m. programavimo laikotarpiui skirtos gairės dėl valdymo sąnaudų ir mokesčių⁹².

Mūsų nuomone, Komisija turėjo išaiškinti nuostatas dėl viršutinių valdymo sąnaudų ir mokesčių ribų kaip taikomas faktiškai panaudotam kapitalui, kuris pagal veiksmų programą buvo skirtas finansinei priemonei, t. y. kapitalui, kuris buvo panaudotas finansinei paramai galutiniams naudos gavėjams teikti. Fondų valdytojams neturėtų būti atlyginama už nepanaudotą priemonėms skirtą kapitalą.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu teisiškai nereikalauta, kad atlygis būtų grindžiamas rezultatais

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu su finansinėmis priemonėmis susijęs patikimas finansų valdymas ir faktiniai fondo valdytojo rezultatai, kaip valdymo sąnaudų ir mokesčių nustatymo kriterijai, buvo minimi tik Komisijos gairėse, bet ne teisiniame pagrinde⁹³.

Remdamiesi mūsų atliktu rezultatų ir atitikties auditu, nustatėme, kad su rezultatais susietos atlygio sistemos veikiau buvo išimtinė nei įprasta praktika: iš devynių 2013–2015 m. laikotarpiu nagrinėtų priemonių tik pagal vieną atlygis fondo valdytojui buvo grindžiamas rezultatais.

Kai atlygis fondų valdytojams nėra grindžiamas rezultatais, fondų valdytojai menkai skatinami faktiškai pervesti lėšas galutiniams naudos gavėjams. Tai galėjo turėti neigiamos įtakos finansinių priemonių veiksmingumui 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Be to, tokiu atveju ERPF ir ESF priemonių valdymas tampa gana patrauklus ir nepatyrusiems fondų valdytojams (taip pat žr. 86 dalį).

2012 m. Komisija vadovaujančiosioms institucijoms rekomendavo fondų valdytojų atlygį sieti su faktiškai padarytų investicijų kokybe, vertinama pagal jų įnašą siekiant strateginių veiksmų programų tikslų, ir su ištekliais, kurie buvo grąžinti naudojimui iš investicijų, kurios buvo padarytos pagal priemonę⁹⁴. Tačiau ši rekomendacija buvo pateikta COCOF gairėse ir nėra teisiškai privaloma.

Atlikdama valdymo sąnaudų ir mokesčių vertinimą Komisija nepakankamai atsižvelgė į faktinę galutiniams naudos gavėjams suteiktą paramą

Komisijos įvertis, kad nuo 2007 m. patirtos bendros valdymo sąnaudos sudarė 631 milijoną eurų, gali būti per mažas

2015 m. gruodžio mėn. Komisija, remdamasi 2014 m. valstybių narių pateiktais duomenimis, apskaičiavo, kad nuo programavimo laikotarpio pradžios pagal ERPF ir ESF priemones buvo patirta ne mažiau kaip 631 milijonas eurų valdymo sąnaudų ir mokesčių⁹⁵.

Komisijos teigimu, tai sudaro 4,7 % veiksmų programų įnašų išmokėtų susijusioms priemonėms 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu.

Jei į skaičiavimus nebūtų įtrauktos toliau nurodytų kontroliuojančiųjų fondų ir specialiųjų fondų tarpusavio mokėjimų sumos, jau įtrauktos kaip veiksmų programų įnašai į kontroliuojančiuosius bankus, šis bendras valdymo sąnaudų ir mokesčių rodiklis padidėtų iki 6,2 %. Be to, fondų valdytojai taip pat gali imti mokesčius iš galutinių naudos gavėjų, tačiau šių mokesčių nenurodyti Komisijai. Todėl, kadangi Komisijos skaičiavimai pagrįsti neišsamiais duomenimis, faktiniai skaičiai (absoliučios sumos ir veiksmų programų įnašų dalys) veikiausiai yra didesni.

Jei valdymo sąnaudos ir mokesčiai būtų apskaičiuojami remiantis galutiniams naudos gavėjams suteikta finansine parama, jie gerokai viršytų Komisijos praneštus lygius

Apskritai, remdamiesi 6 lentelėje nurodytomis 764 ERPF ir ESF priemonėmis, nustatėme, kad bendros valdymo sąnaudos ir mokesčiai sudaro iki 75 % galutiniams naudos gavėjams suteiktos finansinės paramos, taigi metinis jų vidurkis yra iki 16 %.

Dėl tų dešimties valstybių narių, kurios pateikė patikimus duomenis apie visas savo 274 ERPF ir ESF lėšas, nustatėme, kad bendros valdymo sąnaudos ir mokesčiai sudarė nuo 2 % iki 17 % finansinės paramos, suteiktos galutiniams naudos gavėjams. Iš čia gauname, kad metinis vidurkis yra 1–3 %.

Labai skiriasi įvairių rūšių finansinių priemonių valdymo sąnaudos ir mokesčiai

Be to, valdymo sąnaudų ir mokesčių lygis priklauso nuo priemonės rūšies. Remdamiesi Komisijos pateiktais patikimais duomenimis, nustatėme vidutines vertes, kaip nurodyta 7 lentelėje. Mažiausia yra vidutinė garantijų priemonių valdymo sąnaudų ir mokesčių procentinė dalis, didžiausia – nuosavybės priemonių.

Be to, finansinių priemonių įgyvendinimas per kontroliuojantįjį fondą paprastai yra brangesnis, nes valdymo sąnaudos ir mokesčiai mokami abiem lygmenimis (t. y. kontroliuojančiojo fondo ir specialiojo fondo). Taip pat pažymime, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos nepriklausė nuo investicijų pagal finansinę priemonę apimties, nes jie buvo mokami kaip procentinė veiksmų programos įnašo dalis (žr. 108 dalį).

Atsižvelgiant į suteiktą finansinę paramą, ERPF ir ESF priemonių valdymo sąnaudos ir mokesčiai yra gerokai didesni nei centralizuotojo valdymo priemonių arba privačiojo sektoriaus investicinių fondų.

Be to, atlikę analizę, nustatėme, kad vidutinės centralizuotojo valdymo finansinių priemonių arba privačiojo sektoriaus investicinių fondų valdymo sąnaudos ir mokesčiai buvo gerokai mažesni nei ERPF ir ESF priemonių, jei lyginsime su galutiniams naudos gavėjams iki 2014 m. pabaigos suteikta finansine parama:

• bendros veiklos sąnaudos, kurias EEEVF paprašė padengti nuo 2011 m., kai buvo pradėta jo veikla, sudarė apie 5 % visų investuotų sumų. Tai reiškia, kad metinės sąnaudos sudarė 1,2 %;
• Komisijos vertinimu, su EMSPP (paskolų ir garantijų priemonėmis kartu paėmus) susijusios vidutinės metinės iš ES biudžeto padengtinos sąnaudos yra ne didesnės kaip 0,5–0,7 % skirto kapitalo⁹⁶. Tai atitinka metines 0,2 % garantijų, suteiktų pagal EPMF priemonę galutiniams naudos gavėjams, sumos.

Atlikę analizę, taip pat nustatėme, kad net ir EIB ir EIF valdymo sąnaudos ir mokesčiai, susiję su ERPF priemonėmis, paprastai būdavo didesni už tuos, kuriuos buvo prašoma padengti tuo atveju, kai šie fondai vykdė fondų valdytojų funkciją, susijusią su centralizuotojo valdymo priemonėmis.

Išnagrinėję du 2015 m. paskelbtus privačiojo sektoriaus investicinių fondų valdytojų atlygio tyrimus, nustatėme, kad vidutinis metinis visų rūšių fondų (išskyrus kontroliuojančiuosius fondus) valdymo mokestis buvo 0,6–1 %⁹⁷. Abiejuose tyrimuose taip pat buvo nurodyta, kad pastaraisiais metais valdymo mokesčiai mažėjo. Dar viename 2013 m. paskelbtame tyrime nurodoma, kad metiniai rizikos kapitalo akcijų fondo valdymo mokesčiai svyruoja nuo 2,0 % iki 2,5 %⁹⁸.

Mūsų analizė rodo, kad pagal atskiras ERPF ir ESF priemones prašoma padengti labai nevienodas valdymo sąnaudas ir mokesčius. Remdamasi turima informacija apie faktines atskirų ERPF ir ESF finansinių priemonių sąnaudas, Komisija negali įvertinti, ar šie sąnaudų skirtumai yra pagrįsti. Panašias pastabas esame pateikę kitoje specialiojoje ataskaitoje⁹⁹.

Valdymo sąnaudų ir mokesčių ataskaitų teikimo suvaržymai valstybėse narėse

Informacija apie valdymo sąnaudas ir mokesčius Komisijai pateikta tik pagal maždaug 60 % visų ERPF ir ESF priemonių

2011 m. Komisija įpareigojo valstybes nares teikti metines ataskaitas apie pasidalijamojo valdymo priemones¹⁰⁰. Vadovaujančiosios institucijos tokią informaciją pirmą kartą turėjo pateikti 2011 m. ataskaitose. Be kitų duomenų, Komisija reikalavo pateikti informaciją apie valdymo sąnaudas ir mokesčius, bet ERPF ir ESF vadovaujančiosioms institucijoms tai nebuvo privaloma. 2014 m. duomenys apie valdymo sąnaudas ir mokesčius buvo pateikti tik pagal 63 % priemonių, vertinant pagal bendrą sumą, pagal ERPF ir ESF veiksmų programas išmokėtą finansinėms priemonėms (palyginimui: 2013 m. šis rodiklis buvo 50 %)¹⁰¹.

Be to, pažymime, kad nurodant valdymo sąnaudas ir mokesčius, įtraukiamos tik apmokėtos sumos. Tačiau būta ir tokių atvejų, kai sukauptos sąnaudos ir mokesčiai nebuvo apmokėti. Tokios sąnaudos ir mokesčiai de facto nebuvo įtraukti į ataskaitas, dėl to nukentėjo jų išsamumas ir Komisijai buvo nurodytos ne visos valdymo sąnaudos ir mokesčiai.

Ar šis klausimas buvo išspręstas 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu?

Atsižvelgiant į problemas, susijusias su valdymo sąnaudomis ir mokesčiais, 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu buvo imtasi įvairų priemonių.

Valstybėms narėms nustatyti trumpesni ataskaitų pateikimo galutiniai terminai, Komisijai – ilgesni

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu valstybės narės finansinių priemonių įgyvendinimo ataskaitą privalo Komisijai pateikti savo metinėje įgyvendinimo ataskaitoje. Tai reiškia, kad atsiskaitoma mėnesiu anksčiau (gegužės 31 d. palyginti su birželio 30 d. ankstesniuoju laikotarpiu, kai atskaitomybė nebuvo įtraukta į metinę įgyvendinimo ataskaitą; 2017 ir 2019 metais terminas išlieka birželio 30 d.)¹⁰². Be to, valstybių narių pateiktiems duomenims peržiūrėti Komisijai buvo nustatytas šešių mėnesių laikotarpis. Tai reiškia kad, išskyrus 2017 ir 2019 metus, Komisijai nustatytas konsoliduotos įgyvendinimo ataskaitos dėl finansinių priemonių pateikimo galutinis terminas iš spalio 1 d. buvo nukeltas į lapkričio 30 d. Dėl to svarbi informacija apie finansinių priemonių įgyvendinimą biudžeto įvykdymą tvirtinančiosioms institucijoms taps prieinama netgi vėliau nei pagal dabartinę tvarką.

Vadovaujančiosios institucijos privalo teikti Komisijai ataskaitas apie valdymo sąnaudas ir mokesčius

2014–2020 m. finansinėms priemonėms taikomas reikalavimas, kad vadovaujančiosios institucijos tų priemonių įgyvendinimo ataskaitos priede pateiktų duomenis apie valdymo sąnaudas ir mokesčius¹⁰³. Tai svarbus patobulinimas, Komisijai suteiksiantis galimybę ateinančiais metais daug geriau analizuoti ir stebėti finansinių priemonių įgyvendinimą.

Viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos sumažintos ir diferencijuotos pagal priemonių rūšis

Palyginti su 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu, matome du pagrindinius viršutinių valdymo sąnaudų ir mokesčių ribų skirtumus. Pirma, viršutinių fondo valdytojo atlygio ribos diferencijuotos pagal finansinių priemonių rūšis¹⁰⁴ (žr. 8 lentelę).

Antra, viršutinės ribos (dabar skaičiuojamos kaupiamuoju, o ne metiniu principu) yra gerokai mažesnės, palyginti su taikytomis 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu. Apskritai manome, kad sumažintų viršutinių ribų taikymas kaupiamajai fondo valdytojo atlygio sumai yra teigiamas poslinkis, tačiau Komisija nepagrindė, kaip šios viršutinės ribos buvo nustatytos. Atlikę iki šiol pateiktų faktinių 2007–2013 m. programavimo laikotarpio duomenų analizę, nustatėme, kad iš tikrųjų procentiniai dydžiai buvo mažesni (žr. 120 dalį).

Rezultatais grindžiamos fondo valdytojo atlygio sudedamosios dalys daro nedidelį skatinamąjį poveikį

BNR taip pat nurodyta, kad nustatant 2014–2020 m. valdymo sąnaudas ir mokesčius, turėtų būti atsižvelgiama į fondo valdytojo rezultatus. Pirmiausia visos valdymo sąnaudos ir mokesčiai, užbaigiant deklaruotini kaip tinkami finansuoti, turi būti nustatomi pagal rezultatais grindžiamą skaičiavimo metodiką (taip pat žr. 6 lentelę)¹⁰⁵.

Rezultatais grindžiami valdymo sąnaudų ir mokesčių nustatymo kriterijai ir taikomos viršutinės ribos išsamiau aptarti deleguotajame akte¹⁰⁶.

Be to, pagal Komisijos gaires dėl rizikos finansų investicijų¹⁰⁷, ši rezultatais grindžiama atlygio dalis turi būti didelė ir skirta atlyginti už iš anksto nustatytų konkrečių politikos tikslų pasiekimą ir fondo valdytojo finansinius rezultatus. Pastarieji turėtų būti vertinami ne tik pagal tai, ar sėkmingai išmokėtos skirtos pradinės lėšos arba kiek pritraukta privataus kapitalo, bet ir pagal faktinį investicijų pelningumą.

Vis dėlto pažymime, kad nustatant bendrą fondo valdytojo atlygį, kuris yra kompensuotinas iš ES biudžeto, šios naujos rezultatais grindžiamos sudedamosios dalys atlieka tik antraeilį vaidmenį, ir taip yra dėl šių priežasčių:

• atsižvelgiant į įprastą kontroliuojančiojo arba specialiojo fondo veiklos trukmę, Komisijos deleguotajame akte nustatytos viršutinės ribos paprastai nesunkiai pasiekiamos ir negaunant rezultatais grindžiamos atlygio dalies. Dėl to labai efektyvaus fondo valdytojas didžiausią galimą atlygį pasieks anksčiau nei ne tokio efektyvaus fondo valdytojas, ir vėliau už jo paslaugas nebebus atlyginama;
• netaikoma mokesčio už prastus rezultatus, kuriuo būtų užtikrinta, kad fondo valdytojas prisiimtų dalį finansinių nuostolių, kurie gali būti patirti įgyvendinant finansinę priemonę. Iš tikrųjų, pagal dabartinę atlygio sistemą, didžiausią galima atlygį gali gauti net ir tie fondų valdytojai, kurių veiklos rezultatai yra neigiami;
• pagal reglamentavimo sistemą nereikalaujama, kad vadovaujančioji institucija iš anksto nustatytų minimalius rezultatų lygius (arba minimalias pelningumo normas), kurios turėtų būti pasiektos, kad fondo valdytojas galėtų gauti rezultatais grindžiamą atlygio dalį.

Todėl apskritai manome, kad rezultatais grindžiamos fondo valdytojo atlygio dalies, bendrai finansuojamos iš ES biudžeto, skatinamasis poveikis yra labai mažas ir turėtų būti peržiūrėtas.

Valdymo sąnaudos ir mokesčiai yra papildomos sąnaudos, patiriamos šalia ERPF ir ESF veiksmų programų administracinių sąnaudų

ERPF ir ESF veiksmų programų valdymas, kontrolė, stebėjimas ir vertinimas kainuoja: šias nacionalinių institucijų administracines sąnaudas sudaro darbuotojų darbo užmokestis, veiklos sąnaudos (pavyzdžiui, kelionių ir mokymo sąnaudos) ir sąnaudos, susijusios su informavimo ir ryšių veikla. Valstybės narės gali naudotis ERPF ir ESF teikiama technine parama, skirta šioms administracinėms sąnaudoms padengti¹⁰⁸.

2007–2013 m. programavimo laikotarpiu techninė parama galėjo sudaryti iki 4 %viso ERPF arba ESF veiksmų programos finansavimo¹⁰⁹. Toks pat lygis paliktas ir 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu. Jis buvo nustatytas remiantis 2010 m. Komisijos vardu atliktu jos 2014–2020 m. programavimo laikotarpio poveikio vertinimo tyrimu¹¹⁰. Šiuo pagrindu Komisija apskaičiavo, kad per visą laikotarpį valstybės narės techninei paramai gali išleisti iki 13,6 milijardų eurų.

Tačiau 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu finansinėmis priemonėmis bus įgyvendinta gerokai didesnė ERPF ir ESF biudžeto dalis (žr. 21 dalį). Tai reiškia, kad dotacijomis grindžiamai finansavimo veiklai pagal ERPF ir ESF veiksmų programas bus skirta daugiau techninės paramos lėšų, nes didžiąją su finansinėmis priemonėmis susijusios administracinės veiklos dalį vykdys fondo valdytojas. Reikalavimus padengti su šia veikla susijusias valdymo sąnaudas ir mokesčius fondų valdytojai tiesiogiai teiks veiksmų programoms (arba galutiniams naudos gavėjams). Taigi, dėl didesnio finansavimo pasitelkiant finansines priemones taip pat netiesiogiai padidės bendros ES biudžeto patiriamos administracinės sąnaudos, nes padidės iš ES biudžeto teikiamos techninės paramos valstybėms narėms suma, skirta likusiai dotacijomis grindžiamai finansavimo veiklai.

Taip pat pažymime, kad 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu nacionalinės administravimo institucijos nebuvo įpareigotos teikti išsamių ataskaitų, kaip buvo išleista techninė parama¹¹¹. Ankstesnėje ataskaitoje jau atkreipėme dėmesį, kad Komisija neturi palyginamosios informacijos apie faktines kiekvienos valstybės narės, veiksmų programos arba kiekvieno finansavimo mechanizmo (t. y. dotacijų arba finansinių priemonių) administracines sąnaudas¹¹². Dėl to sunku įvertinti, ar techninės paramos lygiai yra pagrįsti, atsižvelgiant į valstybių narių patirtas faktines ERPF ir ESF veiksmų programų įgyvendinimo sąnaudas.

Todėl pakartojame mūsų ankstesnę rekomendaciją, kad Komisija turėtų atlikti lyginamąją 2014–2020 m. programavimo laikotarpio dotacijų ir (centralizuotojo ir pasidalijamojo valdymo) finansinių priemonių įgyvendinimo sąnaudų analizę, kad būtų galima nustatyti faktinius jų lygius¹¹³. Tokia informacija būtų labai svarbi rengiant laikotarpiui po 2020 m. skirtus pasiūlymus dėl teisėkūros aktų.

Išvados ir rekomendacijos

Apskritai pažymime, kad galutiniams naudos gavėjams finansinėmis priemonėmis teikiama finansinė parama turi didelių pranašumų, palyginti su dotacijomis, nes kiekvieną finansinėmis priemonėmis suteiktų lėšų eurą iš principo galima panaudoti daugiau kaip vieną kartą. Be to, tai, jog paskolos, garantijos ir kapitalo investicijos privalo būti grąžinamos, turėtų taip pat iš principo turėti poveikį galutinių naudos gavėjų elgsenai, ir galiausiai pagerinti viešųjų lėšų panaudojimą bei sumažinti tikimybę, kad galutiniai naudos gavėjai taps priklausomi nuo viešosios paramos.

Atlikę šį auditą, vis dėlto nustatėme didelių problemų, dėl kurių 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu buvo ribojamas finansinių priemonių, kaip ES biudžeto vykdymo mechanizmo, veiksmingumas:

• daugelio ERPF ir ESF finansinių priemonių apimtis buvo per didelė, o 2014 m. pabaigoje tebebuvo didelių problemų, susijusių su skirto kapitalo išmokėjimu pagal šias priemones (vidutiniškai buvo panaudota apie 57 % viso skirto kapitalo, pagal veiksmų programas išmokėto finansinėms priemonėms). Šiam perviršiniam pradinio kapitalo skyrimui įtakos turėjo ir tai, kad per visą 2007–2013 m. programavimo laikotarpį valstybės narės siekė išvengti įsipareigojimų panaikinimo;
• apskritai pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo finansinėmis priemonėmis nepavyko sėkmingai pritraukti privataus kapitalo;
• iki šiol, tik nedaugeliu ERPF ir ESF finansinių priemonių pavyko sėkmingai teikti atnaujinamąją finansinę paramą; ir
• ERPF ir ESF finansinių priemonių atveju, aukšti, palyginti su faktine galutiniams naudos gavėjams suteikta finansine parama, valdymo sąnaudų ir mokesčių lygiai, ir taip pat pasirodė esą gerokai didesni už centralizuotojo valdymo priemonių arba privačiojo sektoriaus investicinių fondų valdymo sąnaudas ir mokesčius.

Kartu pažymime, kad, remiantis 2007–2013 m. laikotarpiu įgyta praktine patirtimi, 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu padaryta su finansinėmis priemonėmis susijusių teisinės sistemos patobulinimų, tačiau problemų vis dar išlieka. Mūsų pagrindinės išvados ir rekomendacijos dėl 2007–2013 m. ir 2014–2020 m. programavimo laikotarpio pateiktos laikantis mūsų ataskaitos struktūros.

Ar finansinių priemonių apimtis atitiko rinkos poreikius?

Manome, kad daugelio finansinių priemonių apimtis buvo per didelė. Tai rodo, kad vadovaujančiosios institucijos, prieš skirdamos lėšų finansinėms priemonėms pagal ERPF ir ESF veiksmų programas, ne visada tinkamai įvertindavo rinkos poreikius. Dėl to, nustatant finansines priemones, būdavo skiriama per daug kapitalo, todėl išmokėjimo lygiai buvo maži. Šiam perviršiniam pradinio kapitalo skyrimui įtakos turėjo ir tai, kad valstybės narės norėjo išvengti n + 2 taisyklės taikymo.

2014–2020 m. programavimo laikotarpiu pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo finansinėms priemonėms nustačius privalomojo ex ante vertinimo reikalavimą, bus plačiai padedama užtikrinti, kad finansinėms priemonėms nebūtų skiriama per daug lėšų. Vis dėlto šių vertinimų sėkmė priklausys nuo to, ar jie bus pagrįsti patikimomis prielaidomis ir analize. Pasidalijamojo valdymo priemonių srityje perviršinio lėšų skyrimo taip pat siekiama išvengti taikant dalinių mokėjimų principą (išmokas iš ES biudžeto susiejant su lėšų išmokėjimu galutiniams naudos gavėjams). Be to, Bendrųjų nuostatų reglamente numatyta galimybė reguliariai peržiūrėti ex ante vertinimą pasikeitus ekonominei arba rinkos aplinkai, tačiau tokios galimybės nenumatyta centralizuotojo valdymo priemonėms. Laikotarpio vidurio peržiūra (kuri leido nagrinėti tokius aspektus) buvo atlikta daugumos, bet ne visų, centralizuotai valdomų finansinių priemonių atžvilgiu. Galiausiai reikia pasakyti, kad nė vienu atveju nenumatyta nepriklausomos ex ante vertinimų peržiūros.

Finansinių priemonių dėmesys regionams 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu padėjo valstybėms narėms parengti daug mažos apimties finansinių priemonių Dažnu atveju, atskiri ERPF ir ESF specialieji fondai nebuvo tokio dydžio, kuris fondų sektoriuje laikomas tinkamu, kad fondai būtų valdomi veiksmingai (žr. 27–61 dalis).

1 rekomendacija

Kiek tai susiję su finansinių priemonių ex ante vertinimais:

a) Komisija, atlikdama centralizuotojo valdymo priemonių ex ante vertinimą, taip pat turėtų sistemingai atlikti įgytos patirties analizę.

Tikslo įgyvendinimo data: kai tik finansinė priemonė įsteigiama.

b) Komisija, be įgytos patirties, turėtų taip pat įvertinti pagrindinių socialinių ir ekonominių pokyčių poveikį priemonės ir atitinkamo iš ES biudžeto prašomo įnašo pagrindimui, atsižvelgdama į atitinkamas savo vidurio laikotarpio visų centralizuotai valdomų finansinių priemonių peržiūras;

Tikslo įgyvendinimo data: kai tik baigiamos laikotarpio vidurio peržiūros.

2 rekomendacija

Komisija ir valstybės narės turėtų siekti nustatyti kuo tinkamesnį specialiųjų ERPF ir ESF fondų dydį, kad, jei įmanoma, būtų pasinaudota didele masto ekonomija, susijusia su šių priemonių valdymo sąnaudomis. Komisija turėtų pateikti valstybėms narėms papildomas gaires dėl to, kaip nustatyti valstybių narių arba Sąjungos lygmens (tiesiogiai arba netiesiogiai valdomas Komisijos) finansines priemones.

Tikslo įgyvendinimo data: 2016 m. pabaiga (Komisijai), kai tik finansinė priemonė įsteigiama (valstybėms narėms).

Ar finansinėmis priemonėmis pavyko pritraukti privataus kapitalo?

Nustatėme, kad Komisija ir valstybės narės 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu susidūrė su dideliais sunkumais siekdamos pritraukti privačiojo sektoriaus investuotojų į pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo finansines priemones. Visų pirma pažymėtina, kad privačiojo sektoriaus investuotojams į finansines priemones taikant lengvatinį režimą, nepavyko pritraukti daug papildomo finansavimo. Be to, manome, kad Komisijos skaičiuojamu finansinių priemonių sverto įverčiu netinkamai atsižvelgiama į tai, kiek papildomų lėšų pritraukiama dėl viešojo finansavimo iš ES biudžeto. Be to, valstybės narės neįpareigotos teikti Komisijai informaciją apie privačius įnašus į ERPF ir ESF priemonėms skirtą kapitalą.

Šiame etape neatrodo tikėtina, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiui pagal veiksmų programas arba papildomais įnašais bus pritraukta nemaža suma privačių lėšų. Gairėse, kurias Komisija parengė 2014 m. balandžio mėn. nepakankamai atsižvelgiama į 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu nustatytas „gerąsias praktikas“, kaip geriausia taikyti lengvatinio režimo nuostatas norint pritraukti daugiau privataus kapitalo, kartu nekeliant per didelės rizikos viešajame sektoriuje.

Galimybė 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu finansinėms priemonėms toliau taikyti išankstinius sprendimus dėl mokesčių, kuri tam tikromis sąlygomis gali skatinti mokesčių vengimą, prieštarauja pačios Komisijos politikai šiuo klausimu (žr. 62–91 dalis).

3 rekomendacija

Finansiniame reglamente (ir vėlesniuose sektorių reglamentuose) Komisija turėtų pateikti visose ES biudžeto srityse taikytiną finansinių priemonių sverto apibrėžtį, pagal kurią būtų aiškiai išskirtas privačių ir viešųjų įnašų pagal veiksmų programą ir (arba) papildomų privačių arba viešųjų kapitalo įnašų svertas ir būtų atsižvelgta į susijusios priemonės pobūdį. Šia apibrėžtimi, galbūt laikantis EBPO gairių šiuo klausimu, turėtų būti aiškiai nurodyta, kaip nustatomos ES ir nacionaliniais viešaisiais įnašais sukauptos sumos

Tikslo įgyvendinimo data: peržiūrint Finansinį reglamentą, o sektorių reglamentų atveju – kai bus atliekama laikotarpio vidurio peržiūra.

4 rekomendacija

Dėl 2007–2013 m. programavimo laikotarpio ERPF ir ESF finansinių priemonių Komisija turėtų užtikrinti, kad valstybės narės pateiktų išsamius ir patikimus duomenis apie privačius įnašus į kapitalą, skirtą pagal veiksmų programas ir papildomai joms.

Tikslo įgyvendinimo data: 2017 m. pabaiga.

5 rekomendacija

Kiek tai susiję su ERPF ir ESF finansinėmis priemonėmis, Komisija turėtų valstybėms narėms parengti papildomas gaires dėl to, kaip būtų geriausia taikyti lengvatinio režimo nuostatas norint pritraukti daugiau privataus kapitalo, kartu nekeliant per didelės rizikos viešojo sektoriaus subjektams, skiriantiems lėšų priemonėms.

Tikslo įgyvendinimo data: 2016 m. pabaiga.

6 rekomendacija

Kiek tai susiję su centralizuotojo valdymo priemonėmis, bendrieji rizikos pasidalijimo principai, kurie gali turėti poveikį ES biudžetui, turėtų būti nustatyti atitinkamą priemonę reglamentuojančiuose teisės aktuose.

Tikslo įgyvendinimo data: teikiant naujų ar esamų peržiūrėtų finansinių priemonių pasiūlymus.

7 rekomendacija

2014–2020 m. laikotarpiu Komisija turėtų užtikrinti, kad visų iš ES biudžeto finansuojamų finansinių priemonių atžvilgiu valstybės narės ir EIB grupė naudotų tik tas struktūras, kurios atitinka jos pačios su apmokestinimo tvarka susijusias rekomendacijas ir veiksmus.

Tikslo įgyvendinimo data: 2016 m. pabaiga.

Ar finansinėmis priemonėmis buvo teikiama atnaujinamoji finansinė parama?

Įgyvendinant didžiąją dalį ERPF ir ESF priemonių, iki 2014 m. pabaigos esminio lėšų atnaujinamojo poveikio nebuvo. Taip atsitiko dėl to, kad vėluojant įgyvendinimui, buvo sunkiau 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu pagal ERPF ir ESF finansines priemones išmokėti visas skirtas lėšas. Siekiant padidinti tikimybę, kad pagal daugelį finansinių priemonių būtų bent kartą išleistos joms skirtos pradinės lėšos, tinkamumo finansuoti laikotarpį reikėjo pratęsti nuo 2015 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. Be to, po užbaigimo 2017 m. kovo mėn., finansinių priemonių įgyvendinimas paliekamas valstybių narių nuožiūrai, todėl dar reikės įvertinti, kokiu lygiu bus užtikrintas atnaujinamasis poveikis.

2014–2020 m. programavimo laikotarpio teisinio pagrindo nuostatomis ribojama galimybė nustatomoms priemonėms skirti per daug kapitalo ir padedama padidinti tikimybę, kad bus pasiektas atnaujinamasis poveikis. Tačiau tam reikia pasimokyti iš 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu nustatytų trūkumų, be to, vadovaujančiosios institucijos realiau vertina, kokia ESI fondų dalis gali būti įgyvendinta finansinėmis priemonėmis.

Padaryta ir kitų pakeitimų, kurie turėtų padėti veiksmingiau nustatyti priemones, tačiau nustatėme, kad būtinos papildomos gairės dviem konkrečiais aspektais (žr. 92–105 dalis).

8 rekomendacija

Komisija turėtų imtis tinkamų priemonių, kad 2014–2020 m. laikotarpiu per privalomą aštuonerių metų laikotarpį nuo tinkamumo finansuoti laikotarpio pabaigos valstybės narės užtikrintų atnaujinamąjį lėšų pobūdį. Tai būtų galima pasiekti į finansavimo sutartį pareikalavus įtraukti aiškią sąlygą, užtikrinančią, kad finansavimas būtų naudojamas numatytais tikslais.

Tikslo įgyvendinimo data: 2016 m. pabaiga.

9 rekomendacija

Komisija turėtų parengti gaires, susijusias su nuostatomis, pagal kurias leidžiama finansines priemones toliau taikyti kitu programavimo laikotarpiu, ypač tais atvejais, kai fondų valdytojai atrenkami viešųjų pirkimų būdu.

Tikslo įgyvendinimo data: 2016 m. pabaiga.

Ar finansinės priemonės pasirodė esančios ekonomiškai efektyvus ES biudžeto įgyvendinimo būdas?

Nustatėme, kad didelė ERPF ir ESF finansinėms priemonėms skirto pradinio kapitalo dalis buvo išleista valdymo sąnaudoms ir mokesčiams. Be to, mokesčių lygis buvo gerokai aukštesnis nei centralizuotojo valdymo priemonių arba privačiojo sektoriaus investicinių fondų srityje, jei lyginsime su galutiniams naudos gavėjams faktiškai suteikta finansine parama. Atsižvelgiant į 2014 m. pabaigoje nustatytus aukštus lygius, kyla didelė rizika, kad įgyvendinant daugelį ERPF ir ESF priemonių, bus viršytos 2007–2013 m. teisiniame pagrinde nustatytos viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos. Aukšti valdymo sąnaudų ir mokesčių lygiai gali reikšti, kad esama didelės problemos, susijusios su tuo, kaip šis finansavimo mechanizmas buvo įgyvendinamas 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu.

Iki 2017 m. kovo 31 d. patirtos ir apmokėtos valdymo sąnaudos arba mokesčiai gali būti deklaruojami kaip tinkamos finansuoti ERPF ir ESF programų, pagal kurias buvo nustatyta finansinė priemonė, išlaidos. Reglamente nustatyta, kad viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos yra skaičiuojamos nuo į priemones „pagal veiksmų programą įnešto kapitalo“.

Pasak Komisijos, Įgyvendinimo reglamento 43 straipsnyje nurodytos viršutinės ribos yra taikomos visam kapitalo įnašui į finansinę priemonę, o ne faktiniam įnašui, skirtam suteikti finansinę paramą galutiniams naudos gavėjams. Mūsų nuomone, užbaigimo metu Reglamente nustatytos viršutinės ribos vis dėlto turėtų būti taikomos faktiškai panaudotam kapitalui, kuris pagal veiksmų programą buvo skirtas finansinei priemonei, t. y. kapitalui, kuris buvo panaudotas finansinei paramai galutiniams naudos gavėjams teikti. Fondų valdytojams neturėtų būti atlyginama už nepanaudotą priemonėms skirtą kapitalą.

Komisija nėra parengusi išsamios ERPF ir ESF finansinių priemonių įgyvendinimo sąnaudų apžvalgos ir nuodugniai išsiaiškinusi, kaip nustatomos valdymo sąnaudos ir mokesčiai ir ar jie yra pagrįsti. Komisijai taip pat trūksta informacijos apie bendras kiekvienos valstybės narės administracines sąnaudas, susijusias su ESI fondų įgyvendinimu 2014–2020 m. laikotarpiu, priklausančiu nuo to, kaip naudojamasi alternatyviais finansavimo mechanizmais (t. y. dotacijomis arba grąžinamąją finansine parama, pirmiausia – teikiama finansinėmis priemonėmis).

Taip pat pažymime, kad šios valdymo sąnaudos ir mokesčiai yra papildomos sąnaudos, patiriamos šalia ERPF ir ESF veiksmų programų administracinių sąnaudų. Kadangi valdymo sąnaudos padengiamos iš priemonei skirtų pradinių lėšų, šiomis sąnaudomis sumažinamas galutiniams naudos gavėjams prieinamo finansavimo iš ES biudžeto lygis.

2014–2020 m. programavimo laikotarpiui buvo sutrumpinti valstybėms narėms taikomi galutiniai ataskaitų teikimo terminai, nes dabar ataskaitos dėl finansinių priemonių teikiamos su metine įgyvendinimo ataskaita. Ši ataskaita yra teikiama Komisijai mėnesiu anksčiau nei ankstesnės ataskaitos dėl finansinių priemonių, išskyrus 2017 ir 2019 metais. Kita vertus, Komisijai pateikti ataskaitą biudžeto įvykdymą tvirtinančioms institucijoms nustatytas šešių mėnesių galutinis terminas. Tuo tarpu 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu Komisija turėjo tris mėnesius duomenims tikrinti ir pristatyti savo konsoliduotą įgyvendinimo ataskaitą dėl finansinių priemonių. Tai reiškia, jog svarbi informacija apie finansinių priemonių įgyvendinimą ir susijusias sąnaudas pateikiama vėliau nei ankstesniu laikotarpiu.

Su valdymo sąnaudomis ir mokesčiais susiję teisės aktai buvo gerokai patobulinti, nustatant mažesnes nei 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu taikytas viršutines bendrų sumų ribas. Tačiau rezultatais grindžiamos sudedamosios dalys dar nėra pakankamai ištobulintos, todėl Komisija privalo pateikti papildomą išaiškinimą, kaip vadovaujančiosios institucijos turėtų taikyti šias nuostatas derėdamosi dėl finansavimo sutarčių (žr. 106–145 dalis).

10 rekomendacija

Atsižvelgdama į būsimą 2007–2013 m. programavimo laikotarpio užbaigimą, Komisija turėtų:

a) užtikrinti, kad valstybės narės pateiktų išsamią informaciją apie patirtas ir sumokėtas valdymo sąnaudas ir mokesčius iki 2017 m. kovo mėn.,

Tikslo įgyvendinimo data: 2017 m. pabaiga.

b) paaiškinti, kad viršutinės valdymo sąnaudų ir mokesčių ribos turi būti taikomos faktiškai pagal finansinę priemonę panaudotam skirtam kapitalui, t. y. pagal veiksmų programą padarytam įnašui, kuris buvo panaudotas finansinei paramai galutiniams naudos gavėjams teikti.

Tikslo įgyvendinimo data: 2017 m. kovo mėn. pabaiga.

11 rekomendacija

2014–2020 m. laikotarpiu rezultatais grindžiamo fondų valdytojų atlygio atžvilgiu,

a) Komisija turėtų pateikti teisėkūros akto pasiūlymą, kuriame būtų peržiūrėtos dabartinės BNR nuostatos, siekiant padidinti skatinamąjį šių nuostatų poveikį.

Tikslo įgyvendinimo data: 2016 m. pabaiga.

b) Valstybių narių vadovaujančiosios institucijos, derėdamosi dėl finansavimo sutarčių, turėtų plačiai naudotis esamomis rezultatais grindžiamo atlygio fondų valdytojams sudedamosiomis dalimis. Be to, savanoriškai galėtų būti taikomos papildomos sudedamosios dalys.

Tikslo įgyvendinimo data: nedelsiant.

12 rekomendacija

Komisija turėtų atlikti lyginamąją 2014–2020 m. laikotarpio dotacijų ir grąžinamosios finansinės paramos, daugiausia teikiamos pasitelkiant finansines priemones, įgyvendinimo sąnaudų analizę, kad galėtų nustatyti faktinius jų lygius. Tokia informacija būtų labai svarbi rengiant pasiūlymus dėl teisėkūros aktų, skirtų laikotarpiui po 2020 m., ir nustatant deramą techninės paramos lygį.

Tikslo įgyvendinimo data: 2017 m. pabaiga.

Galiausiai reikia pasakyti, kad 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu bus labai svarbu, kad Komisija ir EIB veiksmingai koordinuotų iš ES biudžeto finansuojamų pasidalijamojo ir centralizuotojo valdymo finansinių priemonių taikymą su Europos strateginių investicijų fondu (ESIF), dar vadinamu Junckerio planu. Tik tuomet bus galima užtikrinti veiksmingiausią iš ES biudžeto finansuojamų finansinių priemonių indėlį į reikiamas ES infrastruktūros investicijas.

Šią ataskaitą priėmė II kolegija, vadovaujama Audito Rūmų nario Henri GRETHEN, 2016 m. birželio 1 d. Liuksemburge įvykusiame posėdyje.

Audito Rūmų vardu

Vítor Manuel da SILVA CALDEIRA

Pirmininkas

Santrumpos

BIR: Bendrasis bendrosios išimties reglamentas

BNR: Bendrųjų nuostatų reglamentas

DFP: Daugiametė finansinė programa

EaSI: Europos Sąjungos užimtumo ir socialinių inovacijų programa

EEPEG: Europos energetikos programa ekonomikai gaivinti, pagrįsta Bendrijos finansine parama energetikos srities projektams

EEVEF: Europos efektyvaus energijos vartojimo fondas

EFSI: Europos strateginių investicijų fondas

EIB: Europos investicijų bankas

EIF: Europos investicijų fondas

EITP: Europos infrastruktūros tinklų priemonė

EPMF: Europos užimtumo ir socialinės įtraukties mikrofinansų skyrimo priemonė „Progress“

ERPF: Europos regioninės plėtros fondas

ESF: Europos socialinis fondas

ESIF: Europos struktūriniai ir investiciniai fondai

ESIFEG: Europos struktūrinių ir investicijų fondų ekspertų grupė

EŽF: Europos žuvininkystės fondas

EŽŪFKP: Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai

FKK: Fondų koordinavimo komitetas

Fondas „Marguerite“: 2020 m. Europos energetikos, klimato kaitos ir infrastruktūros fondas

JEREMIE: Jungtiniai Europos ištekliai labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms

MVĮ: Mažos ir vidutinės įmonės

PGPTT: Paskolų garantijų priemonė transeuropinių transporto tinklų projektams

POI: Projektų obligacijų iniciatyva

PP: Patikinimo pareiškimas

PPND: portfelio pirmojo nuostolio dalis

SESV: Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo

SF: Sanglaudos fondas

SICAR: Investicinė rizikos kapitalo bendrovė (Société d‘investissement en capital à risque)

SICAV: Investicinė kintamojo kapitalo bendrovė (Société d‘investissement à capital variable)

TEN-E/T: Transeuropiniai tinklai – energetika / transportas

VP: Veiksmų programa

Žodynėlis

2007–2013 metų programavimo laikotarpio Bendrasis reglamentas: 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999¹.

Bendrųjų nuostatų reglamentas (BNR): 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006².

Deleguotasis reglamentas: 2014 m. kovo 3 d. Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) Nr. 480/2014, kuriuo papildomas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos³.

EITP reglamentas: 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1316/2013, kuriuo sukuriama Europos infrastruktūros tinklų priemonė ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 913/2010 bei panaikinami reglamentai (EB) Nr. 680/2007 ir (EB) Nr. 67/2010⁴.

Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) tikslas – stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą Europos Sąjungoje, padedant pašalinti pagrindinius regioninius skirtumus, šiuo tikslu teikiant daugiausia įmonėms skirtą finansinę paramą infrastruktūros kūrimui ir gamybinėms investicijoms, kuriomis skatinamas darbo vietų kūrimas.

Europos socialinio fondo (ESF) tikslas – stiprinti ekonominę ir socialinę sanglaudą Europos Sąjungoje, gerinant užimtumo ir įsidarbinimo galimybes, šiuo tikslu daugiausia taikant mokymo priemones, ir taip skatinant aukštą užimtumo lygį ir gausesnių bei geresnių darbo vietų kūrimą.

Europos strateginių investicijų fondo (ESIF) tikslas – 2015–2017 m. laikotarpiu visoje ES sukaupti ne mažiau kaip 315 milijardų eurų privačiųjų ir viešųjų ilgalaikių investicijų ir užtikrinti projektų finansavimą vėlesniais metais. Europos strateginių investicijų fondą Europos investicijų bankas (EIB) įsteigė kaip patikos fondą, įgaliotą neribotą laiką finansuoti rizikingesnes projektų dalis. Papildoma EIB rizika bus kompensuota 16 milijardų eurų garantija, užtikrinta ES biudžetu. Valstybės narės gali skirti papildomų lėšų Europos strateginių investicijų fondui.

Europos struktūriniai ir investicijų fondai (ESI fondai) – tai penki atskiri fondai, kurių tikslas – 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu Sąjungoje mažinti regioninius skirtumus. Šiuos fondus sudaro: Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas, Sanglaudos fondas, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai ir Europos jūrų reikalų ir žuvininkystės fondas.

Europos struktūrinių ir investicijų fondų ekspertų grupę (ESIFEG) Komisija įsteigė tam, kad ši grupė patartų Komisijai klausimais, susijusiais su programų, patvirtintų ir įgyvendinamų pagal Europos struktūrinių ir investicijų fondų reglamentus, įgyvendinimu. Tai viena iš grupių, pakeitusių Fondų koordinavimo komitetą (antroji – ESIFKK, Europos struktūrinių ir investicijų fondų koordinavimo komitetas).

Finansavimas iš perviršio – tai galutinių naudos gavėjų gauta skirto kapitalo dalis, kuri vėliau buvo grąžinta finansinei priemonei, todėl gali būti naudojama kito etapo investicijoms.

Finansinis reglamentas: 2012 m. spalio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES, Euratomas) Nr. 966/2012 dėl Sąjungos bendrajam biudžetui taikomų finansinių taisyklių, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002⁵.

Finansų tarpininkas – tai subjektas, tarpininkaujantis vadovaujančiajai institucijai arba kontroliuojančiajam fondui ir galutiniams lėšų, skiriamų taikant pasidalijamojo valdymo finansines priemones, gavėjams.

Fondų koordinavimo komitetas (COCOF) – tai Komisijos nuolatinis stebėjimo komitetas. Jo funkcija – aptarti klausimus, susijusius su reglamentų, kuriais reglamentuojamas Europos regioninės plėtros fondas, Europos socialinis fondas ir Sanglaudos fondas, įgyvendinimo klausimus.

Galutinis naudos gavėjas – tai juridinis arba fizinis asmuo, išskyrus kontroliuojantįjį fondą arba finansų tarpininką, gaunantis finansavimą pagal finansinę priemonę.

Garantija – trečiosios šalies, vadinamos garantu, įsipareigojimas sumokėti skolininko skolą, jei šis jos negali sumokėti pats. Garantas privalo padengti bet kokį skolininko skolos likutį arba neįvykdytą skolos įsipareigojimą, laikydamasis garanto, skolintojo ir (arba) skolininko tarpusavio susitarime nustatytų sąlygų ir nuostatų.

Garantijos ribos norma – tai procentinė viso paskolų portfelio, kuriam taikoma garantija, vertės dalis.

Investicijos į nuosavą kapitalą – tai kapitalo suteikimas įmonei, tiesiogiai ar netiesiogiai investuojant mainais už visą arba dalinę tos įmonės nuosavybę, kai šis investuotojas į nuosavą kapitalą papildomai gali prisiimti tam tikrą įmonės valdymo kontrolę ir gali gauti dalį įmonės pelno.

Įgyvendinimo reglamentas: 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamentas (EB) Nr. 1828/2006, nustatantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 ir Europos Parlamento bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo, įgyvendinimo taisykles⁶.

Jungtiniai Europos ištekliai labai mažoms, mažoms ir vidutinėms įmonėms (JEREMIE) – tai Komisijos iniciatyva, parengta kartu su Europos Investicijų fondu. Pagal šią iniciatyvą, siekiant pagerinti MVĮ galimybės gauti finansavimą iš struktūrinių fondų, skatinamas finansų inžinerijos priemonių taikymas.

Kapitalo skyrimas – tai finansinei priemonei išmokėta lėšų suma (iš ES biudžeto, nacionalinio biudžeto arba privačiojo sektoriaus investuotojų) pagal tą priemonę vykdomai veiklai paremti. Jis turėtų atitikti finansinės priemonės investicinį pajėgumą ir rinką, kuriai ta priemonė yra skirta.

Kontroliuojantysis fondas – tai fondas, įsteigtas investuoti į kelis rizikos kapitalo fondus, garantijų fondus, paskolų fondus, miestų plėtros fondus, taip pat fondus arba kitas skatinimo sistemas, pagal kurias teikiamos paskolos, garantijos dėl grąžinamųjų investicijų arba lygiavertės priemonės, skirtos energijos vartojimo efektyvumui ir atsinaujinančiosios energijos vartojimui pastatuose, įskaitant esamus būstus, užtikrinti.

Minimali pelningumo norma – tai valdytojo arba investuotojo reikalaujama minimali projekto arba investicijos grąžos norma.

Paskola – tai susitarimas, kuriuo skolintojas įpareigojamas suteikti skolininkui sutarto dydžio pinigų sumą sutartam laikotarpiui. Skolininkas įpareigojamas per sutartą laikotarpį grąžinti tą sumą. Paprastai skolininkas privalo mokėti palūkanas nuo paskolos sumos.

Portfelio pirmoji nuostolio dalis (PPND): jei paskolų portfelis padalytas į keletą rizikos segmentų, PPND yra segmentas, kuriame absorbuojami pirmieji portfelio nuostoliai (pavyzdžiui, patirti dėl paskolos įsipareigojimų nevykdymo).

Prevencinė kredito linija – tai kredito linija, kuria gali būti pasinaudota įvykus iš anksto apibrėžtam įvykiui.

Prioritetinė kryptis: vienas iš veiksmų programoje nustatytos strategijos prioritetų, kurį sudaro grupė veiksmų su konkrečiais, kiekybiškai įvertinamais tikslais.

Sanglaudos politikoje 2007–2013 m. programavimo laikotarpiu dalyvavo Europos regioninės plėtros fondas ir Europos socialinis fondas (t. y. du vadinamieji struktūriniai fondai), taip pat Sanglaudos fondas. Europos struktūriniams ir investicijų fondams nustačius bendrąsias nuostatas, 2014–2020 m. programavimo laikotarpiu buvo pagerintas sanglaudos politikos ir kitų ES politikos krypčių, kuriomis skatinama regioninė plėtra, koordinavimas.

Société d‘investissement à capital variable (SICAV) – tai tam tikras atvirasis investicinis fondas, kurio kapitalo vertė kinta priklausomai nuo investuotojų skaičiaus ir jo pagrindinių investicijų vertės. Fondo akcijos perkamos ir parduodamos pagal fondo vėliausiąją grynojo turto vertę.

Société d‘investissement en capital à risque (SICAR) – tai struktūra, skirta privačiojo akcinio kapitalo ir rizikos kapitalo investicijoms netaikant investicijų diversifikavimo taisyklių ir skolinimo arba sverto apribojimų.

Specialieji fondai – tai fondai, kuriuose nelaikoma lėšų.

Vadovaujančioji institucija – tai valstybės, regiono arba vietos valdžios institucija arba kita viešoji ar privati įstaiga, kurią valstybė narė paskyrė veiksmų programai valdyti. Jos funkcijos apima finansuotinų projektų atranką, stebėjimą, kaip projektai įgyvendinami, ir ataskaitų apie finansinius aspektus ir pasiektus rezultatus teikimą Komisijai.

Valstybės pagalba – tai bet kokia tiesioginė arba netiesioginė finansinė parama, kurią valdžios institucijos teikia privačiojo sektoriaus įmonėms. Pagal Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV), valstybės pagalba bendrojoje rinkoje paprastai yra draudžiama, išskyrus atvejus, kai ji tinkamai pagrindžiama. ES valstybės pagalbos taisyklėse nustatyta, kada tokia parama neiškraipo konkurencijos (arba kada dėl jos nekyla konkurencijos iškraipymo grėsmės). Europos Komisijai suteikta išimtinė kompetencija vertinti valstybių narių teikiamos valstybės pagalbos suderinamumą su šiomis taisyklėmis. Komisijos priimtus procedūrinius sprendimus ir taikomus veiksmus nagrinėja Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas.

Veiksmų programoje (VP) nustatomi valstybės narės prioritetai ir konkretūs tikslai ir tai, kaip nustatytu laikotarpiu, paprastai – septynerių metų, finansavimas bus naudojamas projektams finansuoti. Šiais projektais turi būti padedama siekti vieno arba daugiau iš tam tikrų tikslų, nustatytų veiksmų programos prioritetinės krypties lygmeniu. Programos turi būti parengtos kiekvienam iš sanglaudos politikos srities fondų, t. y. Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui ir Sanglaudos fondui. Veiksmų programas rengia valstybės narės, prieš atliekant bet kokius mokėjimus iš ES biudžeto jas turi patvirtinti Komisija. Veiksmų programos gali būti keičiamos jų vykdymo laikotarpiu tik tuo atveju, jei abi šalys dėl to susitaria.

Audito grupė

Audito Rūmų specialiosiose ataskaitose pateikiami su konkrečiomis biudžeto sritimis arba valdymo temomis susijusių Audito Rūmų veiklos ir atitikties auditų rezultatai. Audito Rūmai šias audito užduotis atrenka ir nustato taip, kad jos turėtų kuo didesnį poveikį, atsižvelgdami į veiklos ar atitikties riziką, susijusių pajamų ar išlaidų lygį, būsimus pokyčius ir politinį bei viešąjį interesą.

Šį veiklos auditą atliko Audito Rūmų nario Henri Gretheno vadovaujama II audito kolegija, atsakinga už struktūrinių politikų, transporto ir energetikos išlaidų sritis. Auditui vadovavo narė pranešėja Iliana Ivanova, jai talkino asmeninio kabineto vadovas Tony Murphy ir atašė Mihail Stefanov; pagrindinis vadybininkas Niels-Erik Brokopp; užduoties vadovas Rares Rusanescu ir auditoriai Agathoclis Argyrou, Marcel Bode, Viorel Cirje ir Maria Ploumaki.

Apie

EUROPOS AUDITO RŪMAI
12, rue Alcide de Gasperi
1615 Luxembourg
LUXEMBOURG

Tel. +352 4398-1
Užklausos: eca.europa.eu/lt/Pages/ContactForm.aspx
Interneto svetainė: eca.europa.eu
Tviteris: @EUAuditorsECA

Daug papildomos informacijos apie Europos Sąjungą yra internete.
Ji prieinama per portalą Europa (http://europa.eu).

Liuksemburgas: Europos Sąjungos leidinių biuras, 2016

© Europos Sąjunga, 2016

Leidžiama atgaminti nurodžius šaltinį.