16.7.2019   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 239/9


Paraiškos paskelbimas pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 110/2008 dėl spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų apsaugos bei panaikinančio Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89 17 straipsnio 6 dalį

(2019/C 239/09)

Šiuo paskelbimu suteikiama teisė pareikšti prieštaravimą pakeitimo paraiškai pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2019/787 (1) 27 straipsnį.

TECHNINĖS BYLOS PAGRINDINĖS SPECIFIKACIJOS

„NORSK AKEVITT“ / „NORSK AQUAVIT“ / „NORSK AKVAVIT“ / „NORWEGIAN AQUAVIT“

Bylos numeris PGI-NO-02239–2016 11 25

1.   Registruotina geografinė nuoroda

„Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“

2.   Spiritinio gėrimo kategorija

Akvavit arba aquavit (Reglamento (EB) Nr. 110/2008 II priedo 24 kategorija)

3.   Spiritinio gėrimo apibūdinimas

Pagrindinės fizinės savybės

Gėrimo „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ spalva gali būti nuo beveik bespalvės iki tamsiai gintarinės.

Pagrindinės cheminės savybės

Etilo alkoholio koncentracija yra nuo 37,5 tūrio proc. iki 60 tūrio proc.

Gėrimo skonio sudedamąsias dalis daugiausia lemia paprastojo krapo arba paprastojo kmyno sėklų etanolio turintys distiliatai, kurie užtikrina, kad akvavito sudėtyje būtų lakiųjų medžiagų limoneno ir S-karvono. Dėl kitų prieskoninių žolių ir prieskonių distiliatų ir (arba) maceratų gėrime gali būti kitų lakiųjų medžiagų, pavyzdžiui, anizolo, anetolo, eugenolio, S- ir R-linalolio. Brandinimo statinėse proceso metu susidaro lignino dariniai, pavyzdžiui, įvairūs gvajakolio junginiai, eugenolis, vanilinas, vanilės rūgštis ir panašios medžiagos, taninai ir kiti polifenoliai, ąžuolo laktonas (β-metil-γ-oktalaktonas).

Pagrindinės juslinės savybės

Akvavitas ragaujant yra švelnus ir pasižymi būdingu paprastųjų kmynų arba krapų skoniu bei aromatu su kitų prieskoninių žolių ir prieskonių poskoniais. Tai – tačiau ne tik – anyžinės ožiažolės, valgomojo saliero sėklų, ramunėlių žiedų, blakinės kalendros sėklų, paprastojo pankolio sėklų, rojinio imbierpipirio, džiovintų citrinos žievelių, džiovintų apelsinų žievelių ir žvaigždinio anyžiaus aromatai. Priklausomai nuo brandinimo laiko, labiau įsivyraus poskoniai, kuriuos suteikia statinių mediena, o prieskonių aromatai bus subtilesni. Dėl brandinimo statinėse gėrimas įgys, pavyzdžiui, šokolado, kokosų, gvazdikėlių, kavos, irisų, karamelės, dūmų ir (arba) riešutų poskonių.

Specifinės savybės, palyginti su tos pačios kategorijos spiritiniais gėrimais

Bulvių kaip žaliavos naudojimas yra vienas iš produkto „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ gamybos ypatumų, išskiriantis šį gėrimą iš kitų akvavito tipo gėrimų, kurie paprastai gaminami iš grūdų žaliavos, naudojamos žemės ūkio kilmės etilo alkoholiui gaminti.

Norvegijos akvavito skonis laikomas saldesniu, labiau subalansuotu ir kompleksiškesniu, palyginti su kitais tos pačios kategorijos produktais, dėl iš statinių patenkančių junginių ir brandinimo proceso metu susidariusių reakcijos produktų. Paprastai akvavitas vartojamas kambario temperatūros grynas.

4.   Geografinė vietovė

Gėrimas „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ gaminamas Norvegijos Karalystėje.

5.   Spiritinio gėrimo gamybos metodas

Gėrimo „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ gamybos procesą sudaro penki etapai: bulvių spirito gamyba, prieskoninių žolių ir prieskonių distiliacija, maišymas parengiamojo brandinimo etapu, brandinimas statinėse ir maišymas po brandinimo bei išpilstymas į butelius.

Bulvių spirito gamyba

Bulvės, kurių bent 95 % turi būti norvegiškos kilmės, išverdamos ir sumaišomos su vandeniu. Pridedama natūralių fermentų, pavyzdžiui, miežių salyklo arba egzogeninių krakmolą skaidančių fermentų, taip gaunant melasos pavidalo skystį („raugalą“). Fermentai suskaido raugale esantį krakmolą į cukrų, tada raugalas atvėsinamas. Į raugalą pridedama kultūrinių mielių siekiant paskatinti fermentaciją, kurios metu skystyje esantis cukrus paverčiamas etanoliu, kitais alkoholiais ir giminingais junginiais. Tada fermentuotas skystis distiliuojamas partijomis arba nuolat naudojant distiliavimo koloną. Distiliavimo kolonoje raugalo srovė perleidžiama per keletą lėkštinių pertvarų. Iš kolonos apačios leidžiami garai, kuriais raugalas kaitinamas iki virimo temperatūros, taip susidaro per perforuotas lėkštes judantys garai, kurie iš skystosios fazės pašalina alkoholius ir giminingus junginius. Alkoholiu prisotinti garai kondensuojasi viršutinėje kolonos dalyje. Gaunamas ne mažesnės kaip 96,0 tūrio proc. etanolio alkoholio koncentracijos galutinis alkoholinis produktas, kuriame yra ne daugiau kaip 10 g metanolio 100 % etanolio hektolitre.

Prieskonių distiliatų gamyba

Akvavitas turi būti aromatizuotas vienu ar daugiau paprastojo kmyno (Carum carvi) ir (arba) paprastojo krapo (Anethum graveolens) sėklų distiliatų. Bulvių spiritas pakartotinai distiliuojamas pakartotinio distiliavimo aparate su džiovintomis arba maceruotomis paprastojo kmyno (Carum carvi) ir (arba) paprastojo krapo (Anethum graveolens) sėklomis. Be paprastojo kmyno ir (arba) paprastojo krapo sėklų, gali būti naudojamos kitos prieskoninės žolės ir prieskoniai. Prieskoninės žolės ar prieskoniai užpilami vandeniu ir etilo alkoholiu ir prieš distiliuojant gali būti paliekami maceruoti tam tikrą laiką. Vandens ir etilo alkoholio santykis bei maceravimo laikas priklauso nuo vietinio recepto. Atsižvelgiant į receptus pasirinktų prieskoninių žolių ir prieskonių kiekis bei rūšys gali skirtis.

Prieskonių distiliatai gaminami pakartotinio distiliavimo aparatuose, kuriuose yra vario, dėl to pašalinamos visos karčios medžiagos ir spalva. Dėl lakiųjų sudedamųjų dalių sąlyčio su variniais distiliatorių paviršiais pašalinamos nepageidaujamos nemalonaus skonio sudedamosios dalys, pavyzdžiui, sieros turintys junginiai. Keletas pirmųjų distiliato litrų („galva“) išpilami, tas pat padaroma su paskutiniais litrais („uodega“). Vadinamoji distiliato „širdis“ paliekama ir panaudojama akvavitui gaminti. Norvegijoje gaminant akvavitą momentas, nuo kurio „širdis“ nustojama surinkti, yra ankstesnis, negu įprasta visoje šios kategorijos gėrimų gamyboje. Tai suteikia gėrimo „Norwegian Aquavit“ prieskonių distiliatams gaivumo ir lengvumo, palyginti su kitais šios kategorijos produktais.

Maišymas parengiamojo brandinimo etapu

Prieskonių distiliato (-ų) gali būti įpilama tiesiai į medines brandinimo statines, arba maišytojo nuožiūra jie gali būti sumaišomi su etanoliu, vandeniu, cukrumi ar prieskonių maceratais.

Brandinimas statinėse

Akvavitas, t. y. prieskoniais pagardintas alkoholinis gėrimas, brandinamas Norvegijoje medinėse statinėse – bent 6 mėnesius mažesnės nei 1 000 l talpos statinėse arba bent 12 mėnesių didesnės nei 1 000 l talpos statinėse. Brandinimo laikas skirtingo dydžio statinėse skiriasi dėl statinių geometrijos, nes statinės paviršiaus plotas turi įtakos skoninių sudedamųjų dalių išsiskyrimui ir lakiųjų junginių garavimui, o tai padeda atsiskleisti akvavito aromatui. Didesnių statinių paviršiaus plotas, palyginti su jų tūriu, yra mažesnis nei mažesnių statinių, todėl brandinimo laikas pailginamas siekiant užtikrinti poveikį skoniui. Tradiciškai akvavitai gaminami brandinant nuo 6 mėnesių iki keleto dešimtmečių.

Brandinimui paprastai naudojamos ąžuolinės statinės, kuriose prieš tai buvo brandinami tokie fermentuoti alkoholiniai gėrimai, kaip cheresas, madeira ir portveinas. Akvavitui brandinti naudojamos ir naujos statinės.

Brandinimas statinėse yra svarbus jusliniam gėrimo „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ pajautimui ir jo juslinėms savybėms, kurios lemia šio gėrimo išskirtinumą akvavito produktų kategorijoje. Brandinant statinėse skonio ir spalvos junginiai išsiskirs tiesiogiai iš medienos ir iš medienos makromolekulių irimo produktų. Tokios molekulės gali būti, be kita ko, lignino dariniai, pvz., įvairūs gvajakolio junginiai (suteikiantys dūmo, aštroką ir gvazdikėlius primenantį skonį), eugenolis (suteikiantis gvazdikėlius primenantį skonį), vanilinas, vanilės rūgštis ir panašios medžiagos (suteikiančios saldų, vanilę primenantį skonį). Iš medienos išsiskiria taninai ir kiti polifenoliai, taip pat ąžuolo laktonas (β-metil-γ-oktalaktonas), kuris suteikia saldų medienos ir kokosų poskonį. Statinėse nebrandinti akvavitai šiomis savybėmis nepasižymi.

Be to, medienos sudedamosios dalys reaguoja su bręstančio alkoholinio gėrimo sudedamosiomis dalimis; vien tik medienos ekstraktyvai reaguoja su vien tik distiliato sudedamosiomis dalimis ir susidaro daugiau skonio junginių. Taip susidaro acetaldehido ir acto rūgšties (tačiau ne tik jų) molekulės. Oksiduojantis iš distiliuojamų prieskonių išsiskiriančioms lakiosioms sudedamosioms dalims, sušvelnėja juntamas prieskonių skonis, ir akvavitas burnoje palieka malonų nedeginantį pojūtį. Tai vyksta neatsižvelgiant į statinės amžių ir ankstesnį panaudojimą.

Trečia, garuojant lakiesiems junginiams brandinimo metu keičiasi alkoholinio gėrimo savybės. Brandinimo metu iš statinių išgaravus vandeniui ir etilo alkoholiui, statinėje esančio produkto etilo alkoholio koncentracija pasikeičia. Tai paveiks skonio junginių, pavyzdžiui, laktonų, taninų ir lignino darinių, tirpumą. Etanolio ir vandens santykis garuose priklauso nuo gamybos patalpų temperatūros ir drėgnio.

Tradiciniam norvegiškam gamybos procesui būdingas brandinimas statinėse yra išskirtinis, ir dėl to gėrimas „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ išsiskiria iš kitų akvavitų.

Maišymas po brandinimo ir išpilstymas į butelius

Po brandinimo norvegiškas akvavitas iš keleto tos pačios ar skirtingų gamybos partijų statinių sumaišomas siekiant išgauti subalansuoto ir kompleksiško skonio akvavitą. Skonį galima pakoreguoti įpilant nedidelį kiekį prieskonių distiliatų. Į akvavitą gali būti pridedama cukraus, tačiau jo kiekis neturi viršyti 15 g sausojo produkto kiekio viename litre.

Maišytojas gali pridėti paprastosios dažančios karamelės galutinio produkto spalvai išgauti. Norvegijos akvavitas būdingą spalvą įgauna daugiausia dėl brandinimo medžio statinėse, tačiau skirtingose statinėse brandintame akvavite ištirpusių spalvinių sudedamųjų dalių kiekis būna nevienodas, todėl kiekvienos statinės turinys įgauna vis kitokią spalvą. Maišytojas stengsis pagaminti pastovios kokybės galutinį produktą, todėl gali prireikti įdėti nedidelį kiekį paprastosios dažančios karamelės spalvai išgauti. Paprastosios karamelės pridedama vien tik kaip dažiklio, o ne siekiant aromatizuoti ar pasaldinti.

Norvegijos akvavitai prieš išpilstant į butelius filtruojami siekiant pašalinti bet kokias medžio daleles, kurios galėjo susikaupti spiritiniame gėrime brandinimo statinėje metu. Akvavitas gali būti stabilizuojamas šalto filtravimo būdu, kad vėstant į butelius išpilstytam produktui jame nesusidarytų nuosėdų.

6.   Ryšys su geografine aplinka arba kilme

Gėrimas „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ turi gerą vardą ir pasižymi ypatinga kokybe, o tai susiję su nustatyta geografine vietove.

Geras vardas

Akvavito gamyba Norvegijoje rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 1531 m., kai Bergeno didikas Eske Bille išsiuntė paskutiniam Norvegijos arkivyskupui Olavui Engelbrektssonui siuntinį, kuriame buvo tokio akvavito. 1776 m. Hadelando regiono Melbostado komunoje gyvenęs Christopheris Blix Hammeris paskelbė disertaciją „Chymiskoeconomisk Afhandling om norske Akeviter, Bær-Tinkturer og Bær-Safter“ („Chemijos ir ekonomikos mokslų srities disertacija apie Norvegijos akvavitus, uogų maceratus ir uogų sultis“). Šiame moksliniame darbe aprašoma akvavitų gamyba naudojant grūdų spiritą kartu su skirtingomis prieskoninėmis žolėmis ir prieskoniais. Christopheris Blix Hammeris 1793 m. išleistoje knygoje „Norsk Kogebok“ („Norvegijos receptų knyga“) taip pat išsamiai aprašo Norvegijos akvavitą.

Nors pirmieji norvegiški akvavitai buvo gaminami naudojant grūdų spiritą, nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios pirmenybę, kaip žaliavai, imta teikti bulvėms. Pirmasis dokumentas, kuriame užsimenama apie bulvių, kaip žaliavos, panaudojimą Norvegijoje spiritui gaminti, yra laiškas, 1791 m. siųstas į Kopenhagą Danijos ir Norvegijos karaliui, kuris tuo metu kontroliavo alkoholio gamybą Norvegijoje. Norvegijos ūkiuose pradėtos auginti bulvės išgelbėjo norvegus nuo bado, nes auginant bulves krakmolo išeiga iš lauko vieno kvadratinio metro tapo tris kartus didesnė, nei auginant grūdus. Bulves imta dar labiau vertinti nustačius, kad miežių salyklo fermentai skaido krakmolą į fermentuojamą cukrų, todėl bulvės tapo pirmo pasirinkimo žaliava akvavitui gaminti.

Tai, kad norvegiškas akvavitas gaminamas iš norvegiškų bulvių, yra visiems žinoma, – to tikisi ir Norvegijos akvavito vartotojai. Nuo to labai priklauso ir geras norvegiško akvavito vardas.

Prekybos prieskoniais tradicija siekia viduramžių laikus. Kmynų ir krapų sėklos buvo naudojamos kaip vaistai, padedantys lengviau suvirškinti tradicinius maistingus norvegiškus valgius, todėl gaminant prieskoniais pagardintą alkoholinį gėrimą, t. y. akvavitą, šiems prieskoniams buvo teikiama pirmenybė.

Norvegų Lysholmų šeima pirmoji pradėjo brandinti akvavitą statinėse tiek jūroje, tiek sausumoje. Šie istoriniai faktai atskleidžia gėrimo „Norwegian Aquavit“ kilmę.

Akvavitą pradėta brandinti 1807 m. Dvejais metais anksčiau Catharina Lysholm burlaiviu „Throndhjems Prøve“ į Pietryčių Aziją nuplukdė penkias ąžuolines statines norvegiško akvavito. Nepavykus parduoti norvegiško spiritinio gėrimo, kapitonas grįžo su juo į Norvegiją. Manyta, kad kelionėje akvavitas sugedo, bet paragavus paaiškėjo, kad šio spiritinio gėrimo skonis iš tiesų tapo švelnesnis, o jo kokybė labai pagerėjo.

Lysholmai kruopščiai saugojo šią paslaptį, o 1821 m. Trondheime įsteigę savo spirito varyklą, joje brandino akvavitą spirituoto vyno statinėse. Taip, derinant akvavito brandinimo jūroje procesą ir didelio masto sūdytos vytintos menkės eksportą į Pietų Ameriką, atsirado seniausias pasaulyje akvavito prekės ženklas – „Linie Aquavit“. Šio pavadinimo dėmuo „linie“ reiškia, kad buvo kertamas pusiaujas, o tai padėjo pasiekti kuo didesnį brandinimo poveikį.

Išsiaiškinę, kad akvavitas geriau subręsta veikiamas drėgnesnio pajūrio oro nei giliau sausumoje pastatytuose sandėliuose, Lysholmai įkūrė savo varyklos sandėlius Trondheime prie jūros. Lysholmų spirito varykloje norvegiškas akvavitas pirmą kartą pradėtas brandinti statinėse, tačiau akvavitą tokiu būdu neabejotinai gamino ne tik ši šeima. Didžiulė Lysholmų sėkmė gaminant statinėse brandintus akvavitus paskatino spirito varyklas, kurios kūrėsi nuo 1856 m., pasekti jų pavyzdžiu, ir brandinimas statinėse tapo svarbiausia norvegiško akvavito gamybos proceso dalimi. Iš šių spirito varyklų receptų galima spręsti, kad akvavitai galėjo būti brandinami nuo 20 iki 30 metų siekiant pagaminti aukščiausios kokybės produktus.

1916 m. Norvegijoje įstatymais buvo uždrausta gaminti ir vartoti spiritinius gėrimus. 1927 m. panaikinus prohibiciją, norvegiškų alkoholinių gėrimų gamintojus kontroliavo Norvegijos Vyriausybė, kuri įtvirtino valstybinę alkoholio gamybos monopoliją ir perėmė teises į visus ankstesnius alkoholinių gėrimų receptus, į įrangą ir prekės ženklų teises. Per 78 gamybos monopolijos metus iki 2005 m. produkto plėtojimo ir šios kategorijos produktų priežiūros veikla nebuvo pritaikoma prie rinkos reikalavimų. Tai reiškia, kad prieš prohibiciją veikusių spiritinių gėrimų gamintojų receptai per šį laikotarpį daugiausia išliko nepakitę. Siekiant apsaugoti tradicinius norvegiškus akvavito gamybos metodus ir užtikrinti, kad bet koks „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ pavadintas produktas atitiktų nurodytus reikalavimus, priimti Norvegijos teisės aktai, kuriais nustatomi brandinimo statinėse gaminant gėrimą „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ reikalavimai.

2005 m. panaikinus gamybos monopoliją, įsisteigė keletas naujų gamintojų, gaminančių įvairius norvegiškus akvavitus pagal tradicinius pirmiau aprašytus gamybos metodus.

Kalbant apie tarptautinę akvavito gamybą, būtent sistemingas brandinimas statinėse išskiria norvegišką akvavitą iš kitų akvavitų. Šis faktas tiek istoriniu požiūriu, tiek pastaraisiais metais taip pat nulėmė geros norvegiško akvavito kokybės reputaciją tarptautiniu mastu. Norvegiški akvavitai pelnė keletą apdovanojimą tokiuose pasauliniuose konkursuose kaip San Fransisko pasaulinis alkoholinių gėrimų konkursas („San Francisco World Spirits Competition“), Kinijos vyno ir alkoholinių gėrimų konkursas („China Wine & Spirits Award“), Tarptautinis vyno ir spiritinių gėrimų konkursas („International Wine & Spirits Competition“), Tarptautinis alkoholinių gėrimų konkursas („International Spirits Challenge“), Berlyno tarptautinis alkoholinių gėrimų konkursas („Berlin International Spirits Competition“), Niujorko alkoholinių gėrimų konkursas („New York Spirit competition“), Briuselio tarptautinė paroda („Brussel Inernational exposition“ (1897 m.), Kopenhagos pasaulinė paroda („Copenhagen world fair“) (1888 m.), Pasaulinė paroda Bergene („World fair in Bergen“) (1898 m.) ir Jungtinės Karalystės pasaulinė paroda („UK world Expo“) (1907 m.).

Ypatinga kokybė

„Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ yra savitas akvavitas, kuriam pagaminti naudojama keletas skirtingų prieskonių distiliatų receptų, maišymo receptų, įvairios trukmės brandinimo metodų ir skirtingų maišymo po brandinimo receptų. Kiekvienas iš šių etapų yra labai svarbus norint sukurti tipiškų savybių turintį norvegišką akvavitą.

Gamybos procesas

Naudojami prieskoniai

Alkoholinio gėrimo savybėms itin didelę reikšmę turi prieskonių distiliatams gaminti naudojamų prieskonių pasirinkimas.

Prieskonių distiliacija

Distiliatams gaminti naudojamų pakartotinio distiliavimo aparatų dydis ir forma turi įtakos gaminamam prieskonių distiliatui, taigi lemia galutinio produkto savybes. Skirtingų gamintojų distiliavimo aparatų dydis ir forma skiriasi, todėl kiekvieno akvavito gamintojo produktas yra savitas. Taip pat skirtingi gamintojai pasirenka nevienodą prieskonių distiliato „širdies“ dalį ir taip suteikia norvegiškiems akvavitams dar daugiau išskirtinumo.

Brandinimas statinėse

Brandinimo statinėse etapu gėrimas įgauna skonį, aromatą ir juslinius komponentus, būdingus tik produktui „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“. Dėl skonio junginių, patenkančių į gėrimą brandinimo statinėje metu, norvegiškas akvavitas, geriamas kambario temperatūros, priešingai nei statinėje nebrandinti akvavitai, kurie paprastai geriami atšaldyti.

Žmogiškieji veiksniai

Gėrimą „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“ gaminančių žmonių patirtis ir žinios yra labai svarbios norint išgauti plačiai žinomas tradicines spiritinio gėrimo savybes.

Distiliuotojas

Disitliuotojas vadovauja naudojamų prieskonių distiliatų gamybai. Distiliuotojo patirtis ir žinios yra labai svarbios siekiant išgauti reikiamos kokybės prieskonių distiliato „širdies“ dalį.

Maišytojas

Maišytojas pasitelkia savo uoslės, skonio pojūčius ir žinias, kad galėtų sumaišyti akvavitą prieš jį brandinant statinėse. Brandinimo rezultatas priklauso nuo maišytojo gebėjimo numatyti brandinimo procesą ir instinktyvaus žinojimo, kaip brandinimas paveiks akvavitą. Pasibaigus brandinimui, maišytojo kompetencija yra labai svarbi, kad sumaišant statinių turinį būtų galima gauti pastovios aukštos kokybės produktą.

7.   Europos Sąjungos, nacionalinės ir (arba) regioninės nuostatos

Pagrindiniai reikalavimai nustatyti Reglamente (EB) Nr. 110/2008, įtrauktame į EEE susitarimą ir įgyvendintame 2006 m. spalio 11 d. Norvegijos reglamento Nr. 1148 dėl spiritinių ir aromatizuotų gėrimų 2 dalyje.

Bet kuris produktas, pažymėtas ir platinamas pavadinimu „Norsk Akevitt“ / „Norsk Aquavit“ / „Norsk Akvavit“ / „Norwegian Aquavit“, yra apsaugotas specialiomis Norvegijos reglamento dėl spiritinių ir aromatizuotų gėrimų III skyriaus 6a dalies nuostatomis ir todėl turi atitikti šių nuostatų reikalavimus:

pagal Norvegijos reglamento 6a dalį reikalaujama, kad akvavitas būtų gaminamas Norvegijoje, 95 % gamyboje naudojamos bulvių žaliavos būtų išauginta Norvegijoje ir kad etilo alkoholis ir akvavitas būtų pagaminti Norvegijoje. Be to, akvavitas turi būti brandinamas Norvegijoje medinėse statinėse – 6 mėnesius mažesnės nei 1 000 l talpos statinėse arba bent 12 mėnesių didesnės nei 1 000 l talpos statinėse.

8.   Pareiškėjas

Norvegija

Norvegijos žemės ūkio ir maisto ministerija

Box 8007 Dep.

0030 Oslo

Norway

9.   Geografinės nuorodos papildymas

10.   Specialios ženklinimo taisyklės


(1)  OL L 130, 2019 5 17, p. 1.