GENERALINĖS ADVOKATĖS

JULIANE KOKOTT IŠVADA,

pateikta 2013 m. balandžio 18 d. ( 1 )

Byla C‑115/12 P

Prancūzijos Respublika

prieš

Europos Komisiją

„Apeliacinis skundas — Struktūriniai fondai — Europos regioninės plėtros fondas (ERPF) — Sąjungos struktūrinė parama Prancūzijos regionui Martinikai — Finansinės paramos sumažinimas — Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnis — Viešieji pirkimai — Procedūrų dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių koordinavimas — Privačios įstaigos sudarytos darbų pirkimo sutarties tiesioginis subsidijavimas — Sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai — Privačių asmenų eksploatuojamo viešbučio renovavimas ir išplėtimas“

I – Įvadas

1.

Kokiomis aplinkybėmis privačių asmenų statybos projektams, dideliu mastu subsidijuojamiems arba remiamiems viešojo sektoriaus, turi būti taikoma pirkimų procedūra pagal Sąjungos viešųjų pirkimų teisę? Šiuo, iki šiol galutinai neišaiškintu teisiniu klausimu Teisingumo Teismo prašoma šiame apeliaciniame procese pareikšti nuomonę dėl Europos struktūrinių fondų lėšų naudojimo.

2.

Šis ginčas prasidėjo dėl 2003 metais Prancūzijos regione Martinikoje vykdyto privataus statybos projekto, kuriuo turėjo būti renovuota ir išplėsta privačios įmonės eksploatuojama poilsiavietė. Šis statybos projektas buvo daugiau nei 50 % finansuojamas viešojo sektoriaus, be kita ko, ir Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) lėšomis.

3.

Kai buvo konstatuota, kad minimas statybos projektas buvo įgyvendintas prieš tai nesurengus viešojo pirkimo procedūros, kaip ji suprantama pagal Sąjungos viešųjų pirkimų teisę, Europos Komisija 2010 m. liepos 28 d. Sprendimu C(2010) 5229 nusprendė nebefinansuoti šio projekto iš ERPF lėšų ( 2 ) (toliau – ginčijamas sprendimas). Komisija šiuo atžvilgiu rėmėsi principu, kad parama iš Europos struktūrinių fondų gali būti užtikrinama tik tokiems projektams, kurie atitinka Bendrijos politiką, be kita ko, ir politiką viešųjų pirkimų srityje. Nuo to laiko tarp Prancūzijos ir Komisijos vyksta ginčas dėl to, ar pagal viešųjų pirkimų teisę tikrai reikalaujama surengti viešojo pirkimo procedūrą statybos darbams, skirtiems tam tikrai privačiai poilsiavietei renovuoti ir išplėsti.

4.

Šiuo atveju reikšminga yra tai, ar aptariama poilsiavietė viešųjų pirkimų teisėje gali būti priskiriama prie „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų“ kategorijos. Specialiai tokių objektų atžvilgiu viešųjų pirkimų teisės nuostatų turi būti laikomasi ir tada, jeigu tokių objektų statybą užsako privatūs asmenys, tačiau vykdytinas projektas yra daugiau nei 50 % subsidijuojamas iš viešųjų lėšų.

5.

Be to, keliamas klausimas, ar mokesčių lengvatos gali būti laikomos tiesioginiu subsidijavimu, kaip jis suprantamas pagal minėtas nuostatas.

II – Teisinis pagrindas

6.

Šios bylos teisinį pagrindą sudaro Direktyva 93/37/EEB ( 3 ). Jos 2 straipsnis suformuluotas taip ( 4 ):

„1.   Valstybės narės imasi būtinų priemonių, užtikrinančių, kad perkančiosios organizacijos laikytųsi šios direktyvos arba užtikrintų, kad šios direktyvos būtų laikomasi tais atvejais, kai perkančioji organizacija daugiau kaip 50 % tiesiogiai finansuoja sutartį, sudarytą su kitu subjektu.

2.   1 dalis taikoma tik toms sutartims, kurios priskiriamos Bendrosios Europos Bendrijų ekonominės veiklos rūšių klasifikacijos nomenklatūros (NACE) 50 klasės 502 grupei, taip pat sutartims, susijusioms su ligoninių, sporto, laisvalaikio ir poilsio objektų, mokyklų bei aukštųjų mokyklų pastatų ir administracijos tikslams naudojamų pastatų statybos darbais.“

7.

Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į Direktyvos 93/37/EEB 1 straipsnio a punktą, kuris suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

a)

„viešojo darbų pirkimo sutartys“ – tai atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys, kurios tarp rangovo ir perkančiosios organizacijos, kaip ji apibrėžta b punkte, sudarytos raštu ir kurių tikslas – atlikti arba kartu atlikti ir suprojektuoti darbus, <….> arba atlikti darbą, apibrėžtą c punkte, arba <…> atlikti darbą, atitinkantį perkančiosios organizacijos nurodytus reikalavimus.“

8.

Direktyvos 93/37/EEB nuostatos šioje byloje taikytinos remiantis Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1260/1999, nustatančiu bendrąsias nuostatas dėl Sąjungos struktūrinių fondų ( 5 ). Nuostatoje „Suderinamumas“ nustatyta:

„Veikla, kurią finansuoja fondai arba teikia EIB arba kitas finansinis instrumentas, atitinka Sutarties nuostatas, pagal ją patvirtintus dokumentus ir Bendrijos politiką bei priemones, tarp jų konkurencijos, valstybės užsakymų skyrimo, aplinkos apsaugos ir jos gerinimo, nelygybės panaikinimo bei vyrų ir moterų lygybę skatinančias taisykles.“

III – Bylos aplinkybės

9.

Société martiniquaise des villages de vacances (toliau – SMVV) Prancūzijos regione Martinikoje eksploatuoja Club Méditerranée priklausančią poilsiavietę „Les Boucaniers“. 2003 metais SMVV nusprendė šią poilsiavietę renovuoti ir išplėsti. Statybos darbai buvo įvertinti 49,98 milijonų eurų.

10.

Šiam projektui Martinikos regionas skyrė apie 2,5 milijonų eurų subsidijų, o Prancūzijos valstybė patvirtino mokesčių lengvatas, siekiančias apie 16,69 milijonų eurų ( 6 ). 2004 m. spalio 18 d. Sprendimu C(2004) 4142 Europos Komisija skyrė 12,46 milijonų eurų dydžio ERPF finansinę paramą, atitinkančią 24,93 % paramos reikalavimus atitinkančių bendrųjų projekto sąnaudų.

11.

Vis dėlto 2007 metais Europos Audito Rūmai, atlikę patikrinimą, pareiškė prieštaravimą dėl Komisijos sprendimo skirti ERPF lėšas, nes, priešingai, nei reikalaujama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį, nebuvo atliktos „Les Boucaniers“ poilsiavietės renovavimo ir išplėtimo darbų viešųjų pirkimų procedūros, nors projektas iš viso 63,33 % buvo finansuojamas viešojo sektoriaus parama.

12.

Dėl šio Audito Rūmų prieštaravimo prasidėjo ilgas susirašinėjimas, kol galiausiai Komisija 2010 m. liepos 28 d. ginčijamu sprendimu nusprendė visiškai nutraukti ERPF finansinę paramą „Les Boucaniers“ poilsiavietės renovavimo ir išplėtimo projektui. Kadangi minimas statybos projektas buvo subsidijuojamas kaip vientiso programavimo, susijusio su Sąjungos struktūrine pagalba Martinikos regione, dalis ( 7 ), dėl šio Komisijos sprendimo techniniu požiūriu atitinkamai sumažėjo bendras šiam regionui Sąjungos skiriamos struktūrinės pagalbos dydis.

13.

2010 m. spalio 11 d. Prancūzijos pateiktas ieškinys dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo pirmojoje instancijoje nebuvo patenkintas. 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ( 8 ) (toliau – skundžiamas sprendimas) Teismas atmetė Prancūzijos skundą kaip nepagrįstą ir priteisė iš Prancūzijos bylinėjimosi išlaidas.

IV – Procesas Teisingumo Teisme

14.

2012 m. kovo 1 d. Prancūzijos Respublika apskundė Bendrojo Teismo sprendimą nagrinėjamu apeliaciniu skundu. Ji Teisingumo Teismo prašo:

panaikinti visą 2011 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą byloje Prancūzija prieš Komisiją, T‑488/10,

priimti galutinį sprendimą dėl ginčo, panaikinant 2010 m. liepos 28 d. Komisijos sprendimą C(2010) 5229, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui.

15.

Komisija savo ruožtu prašo:

pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antrą dalį ir trečiojo pagrindo pirmą dalį pripažinti nepriimtinomis, o šio prašymo nepatenkinus – nepagrįstomis, atmesti apeliacinį skundą ir

priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

16.

Teisingumo Teisme apeliacinis skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka ir 2013 m. kovo 11 d. vykusiame teismo posėdyje.

V – Apeliacinio skundo vertinimas

17.

Nesutikdama su Bendrojo Teismo sprendimu, Prancūzija apeliaciniame skunde pateikia iš viso tris pagrindus, kuriuose, pirma, nagrinėja „tiesioginių subsidijų“ sąvoką bei „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų“ sąvoką, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį (pirmasis ir trečiasis apeliacinio skundo pagrindas), ir, antra, reiškia kaltinimus dėl faktinių aplinkybių iškraipymo bei dėl neleistino ginčijamo sprendimo motyvų pataisymo (antrasis apeliacinio skundo pagrindas). Toliau pirmiausia nagrinėsiu antrąjį apeliacinio skundo pagrindą, o vėliau – pirmąjį ir antrąjį apeliacinio skundo pagrindus.

A – Antrasis apeliacinio skundo pagrindas: kaltinimas dėl ginčijamo sprendimo iškraipymo ir motyvų pataisymo

18.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Prancūzija ginčija skundžiamo sprendimo 43 punkto antrą sakinį. Toje sprendimo vietoje Bendrasis Teismas konstatuoja, kad ginčijamame sprendime nagrinėdama poilsiavietės „Les Boucaniers“ visiško renovavimo projektą Komisija apskritai atsižvelgė į poilsiavietės paskirtį ( 9 ).

19.

Prancūzija kaltina Bendrąjį Teismą, kad iškraipė minėtą ginčijamo sprendimo punktą ir pataisė jo motyvus. Prancūzija mano, kad Komisija ginčijamame sprendime kaip tik atsižvelgė ne į poilsiavietės paskirtį apskritai, o į įvykdytų darbų pobūdį. Tai nurodydama Prancūzija remiasi visų pirma ginčijamo sprendimo 31 ir 32 konstatuojamosiomis dalimis.

20.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Europos Sąjungos teismas, nagrinėdamas ieškinį dėl panaikinimo, bet kuriuo atveju negali ginčijamo akto rengėjo motyvų pakeisti savaisiais ( 10 ). Lygiai taip pat jis negali iškraipyti ginčijamo akto turinio ( 11 ).

21.

Iš esmės kaltinimais dėl ginčijamo sprendimo iškraipymo ir dėl šio sprendimo motyvų pataisymo galiausiai siekiama to paties tikslo. Bendrasis Teismas abiem atvejais kaltinamas ginčijamame sprendime „įžvelgęs“ tai, ko jame nėra. Todėl šie abu kaltinimai gali būti vertinami kartu.

22.

Man atrodo, kad Komisija ginčijamame sprendime ne visai aiškiai išsakė savo nuomonę. Akivaizdu, kad šio sprendimo 31 ir 32 konstatuojamose dalyse labiausiai yra akcentuojami atskiri statybos darbai, įvykdyti renovuojant ir išplečiant poilsiavietę „Les Boucaniers“. Tai teisingai nurodė Prancūzija. Kartu ginčijamame sprendime kalbama ir apie tai, kad šis projektas yra „vienas projektas“ arba „bendras projektas“ (28 ir 31 konstatuojamosios dalys).

23.

Atsižvelgiant į tai negalima atmesti, kad priimdama sprendimą Komisija bendrai įvertino ne tik įvykdytų darbų pobūdį, bet ir poilsiavietės „Les Boucaniers“ paskirtį. Ginčijamą sprendimą bent jau šiuo atžvilgiu galima interpretuoti laisvai, todėl galiausiai negalima tvirtinti, kad Bendrasis Teismas interpretuodamas iškraipė šį sprendimą ( 12 ), lygiai taip pat negalima teigti, kad jis pataisė sprendimo motyvus.

24.

Todėl antrąjį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

B – Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas: „tiesioginių subsidijų “ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalį

25.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Prancūzija priekaištauja Bendrajam teismui dėl to, kad jis neteisingai suvokė „tiesioginių subsidijų“ sąvoką, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalį.

26.

Šis kaltinimas grindžiamas tuo, kad Prancūzijos valstybės „Les Boucaniers“ poilsiavietei renovuoti ir išplėsti skirta parama buvo ne subsidijos pinigais, o mokesčių lengvatos, kurios, be to, pasak Prancūzijos, buvo skirtos ne bendrovei Club Méditerranée, kaip poilsiavietės savininkei, arba SMVV, kaip statybos darbų užsakovei, o fiziniams asmenimis, kurie kaip privačios société en nom collectif ( 13 ) akcininkai investavo į šį statybos projektą ( 14 ).

27.

Prancūzija ginčija, kad tokios mokesčių lengvatos gali būti laikomos „tiesioginėmis subsidijomis“, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalį, visų pirma todėl, kad šios lengvatos neturi subsidijoms būdingų bruožų, ir, antra, dėl to, kad šios lengvatos neturi jokio poveikio tiesioginėms subsidijoms. Vertinimą tikslinga pradėti nuo pastarosios aplinkybės.

1. Dėl „tiesioginių“ subsidijų sąvokos (pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)

28.

Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo antroje dalyje nagrinėjama „tiesioginių“ subsidijų sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalį, ir ja siekiama paneigti skundžiamo sprendimo 36 ir 37 punktus. Prancūzija teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą, nes mokesčių lengvatas statybos darbų sutartims laikė tiesioginėmis subsidijomis, nors šios lengvatos nebuvo skirtos nei statybos darbų užsakovui, nei poilsiavietės „Les Boucaniers“ savininkui, o société en nom collectif akcininkams.

a) Priimtinumas

29.

Komisija šią pirmojo apeliacinio skundo dalį laiko nepriimtina, nes, jos manymu, šioje dalyje abejojama dėl Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo ir pateikiama naujų argumentų, kurių Prancūzija nenurodė pirmojoje instancijoje.

30.

Nesutinku su šiuo prieštaravimu.

31.

Pareikšdama kaltinimus Prancūzija nesiekia užginčyti Bendrojo Teismo konstatuotų faktinių aplinkybių dėl mokesčių lengvatų gavėjo, juo labiau kad tokių konstatavimų ginčijamame sprendime nebuvo. Priešingai, Prancūzija, kritikuoja, pirma, Bendrojo Teismo Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalies išaiškinimą ir, antra, konkrečių suteiktų mokesčių lengvatų priskyrimą prie „tiesioginių“ subsidijų kategorijos. Todėl galiausiai turi būti vertinamas Bendrojo Teismo faktinių aplinkybių teisinis kvalifikavimas, kuriam pagal nusistovėjusią teismo praktiką apeliaciniame procese taikoma Teisingumo Teismo kontrolė ( 15 ).

32.

Priešingai, nei mano Komisija, taip pat nėra svarbu, ar Prancūzija yra ką nors pareiškusi dėl „tiesioginių“ subsidijų problematikos jau per procesą pirmojoje instancijoje. Akivaizdu, kad Bendrasis Teismas šį klausimą nagrinėjo ginčijamo sprendimo 36 ir 37 punktuose. Bendrojo Teismo argumentai turi būti prieinami apeliaciniame procese, kad juos būtų galima teisiškai įvertinti. Teismų praktikoje pripažinta, kad Teisingumo Teismas apeliaciniame procese turi teisę vertinti teisinį sprendimą dėl klausimų, kurie jau buvo nagrinėti pirmojoje instancijoje ( 16 ).

33.

Gali būti, kad Prancūzija per procesą pirmojoje instancijoje dar nepareiškė, jog nebuvo teikiamos tiesioginės subsidijos statybos darbų užsakovui arba poilsiavietės savininkui, nes mokesčių lengvatos buvo suteiktos société en nom collectif privatiems akcininkams. Tačiau šiuo klausimu pakanka nurodyti, kad bylos šalims leidžiama nagrinėjant ginčą plėtoti savo argumentus su sąlyga, kad nepakistų nagrinėjamos bylos dalykas ( 17 ). Šioje byloje negalima įžvelgti pavojaus, kad pakis nagrinėjamos bylos dalykas, nes tiesioginių subsidijų klausimas jau buvo nagrinėtas ginčo proceso pirmojoje instancijoje tvarka.

34.

Todėl antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis yra priimtina.

b) Pagrįstumas

35.

Vis dėlto iš esmės Prancūzijos argumentai yra nepagrįsti.

36.

Jau iš Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad „tiesioginių subsidijų“ buvimas nepriklauso nuo to, kokiems subjektams buvo skirta viešojo sektoriaus parama. Priešingai, tam, kad būtų taikoma Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalis, pakanka, kad darbų pirkimo sutartis, kurią sudaro kita įstaiga nei perkančioji organizacija, yra daugiau nei 50 % tiesiogiai subsidijuojama vienos ar kelių perkančiųjų organizacijų. Kitaip tariant, „tiesioginių subsidijų“ sąvoka yra sietina ne su subjektu, o su objektu.

37.

Prancūzijos pateikta labai siaura „tiesioginių“ subsidijų samprata pernelyg palengvintų galimybes apeiti Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį. Vadovaudamasi šitokiu aiškinimu, perkančioji organizacija galėtų išvengti direktyvoje nustatytų pareigų, skirdama atitinkamam statybos projektui subsidijas ne statybos darbų užsakovui arba užstatomo žemės sklypo savininkui, o su jais ekonomiškai susijusiam subjektui.

38.

Todėl Bendrasis Teismas visiškai teisingai ginčijamo sprendimo 36 ir 37 punktuose atsižvelgė į tai, ar šis projektas buvo tiesiogiai subsidijuojamas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį, o ne į tai, ar subsidijos buvo skiriamos specialiai statybos darbų užsakovui arba poilsiavietės „Les Boucaniers“ savininkui.

c) Tarpinė išvada

39.

Taigi antra pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis yra priimtina, bet nepagrįsta.

2. Dėl „subsidijų“ sąvokos (pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)

40.

Pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis skirta „subsidijavimo“ sąvokai, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 1 dalį, ir yra pateikta dėl ginčijamo sprendimo 24–35 punktų. Prancūzija mano, kad pagal aptariamą nuostatą mokesčių lengvatos negali būti laikomos subsidijomis.

41.

„Subsidijavimo“ sąvoka Direktyvoje 93/37/EEB nėra apibrėžta konkrečiau. Panašiai kaip ir daugelis kitų neapibrėžtų teisinių sąvokų, ši sąvoka gali turėti įvairių reikšmių, priklausančių nuo to, su kokia Sąjungos teisės sritimi ji siejama. Pavyzdžiui, nuostatose dėl Europos Sąjungos vidaus rinkos apsaugos nuo subsidijuojamo importo iš trečiųjų šalių „subsidijų“ sąvoka aiškiai apima ir mokesčių lengvatas ( 18 ). O konkurencijos teisėje mokesčių lengvatos įeina į plačią „valstybės pagalbos“ sąvoką ( 19 ), bet ne į siauresnę „subsidijų“ sąvoką ( 20 ); Subsidijomis konkurencijos teisėje laikomos tik tiesioginės dotacijos.

42.

Taigi, kad Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį būtų galima įgyvendinti, reikia autonomiškai išaiškinti, kokia reikšmė suteiktina šiame straipsnyje vartojamai „subsidijavimo“ sąvokai.

43.

Neabejotina, kad ir patys Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio tikslai, ir reguliavimo kontekstas, į kurį patenka ši nuostata, gali liudyti plataus „subsidijavimo“ sąvokos, kuri nebūtinai turi būti taikoma tik tiesioginėms viešojo sektoriaus subsidijoms, tačiau gali apimti ir kitas paramos priemones, pavyzdžiui, kaip antai aptariamas mokesčių lengvatas, aiškinimo naudai. Tai teisingai savo sprendime nurodė Bendrasis Teismas ( 21 ).

44.

Vis dėlto Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio aiškinimas negali būti grindžiamas vien šios nuostatos tikslais ir reguliavimo kontekstu, o turi būti atsižvelgiama į nuostatos priėmimo istoriją. Būtent dėl šios priėmimo istorijos, man atrodo, šioje byloje Bendrasis Teismas yra padaręs neteisingas išvadas.

45.

Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata Europos viešojo darbų pirkimo sutarčių teisėje pirmą kartą buvo numatyta Direktyvos 71/305/EEB ( 22 ), iš dalies pakeistos Direktyva 89/440/EEB ( 23 ), 1a straipsnyje ( 24 ).

46.

Dėl Direktyvos 71/305/EEB 1a straipsnio pažymėtina, kad ir Komisija, ir Europos Parlamentas iš pradžių buvo linkę jį aiškinti labai plačiai ir šis aiškinimas neapsiribojo vien tiesioginėmis subsidijomis. Taigi Komisija siūlė 1a straipsniu apimti visas tiesiogines ir netiesiogines darbų pirkimo sutarčių finansavimo formas ( 25 ). Per pirmąjį Parlamento skaitymą suderintoje pozicijoje dėl 1a straipsnio vis dar buvo laikomasi labai plataus „finansavimo“ sąvokos aiškinimo. Šioje per pirmąjį Parlamento skaitymą suderintoje pozicijoje dėl 1a straipsnio buvo netgi apibrėžta „finansavimo“ sąvoka, kuri, be viešųjų subsidijų, aiškiai apėmė ir mokesčių lengvatas ( 26 ).

47.

Vis dėlto Europos Tarybos galiausiai priimtoje Direktyvos 71/305/EEB 1a straipsnio formuluotėje nebeapsiribojama bendrai statybos darbų finansavimu ir tik nurodoma, jog tokios sutartys turi būti tiesiogiai subsidijuojamos perkančiosios organizacijos.

48.

Taigi Europos Taryba, kaip tuometinė Bendrijos teisės aktų leidėja, – kitaip, nei siūlė Komisija, ir kitaip, nei buvo išdėstyta per pirmąjį Parlamento skaitymą suderintoje pozicijoje, – nusprendė Direktyvos 71/305/EEB 1a straipsnį formuluoti siaurai, t. y. vengti plačios „finansavimo“ sąvokos ir tik nurodyti, kad statybos darbų pirkimo sutartims numatoma daugiau kaip 50 % perkančiosios organizacijos tiesioginių subsidijų.

49.

Tai patvirtina ir Tarybos ir Komisijos bendra deklaracija dėl Direktyvos 71/305/EEB 1a straipsnio priėmimo, kuri buvo pridėta prie Tarybos protokolo. Šioje deklaracijoje patvirtinama, kad 1a straipsnis turi apimti „visas įvairias tiesioginių subsidijų formas“ ( 27 ). Tačiau iš šios deklaracijos nematyti, kad, be tiesioginių subsidijų, į 1a straipsnio taikymo sritį turėtų patekti ir kitos lengvatos, pavyzdžiui, mokesčių lengvatos, arba kad tokios mokesčių lengvatos būtų laikomos tiesioginėmis subsidijomis, kaip tvirtina Komisija per procesą Teisingumo Teisme.

50.

Atsižvelgiant į tai, Bendrojo Teismo ( 28 ) ir Komisijos teisinė pozicija, kad Direktyvos 71/305/EEB 1a straipsnyje pateikta nuoroda į tiesioginį subsidijavimą „aiškiai ir išskirtinai“ siekiama neapimti netiesioginių subsidijų, o ne kaip nors apriboti šios nuostatos taikymo sritį, neįtikina. Remiantis šiais argumentais, neįmanoma paaiškinti, kodėl Europos Taryba į šios nuostatos formuluotę specialiai įtraukė tik subsidijas ir nepaliko prieš tai vartotos daug bendresnės „finansavimo“ sąvokos.

51.

Atsižvelgiant į prieš tai išdėstytą nuostatos priėmimo istoriją, Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnyje – identiško turinio nuostatoje, kuria buvo pakeistas Direktyvos 71/305/EEB 1a straipsnis, – įtvirtintą „tiesioginių subsidijų“ sąvoką būtų sunkoka suvokti taip plačiai, kad ji apimtų ir mokesčių lengvatas. Nėra jokio pagrindo manyti, kad teisės aktų leidėjas „subsidijų“ sąvokai ketino suteikti tokią plačią prasmę.

52.

Taigi Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kad, nepaisydamas prieš tai išdėstytos Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio priėmimo istorijos, į šios nuostatos taikymo sritį įtraukė ir paprastas mokesčių lengvatas.

53.

Tai reiškia, kad pirma pirmojo apeliacinio skundo pagrindo dalis pagrįsta. Jau vien dėl šios priežasties skundžiamo sprendimo panaikinimas yra pateisinamas. Neįskaičiavus poilsiavietei „Les Boucaniers“ renovuoti ir išplėsti Prancūzijos valstybės suteiktos mokesčių lengvatos, viešojo sektoriaus tiesioginių subsidijų dalis šiam statybos projektui nebesiekia 50 % ribos, numatytos Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnyje ( 29 ).

C – Trečiasis apeliacinio skundo pagrindas: „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai “, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį

54.

Trečiasis Prancūzijos pateiktas apeliacinio skundo pagrindas susijęs su „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų“ sąvoka, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį. Prancūzija kaltina Bendrąjį Teismą, kad jis per plačiai išaiškino šią sąvoką ir neatsižvelgė į tai, kad minimoje nuostatoje kalbama tik apie darbų pirkimo sutartis, kurios, viena vertus, skirtos sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų naudotojų kolektyviniams poreikiams tenkinti (šiuo klausimu žr. 1 dalį), kita vertus – yra susijusios su perkančiosios organizacijos tiesioginiais ekonominiais interesais (šiuo klausimu žr. 2 dalį).

1. Dėl sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų naudotojų kolektyvinių poreikių svarbos (trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis)

55.

Pirmoje trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje yra ginčijami skundžiamo sprendimo 56–63 punktai. Prancūzija kaltina Bendrąjį Teismą, kad neįvertino, jog sporto, poilsio ir laisvalaikio objektais, kaip jie suprantami pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį, laikytini tik tokie objektai, kurie yra skirti kolektyviniams jų naudotojų poreikiams.

a) Priimtinumas

56.

Komisija šią pirmą trečiojo apeliacinio skundo dalį laiko nepriimtina, nes Prancūzija per procesą pirmojoje instancijoje nepateikė argumentų dėl sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų „naudotojų kolektyvinių poreikių“ ir rėmėsi „perkančiosios organizacijos įprastų poreikių“ kriterijumi.

57.

Šios pretenzijos nepagrįstos. Tiesa, kad Prancūzija „naudotojų kolektyvinių poreikių“ kriterijumi nepasinaudojo per procesą pirmojoje instancijoje (bet kuriuo atveju rašytinėje proceso dalyje), tačiau iki šiol buvo už tai, kad Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalis taikytina sutartims, savo pobūdžiu patenkančioms į perkančiosios organizacijos įprastų poreikių sritį. Tačiau dabar pateikta nuoroda į kolektyvinius naudotojų poreikius yra tik Prancūzijos argumentų išplėtojimas, nekeičiantis nagrinėjamos bylos dalyko, todėl priimtinas apeliaciniame procese ( 30 ).

58.

Tai reiškia, kad pirma trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalis priimtina.

b) Pagrįstumas

59.

Ši pirma trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalis iš esmės susijusi su šalių ginču dėl to, ar „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų“ sąvoka atsižvelgiant į Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį turi būti aiškinama siaurai, ar plačiai.

60.

Minimą sąvoką Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime nusprendė aiškinti plačiai, pavadinęs šį aiškinimą „funkciniu išaiškinimu“ ( 31 ). Pagal šį išaiškinimą į viešojo darbų pirkimo sutarčių teisės taikymo sritį patenka ir tokios darbų pirkimo sutartys, kurios susijusios su privačiomis poilsiavietėmis, kaip antai Club Méditerranée priklausanti „Les Boucaniers“, tačiau visada su sąlyga, kad darbai jose yra daugiau nei 50 % subsidijuojami tiesiogiai perkančiosios organizacijos.

61.

Šitoks „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų“ sąvokos išaiškinimas neįtikina.

i) Būtinybė siaurai aiškinti sąvoką „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai“

62.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalies formuluotė yra taikytina ir tokioms poilsiavietėms, kokios yra ginčijamos. Vis dėlto tam prieštarauja ir Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio tikslas, ir kontekstas, kuriuo remiantis minimi sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai šia nuostata įtraukiami į direktyvos taikymo sritį.

63.

Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsniu viešojo darbų pirkimo sutarčių teisės taikymas nėra išplečiamas bendrai visiems privatiems statybos projektams, jeigu tik jie daugiau nei 50 % subsidijuojami valstybės lėšomis.

64.

Priešingai, Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnis turi tik padėti užkirsti kelią tam, kad nuostatos dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių ir jomis siekiami tikslai tam tikrose dalykinėse srityse nebūtų apeinami ( 32 ). Todėl 2 straipsniu į direktyvos taikymo sritį kaip tik yra įtraukiami konkrečių dalykinių sričių privatūs statybos projektai, jeigu jie daugiau nei 50 % yra tiesiogiai subsidijuojami perkančiosios organizacijos. Tai, kad ši nuostata nėra apibendrinanti, tačiau įtvirtina baigtinį sąrašą, rodo formuluotės „galioja tik“ vartojimas Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnyje.

65.

Be to, palyginus su kitoms Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalyje minimomis dalykinėmis sritimis matyti, kad ji apima tik sutartis, susijusias su transporto infrastruktūra ( 33 ) arba visuomeniniais pastatais (mokyklos, aukštosios mokyklos, ligoninės) ar pačios perkančiosios organizacijos naudojamais pastatais (administraciniai pastatai).

66.

Atsižvelgiant į tai, Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalies sąvoka „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai“ taip pat turi būti aiškinama siaurai, taip, be kita ko, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs ir dėl kitų Europos Sąjungos viešųjų pirkimų nuostatų ( 34 ). Kitaip, nei mano Komisija, tokiu požiūriu nesiekiama Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalyje „įžvelgti“ dar vieno papildomo Sąjungos teisės aktų leidėjo nenumatyto kriterijaus. Priešingai, tik griežtas sąvokos „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai“ aiškinimas atitiks nuostatos tikslą ir reguliavimo kontekstą, kuriam esant šią sąvoką Direktyvoje 93/37/EEB vartoja teisės aktų leidėjas. Į tai visiškai teisingai dėmesį atkreipė Prancūzija.

ii) Siauro sąvokos „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai“ aiškinimo kriterijai

67.

Net jeigu reikia sutikti su Prancūzijos nuomone, kad Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalyje vartojamą sąvoką „sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai“ reikia aiškinti siaurai, nesu įsitikinusi, kad tos valstybės narės nurodyti kriterijai yra tinkamos tokio aiškinimo gairės.

68.

Sporto, poilsio ir laisvalaikio objektų „naudotojų kolektyvinių poreikių patenkinimo“ kriterijus, kuriuo remiasi Prancūzija šiame apeliaciniame procese, atrodo pernelyg neapibrėžtas, kad galėtų būti laikomas tinkamu kriterijumi aiškinant ir taikant Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį. Be to, daugelis šioje nuostatoje minimų įstaigų (mokyklos, aukštosios mokyklos, ligoninės, tačiau taip pat sporto, poilsio ir laisvalaikio objektai) paprastai yra skirti (be kita ko, bent jau) naudotojų individualiems poreikiams patenkinti ( 35 ). Galiausiai ne tiek svarbu tai, ar patenkinami „individualūs“ ar „kolektyviniai“ naudotojų interesai, kiek tai, ar aptariamų pastatų suteikimas dispozicijai yra susijęs su visuomenės interesais.

69.

Taip pat Prancūzijos per procesą pirmojoje instancijoje pasiūlytas „perkančiosios organizacijos įprastų poreikių“ kriterijus nėra tinkamas. Šis kriterijus yra per vienpusiai pritaikytas tradicinėms viešųjų įstaigų užduotims ir juo neatsižvelgiama į aplinkybę, kad šios užduotys laikui bėgant gali keistis ir plėstis. Siekiant tinkamai išaiškinti Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį, reikia atsižvelgti ir į šį aspektą.

70.

Todėl siūlau Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį aiškinti taip, kad į šios nuostatos taikymo sritį patektų tik tie privatūs statybos projektai, kuriuos subsidijuoja perkančiosios organizacijos, vykdančios su bendrųjų visuomenės interesų įgyvendinimu susijusias užduotis. Bendrieji visuomenės interesai yra Sąjungos teisės koncepcija ( 36 ), kuri, be kita ko, yra pakankamai atvira tam, kad, viena vertus, būtų atsižvelgiama į įvairiausius atskirų valstybių narių ir gausybės jų regionų poreikius ir, kita vertus, kad taip pat būtų paisoma viešosioms įstaigoms tenkančių užduočių naujausių tendencijų. Be to, taip būtų užtikrinta viešųjų pirkimų teisės ir Europos konkurencijos teisės vienovė.

71.

Net jeigu nei Prancūzija, nei Komisija šioje byloje konkrečiai nenurodė bendrųjų visuomenės interesų kriterijaus, tai nekliudo Teisingumo Teismui juo remtis aiškinant ir taikant Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalį. Teismas nėra „proceso šalių ruporas“ ( 37 ). Todėl jis negali būti įpareigotas atsižvelgti tik į tuos argumentus, kuriuos šalys pateikė savo reikalavimams pagrįsti, antraip kartais jam galėtų tekti pagrįsti savo sprendimą klaidingais teisiniais argumentais ( 38 ).

72.

Jeigu Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalis būtų aiškinama taip, kad ši nuostata apima ne visus sporto, poilsio ir laisvalaikio objektus, o tik tuos, kurie skirti bendriesiems visuomenės interesams, pavyzdžiui, viešieji parkai, sporto aikštės, bibliotekos ir muziejai, Bendrasis Teismas šioje byloje padarė teisinę klaidą.

73.

Taigi trečiojo apeliacinio skundo pagrindo pirma dalis yra pagrįsta.

2. Dėl perkančiosios organizacijos tiesioginių ekonominių interesų (trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis)

74.

Antroje trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalyje Prancūzija konkrečiai ginčija skundžiamo sprendimo 64 punktą. Ji mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes nusprendė, kad sąvoka „[darbų pirkimo] sutartys“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį, turi būti aiškinama nepriklausomai nuo šios direktyvos 1 straipsnio a punkte esančios „viešojo darbų pirkimo sutarčių“ sąvokos. Prancūzijos nuomone, ir direktyvos 1 straipsnio a punktas, ir Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnis reglamentuoja tik tas darbų pirkimo sutartis, kurios susijusios su perkančiųjų organizacijų tiesioginiais ekonominiais interesais.

75.

Prancūzijos pateikti argumentai yra įtikinami.

76.

Darbų pirkimo sutartys, kaip jos suprantamos pagal Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnį, nuo sutarčių, minimų šios direktyvos 1 straipsnio a punkte, skiriasi tik tuo, kad šias sutartis sudaro ne perkančiosios organizacijos, o kitos įstaigos, visų pirma privačios įmonės, daugiau nei 50 % subsidijuojamos perkančiosios organizacijos.

77.

Jau vien dėl Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio formuluotėje vartojamos sąvokos „darbų pirkimo sutartys“ atsiranda sąsaja su sąvokos apibrėžtimi, kuri 1 straipsnio a punkte yra nustatyta visai direktyvai ir nuo kurios iš esmės priklauso būtent šios direktyvos dalykinė taikymo sritis.

78.

Ir Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio tikslai liudija tokio „darbų pirkimo sutarčių“ sąvokos aiškinimo naudai, kuris orientuotas į direktyvos 1 straipsnio a punkte įtvirtintą bendrą apibrėžtį. Direktyvos 2 straipsniu siekiama užkirsti kelią tam, kad įtraukiant privačius asmenis būtų nesilaikoma Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės nuostatų ( 39 ). Taigi į direktyvos 2 straipsnio taikymo sritį negali patekti jokios kitos darbų pirkimo sutartys, išskyrus tokias, dėl kurių viešųjų pirkimų procedūra turėtų būti rengiama ir tuomet, jeigu jas vietoj privataus asmens sudarytų pati perkančioji organizacija.

79.

Taigi, jeigu Direktyvos 93/37/EEB 1 straipsnio a punkte reglamentuojamu bendru atveju apie darbų pirkimo sutartį galima kalbėti tik tada, kai perkančioji organizacija yra tiesiogiai ekonomiškai suinteresuota atliktais darbais ( 40 ), taip juo labiau yra specialiuoju Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnyje reglamentuojamu atveju. Ir atlikti darbai į Direktyvos 93/37/EEB taikymo sritį gali būti įtraukti tik tada, kai perkančioji organizacija, šiuos darbus subsidijuojanti daugiau nei 50 %, turi su tais darbais susijusių tiesioginių ekonominių interesų.

80.

Kaip nurodė Teisingumo Teismas, tiesioginius ekonominius interesus galima įžvelgti tada, kai yra numatyta, kad perkančioji organizacija įgyja pastatytino objekto nuosavybės arba naudojimo teisę, arba kai ji gauna ekonominę naudą ar patiria ekonominę riziką, susijusią su objekto būsimu naudojimu ( 41 ). Nagrinėjamoje byloje, kurioje perkančioji organizacija, suteikdama struktūrinę paramą, tik finansiškai rėmė privatų statybos projektą, tokių prielaidų daryti negalima.

81.

Vien aplinkybės, kad privatus statybos projektas gali turėti teigiamą poveikį bendram regiono ekonominiam vystymuisi, o taip galėtų įvykti renovuojant ir išplečiant privačią poilsiavietę, vis dėlto nepakanka, kad būtų galima pagrįsti tam tikros viešosios įstaigos, tiesiogiai subsidijavusios šį statybos projektą, tiesioginius ekonominius interesus. Viešojo sektoriaus investuotojai dėl pačių suteiktų statybos paslaugų bet kuriuo atveju turi netiesioginių ekonominių interesų.

82.

Taigi ir šiuo atžvilgiu Bendrasis Teismas padarė teisinę klaidą dėl Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo. Todėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo antra dalis taip pat pagrįsta.

3. Baigiamoji pastaba dėl trečiojo apeliacinio skundo pagrindo

83.

Dėl abiejų trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalių Komisija dar teigia, kad plačiu Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalies aiškinimu, kokį pasirinko Bendrasis Teismas, siekiama užtikrinti nešališką viešųjų lėšų paskirstymą ( 42 ).

84.

Galima sutikti, kad ir ši pozicija yra vienas iš tikslų, kurių siekiama Europos Sąjungos viešųjų pirkimų teisės nuostatomis. Vis dėlto ir šio tikslo paisymas negali lemti sistemai prieštaraujančio plataus Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Teisės aktų leidėjas yra nusprendęs minimą tikslą įgyvendinti taip, kad Direktyvos 93/37/EEB nuostatos būtų taikomos ne visiems, o tik tam tikriems privatiems statybos projektams.

85.

Taip pat reikėtų priminti, kad jau pagrindinėms Europos vidaus rinkos laisvėms, t. y. įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas, taikomas diskriminacijos draudimas, kuris taip pat siejamas su skaidrumo reikalavimu ( 43 ). Šiais principais net už viešųjų pirkimų direktyvų taikymo srities ribų užkertamas kelias perkančiosioms organizacijoms viešosiomis lėšomis subsidijuoti arba finansuoti privačius statybos projektus neskaidriais arba diskriminuojamais būdais. Šiam tikslui pasiekti Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnio 2 dalis neturi būti aiškinama plačiai.

D – Santrauka

86.

Kadangi reikia pritarti pirmojo apeliacinio skundo pagrindo pirmai daliai ir abiem trečiojo apeliacinio skundo pagrindo dalims, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.

VI – Sprendimas dėl pirmojoje instancijoje pareikšto ieškinio

87.

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmą pastraipą Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą.

88.

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas visapusiškai įvertino Prancūzijos per procedūrą pirmojoje instancijoje pareikštus ieškinio pagrindus. Be to, bylos šalys ir per procedūrą Bendrajame Teisme, ir per apeliacinį procesą Teisingumo Teisme turėjo galimybę pareikšti savo pozicijas dėl visų šiam sprendimui priimti reikšmingų aspektų. Faktinių aplinkybių irgi nereikia toliau aiškintis. Todėl šioje bylos stadijoje galima priimti sprendimą.

89.

Jeigu Direktyvos 93/37/EEB 2 straipsnis būtų aiškinamas ir taikomas taip, kaip siūlau šioje išvadoje aiškindama pirmąjį ir trečiąjį apeliacinio skundo pagrindus ( 44 ), Prancūzijos pareikštas ieškinys dėl sprendimo panaikinimo yra pagrįstas. Viena vertus, šis ieškinys yra pagrįstas dėl to, kad privati poilsiavietė „Les Boucaniers“ nebuvo subsidijuojama daugiau nei 50 %, jeigu neatsižvelgiama į Prancūzijos valstybės suteiktas mokesčių lengvatas. Kita vertus, ši poilsiavietė negali būti laikoma sporto, poilsio ir laisvalaikio objektu, kaip jis suprantamas pagal minėtą nuostatą. Net jeigu būtų daroma prielaida, kad ir vietiniai Martinikos gyventojai kartais kaip dienos svečiai atlygintinai naudojasi poilsiavietės poilsio ir pramogų paslaugomis, ši poilsiavietė savo pobūdžiu yra viešbutis, skirtas tik privatiems interesams tenkinti ir neteikiantis jokių paslaugų, susijusių su bendraisiais visuomenės interesais.

90.

Todėl ginčijamą Komisijos sprendimą reikia panaikinti (SESV 264 straipsnio 1 dalis).

VII – Išlaidos

91.

Pagal Procedūros reglamento 184 straipsnio 2 dalį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teisingumo Teismas priima galutinį sprendimą byloje, išlaidų klausimą sprendžia Teisingumo Teismas ( 45 ).

92.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio reglamento 184 straipsnio 1 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė.

93.

Pareikšdama ieškinį dėl panaikinimo per procedūrą pirmojoje instancijoje Prancūzija prašė priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Kadangi Komisija šią bylą dėl sprendimo panaikinimo pralaimėjo, ji turi sumokėti procedūros pirmojoje instancijoje išlaidas.

94.

Tačiau apeliaciniame procese Prancūzija neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų. Todėl šiuo atžvilgiu atrodo teisinga abiem bylos šalims nurodyti pačioms padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

VIII – Išvada

95.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui:

1.

Panaikinti 2011 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Prancūzija prieš Komisiją, T‑488/10.

2.

Panaikinti 2010 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimą C(2010) 5229.

3.

Europos Komisija padengia bylinėjimosi pirmojoje instancijoje išlaidas. Be to, kiekviena šalis padengia savo patirtas bylinėjimosi išlaidas.


( 1 ) Originalo kalba: vokiečių.

( 2 ) 2010 m. liepos 28 d. Europos Komisijos sprendimas C(2010) 5229 sumažinti Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) paramą, skirtą pagal Bendrijų struktūrinių fondų paramos bendrojo programavimo dokumentą tikslui Nr. 1 siekti Martinikos regione, Prancūzija.

( 3 ) 1993 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyva 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 2 t., p. 163). Ši direktyva buvo panaikinta ir pakeista 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 6 sk., 7 t., p. 132), kuri turėjo būti perkelta iki 2006 m. sausio 31 dienos. Šioje byloje dar turi būti taikoma Direktyva 93/37/EEB, į kurios taikymo sritį laiko atžvilgiu patenka paramos iš ERPF skyrimas statybos projektui, skirtam poilsiavietei „Les Boucaniers“ renovuoti ir išplėsti.

( 4 ) Turinio atžvilgiu iš esmės tokia pati nuostata dabar yra įtvirtinta Direktyvos 2004/18/EB 8 straipsnyje, kuriame šios nuostatos taikymas numatytas ne tik darbų pirkimo sutartims, bet ir paslaugų pirkimo sutartims, tačiau abiem atvejais tik nuo tam tikros finansinės sutarties vertės.

( 5 ) 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1260/1999, nustatantis bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų (OL L 161, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 14 sk., 1 t., p. 31).

( 6 ) Šios mokesčių lengvatos grindžiamos Prancūzijos Code général des impôts (Bendrojo mokesčių kodekso) 199 straipsnio undecies B I.

( 7 ) 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimu C(2000) 3493 Komisija 2000–2006 metams patvirtino ne didesnę kaip 17,5 milijonų eurų dydžio ERPF paramą, skirtą pagal Bendrijų struktūrinių fondų paramos bendrojo programavimo dokumentą tikslui Nr. 1 siekti Prancūzijos regione Martinikoje.

( 8 ) 2011 m. gruodžio 16 d. Sprendimas Prancūzija prieš Komisiją (T‑488/10).

( 9 ) Proceso kalba ginčijamo sprendimo 43 punktas yra išdėstytas taip: „Il convient de rappeler que, afin d’examiner si les marchés de travaux en cause portaient sur des travaux de bâtiment relatifs aux équipements sportifs, récréatifs et de loisirs au sens de l’article 2, paragraphe 2, de la directive 93/37, il y a lieu de se baser sur la vocation d’ensemble du club Les Boucaniers et non sur les travaux entrepris. À cet égard, il convient de relever que, en examinant, dans la décision attaquée, le projet consistant en une rénovation complète du club Les Boucaniers, la Commission a analysé l’applicabilité de l’article 2, paragraphe 2, de la directive 93/37 en ce sens“.

( 10 ) 2000 m. sausio 27 d. Sprendimas DIR International Film ir kt. prieš Komisiją („DIR“, C-164/98 P, Rink. p. I-447, 38 ir 49 punktai), 2006 m. birželio 1 d. Sprendimas P&O European Ferries (Vizcaya) ir Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją (C-442/03 P ir C-471/03 P, Rink. p. I-4845, 60 ir 67 punktai), 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimas British Aggregates prieš Komisiją (C-487/06 P, Rink. p. I-10515, 141 punktas) ir 2013 m. sausio 24 d. Sprendimas Frucona Košice prieš Komisiją (C‑73/11 P, 89 punktas).

( 11 ) Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Teisingumo Teismas apeliaciniame procese nagrinėja, ar Bendrasis Teismas neiškraipė faktų ir įrodymų (žr., pavyzdžiui, 2007 m. sausio 18 d. Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą, C-229/05 P, Rink. p. I-439, 35 ir 37 punktus; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Industrias Químicas del Vallés prieš Komisiją, C-326/05 P, Rink. p. I-6557, 57 punktą ir 2011 m. birželio 9 d. Sprendimo Comitato „Venezia vuole vivere“ prieš Komisiją, C-71/09 P, C-73/09 P ir C-76/09 P, Rink. p. I-4727, 152 ir 153 punktus).

( 12 ) Šiuo klausimu, dėl tam tikro dokumento, kurį buvo galima įvairiai interpretuoti, žr. 2011 m. vasario 10 d. Sprendimą Activision Blizzard Germany prieš Komisiją (C-260/09 P, Rink. p. I-419, 54 punktas).

( 13 ) Pagal Prancūzijos teisę société en nom collectif (SNC) yra prekybos bendrovė, kurios akcininkai asmeniškai atsako visu savo turtu.

( 14 ) Komisija tvirtina priešingai, kad mokesčių lengvatos société en nom collectif buvo skirtos nagrinėjamam statybos projektui.

( 15 ) 1994 m. birželio 1 d. Sprendimas Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. (C-136/92 P, Rink. p. I-1981, 49 punktas), 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimas JCB Service prieš Komisiją (C-167/04 P, Rink. p. I-8935, 106 punktas), 2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Komisija prieš Schneider Electric (C-440/07 P, Rink. p. I-6413, 191 punktas) ir 2012 m. liepos 19 d. Sprendimas Taryba prieš Zhejiang Xinan Chemical Industrial Group (C‑337/09 P, 55 punktas).

( 16 ) 15 išnašoje minėto Sprendimo Komisija prieš Brazzelli Lualdi ir kt. 59 punktas; 2008 m. gruodžio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Département du Loiret (C-295/07 P, Rink. p. I-9363, 95 punktas) ir 2011 m. lapkričio 16 d. Sprendimas Bank Melli Iran prieš Tarybą (C-548/09 P, Rink. p. I-11381, 122 punktas).

( 17 ) 1994 m. spalio 20 d. Sprendimas Scaramuzza prieš Komisiją (C-76/93 P, Rink. p. I-5173, 18 punktas), 11 išnašoje minėto Sprendimo PKK ir KNK prieš Tarybą 64 punktas, 2010 m. balandžio 15 d. Sprendimas Gualtieri prieš Komisiją (C-485/08 P, Rink. p. I-3009, 37 punktas) ir 2010 m. lapkričio 18 d. Sprendimas NDSHT prieš Komisiją (C-322/09 P, Rink. p. I-11911, 41 punktas).

( 18 ) 2009 m. birželio 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 597/2009 dėl apsaugos nuo subsidijuoto importo iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių (OL L 188, 2009, p. 93) 3 straipsnis.

( 19 ) Pavyzdžiui, jau 1974 m. liepos 2 d. Sprendime Italija prieš Komisiją (173/73, Rink. p. 709, 28 punktas) išaiškinta, kad priemonė į SESV 107 straipsnio taikymo sritį (buvęs EEB sutarties 92 straipsnis) nepatenka ne vien dėlto, kad ji galbūt yra mokestinio pobūdžio; be to, žr. 2009 m. lapkričio 17 d. Sprendimą Presidente del Consiglio dei Ministri (C-169/08, Rink. p. I-10821, 58 ir 66 punktai).

( 20 ) Tai, kad „subsidijų“ sąvoka yra siauresnė nei „pagalbos“ sąvoka, išplaukia, be kita ko, iš 1961 m. vasario 23 d. Sprendimo De Gezamenlijke Steenkolenmijnen in Limburg prieš Hohe Behörde (30/59, Rink. p. 3, 43), 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Ispanija prieš Komisiją (C-276/02, Rink. p. I-8091, 24 punktas) ir iš 2011 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus (C-279/08 P, Rink. p. I-7671, 86 punktas).

( 21 ) Pirmiausia žr. ginčijamo sprendimo 32 ir 33 punktus.

( 22 ) 1971 m. liepos 26 d. Tarybos Direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, 1971, p. 5).

( 23 ) 1989 m. liepos 18 d. Tarybos direktyva 89/440/EEB, kuria iš dalies keičiama Direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 210, p. 1).

( 24 ) Skundžiamame sprendime klaidingai minimas Direktyvos 89/440 1a straipsnis; iš tiesų kalbama apie Direktyvos 71/305, iš dalies pakeistos Direktyva 89/440, 1a straipsnį.

( 25 ) Komisijos pasiūlyme priimti Tarybos direktyvą, kuria iš dalies keičiama Direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (KOM(86) 679 galutinis), ši nuostata buvo įtvirtina 2a straipsnyje, kurio pirma dalis suformuluota taip: „Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų šios direktyvos nuostatų laikymąsi tais atvejais, kai investicijos darbų pirkimo sutartims, kurias sudaro kiti nei 1 straipsnio b punkte apibrėžti teisės subjektai, visiškai arba iš dalies, tiesiogiai arba netiesiogiai finansuojamos viešosiomis lėšomis“.

( 26 ) Per pirmąjį skaitymą Parlamentas buvo už tokią formuluotę, kuri tuo metu turėjo būti įterpta dar į Direktyvos 71/305/EEB 2a straipsnį (OL C 167, 1988, p. 65): „Valstybės narės imasi reikiamų priemonių, kad užtikrintų šios direktyvos nuostatų laikymąsi tais atvejais, kai perkančiosios organizacijos <...> didžiąja dalimi finansuoja investicijas darbų pirkimo sutartims, kurias sudaro kiti nei 1 straipsnio b punkte apibrėžti teisės subjektai. Finansavimu laikoma: <...> viešųjų subsidijų skyrimas, <...> palūkanų subsidijų skyrimas paskolos suteikimo atveju, <...> mokesčių lengvatų suteikimas, <...> statybų lengvatų suteikimas“.

( 27 ) Šioje prie protokolo pridėtoje deklaracijoje numatyta: „Taryba ir Komisija patvirtina, kad atitinkamoms darbų pirkimo sutartims taikant 1a straipsnį reikia kiek įmanoma atsižvelgti į visas egzistuojančias tiesioginių subsidijų formas, įskaitant Bendrijos subsidijas“.

( 28 ) Skundžiamas sprendimas, 35 punkto pabaiga.

( 29 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 9–11 punktus.

( 30 ) Šiuo klausimu žr. šios išvados 17 punkte nurodytą teismų praktiką.

( 31 ) Skundžiamas sprendimas, pirmiausia 30 punkto pabaiga ir 59 punktas.

( 32 ) 2000 m. gruodžio 7 d. generalinio advokato P. Léger išvada byloje Ordine degli Architetti delle Province di Milano e Lodi ir kt. (C-399/98, Rink. p. I-5409, 106 punktas); taip pat žr. skundžiamo sprendimo 30 punktą.

( 33 ) Tai yra sutartys, priklausančios Bendrojo Europos Bendrijų ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriaus 50 klasės 502 grupei (NACE), kuriuo remiamasi Direktyvoje 93/37/EEB.

( 34 ) Žr., pavyzdžiui, nusistovėjusioje teismo praktikoje taikomą siaurą „viešojo pirkimo sąvokos“ aiškinimą, kad ši sąvoka neapimtų kvazi vidaus sandorių, išplaukiantį iš 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Teckal (C-107/98, Rink. p. I-8121, 50 punkto antras sakinys).

( 35 ) Apsilankymas ligoninėje priklauso nuo tam tikro naudotojo sveikatos būklės, taigi yra labai individualus. Atitinkamai švietimo įstaigų lankymas visiškai arba iš dalies priklauso nuo atskirų asmenų individualių savybių ir pomėgių.

( 36 ) Žr., pavyzdžiui, Komisijos komunikatą „Europos bendros svarbos paslaugos“ (OL C 17, 2001, p. 4; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 54) ir pranešimą „Dėl bendrojo intereso paslaugų Europoje“, kurį Komisija pateikė Europos Tarybai Lakene (KOM[2001] 598 galutinis).

( 37 ) Šitokios nuomonės laikėsi jau generalinis advokatas P. Léger 1998 m. balandžio 2 d. išvadoje byloje Parlamentas prieš Gutiérrez de Quijano y Lloréns (C-252/96 P, Rink. p. I-7421, 36 punktas).

( 38 ) Šiuo klausimu žr. 2004 m. rugsėjo 27 d. Nutartį UER prieš M6 ir kt. (C‑470/02 P, neskelbiama Rinkinyje, 69 punktas) ir 2010 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Švedija prieš API ir Komisiją (C-514/07 P, C-528/07 P ir C-532/07 P, Rink. p. I-8533, 65 punktas).

( 39 ) Žr. šios išvados 64 punktą.

( 40 ) Žr. 2010 m. kovo 25 d. Sprendimą Helmut Müller (C-451/08, Rink. p. I-2673, 49, 54, 57 ir 58 punktai), 2010 m. liepos 15 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C-271/08, Rink. p. I-7091, 75 punktas), priimtus dėl Direktyvos 2004/18/EB, kuria buvo pakeista Direktyva 93/37/EEB.

( 41 ) Šiuo klausimu žr. 40 išnašoje minėto Sprendimo Helmut Müller 50–52 punktus. Netiesioginių ekonominių interesų kriterijų neseniai nagrinėjo generalinis advokatas M. Wathelet savo 2013 m. balandžio 11 d. išvadoje byloje Komisija prieš Nyderlandus (C‑576/10, dar nepaskelbta Rinkinyje, 108–113 punktai); taip pat žr. 2009 m. lapkričio 17 d. generalinio advokato P. Mengozzi išvadą byloje Helmut Müller (minėta 40 išnašoje, 46–62 punktai).

( 42 ) Komisija remiasi skundžiamo sprendimo 31 punktu.

( 43 ) 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimas Telaustria ir Telefonadress (C-324/98, Rink. p. I-10745, 60–62 punktai), 2005 m. liepos 21 d. Sprendimas Coname (C-231/03, Rink. p. I-7287, 16 ir 17 punktai) ir 2010 m. balandžio 13 d. Sprendimas Wall (C-91/08, Rink. p. I-2815, 68 punktas).

( 44 ) Žr. šios išvados 54–82 punktus.

( 45 ) Vadovaujantis bendruoju principu, pagal kurį naujos procesinės normos taikomos visiems jų įsigaliojimo momentu nagrinėjamiems teisminiams ginčams (nusistovėjusi teismo praktika, žr., pavyzdžiui, 1981 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Meridionale Industria Salumi ir kt., 212/80-217/80, Rink. p. 2735, 9 punktas), sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų nagrinėjamu atveju turi būti priimtas remiantis 2012 m. rugsėjo 25 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamentu, kuris įsigaliojo 2012 m. lapkričio 1 d. (žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Taryba prieš Bamba, C‑417/11 P, 91–92 punktus). Tačiau atitinkamų normų turinys nesiskiria nuo 1991 m. birželio 19 d. Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio antros pastraipos, taikomos kartu su 118 straipsniu ir 122 straipsnio pirma pastraipa.