Šalys
Sprendimo motyvai
Rezoliucinė dalis

Šalys

Sujungtose bylose T‑208/08 ir T‑209/08

Gosselin Group NV, buvusi Gosselin World Wide Moving NV , įsteigta Dernėje (Belgija), atstovaujama advokatų F. Wijckmans ir S. De Keer,

ieškovė byloje T‑208/08,

Stichting Administratiekantoor Portielje, įsteigta Roterdame (Nyderlandai), atstovaujama advokato D. Van hove,

ieškovė byloje T‑209/08,

prieš

Europos Komisiją, atstovaujamą A. Bouquet ir F. Ronkes Agerbeek,

atsakovę,

dėl prašymo panaikinti 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimą C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos), iš dalies pakeistą 2009 m. liepos 24 d. Komisijos sprendimu C(2009) 5810 galutinis, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – dėl prašymo panaikinti arba sumažinti ieškovėms skirtą baudą

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija),

kurį sudaro teisėjai S. Papasavvas, einantis pirmininko pareigas, N. Wahl ir A. Dittrich (pranešėjas),

posėdžio sekretorius J. Plingers, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2010 m. balandžio 29 d. posėdžiui,

priima šį

Sprendimą

Sprendimo motyvai

Faktinės aplinkybės

1. Ginčo dalykas

1. Pagal 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimą C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos) (toliau – Sprendimas), kurio santrauka paskelbta 2009 m. rugpjūčio 11 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 188, p. 16), Gosselin Group NV dalyvavo kartelyje, sudarytame Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje, pagal kurį tiesiogiai ir netiesiogiai nustatytos kainos, pasidalyta rinka ir manipuliuota kvietimo teikti pasiūlymus procedūra. Europos Bendrijų Komisija pažymi, kad kartelis veikė beveik 19 metų (nuo 1984 m. spalio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn.). Jo narės nustatė kainas, klientams teikė netikras sąmatas (toliau – tariamos sąmatos) ir už atmestus pasiūlymus vienos kitoms atlygindavo pasinaudodamos finansinių kompensacijų sistema (toliau – komisiniai mokesčiai).

2. Ieškovės

2. Ieškovė byloje T‑208/08 Gosselin Group (toliau – Gosselin ) buvo įsteigta 1983 m. ir šiuo pavadinimu veikia nuo 2007 m. gruodžio 20 d. 92 % Gosselin akcijų valdo ieškovė byloje T‑209/08, t. y. Stichting Administratiekantoor Portielje (toliau – Portielje ), o 8 % – Vivet en Gosselin NV . 99,87 % pastarosios akcijų turi Portielje , t. y. komercine veikla nesiverčiantis fondas, kurio akcininkai yra šeimos nariai, kad būtų užtikrintas vientisas valdymas.

3. Per 2006 m. birželio 30 d. pasibaigusius finansinius metus Gosselin konsoliduota pasaulinė apyvarta buvo 143 639 000 EUR, o Portielje konsoliduota pasaulinė apyvarta – 0 EUR.

3. Administracinė procedūra

4. Remiantis Sprendimu, Komisija pradėjo procedūrą savo iniciatyva, nes turėjo informacijos, pagal kurią tam tikros tarptautinio perkraustymo sektoriuje veikiančios Belgijos bendrovės dalyvavo susitarimuose, galinčiuose pažeisti EB 81 straipsnyje nustatytą draudimą.

5. Todėl 2003 m. rugsėjo mėnesį, remiantis 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio [EB 81] ir [EB 82] straipsnius (OL 13, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnio 3 dalimi, buvo atlikti patikrinimai įmonėse Allied Arthur Pierre NV , Interdean NV , Transworld International NV ir Ziegler SA . Po šių patikrinimų Allied Arthur Pierre pateikė prašymą atleisti nuo baudos arba ją sumažinti pagal Komisijos pranešimą apie atleidimą nuo baudų ir baudų sumažinimą kartelių atveju (OL C 45, 2002, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 155). Allied Arthur Pierre pripažino, jog buvo susitarimų dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų dalyvė, išvardijo dalyvavusius konkurentus, tarp kurių nurodė ir konkurentą, apie kurį Komisijos tarnybos anksčiau nežinojo, ir pateikė žodinius pareiškimus patvirtinančius dokumentus.

6. Pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [EB] 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsnį antikonkurenciniuose susitarimuose dalyvavusioms įmonėms, konkurentams ir profesinei organizacijai raštu buvo išsiųsti keli prašymai pateikti informacijos. 2006 m. spalio 18 d. buvo priimtas pranešimas apie kaltinimus ir apie jį pranešta tam tikroms bendrovėms. Visi asmenys, kuriems jis buvo skirtas, į jį atsakė. Šių asmenų atstovai, išskyrus Amertranseuro International Holdings Ltd , Stichting Administratiekantoor Portielje , Team Relocations Ltd ir Trans Euro Ltd atstovus, rėmėsi savo teise susipažinti su Komisijos byloje esančiais dokumentais, prieinamais tik Komisijos patalpose. Jiems buvo leista susipažinti nuo 2006 m. lapkričio 6 d. iki lapkričio 29 d. Posėdis įvyko 2007 m. kovo 22 d.

7. 2008 m. kovo 11 d. Komisija priėmė Sprendimą.

4. Sprendimas

8. Komisija tvirtina, kad Sprendimo adresatės, tarp jų ir ieškovė, dalyvavo kartelyje, sudarytame Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų sektoriuje, arba yra už jį atsakingos. Kartelio dalyvės nustatė kainas, pasidalijo klientus ir manipuliavo teikiamais pasiūlymais bent jau nuo 1984 m. iki 2003 m. Todėl jos padarė vieną ir tęstinį EB 81 straipsnio pažeidimą.

9. Komisijos teigimu, atitinkamos paslaugos apima tiek fizinių asmenų, t. y. privačių asmenų ar įmonės arba viešosios institucijos darbuotojų, turto perkraustymą, tiek įmonių ar viešųjų institucijų turto perkraustymą. Šiems perkraustymams būdinga tai, kad buvo perkraustoma iš Belgijos arba į Belgiją. Atsižvelgusi ir į tai, kad aptariamų tarptautinio perkraustymo bendrovių buveinės buvo Belgijoje, kur vykdyta ir kartelio veikla, Komisija nusprendė, kad Belgija yra kartelio geografinis centras.

10. Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų kartelio dalyvių bendrą apyvartą 2002 m. Komisija įvertino 41 milijonu EUR. Kadangi sektoriaus vertė buvo įvertinta maždaug 83 milijonais EUR, ji nustatė, kad dalyvavusios įmonės turėjo maždaug 50 % rinkos dalį.

11. Komisija pažymi, kad karteliu visų pirma siekta nustatyti ir išlaikyti dideles kainas ir pasidalyti rinką vienu metu ar paeiliui keletu būdų: sudarant susitarimus dėl kainų, susitarimus dėl rinkos pasidalijimo nustačius netikrų sąmatų sistemą (tariamos sąmatos) ir susitarimus dėl finansinių kompensacijų už atmestus arba nepateiktus pasiūlymus sistemos (komisiniai mokesčiai).

12. Komisija mano, kad nuo 1984 m. iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios kartelis veikė būtent raštu sudarytų susitarimų dėl kainų nustatymo pagrindu. Tuo pačiu metu buvo įvesti komisiniai mokesčiai ir tariamos sąmatos. Komisinis mokestis buvo galutinės kainos, kurią vartotojas turėjo mokėti negavęs lygiavertės paslaugos, užslėptas elementas. Iš tikrųjų šią pinigų sumą sutartį dėl tarptautinio perkraustymo sudariusi bendrovė turėjo sumokėti konkurentams, su kuriais sutartis nesudaryta, už tai, kad šie taip pat pateikė pasiūlymą ar kad jo neteikė. Taigi tai yra tam tikra finansinė kompensacija perkraustymo bendrovėms, su kuriomis sutartis nesudaroma. Kartelio narės vienos kitoms moka komisinius mokesčius už atmestus pasiūlymus ar pasiūlymų nepateikimą ir nurodo fiktyvias paslaugas, o šiuos komisinius sumoka klientai. Komisija tvirtina, kad šie veiksmai turi būti vertinami kaip netiesioginis kainos nustatymas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje.

13. Taip pat šio kartelio narės bendradarbiavo teikdamos tariamas sąmatas, kurios klientams, t. y. už perkraustymą mokantiems darbdaviams, leido klaidingai manyti, kad jie gali rinktis pagal kriterijus, kurie grindžiami konkurencija. Tariama sąmata yra klientui ar asmeniui, kuris kraustosi, perkraustymo paslaugų neketinančios teikti perkraustymo bendrovės pateikiama netikra sąmata. Norinti sudaryti sutartį perkraustymo bendrovė (toliau – siūlanti bendrovė) tariamas sąmatas pateikia tam, kad institucija ar įmonė gautų keletą sąmatų tiesiogiai ar netiesiogiai per ketinantį persikraustyti asmenį. Dėl to siūlanti bendrovė savo konkurentams nurodo kainą, draudimo mokestį ir sandėliavimo išlaidas, kuriuos šie turi nustatyti už paslaugą. Ši kaina, kuri yra didesnė nei siūlančios bendrovės pasiūlyta kaina, vėliau nurodoma tariamoje sąmatoje. Komisijos nuomone, kadangi darbdavys paprastai renkasi mažiausią kainą siūlančią perkraustymo bendrovę, iš esmės dėl to tarptautinio perkraustymo pasiūlymus teikiančios perkraustymo bendrovės iš anksto žino, su kuria iš jų gali būti sudaryta sutartis dėl šio perkraustymo.

14. Be to, Komisija pažymi, kad siūlančios bendrovės prašoma kaina gali būti didesnė, nei būtų kitomis aplinkybėmis, nes kitos su tuo pačiu perkraustymu susijusios bendrovės pateikė tariamas sąmatas, kuriose prašomą kainą yra nurodžiusi siūlanti bendrovė. Sprendimo 233 konstatuojamojoje dalyje Komisija kaip pavyzdį cituoja 1997 m. liepos 11 d. Allied Arthur Pierre vidinį elektroninį laišką, kuriame nurodyta: „klientas paprašė dviejų [sąmatų], taigi mes galime nurodyti didelę kainą“. Todėl Komisija tvirtina, kad teikiant klientams tariamas sąmatas buvo manipuliuojama kvietimo teikti pasiūlymus procedūra, tad visuose pasiūlymuose sąmoningai nurodytos didesnės kainos nei siūlančios bendrovės kaina ir bet kuriuo atveju didesnės nei tos, kurios būtų konkurencijos sąlygomis.

15. Komisija teigia, kad šie susitarimai buvo parengti iki 2003 m. Jos teigimu, šiais sudėtingais veiksmais siekta to paties tikslo – nustatyti kainas, pasidalyti rinką ir taip iškraipyti konkurenciją.

16. Galiausiai Komisija Sprendimo rezoliucinės dalies 1 straipsnyje nusprendė taip:

„Šios įmonės pažeidė [EB] 81 straipsnio 1 dalį, nes tiesiogiai ir netiesiogiai nustatė kainas už tarptautinio perkraustymo paslaugas Belgijoje, pasidalijo šios rinkos dalį ir manipuliavo kvietimo teikti pasiūlymus procedūra per nurodytus laikotarpius:

< ... >

c) [ Gosselin ] – nuo 1992 m. sausio 31 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d.; kartu su [ Portielje ] – nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d.

< ... > “

17. Todėl Sprendimo 2 straipsnio e punktu Komisija Gosselin skyrė 4,5 milijono EUR baudą, iš kurių už 370 000 EUR ji atsako solidariai su Portielje .

18. Sprendime apskaičiuodama baudas Komisija taikė Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėse (OL C 210, 2006, p. 2; toliau – 2006 m. baudų apskaičiavimo gairės) nustatytą metodą.

19. 2009 m. liepos 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2009) 5810 galutinis, iš dalies keičiantį Sprendimą, kiek tai susiję su pardavimo sandorių verte, į kurią turi būti atsižvelgta apskaičiuojant Gosselin ir Portielje nustatytiną baudos bazinį dydį. Todėl Gosselin skirta bauda buvo sumažinta iki 3,28 milijono EUR, iš kurių už 270 000 EUR ji atsako solidariai su Portielje .

Procesas ir šalių reikalavimai

20. Ši byla buvo pradėta ieškiniais, kuriuos ieškovės pateikė Pirmosios instancijos teismo (dabar – Bendrasis Teismas) kanceliarijai 2008 m. birželio 4 d.

21. 2010 m. kovo 5 d. Teismo aštuntosios kolegijos pirmininko nutartimi bylos T‑208/08 ir T‑209/08 buvo sujungtos pagal Procedūros reglamento 50 straipsnį, kad būtų bendrai vykdoma žodinė proceso dalis ir priimtas sprendimas.

22. Susipažinęs su teisėjo pranešėjo pranešimu, Teismas (aštuntoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir Komisijai pateikti tam tikrus klausimus. Per 2010 m. balandžio 29 d. posėdį buvo išklausytos šalių žodinės pastabos ir atsakymai į Teismo pateiktus klausimus.

23. Byloje T‑208/08 Gosselin Teismo prašo:

– panaikinti Sprendimą, kiek jis su ja susijęs,

– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Sprendimo 1 straipsnį, kiek jis su ja susijęs, nes jame nustatyta, kad ji dalyvavo darant tęstinį pažeidimą nuo 1992 m. sausio 31 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d., ir sumažinti 2 straipsniu jai skirtą baudą atsižvelgiant į pakoreguotą trukmę,

– nepatenkinus pirmojo ir antrojo reikalavimų, panaikinti Sprendimo 2 straipsnio e punktą, kiek jis su ja susijęs, ir todėl sumažinti 2 straipsniu skirtą baudą,

– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

24. Byloje T‑209/08 Portielje Teismo prašo:

– panaikinti su ja susijusią Sprendimo dalį,

– nepatenkinus pirmojo reikalavimo, panaikinti Sprendimo 2 straipsnio e punktą, kiek jis su ja susijęs, ir todėl sumažinti 2 straipsniu skirtą baudą,

– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

25. Bylose T‑208/08 ir T‑209/08 Komisija Teismo prašo:

– atmesti ieškinį,

– priteisti iš ieškovių jų pačių patirtas bylinėjimosi išlaidas ir prireikus atitinkamą dalį Komisijos bylinėjimo išlaidų.

Dėl teisės

26. Gosselin pateikia tris ieškinio pagrindus, kuriais siekiama, kad būtų panaikintas Sprendimas arba sumažinta bauda. Portielje , kurią Komisija laiko Gosselin patronuojančia bendrove, pateikia du papildomus ieškinio pagrindus, susijusius su įmonės sąvoka ir su Gosselin padarytų pažeidimų inkriminavimu. Likusi Portielje pateiktų ieškinio pagrindų dalis identiška tiems, kuriuos pateikė Gosselin .

27. Pateikdama pirmines pastabas, susijusias su trečiuoju, ketvirtuoju ir penktuoju ieškinio pagrindais, Portielje pažymi, kad konkurencijos teisę galinčius pažeisti veiksmus atliko tik Gosselin ir kad jai gali būti taikoma atsakomybė tik jei Gosselin gali būti laikoma atsakinga pagal konkurencijos teisę.

1. Dėl „Portielje“ pateiktų pirmojo ir antrojo ieškinio pagrindų, susijusių su EB 81 straipsnio pažeidimu

28. Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą Portielje teigia, kad ji nėra įmonė Bendrijos konkurencijos teisėje nustatyta prasme. Pateikdama antrąjį ieškinio pagrindą Portielje tvirtina, kad ji negali būti laikoma bendrai atsakinga už Gosselin atliktus veiksmus.

Šalių argumentai

Portielje argumentai

29. Portielje teigia, kad ji nėra įmonė Bendrijos konkurencijos teisėje nustatyta prasme, nes nesiverčia ekonomine veikla. Šiuo atžvilgiu ji nurodo, kad neveikia jokioje prekių ar paslaugų rinkoje ir kad tik patikėjimo teise valdo akcijas, kurias anksčiau valdė patys šeimos akcininkai. Šiomis akcijomis negali būti prekiaujama jokioje rinkoje ir Portielje jokia forma nesiūlo valdyti trečiųjų asmenų akcijų. Todėl „stichting“ (fondas), t. y. Portielje , Nyderlanduose neapmokestinta pelno mokesčiu ar apyvartos mokesčiu. Portielje nuomone, tai reiškia, kad tarp jos ir Gosselin nėra patronuojančios bendrovės ir dukterinės bendrovės ryšio.

30. Dublike Portielje pažymi, jog šis ieškinio pagrindas skiriasi nuo antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su tuo, kad Portielje negali būti inkriminuojami Gosselin padaryti pažeidimai.

31. Kiek tai susiję su šiuo antruoju klausimu, Portielje teigia, kad dukterinės bendrovės veiksmų inkriminavimas patronuojančiai bendrovei visada siejamas su išvada, kad iš tikrųjų įgyvendinami valdymo įgaliojimai. Tačiau ji nedarė jokios lemiamos įtakos Gosselin komercinei ar strateginei politikai. Pirma, ji pažymi, kad jos valdyba ( bestuur ) pirmą kartą susirinko 2004 m. lapkričio 5 d., t. y. praėjus gerokai laiko po to, kai pažeidimas buvo nutrauktas. Kadangi per nagrinėjamą laikotarpį neįvyko valdytojų susirinkimų, faktiškai neįmanoma, kad Portielje būtų dariusi įtaką Gosselin . Antra, vienintelė Portielje veikla buvo įgyvendinti balsavimo teisę dėl nagrinėjamų akcijų per Gosselin visuotinį akcininkų susirinkimą. Todėl vienintelė (netiesioginė) Portielje galimybė daryti įtaką Gosselin politikai – pasinaudoti šia balsavimo teise per šios bendrovės visuotinį akcininkų susirinkimą. Tačiau įrodyta, kad per atitinkamą laikotarpį (nuo 2002 m. sausio 1 d. iki rugsėjo 18 d.) nevyko nė vienas Gosselin akcininkų susirinkimas. Trečia, per nagrinėjamą laikotarpį Portielje nedarė jokios įtakos Gosselin valdybos sudėčiai. Gosselin valdybos nariai jais jau buvo prieš tai, kai Portielje patikėjimo teise įgijo Gosselin akcijų.

32. Todėl Portielje mano, kad net jei Komisija galėtų remtis teismų praktikoje nustatyta prezumpcija dėl 100 % valdomų akcijų (1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją , T‑354/94, Rink. p. II‑2111, 79 punktas), ši prezumpcija būtų nuginčyta remiantis tokiais nustatytais duomenimis.

33. Be to, dublike ji teigė, kad tik dalį Portielje ir Gosselin valdybų sudaro tie patys asmenys. Šeši Portielje valdyboje esantys asmenys, t. y. tik pusė jos asmenų, posėdžiavo ir Gosselin valdyboje. Taip pat Portielje veikė pagal savo įstatus, nes 2002 m. metinė ataskaita buvo parengta raštu.

Komisijos argumentai

34. Komisija paaiškino, kad Portielje laikė bendrai atsakinga už Gosselin veiksmus todėl, kad tarp šių dviejų subjektų yra svarbių struktūros ir funkcinių ryšių. Vis dėlto ji Portielje laikė ne savarankiška įmone, o veikiau įmonės sudėtine dalimi, padariusia pažeidimą. Formalus šių dviejų subjektų atskyrimas dėl to, kad jos yra atskiri teisės subjektai, neprieštarauja jų veiksmų vieningumui rinkoje taikant konkurencijos taisykles.

35. Komisija pažymi, jog bendrą Portielje atsakomybę ji iš esmės grindė prezumpcija, nes šis subjektas valdė beveik visą Gosselin kapitalą. Portielje teiginys, kad pirmą kartą valdyba susirinko tik 2004 m. lapkričio 5 d., t. y. kai pažeidimas jau buvo nutrauktas, prieštarauja jos pačios įstatams. Maža to, ši aplinkybė nereiškia, kad Portielje nedarė lemiamos įtakos Gosselin komercinei ar strateginei politikai. Netgi nevykstant valdybos posėdžiams ji galėjo daryti tiesioginę įtaką šiai politikai, nes trys pagrindiniai jos administracijos nariai tuo pačiu metu buvo ir Gosselin valdybos nariai.

Bendrojo Teismo vertinimas

36. Nors Komisija abu Portielje ieškinio pagrindus nagrinėjo kartu, jie turi būti nagrinėjami atskirai.

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo

37. Pateikdama pirmąjį ieškinio pagrindą Portielje teigia, kad ji nėra įmonė Bendrijos konkurencijos teisėje nustatyta prasme. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad tiek EB 81 straipsnis, tiek Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnis taikomi tik įmonių veiksmams (2004 m. sausio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją , C‑204/00 P, C‑205/00 P, C‑211/00 P, C‑213/00 P, C‑217/00 P ir C‑219/00 P, Rink. p. I‑123, 59 punktas).

38. Tačiau atsiliepime į ieškinį pati Komisija pripažįsta, kad Portielje nėra „įmonė, vertinant ją atskirai“.

39. Iš tikrųjų Komisija teigia ir tai, kad Portielje yra įmonės „sudėtinė dalis, padariusi pažeidimą“ ir kad formalus šių dviejų subjektų atskyrimas, dėl to kad jos abi turi atskirą teisinį subjektiškumą, neprieštarauja jų veiksmų vieningumui rinkoje taikant konkurencijos taisykles. Vis dėlto šiais argumentais supainiojamos atskiros sąvokos, t. y. įmonės sąvoka ir dukterinės bendrovės veiksmų inkriminavimo patronuojančiai bendrovei sąvoka.

40. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įmonės sąvoka konkurencijos teisėje turi būti suprantama kaip ekonominis vienetas aptariamo susitarimo dalyko prasme, net jei teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keletas fizinių ar juridinių asmenų (1984 m. liepos 12 d. Sprendimo Hydrotherm, 170/83, Rink. p. 2999, 11 punktas). Remiantis nusistovėjusia teismų praktika, aplinkybė, jog dukterinė bendrovė turi savarankišką teisinį subjektiškumą, dar nereiškia, kad už jos elgesį atsakomybė negali tekti patronuojančiai bendrovei, ypač jeigu dukterinė bendrovė savarankiškai nesprendžia dėl savo elgesio rinkoje, o iš esmės įgyvendina patronuojančios bendrovės nurodymus (1972 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Imperial Chemical Industries prieš Komisiją , 48/69, Rink. p. 619, 132 ir 133 punktai ir 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją , C‑286/98 P, Rink. p. I‑9925, 26 punktas).

41. Vis dėlto minėtose bylose buvo nustatyta, jog patronuojanti bendrovė yra įmonė, nors ji ir nedalyvavo atliekant veiksmus, už kuriuos baudžiama. Ekonominio vieneto sąvoka, kuri gali apimti keletą savarankiškų juridinių asmenų, buvo įvesta tam, kad už vieno teisės subjekto (dukterinės bendrovės) veiksmus galėtų atsakyti kitas (patronuojanti bendrovė), o ne tam, kad būtų pagrįstas patronuojančios bendrovės, kaip įmonės, statusas. Todėl ekonominio vieneto sąvoka negali kompensuoti patronuojančios bendrovės, kaip įmonės, statuso nebuvimo.

42. Vadinasi, EB 81 straipsnį pažeidusios įmonės patronuojanti bendrovė negali būti baudžiama priimant sprendimą pritaikius EB 81 straipsnį, jeigu ji pati nėra įmonė.

43. Todėl reikia išsiaiškinti, ar Portielje yra įmonė.

44. Įmonės sąvoka konkurencijos teisėje apima bet kokį ūkinę veiklą vykdantį vienetą, nepaisant jo teisinio statuso ir finansavimo būdo (1991 m. balandžio 23 d. Teisingumo Teismo sprendimo Höfner ir Elser , C‑41/90, Rink. p. I‑1979, 21 punktas).

45. Šiuo atveju ginčijama tik tai, kad Portielje vykdo ekonominę veiklą.

46. Nustatyta, kad Portielje nevykdo tiesioginės ekonominės veiklos. Šiuo klausimu ji pažymėjo, kad neveikia jokioje prekių ar paslaugų rinkoje ir kad tik patikėjimo teise valdo akcijas, kurias anksčiau valdė patys šeimos akcininkai, kad šiomis akcijomis negali būti prekiaujama jokioje rinkoje ir kad Portielje nesiūlo valdyti trečiųjų asmenų akcijų. Šių teiginių Komisija neginčijo.

47. Tačiau Komisija remiasi Teisingumo Teismo sprendimu ir tvirtina, kad Portielje netiesiogiai dalyvauja Gosselin vykdomoje ekonominėje veikloje. Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai bendrovės kontrolinį akcijų paketą turintis subjektas iš tikrųjų kontroliuoja šią bendrovę tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvaudamas ją valdant, jis turi būti laikomas dalyvaujančiu kontroliuojamos įmonės ekonominėje veikloje. Ir todėl jis pats turi būti laikomas įmone pagal konkurencijos teisę. Tačiau paprasto akcijų ar net jų kontrolinio paketo turėjimo, jei naudojamasi tik akcininko arba dalyvio teisėmis, ir, jei taikoma, dividendų, kaip nuosavybės vaisių, gavimo nepakanka tam, kad jas turintį subjektą būtų galima laikyti užsiimančiu ekonomine veikla (šiuo klausimu žr. 2006 m. sausio 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Cassa di Risparmio di Firenze ir kt ., C‑222/04, Rink. p. I‑289, 111–113 punktus).

48. Todėl reikia išnagrinėti, ar Portielje „tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo“ valdant Gosselin . Šis klausimas labai panašus į tą, kuris pateiktas antrajame ieškinio pagrinde, t. y. dėl lemiamo kriterijaus, ir kuris susijęs su Gosselin veiksmų inkriminavimu Portielje . Iš tikrųjų darant prielaidą, jog Portielje yra įmonė, tam, kad jai būtų galima inkriminuoti Gosselin veiksmus, dar reikia išnagrinėti, ar ji darė lemiamą įtaką Gosselin . Tačiau, priešingai nei Teisingumo Teismas nusprendė šiuo klausimu (žr. paskesnį 52 punktą), jis nenustatė nuginčijamos „dalyvavimo“ prezumpcijos šio sprendimo 47 punkte minėtame Sprendime Cassa di Risparmio di Firenze ir kt. nustatyta prasme. Iš tikrųjų tame sprendime Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui tik pateikė kriterijus, kad šis teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje taikytiną nacionalinę teisę, galėtų vertinti galimą banko akcijas valdančių fondų dalyvavimą valdant banko veikla besiverčiančias bendroves. Todėl šioje byloje nagrinėjamu atveju įrodinėjimo pareiga, t. y. įrodyti „dalyvavimą“, tenka Komisijai.

49. Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Komisija tik pažymėjo, jog Portielje valdo beveik visą Gosselin kapitalą ir kad trys pagrindiniai Portielje administracijos nariai tuo pačiu metu buvo ir Gosselin valdybos nariai. Kitaip tariant, Komisija rėmėsi tik su struktūra susijusiais argumentais, kurie, be to, susiję su atskira lemiamos įtakos darymo sąvoka. Tačiau ji nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad Portielje iš tikrųjų kišosi į Gosselin valdymą.

50. Iš to matyti, kad Komisija neįrodė, jog Portielje yra įmonė EB 81 straipsnyje nustatyta prasme ir kad todėl šios ieškovės pateiktą ieškinio pagrindą reikia priimti.

Dėl antrojo ieškinio pagrindo

51. Išsamumo sumetimais reikia išnagrinėti, ar darant prielaidą, jog Portielje yra įmonė, jai gali būti inkriminuojami Gosselin veiksmai, dėl to, kad ji pastarajai darė „lemiamą įtaką“.

52. Šiuo atžvilgiu Komisija remiasi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią ypatingais atvejais, kai patronuojančiai bendrovei priklauso 100 % pažeidimą padariusios dukterinės bendrovės kapitalo, egzistuoja nuginčijama prezumpcija, kad tokia patronuojanti bendrovė daro lemiamą įtaką dukterinės bendrovės elgesiui (šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG‑Telefunken prieš Komisiją , 107/82, Rink. p. 3151, 50 punktą). Todėl patronuojanti bendrovė, Bendrijos teisme ginčijanti Komisijos sprendimą, kuriuo ji laikoma solidariai atsakinga už dukterinės bendrovės veiksmus, turi paneigti šią prezumpciją ir pateikti dukterinės bendrovės savarankiškumo įrodymų (žr. 2009 m. rugsėjo 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją , C‑97/08 P, Rink. p. I‑8237, 60 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

53. Šioje byloje Portielje taip pat valdo beveik visą Gosselin kapitalą. Tačiau ji iš tikrųjų nuginčijo prezumpciją, kad daro lemiamą įtaką Gosselin .

54. Pirma, Portielje pažymi, kad jos valdyba pirmą kartą susirinko 2004 m. lapkričio 5 d., taigi daugiau nei po dvejų metų nuo pažeidimo pabaigos, t. y. 2002 m. rugsėjo 18 d. Komisija prieštarauja, kad atsižvelgiant į tai, jog Portielje įsteig ta 2001 m. birželio mėn. ir kad jos įstatuose numatytas bent vienas valdybos susirinkimas per metus, tokie veiksmai prieštarautų jos pačios įstatams. Vis dėlto Gosselin akcijų sertifikatai fondui išduoti tik 2002 m. gruodžio 11 d. Be to, pagal Portielje įstatų 5.2 straipsnį sprendimus leidžiama priimti ir raštu. Anot Portielje , iki 2004 m. lapkričio 1 d. tai įvyko tik vieną kartą, t. y. 2003 m. kovo 10 d., siekiant parengti 2002 m. metinį pranešimą, o šiuo klausimu Komisija prieštaravimų nepateikė. Todėl reikia konstatuoti, kad Portielje veikė pagal savo įstatus ir kad tiek 2003 m. kovo 10 d. rašytinė procedūra, tiek 2004 m. lapkričio 5 d. pirmasis oficialus susirinkimas vyko pažeidimui pasibaigus. Vien dėl šios priežasties atmestina galimybė, kad Portielje darė lemiamą įtaką dukterinės bendrovės veiksmams.

55. Antra, vienintelė Portielje veikla – įgyvendinti su nagrinėjamomis akcijomis susijusią balsavimo teisę per Gosselin visuotinį akcininkų susirinkimą. Taigi vienintelė Portielje galimybė daryti įtaką Gosselin politikai buvo naudojimasis šia balsavimo teise per pastarosios visuotinius akcininkų susirinkimus. Tačiau įrodyta, kad per nagrinėjamą laikotarpį (nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d.) neįvyko nė vienas Gosselin akcininkų susirinkimas.

56. Trečia, Portielje pažymi, kad per nagrinėjamą laikotarpį ji visiškai nedarė įtakos Gosselin valdybos sudėčiai. Komisija tvirtina, kad net nevykstant Portielje valdybos posėdžiams ji galėjo daryti tiesioginę įtaką Gosselin komercinei ir strateginei politikai, nes trys pagrindiniai jos administracijos nariai tuo pačiu metu buvo ir Gosselin valdybos nariai. Vis dėlto Portielje teisingai pažymi, kad tik dalį jos valdybos ir Gosselin valdybos sudarė tie patys nariai. Iš šešių Portielje valdybą sudarančių narių tik pusė posėdžiavo ir Gosselin valdyboje. Per nagrinėjamą laikotarpį Portielje nepakeitė Gosselin valdybos sudėties. Gosselin valdybos nariai šią bendrovę valdė jau prieš tai, kai Portielje patikėjimo teise įgijo Gosselin akcijas. Tokia įvykių seka rodo, kad tų narių buvimas valdyboje nereiškia Portielje įtakos.

57. Be to, reikia atmesti teiginį, kad Gosselin valdyboje esantys trys asmenys, atstovaujantys tik pusei Portielje valdybos, kontroliuoja Gosselin ne dėl jos valdytojų statuso, o pasinaudodami Portielje daroma įtaka Gosselin visuotiniam akcininkų susirinkimui. Iš tikrųjų Komisija pripažįsta, kad būtų labai „nenatūralu“, jei pagrindiniai Portielje valdytojai per Gosselin visuotinį akcininkų susirinkimą darytų įtaką šios valdybai – t. y. valdymo organui, kuriame patys posėdžiauja. Bet kuriuo atveju dalies valdybos narių sutapimas nereiškia, kad visos įmonės, kurioms taip pat atstovauja trys Gosselin valdybos nariai tokiu pat pajėgumu, dėl šios priežasties turi būti laikomos Gosselin patronuojančiomis bendrovėmis. Šiuo atveju trys Gosselin valdytojai buvo Portielje savininkai, per kuriuos tik buvo įgyvendinama nuosavybės teisė. Todėl net darant prielaidą, kad šie trys asmenys veikė ne tik kaip Gosselin valdytojai, labai tikėtina, kad jie veikė savo pačių interesais.

58. Iš to, kas pasakyta, matyti, jog Portielje pateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji nedarė lemiamos įtakos Gosselin ar net negalėjo tokios įtakos daryti. Todėl ji nuginčijo šio sprendimo 32 punkte minėtame 1998 m. gegužės 14 d. Sprendime Stora Kopparbergs Bergslags prieš Komisiją ir šio sprendimo 52 punkte minėtame Sprendime Akzo Nobel ir kt. prieš Komisiją nustatytą prezumpciją.

59. Vadinasi, Portielje pirmąjį ir antrąjį ieškinio pagrindus reikia priimti ir panaikinti Sprendimą, kiek jis susijęs su šia ieškove.

2. Dėl „Portielje“ trečiojo ieškinio pagrindo ir „Gosselin“ pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su EB 81 straipsnio pažeidimu

60. Šį ieškinio pagrindą sudaro dvi dalys. Pirmoje dalyje Portielje ir Gosselin ginčija argumentą, kad dėl jų veiksmų buvo labai apribota konkurencija. Antroje dalyje jos ginčija didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

Dėl tariamo didelio konkurencijos apribojimo nebuvimo

Šalių argumentai

61. Ieškovės pažymi, kad Gosselin visiškai nebuvo susitarimo dėl kainų šalis ir todėl visiškai neminima su juo susijusiose Sprendimo konstatuojamosiose dalyse. Gosselin neginčija, kad tam tikrais atvejais ji gavo ar sumokėjo komisinius mokesčius ir kad tai buvo tam tikra finansinė kompensacija perkraustymo bendrovei, su kuria nesudaryta sutartis. Vis dėlto ji tvirtina, kad komisinius mokesčius gavo tik už perkraustymus, dėl kurių ji iš tikrųjų pateikė konkurencingą sąmatą. Todėl, kiek tai susiję su Gosselin , komisinių mokesčių sistema neveikė kartu su klientų pasidalijimo sistema. Be to, ji netaikė minimalių kainų.

62. Gosselin neginčija, kad prašė pateikti ir teikė tariamas sąmatas, bet tvirtina, jog tariamų sąmatų buvo prašoma ar jos teikiamos tik tada, kai ji manė, kad nepavyks sudaryti nagrinėjamos sutarties. Gosselin teigia, kad ji nežino apie tokias tariamas sąmatas, kurių buvo prašoma ar kurios buvo teikiamos ketinančiam kraustytis klientui, – jau pasirinkusiam bendrovę, – to nepaprašius. Ji niekada nemokėjo komisinių mokesčių ir neteikė tariamų sąmatų dėl to paties perkraustymo.

63. Ieškovės tvirtina, jog Sprendime neįrodyta, kad komisiniai mokesčiai ir tariamos sąmatos labai apribojo konkurenciją. Be to, jos teigia, kad Gosselin negali būti laikoma atsakinga už veiksmus, kurių neatliko. Šiuo atžvilgiu jos pabrėžia, kad Gosselin nedalyvavo nė viename kartelio susitikime ir kad ji nežinojo apie susitarimus dėl kainų.

64. Komisija teigia, kad ji visai neturi įrodyti realaus antikonkurencinio poveikio buvimo. Be to, ji ginčija ieškovių teiginius.

Bendrojo Teismo vertinimas

65. Visų pirma reikia konstatuoti, kad, šio ieškinio pagrindo pirma dalis, priešingai nei leidžia manyti jos pavadinimas, nesusijusi nei su vadinamuoju de minimis principu, t. y tuo, kad nedidelės svarbos susitarimams, jeigu jie nežymiai riboja konkurenciją, netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas (šiuo klausimu žr. 1966 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimą LTM, 56/65, Rink. p. 337, p. 360 ir 1969 m. liepos 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Völk, 5/69, Rink. p. 295, 7 punktą), nei su Komisijos pranešimu dėl nedidelės svarbos susitarimų, kurie nežymiai riboja konkurenciją pagal [EB] 81 straipsnio 1 dalį ( de minimis ) (OL C 368, 2001, p. 13; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 125).

66. Ieškovės nurodo antikonkurencinio poveikio įrodymų ir net jokių konkurencijos apribojimų nebuvimą. Be to, jos ginčija Gosselin atsakomybę už veiksmus, kurių ši tvirtina neatlikusi.

– Dėl tariamų konkurencijos apribojimų nebuvimo

67. Kadangi ieškovės ginčija komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų kvalifikavimą kaip konkurencijos apribojimų, reikia pabrėžti, kad šiais dviejų rūšių veiksmais siekiama pasidalyti klientus ir manipuliuoti kvietimų teikti pasiūlymus procedūromis, t. y. dviejų akivaizdžių konkurencijos apribojimų. Iš tikrųjų, kad parengtų tariamas sąmatas, atitinkamos perkraustymo bendrovės keitėsi tokia informacija, kaip antai reikalingų perkraustymų konkreti data ir detalės bei šios paslaugos kainos, nes tariamą sąmatą teikianti įmonė sąmoningai visiškai atsisakė realiai konkuruoti su šios sąmatos pageidaujančia įmone. To pasekmė buvo sudėtinga sistema, dėl kurios dirbtinai pakilo kainos.

68. Iš tikrųjų, kaip Komisija tai įrodė Sprendime, ketinantis kraustytis asmuo suinteresuotas gauti keletą tariamų sąmatų dėl to, kad jam nereikia prašyti parengti kelių pasiūlymų. Todėl kai už perkraustymą moka darbdavys, mažai tikėtina, kad vėliau šis asmuo kreipsis į kitas perkraustymo įmones, kad gautų tikrų sąmatų. Taigi pageidaujama įmonė neturi tikėtis jokios kitų kartelyje dalyvaujančių perkraustymo įmonių konkurencijos, todėl tikėtina, kad ji nustato didžiausias kainas. Už perkraustymą mokanti institucija ar įmonė negali pasinaudoti konkurencija, nors būtent dėl šios priežasties ji prašo pateikti sąmatas. Beje, tokia išvada aiškiai darytina iš Sprendimo 233 konstatuojamojoje dalyje Komisijos cituojamo Allied Arthur Pierre vidinio elektroninio laiško, iš kurio matyti, kad „klientas paprašė dviejų [sąmatų], taigi mes galime nurodyti didelę kainą“.

69. Taip pat dėl komisinių mokesčių neišvengiamai padidėjo kainos, nes su jais susijusios išlaidos buvo perkeliamos klientams. Taigi, priešingai nei teigia ieškovės, šių veiksmų tikslas buvo iškraipyti konkurenciją EB 81 straipsnyje nustatyta prasme.

70. Galiausiai pabrėžtina, kad ketinantis kraustytis asmuo, kuris bendrauja su tiekėju, nėra tikrasis perkraustymo bendrovių klientas. Sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymi, jog už perkraustymą mokanti įmonė ar viešoji institucija turi pasirinkti perkraustymo bendrovę. Tam tikros įmonės ar viešosios institucijos reikalauja pateikti kelis pasiūlymus, būtent siekdamos turėti galimybę rinktis. Todėl reikia atmesti argumentus, kad tariamos sąmatos teiktos dėl to, jog atitiko paklausą rinkoje ar jos buvo teikiamos tik „klientui“ pasirinkus.

71. Taigi kaltinimą, susijusį su tuo, kad nebuvo jokių konkurencijos apribojimų, reikia atmesti.

– Dėl antikonkurencinio poveikio įrodymo

72. Kalbant apie antikonkurencinio poveikio įrodymą, pažymėtina, kad pagal EB 81 straipsnio 1 dalį vertinant susitarimą turi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kuriomis pasireiškia jo poveikis, ir ypač į ekonomines ir teisines aplinkybes, kuriomis veikia atitinkamos įmonės, susijusių gaminių ar paslaugų pobūdį, realias veikimo sąlygas ir atitinkamos rinkos struktūrą (žr. 1998 m. rugsėjo 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją , T‑374/94, T‑375/94, T‑384/94 ir T‑388/94, Rink. p. II‑3141, 136 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

73. Tačiau, kaip Komisija teisingai pažymėjo, iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, jog taikant EB 81 straipsnio 1 dalį nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama riboti, trukdyti ar iškraipyti konkurenciją bendrojoje rinkoje (1966 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją , 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir 1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją , T‑143/89, Rink. p. II‑917, 30 punktas). Todėl pagal EB 81 straipsnio 1 dalį vertinant susitarimą neturi būti atsižvelgiama į konkrečias aplinkybes, kuriomis pasireiškia jo poveikis, jei tai yra susitarimas, kuriuo akivaizdžiai ribojama konkurencija, pavyzdžiui, nustatomos kainos, pasidalijama rinka ar kontroliuojamas realizavimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 72 punkte minėto Sprendimo European Night Services ir kt. prieš Komisiją 136 punktą).

74. Šiuo atveju Gosselin veiksmais buvo akivaizdžiai ribojama konkurencija (žr. pirmesnį 67 punktą). Šiomis aplinkybėmis Komisija neprivalo įrodyti antikonkurencinio poveikio.

– Dėl atsakomybės už rašytinius susitarimus

75. Ieškovės teigia, kad Gosselin negali būti laikoma atsakinga už veiksmus, kuriuos atliekant ji nedalyvavo.

76. Šiuo atžvilgiu nebuvo ginčijama, kad Gosselin dalyvavo dviejose iš trijų Sprendime aprašytų veiksmų rūšių, t. y. buvo susitarimo dėl komisinių mokesčių šalis ir susitarimo dėl tariamų sąmatų šalis. Tačiau ji visiškai nebuvo susitarimo dėl kainų šalis. Nors savo veiksmais dalyvavusi darant pažeidimą įmonė gali būti laikoma atsakinga ir už kitų darant tą patį pažeidimą dalyvavusių įmonių atliktus veiksmus, ji atsako tik už laikotarpį, per kurį dalyvavo darant tą pažeidimą (1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni , C‑49/92 P, Rink. p. I‑4125, 83 punktas). Todėl Gosselin negali būti laikoma atsakinga už veiksmus, kurie buvo nutraukti prieš jai įstojant į kartelį.

77. Tačiau Sprendime Komisija konstatavo, kad Gosselin darė EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą tik per laikotarpį nuo 1992 m. sausio 31 d. iki 2002 m. rugsėjo 18 d. Todėl, kalbant apie dalyvavimo kartelyje trukmę, Komisija tinkamai atsižvelgė į tai, kad ji dalyvavo kartelyje tik nuo 1992 m. Su sunkumu susijęs klausimas bus nagrinėjamas šio sprendimo 134 ir paskesniuose punktuose.

78. Dėl tos pačios priežasties nesvarbus Gosselin teiginys, kad ji nežinojo apie rašytinius susitarimus, nes Sprendime Komisija ją laiko atsakinga tik nuo šios datos.

79. Kiek tai susiję su tariamomis sąmatomis ir komisiniais mokesčiais, reikia nuspręsti, kad Gosselin neišvengiamai turėjo žinoti apie kitų dalyvių neteisėtus veiksmus, nes šie dviejų rūšių veiksmai buvo grindžiami abipusiu bendradarbiavimu su kaskart vis kitu parneriu. Iš tikrųjų ši sistema buvo grindžiama principu do ut des , nes kiekviena mokanti komisinius mokesčius ar teikianti tariamas sąmatas įmonė tikėjosi, kad ateityje pati galės pasinaudoti šia sistema ir gauti komisinius mokesčius ar tariamas sąmatas. Todėl šios priemonės buvo ne pavienės, o vienos kitas papildė.

80. Vadinasi, šią ieškinio pagrindo dalį reikia atmesti.

Dėl tariamo didelio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai nebuvimo

Šalių argumentai

81. Visų pirma ieškovės teigia, kad tokių paslaugų teikimas, kai kliento turtas pervežamas per sieną, negali būti prilyginamas prekių importui ar eksportui.

82. Paskui ieškovės ginčija Komisijos teiginį, kad teikiant nagrinėjamas paslaugas šalių apyvarta viršijo 40 milijonų EUR ribą, numatytą Gairių dėl [EB] 81 ir 82 straipsniuose vartojamos poveikio prekybai sąvokos (OL C 101, 2004, p. 81, toliau – 2004 m. gairės) 53 punkte. Jos, be kita ko, pažymi, kad 540 konstatuojamojoje dalyje minima visa pardavimo sandorių suma yra 21 323 734 EUR, t. y. beveik pusė tos ribos. Kiek tai susiję su 5 % rinkos dalimis, ieškovės pabrėžia, jog tada, kai Komisija nori remtis rinkos dalimis, ji turi apibrėžti nagrinėjamą rinką. Tačiau Sprendime pateiktas „rinkos aprašymas“, bet nėra jokios analizės ar argumentų, leidžiančių teisiškai teisingai apibrėžti nagrinėjamą rinką. Be to, ieškovės teigia, kad jos nepastebėjo nė menkiausio – didelės ar nedidelės – įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai atskyrimo per laikotarpį iki pažeidimo ir per laikotarpį po pažeidimo.

83. Galiausiai ieškovės tvirtina, kad Sprendime nesilaikyta darbo metodo, nurodyto 2004 m. gairių 78–82 punktuose, kuriuose aptariama būtent padėtis, kai kartelis apima vieną valstybę narę.

84. Kiek tai susiję su 2004 m. gairėse numatytomis ribomis, Komisija pažymi, jog gairėse nustatyta faktinė nuginčijama prezumpcija, kad poveikis prekybai yra didelis, kai pasiekta apyvarta viršija 40 milijonų EUR arba kai užimama rinkos dalis viršija 5 %. Komisijos nuomone, 2002 m. kartelio dalyvių bendra apyvarta tarptautinio perkraustymo paslaugų rinkoje buvo apie 41 milijoną EUR. Maža to, remdamasi šios rinkos apimties skaičiavimais Komisija galėjo nustatyti, kad kartelio dalyvių bendra rinkos dalis siekė apie 50 %. Tačiau Sprendimo 540 konstatuojamojoje dalyje baudos dydis nustatytas atsižvelgiant į kiekvienos iš įmonių padėtį.

85. Galiausiai Komisija pažymi, kad nors ieškovėms kyla abejonių dėl turimos rinkos dalies, t. y. apie 50 % apskaičiavimo tikslumo, jos neginčija, kad ši rinkos dalis viršijo 5 %. Bet kuriuo atveju Komisija neprivalo apibrėžti rinkos, jei konstatuoja, kad susitarimo tikslas yra konkurencijos ribojimas bendrojoje rinkoje ir kad jis dėl savo pobūdžio gali paveikti valstybių narių tarpusavio pre kybą.

Bendrojo Teismo vertinimas

86. Visų pirma, kalbant apie kaltinimus, susijusius su galimais skirtumais tarp tarptautinio perkraustymo paslaugų ir prekių importo ir eksporto veiklos, reikia konstatuoti, kad šie skirtumai nesvarbūs nustatant Sąjungos konkurencijos teisės taikymo sritį. Iš tikrųjų sąvoka „valstybių narių tarpusavio prekyba“ yra plati sąvoka, apimanti bet kokią ekonominę veiklą. Netgi tik vienos valstybės narės teritoriją apimantys susitarimai gali patekti į konkurencijos teisės taikymo sritį (šiuo klausimu žr. 1981 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Züchner, 172/80, Rink. p. 2021, 18 punktą ir 2002 m. vasario 19 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wouters ir kt., C‑309/99, Rink. p. I‑1577, 95 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką). Beje, tokia situacija aiškiai nurodyta 2004 m. gairių 78–82 punktuose. Nors ieškovės tvirtina, kad Komisija šiuo atžvilgiu nesilaikė savo pačios gairių, jos nepatikslina, kaip tariamai pažeistos šios taisyklės.

87. Kalbant apie kitus kaltinimus, Komisija tvirtina, kad rinkos apibrėžimo ginčijimas, todėl ir teiginys, kad pasiektos 2004 m. gairių 53 punkte nustatytos ribos, yra netinkami.

88. Tokiems argumentams negalima pritarti.

89. Tiesa, tam, kad taikytų EB 81 straipsnio 1 dalį, Komisija neturi įrodyti susitarimų ar veiksmų, kuriais siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją, realaus antikonkurencinio poveikio (šio sprendimo 73 punkte minėtas Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją ir 73 punkte minėto Sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją 30 punktas, patvirtintas 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją , C‑219/95 P, Rink. p. I‑4411, 12–15 punktais).

90. Vis dėlto pagal nusistovėjusią teismų praktiką EB 81 straipsnio 1 dalis netaikoma, jei kartelio poveikis Bendrijos vidaus prekybai arba konkurencijai nėra „didelis“. Susitarimui netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas, jei šiuo susitarimu tik nedaug apribojama konkurencija arba padaromas tik nedidelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai (šio sprendimo 65 punkte minėtas Teisingumo Teismo sprendimas LTM ; šio sprendimo 65 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Völk 7 punktas ir 1998 m. balandžio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Javico , C‑306/96, Rink. p. I‑1983, 12 ir 17 punktai; 2003 m. kovo 19 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo CMA CGM ir kt. prieš Komisiją , T‑213/00, Rink. p. II-913, 207 punktas).

91. Todėl pagal EB 81 straipsnį priimtame sprendime Komisija yra įpareigota apibrėžti rinką, jei to nepadarius neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas arba suderinti veiksmai gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir ar jų tikslas arba poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas ar iškraipymas (2000 m. liepos 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją , T‑62/98, Rink. p. II‑2707, 230 punktas).

92. Tačiau pateikdamos šį ieškinio pagrindą ieškovės ginčija tai, kaip Komisija vertina šias EB 81 straipsnio taikymo sąlygas, nes rinkos apibrėžimas ir dydis bei turimos rinkos dalys iš tiesų yra tik preliminarūs (šiuo klausimu žr. 1995 m. vasario 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SPO ir kt. prieš Komisiją , T‑29/92, Rink. p. II‑289, 75 punktą).

93. Sprendime siekdama įrodyti, kad buvo padarytas didelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, Komisija remiasi 2004 m. gairėmis, kuriose nurodytos minimalios rinkos dalių ir atitinkamų įmonių konsoliduotos apyvartos ribos. Remiantis šių gairių 55 punktu, norint taikyti 5 % rinkos dalių ribą, numatytą jų 52 ir 53 punktuose, reikia iš anksto apibrėžti nagrinėjamą rinką.

94. Todėl tiek, kiek kaltinimuose, susijusiuose su klaidingu nagrinėjamos rinkos apibrėžimu ir jos dydžio bei atitinkamų įmonių rinkos dalių klaidingu apskaičiavimu, remiamasi didelio poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai vertinimu ir visų pirma 5 % riba, jie nėra netinkami.

95. Be to, Komisija pabrėžia, kad nors ieškovės ginčija bendros rinkos dalies įvertinimo maždaug 50 % tikslumą, jos tiesiogiai neginčija to, kad ši rinkos dalis viršijo 5 %. Kadangi esant 2004 m. gairių 53 punkte nustatytai faktinei prezumpcijai pakanka, kad būtų tenkinama tik viena iš dviejų alternatyvių sąlygų, Komisija mano, jog ieškovių argumentai nepaneigia jos išvados, kad neteisėti veiksmai galėjo padaryti didelę įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Tačiau ieškovės pažymi, kad tada, kai Komisija pageidauja remtis rinkos dalimis, ji atitinkamą rinką turi apibrėžti ekonomiškai pagrįstai. Vadinasi, jos netiesiogiai ginčija, kad viršyta 5 % riba.

96. Todėl reikia išnagrinėti, ar Komisija Sprendime įrodė, kad valstybių narių tarpusavio prekybai buvo padarytas didelis poveikis.

– Dėl tarptautinio pobūdžio

97. Per posėdį Komisija teigė, jog poveikiui prekybai įrodyti pakako to, kad nagrinėjami perkraustymai yra tarptautinio pobūdžio. Vis dėlto reikia konstatuoti, kad šis pobūdis, kuris nebuvo ginčijamas, savaime neįrodo žymaus poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai.

98. Iš tikrųjų, jei kiekvienas tarptautinis sandoris savaime darytų didelį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, didelio poveikio, kuris, beje, yra EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga, sąvoka, įtvirtinta teismų praktikoje, netektų prasmės. Šiuo klausimu Komisija per teismo posėdį taip pat pripažino, kad net tuo atveju, kai pažeidimas padaromas dėl susitarimų ar veiksmų tikslo, reikia, kad šiuo pažeidimu būtų daromas didelis poveikis Bendrijos vidaus prekybai. Be to, tai matyti ir iš 2004 m. gairių, nes jų 53 punkte numatyta faktinė prezumpcija taikoma tik susitarimams ar veiksmams, kurie dėl savo pobūdžio gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

99. Per teismo posėdį Komisija pateikė nuorodą į 1987 m. spalio 1 d. Teisingumo Teismo sprendimą Vereniging van Vlaamse Reisbureaus (311/85, Rink. p. 3801), siekdama paremti savo teiginį, kad tarptautinio perkraustymų pobūdžio savaime pakako jos kompetencijai pagrįsti. Tačiau konstatuotina, kad minėtame sprendime, visų pirma jo 18 punkte, nėra nagrinėjama didelio poveikio prekybai problema. Iš tiesų ši sąvoka tame sprendime netgi neminima.

100. Bet kuriuo atveju Sprendime nėra nurodyta jokių motyvų, kurie būtų grindžiami tik tarptautiniu nagrinėjamų perkraustymų pobūdžiu. Konkrečiai kalbant, tiek iš Sprendimo 372 konstatuojamosios dalies, kurioje neminimas šio sprendimo 99 punkte nurodytas Sprendimas Vereniging van Vlaamse Reisbureaus , formuluotės, tiek iš jos konteksto matyti, kad ja nesiekiama įrodyti, jog prekybai buvo padarytas didelis poveikis.

– Dėl 40 mln. EUR ribos

101. Kiek tai susiję su 2004 m. gairių 53 punkte numatyta 40 mln. EUR riba, ieškovės teisingai teigia, kad reikia skirti apyvartą, priskirtiną tarptautinio perkraustymo subrangovui, ir apyvartą, priskirtiną bendrovei, kuri kontroliuoja tarptautinį perkraustymą. Iš tikrųjų tam, kad įvertinant atitinkamus pardavimo sandorius nebūtų du kartus įtrauktas tas pats skaičius, reikia iš apyvartos, priskirtinos nagrinėjamoms paslaugoms, atimti apyvartą, priskirtiną subrangovui. Priešingu atveju už vieną perkraustymą pastarasis skaičius būtų pirmą kartą įtrauktas į paslaugą kontroliuojančios bendrovės apyvartą ir antrą kartą – į subrangovo apyvartą. Be to, subrangovo apyvarta nebuvo pasiekta perkraustymo paslaugų, skirtų galutiniam vartotojui, rinkoje.

102. Paaiškinimas, kurį Komisija pateikė Sprendimo 530 konstatuojamojoje dalyje tam, kad pateisintų savo sprendimą neatsižvelgti į šiuos pardavimo sandorius apskaičiuojant baudą, beje, yra įtikinamas. Tačiau tai nepaaiškina, kodėl apskaičiuojant rinkos dydį reikėtų du kartus įtraukti tą patį skaičių, siekiant nustatyti, ar buvo padarytas didelis poveikis prekybai. Taigi atliekant šį apskaičiavimą, kaip ir apskaičiuojant bendrą kartelio dalyvių apyvartą, buvo padaryta akivaizdi klaida.

103. Šią išvadą patvirtina Komisijos atsakymai į Teismo klausimus raštu ir žodžiu.

104. Pirma, Komisija mėgino pateikti 2004 m. gairių 54 punktu grindžiamą argumentą. Tačiau šia nuostata tik neleidžiama atsižvelgti į pardavimo sandorius tarp tos pačios grupės bendrovių ir ji visiškai nesusijusi su subrangos klausimu. Ja visų pirma negali būti grindžiamas e contrario argumentas, kurį, atrodo, pateikia Komisija.

105. Antra, rašytiniame atsakyme Komisija teigė, kad jos požiūris „nebūtinai“ lemia tai, jog tas pats perkraustymas įskaičiuojamas du kartus, nes, pirma, tam tikra dalis Belgijos perkraustymo bendrovių kartelyje nedalyvavo ir, antra, tam tikrais atvejais subranga buvo vykdoma užsienio perkraustymo bendrovių vardu. Taigi Komisija netiesiogiai sutinka, kad kitais atvejais dėl šio požiūrio buvo du kartus įtraukiama subrangovų apyvarta. Per teismo posėdį Komisija taip pat pripažino, kad tas pats skaičius buvo įtraukiamas du kartus tuo atveju, kai subrangos sutartis buvo sudaryta tarp dviejų kartelio dalyvių. Be to, ji pripažino, kad jeigu jos metodas šiuo atžvilgiu būtų pataisytas, 40 mln. EUR riba nebebūtų pasiekta.

106. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad Komisija neįrodė, jog šiuo atveju buvo pasiekta 40 mln. EUR riba

– Dėl 5 % ribos

107. Dėl 5 % ribos ieškovės teigia, jog tam, kad galėtų remtis šios ribos viršijimu, Komisija turėjo apibrėžti rinką.

108. Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad norint apskaičiuoti rinkos dalį logiškai iš pradžių reikia apibrėžti šią rinką. Kaip Teismas jau pažymėjo šio sprendimo 92 punkte, 2004 m. gairių 55 punkte aiškiai pripažįstama, kad „siekiant taikyti rinkos dalies ribą, reikia apibrėžti atitinkamą rinką, kurią sudaro atitinkama prekės rinka ir atitinkama geografinė rinka“. Ši pareiga dar aiškiau matyti iš šio punkto versijų kitomis kalbomis (pavyzdžiui, anglų kalba – „it is necessary“, o vokiečių kalba – „muss“).

109. Be to, dėl privalomojo Komisijos priimtų gairių pobūdžio Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad priimdama tokias elgesio taisykles ir pranešdama apie jas viešai paskelbiant, kad nuo šio momento taikys jas atvejams, kuriems skirtos šios normos, atitinkama institucija apriboja savo diskreciją ir negali nukrypti nuo šių taisyklių, nes priešingu atveju, kai tai taikoma, jai gali būti paskirta sankcija už bendrųjų teisės principų, pavyzdžiui, vienodo požiūrio ar teisėtų lūkesčių apsaugos, pažeidimą (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją , C‑189/02 P, C‑202/02 P, C‑205/02 P–C‑208/02 P ir C‑213/02 P, Rink. p. I‑5425, 211 punktas).

110. Neginčytina, kad Komisija nesilaikė 2004 m. gairių 55 punkte nustatytos pareigos. Savo rašytinėse pastabose ir per teismo posėdį Komisija pabrėžė ne tik tai, kad neprivalėjo apibrėžti atitinkamos rinkos, bet ir tai, kad ji to nepadarė. Todėl Komisijos išvadą, kad buvo pasiekta 5 % riba, iš principo reikėtų atmesti.

111. Tačiau šios bylos aplinkybėmis Teismas mano, kad Komisija vis dėlto teisiškai įrodė, jog buvo tenkinama antroji alternatyvi sąlyga, numatyta 2004 m. gairių 53 punkte įtvirtintoje prezumpcijoje.

112. Iš tikrųjų Sprendimo 88–94 konstatuojamosiose dalyse Komisija pateikė pakankamai išsamų nagrinėjamo sektoriaus aprašymą, įskaitant pasiūlą, paklausą ir geografinę apimtį. Todėl Komisija tiksliai apibrėžė atitinkamas paslaugas ir rinką. Teismas mano, jog tokio sektoriaus aprašymo gali pakakti tiek, kiek jis yra pakankamai išsamus, kad Teismas galėtų patikrinti pagrindinius Komisijos teiginius, ir tiek, kiek tuo remiantis yra aišku, kad bendra rinkos dalis akivaizdžiai smarkiai viršija 5 % ribą.

113. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, pirma, Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog atitinkamos paslaugos yra tarptautinio perkraustymo paslaugos Belgijoje. Komisija teisingai pažymėjo, kad karteliu buvo siekiama apriboti konkurenciją tarptautinio perkraustymo į Belgiją arba iš jos sektoriuje. Nagrinėjamiems perkraustymams būdinga tai, kad jie buvo vykdomi iš Belgijos arba į ją, visų perkraustymo bendrovių buveinės buvo Belgijoje ir kad kartelio veikla buvo vykdoma toje valstybėje narėje. Be to, apskaičiuodama rinkos dydį Komisija atsižvelgė į šioje rinkoje veikiančių užsienio bendrovių apyvartą.

114. Antra, tuo remdamasi Komisija apskaičiavo, kad rinkos dydis yra 83 mln. EUR ir kad bendra kartelio dalyvių rinkos dalis yra apie 50 %. Šiuos skaičius reikia pakoreguoti atsižvelgiant į Sprendimu C(2009) 5810 (šio sprendimo 19 punktas) padarytus pataisymus ir neįtraukti subrangovo pardavimo sandorių (šio sprendimo 102 punktas), dėl to, Komisijos nuomone, bendra apyvarta yra daugiau kaip 20 mln. EUR, o bendra rinkos dalis – beveik 30 %. Vis dėlto ši rinkos dalis vis dar gerokai viršija 5 % ribą.

115. Trečia, per teismo posėdį atsakydama į Teismo pateiktus klausimus pati Gosselin nurodė, jog tam, kad nebūtų viršyta 5 % riba, rinka turėtų būti daug didesnė. Iš tikrųjų rinkos dydis turėtų būti daugiau kaip 400 mln. EUR. Taigi vienintelė galimybė apskaičiuoti tokį atitinkamos rinkos dydį būtų tą rinką apibrėžti daug plačiau nei Belgijos tarptautinio perkraustymo paslaugų rinką, kurią, beje, Komisija teisingai laikė atitinkama rinka.

116. Šiomis aplinkybėmis Teismas mano, kad išimties tvarka Komisija galėjo remtis antra alternatyvia 2004 m. gairių 53 punkte nurodyta sąlyga, aiškiai neapibrėždama rinkos, kaip tai suprantama pagal šių gairių 55 punktą.

117. Galiausiai, kaip teisingai pažymėjo Komisija, pagal 2004 m. gairių 53 punkte įtvirtintą faktinę prezumpciją tam, kad būtų įrodyta, jog valstybių narių tarpusavio prekybai padarytas didelis poveikis, pakanka, kad būtų tenkinama viena iš dviejų alternatyvių sąlygų.

118. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, jog kaltinimą, susijusį su tuo, kad nepadarytas didelis poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, reikia atmesti.

119. Todėl visą šį ieškinio pagrindą reikia atmesti.

3. Dėl „Portielje“ ketvirtojo ieškinio pagrindo ir „Gosselin“ antrojo ieškinio pagrindo, kuriais siekiama, kad bauda būtų sumažinta

120. Šį ieškinio pagrindą sudaro keturios dalys. Pateikdamos pirmąjį ieškinio pagrindą ieškovės nurodo, kad nustatant pažeidimo sunkumą pažeisti Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktas ir 3 dalis, Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir 2006 m. gairės. Kitos dalys susijusios su tų pačių nuostatų pažeidimais, padarytais nustatant pažeidimo trukmę (antra dalis, kurią pateikia tik Gosselin ), pardavimo sandorių vertę baziniam baudos dydžiui apskaičiuoti (atitinkamai antra ir trečia dalys) ir atmetant lengvinančias aplinkybes (atitinkamai trečia ir ketvirta dalys).

Dėl pažeidimo sunkumo

Šalių argumentai

121. Ieškovės teigia, kad egzistuoja didelis kokybinis skirtumas tarp perkraustymo bendrovių, dalyvavusių „klasikiniame“ kartelyje dėl kainų ir kartu susirinkimuose, kurios, be to, buvo rašytinių susitarimų šalys, ir kitų bendrovių (pavyzdžiui, Gosselin ), kurios buvo susijusios tik su komisiniais mokesčiais ir tariamomis sąmatomis. „Klasikinis“ kartelis buvo kartelio dalyvių veikimo rinkoje pagrindas, o komisiniai mokesčiai ir tariamos sąmatos buvo taikomi kiekvienu konkrečiu atveju.

122. Tačiau Komisija visoms susijusioms bendrovėms taikė tą pačią 17 % procentinę išraišką ir nevertino kiekvieno konkretaus atvejo atsižvelgdama į visas su juo susijusias aplinkybes, kaip tai numatyta 2006 m. gairių 20 punkte. Todėl ieškovės Teismo prašo bent jau nustatyti apskaičiuojant baudą taikomą procentinę išraišką, kuri būtų mažesnė nei 17 %.

123. Komisijos nuomone, ieškovių argumentai grindžiami klaidingu įsitikinimu, kad susitarimai dėl komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų yra lengvesni pažeidimai nei susitarimai dėl mažiausių kainų.

Bendrojo Teismo vertinimas

124. Iš esmės ieškovės tvirtina, kad Komisija turėjo atsižvelgti į visas k onkrečiu atveju svarbias aplinkybes ir kad yra didelis kokybinis skirtumas tarp kainų kartelio ir kitų veiksmų.

– Dėl pareigos atsižvelgti į visas konkrečiu atveju svarbias aplinkybes

125. Kalbant apie pirmąjį kaltinimą, reikia pažymėti, kad Sprendimo 542 konstatuojamojoje dalyje Komisija teigia, jog susitarimai ar suderinti veiksmai, susiję su tokiu apribojimu, koks konstatuotas šioje byloje, vien dėl savo pobūdžio gali būti kvalifikuojami kaip „labai sunkūs“ ir tam nereikia, kad tokiems veiksmams būtų būdinga geografinė apimtis ar konkretus poveikis. Šiam teiginiui pagrįsti tiek Sprendime, tiek atsiliepime į ieškinį Komisija nurodo 2005 m. liepos 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą Scandinavian Airlines System prieš Komisiją (T‑241/01, Rink. p. II‑2917).

126. Tame sprendime Teismas konstatavo, kad sunkumas turi būti vertinamas pirmiausia atsižvelgiant į konkurencijos apribojimų pobūdį, kad pažeidimo sunkumą galima nustatyti atsižvelgiant į neteisėto elgesio pobūdį bei tikslą ir kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką nustatant baudos dydį su elgesio tikslu susiję veiksniai gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su tokio elgesio pasekmėmis (žr. minėto sprendimo 83 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

127. Šiuo atveju pažeidimo tikslas – nustatyti kainas ir pasidalyti rinkas. Toks akivaizdus konkurencijos teisės pažeidimas pagal savo pobūdį yra ypač sunkus.

128. Be to, priešingai nei Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir [AP] 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėse [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir [AP] 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171) (toliau – 1998 m. gairės), 2006 m. gairėse jau nėra nurodyta, kad vertinant sunkumą reikia atsižvelgti į „pažeidėjų efektyvų [realų] ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą kitiems ūkio subjektams“ ar pažeidimo konkrečią „įtaką rinkai, jeigu ji gali būti įvertinta“.

129. Tačiau 2006 m. gairių 20 punkte aiškiai numatyta, kad „pažeidimo sunkumas bus nustatomas atskirai kiekvienu konkrečiu pažeidimo atveju, atsižvelgiant į visas su juo susijusias aplinkybes“. Be to, 2006 m. gairėmis buvo iš esmės pakeistas baudų apskaičiavimo metodas. Visų pirma buvo panaikintas pažeidimų klasifikavimas į tris kategorijas („lengvi“, „sunkūs“ ir „labai sunkūs“) ir įvesta nuo 0 iki 30 % skalė, kad būtų galima tiksliau diferencijuoti. Pagal 2006 m. gairių 19 punktą bazinis baudos dydis turi „priklausyti nuo pardavimo vertės dalies, apskaičiuotos remiantis pažeidimo sunkumu“. Paprastai „nustatyta pardavimo vertės dalis, į kurią bus atsižvelgiama, sieks daugiausia 30 %“ (gairių 21 punktas).

130. Todėl Komisija gali pasinaudoti baudų skyrimo srityje turima diskrecija ir taip nustatyti tikslią jos procentinę išraišką nuo 0 iki 30 %, tik jei atsižvelgia į konkrečias bylos aplinkybes. Taigi 2006 m. gairių 22 punkte numatyta, kad „siekdama nustatyti, ar pardavimo vertės dalis, į kurią turi būti atsižvelgiama tam tikru atveju, turėtų būti mažesnė, ar didesnė, Komisija atsižvelgs į keletą veiksnių, pavyzdžiui, pažeidimo pobūdį, visų susijusių šalių bendrą rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, pažeidimo įgyvendinimą (arba neįgyvendinimą)“.

131. Šis sunkumas nustatyti konkrečią procentinę dalį yra mažesnis slaptų horizontalių susitarimų dėl kainų nustatymo ir rinkos pasidalijimo atveju, kuriuo, remiantis 2006 m. gairių 23 punktu, pardavimo procentinė dalis, į kurią atsižvelgiama, paprastai yra nustatoma „skalės viršutinėje dalyje“. Iš šio punkto matyti, kad didžiausių apribojimų atveju procentinė išraiška turi būti bent jau didesnė kaip 15 %.

132. Šiuo atveju Sprendimo šiuo atžvilgiu panaikinti nereikia, nes 17 % procentinė išraiška buvo nustatyta remiantis tik sunkiu pažeidimo pobūdžiu. Kai Komisija paprasčiausia taiko minimaliam baudos dydžiui, numatytam už didžiausius apribojimus, lygią ar beveik lygią procentinę išraišką, nebūtina atsižvelgti į papildomus veiksnius ar aplinkybes. Į tai reikėtų atsižvelgti, tik jei turėtų būti nustatyta didesnė procentinė išraiška. Šiuo klausimu Gosselin , be abejo, neteigia, kad Komisija turėjo nustatyti didesnę procentinę išraišką, o Komisija Teismo neprašo padidinti baudą.

133. Todėl kaltinimą, kad pažeidimo sunkumas buvo nustatytas abstrakčiai, reikia atmesti.

– Dėl tariamo didelio kokybinio skirtumo

134. Kalbant apie kaltinimą, susijusį su tariamu dideliu kokybiniu skirtumu tarp kainų kartelio ir kitų veiksmų, kuris apima Portielje penktąjį ieškinio pagrindą, susijusį su tariamu vienodo požiūrio principo pažeidimu, primintina, jog remiantis nusistovėjusia teismų praktika pagal nediskriminavimo ar vienodo požiūrio principą, kuris yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, draudžiama ne tik panašias situacijas vertinti skirtingai, bet ir skirtingas – vienodai, jei tokio vertinimo negalima objektyviai pagrįsti (šiuo klausimu žr. 1986 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Christ‑Clemen ir kt. prieš Komisiją , 91/85, Rink. p. 2853, 10 punktą ir 1990 m. birželio 28 d. Sprendimo Hoche , C‑174/89, Rink. p. I‑2681, 25 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

135. Taigi reikia konstatuoti, kad vertindama pažeidimo sunkumą Komisija iš tikrųjų skirtingai nevertino dalyvių, kai parinko taikytą pardavimo sandorių vertės procentinę išraišką, ir visoms susijusioms įmonėms taikė vienodą 17 % procentinę išraišką. Komisija tokį požiūrį grindžia tuo, kad tai buvo vienas ir tęstinis pažeidimas.

136. Todėl kyla klausimas, ar atsižvelgdama į teismų praktiką Komisija galėjo visiškai nediferencijuoti darant pažeidimą dalyvavusių asmenų ir visiškai neatsižvelgti į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes, kad nustatytų Gosselin padaryto pažeidimo sunkumą.

137. Šiuo atžvilgiu iš teismų praktikos matyti, kad kai pažeidimą padaro kelios įmonės, reikia išnagrinėti kiekvienos jų dalyvavimo darant pažeidimą santykinį sunkumą (1975 m. gruodžio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Suiker Unie ir kt. prieš Komisiją , 40/73–48/73, 50/73, 54/73–56/73, 111/73, 113/73 ir 114/73, Rink. p. 1663, 623 punktas ir šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 150 punktas). Ši išvada yra logiška bausmių ir sankcijų individualizavimo principo, pagal kurį įmonė turi būti baudžiama tik už veiksmus, dėl kurių ji individualiai kaltinama, pasekmė, o šis principas taikomas visoms administracinėms procedūroms, kuriose gali būti skirtos sankcijos pagal Bendrijos konkurencijos taisykles (2005 m. lapkričio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Union Pigments prieš Komisiją , T‑62/02, Rink. p. II‑5057, 119 punktas).

138. Be to, iš daugelio Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo sprendimų matyti, kad pažeidimo sunkumas turi būti vertinamas individualiai, remiantis daugeliu veiksnių, kaip antai specifinėmis bylos aplinkybėmis, jos kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu (žr. šio sprendimo 89 punkte minėto 1997 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ferriere Nord prieš Komisiją 33 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką ir 1983 m. birželio 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Musique Diffusion française ir kt. prieš Komisiją , 100/80–103/80, Rink. p. 1825, 106 punktą; šio sprendimo 125 punkte minėto Sprendimo S candinavian Airlines System prieš Komisiją 83 ir paskesnius punktus). Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, jog į tai, kad įmonė dalyvavo ne visuose kartelį sudarančiuose elementuose ar kad atliko menką vaidmenį tuose epizoduose, kuriuose dalyvavo, turi būti atsižvelgiama vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus nustatant baudą (žr. šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 90 punktą ir 2007 m. balandžio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bolloré ir kt. prieš Komisiją , T‑109/02, T‑118/02, T‑122/02, T‑125/02, T‑126/02, T‑128/02, T‑129/02, T‑132/02 ir T‑136/02, Rink. p. II‑947, 429 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

139. Vis dėlto Bendrojo Teismo praktikoje individualios aplinkybės vertinamos ne vertinant pažeidimo sunkumą, t. y. nustatant bazinį baudos dydį, o koreguojant bazinį dydį remiantis lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis (žr. 2008 m. spalio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją , T‑73/04, Rink. p. II‑2661, 100 ir paskesnius punktus; šis sprendimas apeliacine tvarka patvirtintas 2009 m. lapkričio 12 d. Teisingumo Teismo sprendimu Carbone‑Lorraine prieš Komisiją , C‑554/08 P, Rink. p. II‑0000).

140. Tačiau ši teismų praktika atitinka šio sprendimo 137 ir 138 punktuose cituotą teismų praktiką. Iš tikrųjų šiuose sprendimuose žodis „sunkumas“ buvo vartojamas bendrai pažeidimo intensyvumui aprašyti, o ne baudų apskaičiavimo gairėse nustatyta technine prasme. Todėl Komisija galėjo atsižvelgti į tam tikrus „sunkumo“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnį, aspektus, kai vertino lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, o ne „sunkumą“, kaip jis suprantamas pagal baudų apskaičiavimo gaires.

141. Taip yra visų pirma tada, kai vertinamas kelių įmonių, dalyvavusių darant vieną ir tęstinį pažeidimą, dalyvavimo santykinis sunkumas. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas patvirtino, kad, kiek tai susiję su Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairėmis [Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės] (OL C 9, 1998, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 171; toliau – 1998 m. gairės), kiekvienos susijusios įmonės dalyvavimo darant pažeidimą santykinis sunkumas turi būti nagrinėjamas su galimybe atsižvelgti į sunkinančias ar lengvinančias aplinkybes (šio sprendimo 139 punkte minėto 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Carbone‑Lorraine prieš Komisiją 27 punktas). Todėl vieno ir tęstinio pažeidimo atveju „pažeidimo“ sąvoka, vartojama 1998 m. gairėse, siejama su visu pažeidimu, kurį darant dalyvavo keletas įmonių, o šio vieno pažeidimo „sunkumas“ vienodas visiems dalyviams.

142. Tačiau šio sprendimo 139 punkte minėtas 2009 m. lapkričio 12 d. Sprendimas Karbone‑Lorraine prieš Komisiją susijęs su 1998 m. gairėmis. Kaip jau minėta šio sprendimo 129 punkte, 2006 m. gairėmis buvo iš esmės pakeistas baudų apskaičiavimo metodas. Pirma, buvo panaikintas pažeidimų klasifikavimas į tris kategorijas („lengvi“, „sunkūs“ ir „labai sunkūs“). Dabartinė sistema, pagal kurią nustatyta 0 % iki 30 % skalė, leidžia tiksliau diferencijuoti pagal pažeidimo sunkumą.

143. Antra, buvo panaikintos fiksuotos sumos. Dabar bazinis dydis apskaičiuojamas remiantis kiekvienos tiesiogiai ar netiesiogiai su pažeidimu susijusios konkrečios įmonės pardavimo sandorių verte. Taigi šis naujas metodas leidžia geriau atsižvelgti į kiekvienos darant pažeidimą dalyvavusios įmonės individualų dalyvavimą vertinant jo sunkumą. Taip pat jis leidžia atsižvelgti į tai, ar vieno pažeidimo sunkumas sumažėjo per tam tikrą laiką.

144. Trečia, per posėdį Komisija patvirtino, kad savo sprendimų praktikoje ji jau nebūtinai taiko vienodą procentinę išraišką visiems darant pažeidimą dalyvavusiems asmenims. Iš tikrųjų 2008 m. spalio 1 d. Sprendime Candle waxes C(2008) 5476 dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/C.39181 – Žvakių vaškas), kurio santrauka paskelbta 2009 m. gruodžio 4 d. Oficialiajame leidinyje (OL C 295, p. 17), ir 2009 m. lapkričio 11 d. Sprendime Heat stabilisers C(2009) 8682 dėl procedūros pagal [EB 81] straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.589 – Šilumos stabilizatoriai), kurio santrauka paskelbta 2010 m. lapkričio 12 d. Oficialiajame leidinyje (OL C 307, p. 9), Komisija skirtingoms nagrinėjamų kartelių dalyvių kategorijoms taikė skirtingas procentines išraiškas atsižvelgusi į jų dalyvavimo darant pažeidimą santykinį sunkumą. Būtent pastarojoje byloje buvo nustatyta didesnė procentinė išraiška toms įmonėms, kurios dalyvavo ne tik nustatant kainas, bet ir pasidalijant klientus ir (arba) rinką.

145. Vis dėlto naujasis metodas neįpareigoja laikytis tokio požiūrio. Nors šio sprendimo 137 ir 138 punktuose cituotoje teismų praktikoje nurodyta, kad turi būti atsižvelgiama į dalyvavimo darant pažeidimą santykinį sunkumą ir konkrečias bylos aplinkybes, remdamasi 2006 m. gairėmis, Komisija tai gali padaryti vertindama pažeidimo sunkumą ar koreguodama bazinį dydį, atsižvelgdama į lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Kai Komisija laikosi šio požiūrio, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių vertinimas vis dėlto turi leisti adekvačiai atsižvelgti į dalyvavimo darant vieną ir tą patį pažeidimą santykinį sunkumą ir į galimą šio sunkumo kaitą per tam tikrą laiką.

146. Šiuo atveju Komisija visoms nagrinėjamoms įmonėms nustatė vienodą 17 % procentinę išraišką. Kadangi Gosselin teigia, kad jos dalyvavimo santykinis sunkumas mažesnis nei kitų dalyvavusių įmonių ir kad turėjo būti atsižvelgta į tam tikras specifines ar neįprastas aplinkybes, jos pateikti argumentai bus nagrinėjami su kaltinimais, susijusiais su Komisijos atliktu klaidingu lengvinančių aplinkybių vertinimu.

147. Todėl šio ieškinio pagrindo pirmą dalį reikia atmesti ir į Gosselin argumentus atsižvelgti nagrinėjant ketvirtą dalį (180 ir paskesni punktai).

Dėl pažeidimo trukmės

148. Šią ieškinio pagrindo dalį pateikia tik Gosselin .

Šalių argumentai

149. Gosselin pažymi, jog Sprendimo 379 konstatuojamojoje dalyje Komisija aiškiai pripažino, kad bylos medžiagoje nėra dokumentų, įrodančių, jog Gosselin įgyvendino antikonkurencinius susitarimus per ilgesnį nei ištisų trejų metų laikotarpį, t. y. nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d.

150. Gosselin nuomone, tokio įrodymų nebuvimo negali kompensuoti tvirtinimas, kad kalbama apie vieną ir tęstinį pažeidimą arba kad Gosselin niekada neatsiribojo nuo pažeidimo. Kalbėdama apie pirmąjį tvirtinimą, ji teigia, kad ši aplinkybė nepanaikina Komisijos pareigos įrodyti konkrečią Gosselin dalyvavimo darant pažeidimą trukmę. Kalbėdama apie antrąjį tvirtinimą Gosselin teigia, kad Sprendime nurodyta teismų praktika, pagal kurią atitinkama įmonė turi atvirai ir vienareikšmiškai atsiriboti nuo kartelio, visada susijusi su „klasikiniais“ karteliais, dėl kurių vyksta daugiašaliai susitikimai ir per kuriuos aiškiai nurodomi konkurenciją ribojantys tikslai. Todėl ši teismų praktika netaikoma Gosselin , kuri nedalyvavo nė viename susitikime. Galiausiai Gosselin pažymi, jog trejų metų laikotarpis yra ypač ilgas ir kad todėl tęstinumas per šį laikotarpį neįrodytas.

151. Komisija pripažįsta, kad, kiek tai susiję su Gosselin , byloje nėra jokio dokumento apie konkrečius komisinių mokesčių ir tariamų sąmatų mokėjimo atvejus laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d., bet ji mano, kad iš objektyvių ir nuoseklių požymių galima daryti išvadą, jog Gosselin ir toliau dalyvavo darant pažeidimą per šį laikotarpį. Ji pažymi, jog kalbama apie tarpinį laikotarpį ir kad Gosselin galutinai nenutraukė dalyvavimo kartelyje 1993 m. spalio mėn. Taip pat iš turimų įrodymų matyti, jog kartelio veikla liko nepakitusi per atitinkamą laikotarpį ir nebuvo nutraukta. Galiausiai Komisija konstatuoja, kad Gosselin viešai ir vienareikšmiškai neatsiribojo nuo kartelio atitinkamo laikotarpio pradžioje.

Bendrojo Teismo vertinimas

152. Iš esmės Gosselin tvirtina, kad per laikotarpį nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d. (toliau – ginčijamas laikotarpis) ji nedalyvavo kartelyje, todėl koeficientas, kuriuo atsižvelgiama į dalyvavimo metų skaičių, turi būti sumažintas.

153. Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimų įrodinėjimo pareiga tenka Komisijai ir kad ji turi pateikti tikslių ir neprieštaringų įrodymų, pagrindžiančių tvirtą įsitikinimą, kad nurodytas pažeidimas padarytas (šiuo klausimu žr. 1984 m. kovo 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją , 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 20 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dresdner Bank ir kt. prieš Komisiją , T‑44/02 OP, T‑54/02 OP, T‑56/02 OP, T‑60/02 OP ir T‑61/02 OP, Rink. p. II‑3567, 62 punktą).

154. Taip yra ypač su įrodymais dėl pažeidimo trukmės, t. y. kriterijaus, kurio svarba labai padidėjo pagal 2006 m. gaires. Jei nėra tiesioginių pažeidimo trukmės įrodymų, Komisija turi pateikti pakankamai artimų laiko atžvilgiu faktinių aplinkybių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad pažeidimas nebuvo nurauktas nuo vienos iki kitos konkrečios datos (žr. 2003 m. gruodžio 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Adriatica di Navigazione prieš Komisiją , T‑61/99, Rink. p. II‑5349, 125 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

155. Šiuo atveju nustatyta, kad nėra rašytinių įrodymų apie ginčijamą laikotarpį.

156. Vis dėlto Sprendime ir pastabose Komisija nurodė teismų praktiką, pagal kurią tam, kad baigtųsi jos atsakomybė, įmonė turi viešai ir vienareikšmiškai atsiriboti nuo kartelio, kad kiti dalyviai žinotų, jog ji daugiau neberemia bendrų kartelio tikslų.

157. Šiuo klausimu tiesa, kad tada, kai dalyvavimas tokiuose daugiašaliuose susitikimuose yra nustatytas, atitinkama įmonė turi pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad ji tuose susitikimuose nesiekė jokio antikonkurencinio tikslo ir pareiškė savo konkurentams dalyvavusi dėl to, kad turėjo kitokių ketinimų nei jie (šio sprendimo 37 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 81 punktas ir 1999 m. liepos 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Hüls prieš Komisiją , C‑199/92 P, Rink. p. I‑4287, 155 punktas).

158. Tačiau ši teismų praktika susijusi su karteliais, kuriuose vyko daugiašaliai susitikimai ir per kuriuos aiškiai nurodyti konkurenciją ribojantys tikslai. Kaip Teisingumo Teismas išaiškino šio sprendimo 37 punkte minėto Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją 82 punkte, šią taisyklę pagrindžianti priežastis yra ta, kad įmonė, dalyvaudama minėtame susitikime ir viešai neatsiribodama nuo jo turinio, kitiems susitikimo dalyviams leidžia manyti, jog sutinka su tuo, kas jame nuspręsta, ir to laikysis. Tačiau šiuo atveju nustatyta, kad Gosselin nedalyvavo tokiuose susitikimuose.

159. Todėl Komisija turėjo pateikti įrodymų apie Gosselin dalyvavimo darant pažeidimą trukmę ir negalėjo pasinaudoti minėtoje teismų praktikoje nustatytu įrodinėjimo pareigos palengvinimu.

160. Tačiau reikia konstatuoti, kad, kiek tai susiję su ginčijamu laikotarpiu, Komisijos pateikti įrodymai nepakankamai patvirtina, kad Gosselin dalyvavo kartelyje.

161. Pirma, kadangi Komisija pažymi, jog ginčijamas laikotarpis yra tarpinis ir kad Gosselin galutinai nenutraukė dalyvavimo kartelyje 1993 m. spalio mėn., reikia konstatuoti, kad tai susiję su nutraukimu. Todėl vien aplinkybė, kad Gosselin dalyvavo kartelyje tiek prieš, tiek po atitinkamo laikotarpio, nesvarbi. Be to, tai, kad Gosselin laikoma atsakinga už dalyvavimą kartelyje tik iki 2002 m. rugsėjo 18 d., t. y. iki paskutinio rašytinio įrodymo datos, nors kartelis egzistavo iki 2003 m. rugsėjo mėn., įrodo, kad dalyvavimą kartelyje galima nutraukti ir be konkretaus pareiškimo.

162. Antra, Komisija tvirtina, kad Gosselin dalyvavo tuose pačiuose antikonkurenciniuose veiksmuose tiek po 1996 m. lapkričio mėn., tiek iki 1993 m. spalio mėn. ir kad tarp šių dviejų datų nebuvo jokių pasikeitimų. Vis dėlto, kadangi kartelio veikimo būdas nepasikeitė per ginčijamą laikotarpį, Gosselin dalyvavo tokia pačia forma kaip ir anksčiau.

163. Trečia, Sprendimo 274 konstatuojamojoje dalyje Komisija pažymėjo, jog paprasta aplinkybė, kad jos bylos medžiagoje nėra tariamos sąmatos, nereiškia, kad ta sąmata visai nebuvo parengta. Iš bylos medžiagoje esančių įrodymų matyti, kad kai kurios tariamos sąmatos kartais buvo siunčiamos tiesiogiai persikraustančiam asmeniui. Pagal šią konstatuojamąją dalį Allied Arthur Pierre vidaus pažymoje, susijusioje su perkraustymu iš Briuselio (Belgija) į Lisaboną (Portugalija), nurodyta, kad Gosselin ir Ziegler paprašytos pateikti tariamas sąmatas. Be to, patikslinta, kad Gosselin „šiandien išsiunčia tariamas sąmatas paštu [ir kad] klientas apie tai įspėtas“. Tačiau tai po ginčijamo laikotarpio, t. y. 1998 m., vykdytas perkraustymas.

164. Ketvirta, per teismo posėdį Komisija pripažino, kad nėra kitų įrodymų apie Gosselin dalyvavimą per ginčijamą laikotarpį.

165. Penkta, kalbant apie ginčijamo laikotarpio trukmę, pažymėtina, kad klausimas, ar tas laikotarpis yra pakankamai ilgas, kad būtų laikomas pažeidimo nutraukimu, ar toks nėra, negali būti nagrinėjamas abstrakčiai. Priešingai, jį reikia vertinti atsižvelgiant į nagrinėjamo kartelio veikimą (2010 m. gegužės 19 d. Bendrojo Teismo sprendimo IMI ir kt. prieš Komisiją , T‑18/05, Rink. p. II‑0000, 89 ir paskesni punktai).

166. Šiuo atveju iš sprendimo 280 konstatuojamojoje dalyje esančios 3 lentelės matyti, jog paprastai atitinkamos įmonės susisiekdavo kelis kartus per metus, kad parengtų tariamas sąmatas ar sumokėtų komisinius mokesčius. Iš tikrųjų, kadangi ši sistema buvo grindžiama principu do ut des (žr. šio sprendimo 79 punktą), reikėjo tam tikro bendradarbiavimo tęstinumo kartelyje. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ši trukmė gerokai viršija intervalus, kuriais paprastai nagrinėjamos įmonės atitinkamai išreikšdavo (rengdamos tariamas sąmatas ar mokėdamos komisinius mokesčius) savo norą riboti konkurenciją, darytina išvada, kad Komisija nepateikė pakankamai artimų laiko atžvilgiu faktinių aplinkybių įrodymų, kurie leistų pagrįstai nuspręsti, kad pažeidimas nebuvo nurauktas nuo 1993 spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d.

167. Šešta, Sprendime Komisija rėmėsi tuo, kad pažeidimas vienas ir tęstinis. Tačiau, kaip teigė Gosselin , reikia nuspręsti, kad rašytinių įrodymų apie ginčijamą laikotarpį nebuvimo negali kompensuoti Sprendimo 380 konstatuojamojoje dalyje esantis teiginys, kad nagrinėjamas kartelis yra vienas ir tęstinis pažeidimas. Iš tikrųjų tokia išvada neleidžia Gosselin taikyti atsakomybės už visą kartelio trukmę. 2006 m. gairių 24 punkte daroma nuoroda ne į pažeidimo trukmę, o į kiekvienos įmonės dalyvavimo darant pažeidimą trukmę. Todėl būtina nustatyti individualią dalyvavimo kartelyje trukmę, kaip Komisija tai darė Sprendime.

168. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad šio ieškinio pagrindo antrą dalį, susijusią su klaidingu pažeidimo trukmės nustatymu, reikia priimti, todėl reikia panaikinti Sprendimą tiek, kiek jame nustatyta Gosselin atsakomybė už dalyvavimą kartelyje per ginčijamą laikotarpį. Dėl šios priežasties iš Sprendimo 548 konstatuojamojoje dalyje nustatytos 10 metų ir 7 mėnesių trukmės reikia atimti ginčijamą laikotarpį. Taigi Gosselin dalyvavimo trukmė – 7 metai ir 6 mėnesiai.

169. Atsižvelgiant į tai, kad po ginčijamo laikotarpio Gosselin vėl iš naujo dalyvavo darant pažeidimą, o dėl šio pažeidimo ji neginčija, kad tai buvo tas pats kartelis, kuriame ji dalyvavo prieš nutraukdama dalyvavimą jame, šiuo atveju netaikoma senatis pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnio 2 dalį. Vis dėlto Sprendimą reikia pakeisti, kad būtų sumažinta Gosselin skirta bauda, atsižvelgiant į realią jos dalyvavimo kartelyje trukmę. Konkrečios šio pakeitimo pasekmės bus nurodytos šio sprendimo 174 punkte.

Dėl pardavimo sandorių vertės, į kurią turi būti atsižvelgta nustatant bazinį dydį

Šalių argumentai

170. Ieškovės tvirtina, kad Sprendime Komisija nustatė klaidingą bazinį dydį, kiek tai susiję su pardavimo sandorių verte. Šią klaidą lėmė tai, kad Gosselin finansiniai metai nesutampa su kalendoriniais metais. Todėl Komisija „pilnais [visais] paskutiniais įmonės dalyvavimo darant pažeidimą metais“ (2006 m. gairių 13 punkte nustatyta prasme) turėjo laikyti iki pažeidimo pabaigos ėjusius paskutinius finansinius metus. Iš Sprendimo matyti, kad pažeidimo pabaigos data yra 2008 m. rugsėjo 18 d. ir paskutiniai finansiniai metai – nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. (per tuos metus apyvarta buvo 1 607 946,90 EUR), o ne finansiniai metai nuo 2000 m. liepos 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d., į kuriuos atsižvelgta Sprendime.

171. Atsiliepime į ieškinį Komisija pripažino, kad 2006 m. gairėse nėra išsamaus atsakymo į klausimą, kokiais duomenimis iš esmės ji turi remtis kaip atskaitos tašku. Be to, triplike Komisija pripažino, kad laikotarpis nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d., kaip referenciniai metai, yra tinkamesnis nei Sprendime nustatytas laikotarpis.

Bendrojo Teismo vertinimas

172. 2009 m. liepos 24 d. Komisija priėmė Sprendimą C(2009) 5810, iš dalies keičiantį Sprendimą, kiek tai susiję su pardavimo sandorių verte, į kurią turi būti atsižvelgiama nustatant Gosselin ir Portielje bazinę baudą (žr. šio sprendimo 19 punktą). Tame Sprendime Komisija referenciniu laikotarpiu taikė laikotarpį nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. birželio 30 d. ir todėl atitinkama apyvarta sudarė 1 607 946 EUR. Todėl Gosselin skirta bauda sumažinta iki 3,28 mln. EUR, iš kurių Portielje laikoma solidariai atsakinga už 270 000 EUR.

173. Kadangi Komisija pripažino šio ieškinio pagrindo trečios dalies pagrįstumą ir todėl iš dalies pakeitė Sprendimą, nereikia priimti sprendimo dėl šios ieškinio pagrindo dalies.

174. Kadangi pažeidimo trukmė jau sumažinta iki 7 metų ir 6 mėnesių (žr. šio sprendimo 168 punktą), Gosselin skirta bauda turi būti sumažinta iki 2,32 mln. EUR (pataisytą apyvartą padauginus iš 0,17 ir 7,5 ir pridėjus papildomą sumą, skirtą atgrasyti).

Dėl lengvinančių aplinkybių

Šalių argumentai

175. Ieškovės mano, kad Sprendime Komisija klaidingai netaikė lengvinančios aplinkybės, susijusios su ribotu dalyvavimu ir menku Gosselin vaidmeniu. Šiuo klausimu jos tvirtina, kad, pirma, Gosselin nedalyvavo kuriant kartelį ir kad ji nedalyvavo susitarimuose dėl kainų. Nurodytas jos dalyvavimas susitarimuose dėl komisinių mokesčių buvo labai ribotas ir tik pavieniais atvejais.

176. Antra, jos mano, kad Sprendime visai neįrodyta, jog Gosselin žinojo ar būtinai turėjo žinoti, kad jos veiksmai pateko į bendrą planą ir kad šis bendras planas apėmė visus kartelio sudėties elementus. Be to, jos ginčija, kad galimos atsakomybės už visą kartelį pakanka tam, kad nebūtų taikoma lengvinanti aplinkybė, susijusi būtent su labai ribotu konkrečios įmonės vaidmeniu.

177. Trečia, ieškovės teigia, kad už perkraustymus atsakingi įmonių ir institucijų skyriai puikiai žinojo apie tariamų sąmatų praktiką ir joje matė priemonę lengvai užbaigti perkraustymo administracines bylas. Kadangi kalbama apie praktiką, kurios atitinkamos perkraustymo bendrovės neslėpė, už perkraustymus atsakingi skyriai turėjo žinoti apie tariamų sąmatų egzistavimą. Kalbant apie Gosselin , bylos medžiagoje yra pavyzdys, susijęs su Bendrijos pareigūnu, kompetentingu pasirašyti perkraustymo dokumentus, prašiusiu pateikti tariamą sąmatą.

178. Komisija ginčija šiuos argumentus.

Bendrojo Teismo vertinimas

179. Iš Sprendimo matyti, kad Komisija neatsižvelgė į jokią lengvinančią aplinkybę. Vis dėlto ieškovės teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į tai, jog Gosselin nedalyvavo kuriant kartelį ir nebuvo susitarimų dėl kainų šalis (pirmasis kaltinimas), kad Gosselin nežinojo, jog jos veiksmai patenka į bendrą planą (antrasis kaltinimas) ir kad tam tikri Komisijos pareigūnai žinojo apie tariamų sąmatų teikimo praktiką (trečiasis kaltinimas).

– Dėl pirmojo ir antrojo kaltinimų

180. Pirma, kalbant apie argumentą, kad Gosselin nedalyvavo kuriant kartelį ir nebuvo rašytinių susitarimų šalis, reikia konstatuoti, kad iš tikrųjų jos dalyvavimas įgyvendinant susitarimą dėl komisinių mokesčių rašytiniuose dokumentuose pirmą kartą užfiksuotas 1992 m., o ši praktika sukurta 9 dešimtmetyje. Tačiau ši aplinkybė svarbi tik aiškinantis, ar įmonė atliko organizatoriaus arba kurstytojo vaidmenį, kuris gali būti pripažintas sunkinančia aplinkybe pagal 2006 m. gairių 28 punktą. Tačiau tai, kad ji aktyviai nedalyvavo rengiant nagrinėjamus antikonkurencinius susitarimus, savaime nėra lengvinanti aplinkybė.

181. Antra, kalbant apie tariamai ribotą Gosselin dalyvavimą darant pažeidimą, nustatyta, kad ji niekada nebuvo rašytinių susitarimų dėl kainų nustatymo šalis ir nedalyvavo susirinkimuose, kurių tikslas antikonkurencinis.

182. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal gairių 29 punkto trečią įtrauką tam, kad bauda būtų sumažinta dėl lengvinančių aplinkybių, atitinkama įmonė turi „pateikti įrodymų, kad jos dalyvavimas darant pažeidimą buvo tikrai menkas“, ir „įrodyti, kad per laikotarpį, per kurį buvo prisijungusi prie neteisėtų susitarimų, ji iš esmės tų susitarimų nevykdė ir rinkoje veikė pagal konkurencijos principus“. Tačiau šiuo atveju tos sąlygos netenkinamos.

183. Vis dėlto vartojamas žodis „pavyzdžiui“ reiškia, kad 2006 m. gairių 29 punkte nurodytas aplinkybių sąrašas nėra baigtinis. Be to, kaip konstatuota nagrinėjant Portielje ketvirtąjį ieškinio pagrindą ir Gosselin antrąjį ieškinio pagrindą, į konkrečias aplinkybes byloje, būtent tai, ar įmonė dalyvavo visuose pažeidimo epizoduose, ar ne, turi būti atsižvelgiama jei ne vertinant pažeidimo sunkumą, tai bent jau koreguojant bazinį dydį remiantis lengvinančiomis ir sunkinančiomis aplinkybėmis. Iš tikrųjų ši pareiga buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Teisingumo Teismas nusprendė, kad vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka neprieštarauja principui, pagal kurį atsakomybė už konkurencijos teisės pažeidimus yra individuali (šio sprendimo 76 punkte minėto Sprendimo Komisija prieš Anic Partecipazioni 84 punktas). Vien minėto 29 punkto trečioje įtraukoje nustatyti kriterijai negali užtikrinti šios galimybės. Todėl reikia vertinti konkrečias bylos aplinkybes.

184. Šiuo klausimu nustatyta, kad nagrinėjamas pažeidimas kito laikui bėgant. Rašytiniai susitarimai buvo taikomi pirmajame pažeidimo etape, t. y. nuo 1984 m. iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžios, paskui jų atsisakyta. Antrajame pažeidimo etape pradėtos teikti tariamos sąmatos ir mokėti komisiniai mokesčiai. Todėl iš esmės pagal 2006 m. gairių 19 punktą pardavimo vertės procentinė išraiška, į kurią atsižvelgiama, laikui bėgant gali būti keičiama. Ši aplinkybė gali pateisinti ir baudos sumažinimą remiantis lengvinančiomis aplinkybėmis.

185. Tačiau reikia nuspręsti, kad veiksmai, kuriuose dalyvavo Gosselin , nėra lengvesni pažeidimai nei rašytiniai susitarimai dėl kainų nustatymo ar pavieniai konkrečių perkraustymų kainų nustatymo atvejai. Iš tikrųjų, priešingai nei teigia Gosselin , tariamos sąmatos ir komisiniai mokesčiai taip pat padarė poveikį kainoms (žr. šio sprendimo 67 ir paskesnius punktus). Be to, atsižvelgiant į aplinkybes šioje byloje, tai, kad Gosselin nedalyvavo susitikimuose, kurių tikslas antikonkurencinis ir kurie nebebuvo organizuojami, kai ji dalyvavo kartelyje, nesvarbu vertinant pažeidimo sunkumą, nes kartelis veikė pagal mechanizmus, dėl kurių tokie susitikimai nereikalingi.

186. Vadinasi, Komisija galėjo nustatyti vienodą procentinę išraišką už visą vieno ir tęstinio pažeidimo laikotarpį ir neatsižvelgti į šio pažeidimo raidą laikui bėgant kaip į lengvinančią aplinkybę.

187. Trečia, kalbant apie ieškovių kaltinimą, kad galimos atsakomybės už vieną ir tęstinį pažeidimą nepakanka tam, kad nebūtų taikoma lengvinanti aplinkybė, susijusi su konkrečios įmonės ribotu vaidmeniu, reikia nuspręsti, kad šis teiginys teisingas. Vis dėlto tai, kad Gosselin nežinojo apie bendrą kartelio planą, nėra lengvinanti aplinkybė. Šis argumentas būtų svarbus, jei ieškovės ginčytų konstatuotą vieną ir tęstinį pažeidimą, tačiau tokio kaltinimo jos nepateikė.

188. Todėl šiuos kaltinimus reikia atmesti.

– Dėl trečiojo kaltinimo

189. Kalbant apie kaltinimą, susijusį su tuo, kad Komisija žinojo apie tariamų sąmatų praktiką, reikia konstatuoti, kad 2006 m. gairių 29 punkto paskutinėje įtraukoje nustatyta, jog „bazinis baudos dydis gali būti sumažintas < ... >, kai antikonkurencinis elgesys buvo leidžiamas ar skatinamas valdžios institucijų arba teisės aktų“.

190. Tačiau bylos medžiagoje nėra jokių dokumentų, įrodančių, kad Komisija, kaip institucija, leido, skatino ar prašė teikti tariamas sąmatas. Iš tikrųjų Komisija visiškai nebuvo suinteresuota skatinti ar toleruoti tariamų sąmatų sistemos, nes ji kenkė jos interesams. Tai, kad tam tikri darbuotojai prašė pateikti tariamas sąmatas dėl perkraustymo, už kurį galiausiai kompensavo Komisija, nereiškia, kad institucija žinojo apie šiuos veiksmus ar kad juose dalyvavo, nes reikia skirti Komisijos pareigūnus ir Komisiją, veikiančią kaip institucija. Su perkraustymo bendrove bendraujantis asmuo nėra tikrasis perkraustymo bendrovių klientas. Tikrasis klientas yra institucija ar įmonė, kurioje šis asmuo dirba ir kuri padengia perkraustymo išlaidas.

191. Tuo atveju, jei institucijos pareigūnas prašė pateikti tariamą sąmatą, Gosselin turėjo žinoti, kad tokie prašymai negali būti pateikti institucijų vardu ar joms raginant, nes jie akivaizdžiai prieštarauja jų finansiniams interesams. Iš tikrųjų reikalavimas pateikti dvi ar tris sąmatas skirtas būtent užtikrinti bent jau minimalią konkurenciją ir išvengti to, kad viena perkraustymo bendrovė ga lėtų vienašališkai nustatyti perkraustymo kainą.

192. Be to, vien žinojimas apie antikonkurencinius veiksmus nereiškia, kad šie veiksmai buvo netiesiogiai Komisijos „leidžiami ar skatinami“ 2006 m. gairių 29 punkto paskutinėje įtraukoje nustatyta prasme. Iš tikrųjų tariamas neveikimas negali būti prilyginamas tokiam faktiniam veiksmui, koks yra leidimas ar skatinimas.

193. Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad Gosselin argumentai susiję tik su tariamomis sąmatomis. Tačiau tariamos sąmatos yra tik vieno ir tęstinio pažeidimo vienas iš epizodų. Pateikti argumentai niekaip nepateisina komisinių mokesčių mokėjimo.

194. Vadinasi, šį kaltinimą, todėl ir visą šio ieškinio pagrindo paskutinę dalį, reikia atmesti.

4. Dėl „Portielje“ penktojo ieškinio pagrindo ir „Gosselin“ trečiojo ieškinio pagrindo, susijusių su vienodo požiūrio principo pažeidimu

195. Šis ieškinio pagrindas pateiktas papildomai ir jį sudaro dvi dalys.

Šalių argumentai

196. Pirma, ieškovės tvirtina, kad tuo atveju, jei šiuo klausimu pirmesniuose ieškinių pagrinduose jų pateikti argumentai būtų atmesti, Sprendimo 2 straipsnio e punktas turi būti panaikintas dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo dėl to, kad nustatydama baudą Komisija niekaip neatsižvelgė į tai, kad jų elgesys objektyviai ir kokybiškai skiriasi nuo kitų „klasikiniame“ kartelyje dalyvavusių perkraustymo bendrovių ( Arthur Pierre , Interdean , Transworld ir Ziegler ) elgesio.

197. Antra, tuo atveju, jei šiuo klausimu pirmesniuose ieškinių pagrinduose jų pateikti argumentai būtų atmesti, ieškovių nuomone, tai reikštų, kad nustatant pardavimo sandorių vertę apskaičiuojant baudą Gosselin buvo skirtingai vertinama be objektyvaus pateisinimo.

198. Komisija daro nuorodą į savo pastabas, pateiktas pirmesniuose ieškinių pagrinduose.

Bendrojo Teismo vertinimas

199. Šio paskutiniojo ieškinio pagrindo pirma dalis nėra savarankiška Gosselin antrojo ieškinio pagrindo atžvilgiu. Iš esmės ji jau išnagrinėta (žr. šio sprendimo 134 ir paskesnius punktus).

200. Kadangi Komisija pripažino Gosselin antrojo ieškinio pagrindo trečios dalies, susijusios su pardavimo sandorių verte, pagrįstumą, šio ieškinio pagrindo antros dalies, kuri pateikta tik papildomai, nagrinėti nereikia.

201. Iš viso to, kas pasakyta, matyti, kad reikia panaikinti Sprendimą, kiek jis susijęs su Portielje (šio sprendimo 59 punktas) ir kiek jame konstatuota, kad Gosselin dalyvavo darant EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d. (šio sprendimo 168 punktas). Be to, nebereikia priimti sprendimo dėl ieškinio pagrindo dalies, susijusios su pardavimo sandorių verte, į kurią turi būti atsižvelgiama nustatant Gosselin skirtos baudos bazinį dydį (šio sprendimo 173 punktas). Todėl ši bauda turi būti sumažinta iki 2,32 mln. EUR (šio sprendimo 174punktas). Byloje T‑208/08 likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

202. Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi byloje T‑209/08 Komisija pralaimėjo bylą, ji turi padengti Portielje bylinėjimosi išlaidas pagal jos pateiktus reikalavimus. Byloje T‑208/08 kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinta, o dalis atmesta ir nuspręsta, kad dėl dalies reikalavimų nereikia priimti sprendimo. Todėl pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 3 ir 6 dalis kiekviena šalis turi padengti savo bylinėjimosi išlaidas šioje byloje.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji kolegija)

nusprendžia:

1. Byloje T‑208/08 panaikinti 2008 m. kovo 11 d. Komisijos sprendimą C(2008) 926 galutinis dėl procedūros pagal [EB] 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla COMP/38.543 – Tarptautinio perkraustymo paslaugos), kiek jame konstatuota, kad Gosselin Group NV dalyvavo darant EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimą laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 30 d. iki 1996 m. lapkričio 14 d.

2. Nustatyti, kad Sprendimo C(2008) 926, iš dalies pakeisto 2009 m. liepos 24 d. Komisijos sprendimu C(2009) 5810 galutinis, 2 straipsnyje Gosselin Group skirta bauda lygi 2,32 milijono EUR.

3. Atmesti likusią ieškinio dalį.

4. Byloje T‑209/08 panaikinti Sprendimą C(2008) 926, iš dalies pakeistą Sprendimu C(2009) 5810, kiek jis susijęs su Stichting Administratiekantoor Portielje .

5. Byloje T‑208/08 kiekviena šalis padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

6. Byloje T‑209/08 priteisti iš Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas.