GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2012 m. gegužės 15 d. ( 1 )

Byla C-179/11Cimade,

Groupe d’information et de soutien des immigrés (GISTI)

prieš

Ministre de l’intérieur, de l’outre-mer, des collectivités territoriales et de l’immigration

(Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Vizos, prieglobstis, imigracija — Direktyva 2003/9/EB — Reglamentas (EB) Nr. 343/2003 — Pareiga užtikrinti minimalias prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas prieš tai, kai juos perima arba atsiima atsakingoji valstybė narė — Laikotarpis, kuriuo priimančioji valstybė narė atsako už tokių sąlygų sudarymą — Pareiga apmokėti tokių sąlygų užtikrinimo išlaidas“

1. 

Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Prancūzijos Conseil dEtat (Valstybės Taryba) siekia išsiaiškinti, kaip turi būti aiškinama Direktyva 2003/9 ( 2 ) (toliau – Priėmimo sąlygų direktyva), nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (toliau – priėmimo sąlygos), kai ji aiškinama kartu su Reglamentu Nr. 343/2003 (toliau – Reglamentas „Dublinas II“) ( 3 ).

2. 

Remiantis tame reglamente išdėstytomis atsiėmimo ir perėmimo taisyklėmis ( 4 ) prieglobsčio prašytojui gali paaiškėti, kad už jo prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė (atsakingoji valstybė narė) yra ne ta valstybė narė, kurioje jis tuo metu yra (priimančioji valstybė narė). Pirmiausia Teisingumo Teismo klausiama, ar tokiam prieglobsčio prašytojui apskritai taikomos priėmimo sąlygos, ir jeigu taip, a) kada baigiasi priimančiosios valstybės narės pareiga užtikrinti tokias sąlygas tuo atveju, jeigu pagal Reglamentą „Dublinas II“ priimamas sprendimas dėl atsiėmimo arba perėmimo; ir b) ar atsakingoji valstybė narė arba priimančioji valstybė narė turi prisiimti tokių sąlygų užtikrinimo atitinkamu laikotarpiu išlaidas.

Teisinis pagrindas

Europos Sąjungos (toliau – ES) teisė

Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvados

3.

1999 m. spalio 15–16 d. Tamperės Europos Vadovų Taryba priėmė įvairių priemonių (toliau – Tamperės išvados), siekdama sukurti „tikrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę Europos Sąjungoje“ ( 5 ). Vienos iš tokių priemonių buvo nuostatos, susijusios su bendra Europos prieglobsčio sistema, grindžiama visapusišku ir visiems galiojančiu Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso taikymu ( 6 ). Tamperės išvadų 14 punkte išdėstytos tokios šiai bylai reikšmingos nuostatos:

„Šioje sistemoje artimiausiu metu turėtų būti numatytas aiškus ir veiksmingas valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdas [ir] bendros minimalios prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygos <...> Europos Vadovų Taryba pabrėžia, kad svarbu konsultuotis su JTPRVK ( 7 ) ir kitomis tarptautinėmis organizacijomis.“

Priėmimo sąlygų direktyva

4.

Kaip matyti iš Priėmimo sąlygų direktyvos pavadinimo, 7 konstatuojamosios dalies ir 1 straipsnio, ši direktyva buvo priimta siekiant nustatyti „bendras minimalias prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas“, numatytas Tamperės išvadų 14 punkte.

5.

5 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad ši direktyva „gerbia pagrindines teises ir prižiūri nustatytų principų laikymąsi, ypač Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos pripažintų principų“. Ja visų pirma „siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui bei skatinti minėtos Chartijos 1 ir 18 straipsnių taikymą“.

6.

2 straipsnio c punkte „prašytojas“ ir „prieglobsčio prašytojas“ apibrėžiami kaip „prašymą dėl prieglobsčio padavęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas“.

7.

2 straipsnio i punkte numatyta, kad „priėmimo sąlygos“ yra priemonės, kurias valstybės narės pagal šią direktyvą suteikia prieglobsčio prašytojams; 2 straipsnio j punkte numatyta, kad „materialinės priėmimo sąlygos“ apima „būsto, maisto bei aprangos suteikimą natūra arba finansinių išmokų forma arba talonais ir dienpinigius“.

8.

3 straipsnio pavadinimas – „Taikymo sritis“. 3 straipsnio 1 dalyje numatyta: „Ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pateikusiems prašymą dėl prieglobsčio prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prieglobsčio prašytojams, taip pat jų šeimos nariams, jei pagal nacionalinės teisės aktus jie įtraukiami į tokį prašymą dėl prieglobsčio“.

9.

6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad per tris dienas nuo prašymo kompetentingai institucijai padavimo dienos prieglobsčio prašytojui būtų įteiktas jo vardu išduotas dokumentas, patvirtinantis jo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusą arba liudijantis jo teisę būti valstybės narės teritorijoje, laukiant, kol bus nagrinėjamas, arba kol yra nagrinėjamas jo prašymas.

10.

13 straipsnyje numatytas reikalavimas valstybėms narėms visų pirma: 1) „užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai, padavę prašymą dėl prieglobsčio, turėtų galimybę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis“; ir 2) „nustatyti materialines priėmimo sąlygas, kurios garantuotų prieglobsčio prašytojų sveikatos būklę atitinkantį gyvenimo lygį bei užtikrintų jų pragyvenimą“.

Reglamentas „Dublinas II“

11.

Reglamentu „Dublinas II“ siekiama nustatyti „aiškų ir veiksmingą valstybės narės, atsakingos už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo būdą“, kaip numatyta Tamperės išvadų 14 punkte.

12.

15 konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad reglamente „laikomasi pagrindinių teisių ir principų, kurie yra pripažįstami pirmiausia Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Visų pirma juo siekiama užtikrinti visišką 18 straipsnyje garantuotos teisės į prieglobstį laikymąsi“.

13.

Kiek tai susiję su šia išvada, 2 straipsnyje „prašytojas“ ir „prieglobsčio prašytojas“ apibrėžiami taip pat, kaip Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnyje ( 8 ).

14.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės nagrinėja kiekvieno trečiosios šalies piliečio, „bet kurios iš jų pasienyje ar jų teritorijose prašančio prieglobsčio, prašymą“. Prašymą nagrinėja viena valstybė narė, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus, taikomus laikantis numatytos hierarchijos ( 9 ). Remiantis 5 straipsnio 2 dalimi, atsakingoji valstybė narė nustatoma atsižvelgiant į padėtį tuo metu, kai prieglobsčio prašytojas pirmą kartą pateikia savo prašymą kuriai nors valstybei narei.

15.

V skyrius „Perėmimas ir atsiėmimas“ yra susijęs su aplinkybėmis, kuriomis valstybei narei gali tekti arba perimti prieglobsčio prašytoją, arba jį atsiimti. Kiekvienai procedūrai taikomas atskiras mechanizmas ir terminai. Šiuos terminus trumpai aptarsiu toliau; jie išsamiau išdėstyti priede.

16.

Perėmimo procedūra pradedama taikyti tuomet, kai priimančioji valstybė narė, remdamasi III skyriuje nurodytais kriterijais, nusprendžia, kad už prašymo nagrinėjimą atsako kita valstybė narė. 16 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad tokios valstybės narės privalo 17–19 straipsniuose nustatytomis sąlygomis perimti savo žinion prašytoją, prieglobsčio prašymą pateikusį kitoje valstybėje narėje. Valstybė narė, kuriai buvo pateiktas prašymas, gali per tris mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos kreiptis į valstybę narę, kuri, jos manymu, yra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą (toliau – prašomoji valstybė narė), kad ši perimtų prieglobsčio prašytoją savo žinion ( 10 ). Tuomet tokia valstybė narė turi per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos atlikti reikalingus patikrinimus ir pateikti sprendimą ( 11 ). Jeigu prašomoji valstybė narė sutinka, kad ji turėtų perimti prašytoją savo žinion, ta valstybė narė, kurioje yra pateiktas prašymas, turi pranešti prašytojui apie pareigą jį perduoti prašomajai valstybei narei, kuri bus atsakinga už prašymo nagrinėjimą. Tuomet prašytojas turi būti perduotas per šešis mėnesius nuo prašymo gavimo arba nuo sprendimo dėl skundo arba peržiūrėjimo priėmimo, jeigu sprendimo vykdymas buvo sustabdytas ( 12 ).

17.

Atsiėmimo procedūra taikoma tais atvejais, kai valstybė narė:

yra pradėjusi nagrinėti prašymą, o prašytojas be leidimo yra kitoje valstybėje narėje (16 straipsnio 1 dalies c punktas),

buvo pradėjusi nagrinėti prašymą, kurį prašytojas vėliau atsiėmė, ir prašytojas yra pateikęs prašymą kitoje valstybėje narėje (16 straipsnio 1 dalies d punktas), arba

yra atmetusi trečiosios šalies piliečio prašymą ir toks asmuo be leidimo yra kitoje valstybėje narėje (16 straipsnio 1 dalies e punktas).

18.

Atsiėmimo procedūrai taikomas 20 straipsnis. Priimančioji valstybė narė gali kreiptis į kitą valstybę narę, kad ši atsiimtų prieglobsčio prašytoją, ir jai pateikti pakankamai informacijos, kad prašomoji valstybė narė galėtų patikrinti, ar ji yra atsakinga. Nėra numatyta tokio prašymo pateikimo terminų. Prašomoji valstybė narė turi atlikti reikalingus patikrinimus ir atsakyti į prašymą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo ( 13 ). Valstybė narė, kuri sutinka atsiimti prieglobsčio prašytoją, privalo tą asmenį priimti atgal. Prašytojas perduodamas per šešis mėnesius nuo prašymo gavimo arba nuo sprendimo dėl skundo arba peržiūrėjimo priėmimo, jeigu sprendimo vykdymas buvo sustabdytas ( 14 ).

19.

Reglamente numatyta, kad sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perėmimo arba atsiėmimo gali būti skundžiamas arba peržiūrimas sprendimą priėmusioje valstybėje narėje. Toks apskundimas arba peržiūrėjimas nesustabdo perdavimo vykdymo, nebent tam tikrais atvejais priimančiosios valstybės narės teismai arba kompetentingos valdžios institucijos nusprendžia kitaip, jeigu tai daryti leidžiama pagal nacionalinės teisės aktus ( 15 ).

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija

20.

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) buvo pasirašyta Nicoje 2000 m. gruodžio 7 d. ( 16 ) 1 straipsnyje nustatyta:

„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

21.

18 straipsnyje nustatyta:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo <...>“

Nacionalinė teisė ir administracinės nuostatos

Nuostatos dėl prieglobsčio prašytojo atvykimo į Prancūzijos teritoriją

22.

Code de l’entrée et du séjour des étrangers et du droit d’asile (Užsieniečių atvykimo ir apsigyvenimo bei prieglobsčio teisės kodeksas, toliau – Ceseda) L.741-4 straipsnis taikomas užsieniečiams, esantiems Prancūzijos teritorijoje ir joje pasiprašiusiems prieglobsčio. Jame numatyta, kad kompetentinga valdžios institucija gali atsisakyti suteikti užsieniečiui leidimą atvykti į Prancūziją, jeigu už jo prašymo nagrinėjimą pagal Reglamentą „Dublinas II“ atsako kita valstybė.

23.

Ceseda L.742-1 straipsnyje numatyta, kad, jeigu prieglobsčio prašytojui leidžiama gyventi Prancūzijoje pagal L.741 straipsnį, jam turi būti išduotas laikinas teisę gyventi patvirtinantis dokumentas, suteikiantis teisę pateikti prieglobsčio prašymą Office français de protection des refugiés et apatrides (Prancūzijos pabėgėlių ir asmenų be pilietybės apsaugos tarnyba, toliau – OFPRA).

24.

Ceseda L.723-1 straipsnyje numatyta, kad OFPRA neturi kompetencijos nagrinėti prašymo, pateikto asmens, kurio prašymas leisti pasilikti Prancūzijos teritorijoje buvo atmestas remiantis L.741-4 straipsniu.

Nuostatos, kuriomis perkelta Priėmimo sąlygų direktyva

25.

Code de l’action sociale et des familles (Socialinės veiklos ir šeimos kodeksas) 348-1 straipsnyje, kuriuo įgyvendinamas Priėmimo sąlygų direktyvos 14 straipsnis, numatyta, kad prieglobsčio prašytojai, turintys Ceseda L.742-1 straipsnyje numatytą teisę gyventi patvirtinantį dokumentą, turi teisę būti apgyvendinti priėmimo centre.

26.

Dėl finansinės paramos Prancūzijos Code du travail (Darbo kodeksas) L.5423-8 straipsnyje numatyta, kad laikina pagalbos pašalpa skiriama „užsieniečiams, kurių leidimuose gyventi ir prašymų išduoti leidimus gyventi patvirtinimuose nurodoma, kad jie pateikė prieglobsčio prašymus Prancūzijoje <...>“.

27.

Pagal šias nuostatas prieglobsčio prašytojui neleidžiama naudotis Reglamente „Dublinas II“ numatytomis priėmimo sąlygomis, jeigu pagal to reglamento nuostatas, susijusias su perėmimu arba atsiėmimu, yra atliekama pirminė prieglobsčio prašytojo prašymo analizė. Taip yra todėl, kad jis neturi Ceseda L.742-1 straipsnyje nurodyto laikino teisę gyventi patvirtinančio dokumento, tad pagal Ceseda L.723-1 straipsnį negali reikalauti, kad OFPRA nagrinėtų jo prašymą.

28.

2009 m. lapkričio 3 d.Ministre de l’immigration et de l’intégration (imigracijos ir integracijos ministras) ir Ministre de l’économie et des finances (ekonomikos ir finansų ministras) išleido aplinkraštį (toliau – Aplinkraštis dėl pagalbos), pagal kurį prieglobsčio prašytojai, kurių prašymams gali būti taikomos Reglamento „Dublinas II“ nuostatos dėl perėmimo arba atsiėmimo, neturi teisės gauti pagalbos pašalpos.

Faktinės bylos aplinkybės, procesas ir prejudiciniai klausimai

29.

Pareiškėjos pagrindinėje byloje ( 17 ) ir GISTI yra ne pelno organizacijos, kurių vienas iš tikslų yra prieglobsčio prašytojų teisių apsauga. Jos kartu pateikė skundą dėl Aplinkraščio dėl pagalbos panaikinimo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Visų pirma jos teigia, kad nacionalinės teisės ir Aplinkraščio dėl pagalbos nuostatos yra nesuderinamos su Priėmimo sąlygų direktyva.

30.

Conseil d’État Teisingumo Teismui pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„1.

Ar pagal [Priėmimo sąlygų direktyvą] garantuojama, kad joje numatytomis minimaliomis priėmimo sąlygomis galės pasinaudoti prieglobsčio prašytojai, dėl kurių valstybė narė, į kurią jie kreipėsi, vadovaudamasi [Reglamentu „Dublinas II“], nusprendžia kreiptis į kitą valstybę narę, kuri, pirmosios nuomone, yra atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą tol, kol trunka procedūra, pagal kurią ši kita valstybė narė perima arba atsiima prašytoją?

2.

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

a)

Ar pirmajai valstybei narei ( 18 ) priklausanti pareiga užtikrinti minimalias priėmimo sąlygas baigiasi tuo momentu, kai valstybė, į kurią buvo kreiptasi, priima sprendimą priimti prašytoją, faktiškai perima arba atsiima prašytoją, ar kitu momentu?

b)

Tokiu atveju kuriai valstybei narei priklauso šiuo laikotarpiu finansuoti užtikrinamas minimalias priėmimo sąlygas?“

31.

Rašytines pastabas pateikė ir GISTI ( 19 ), Čekijos Respublika, Prancūzija, Graikija, Italija, Lenkija ir Šveicarija ( 20 ), taip pat Europos Komisija. Per 2011 m. kovo 8 d. posėdį buvo išklausyti , GISTI, Prancūzijos, Italijos ir Komisijos atstovai.

Analizė

Pirmasis klausimas

32.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Priėmimo sąlygų direktyvą priėmimo sąlygos garantuojamos prieglobsčio prašytojams, pateikusiems prašymą valstybėje narėje, kuri, remdamasi Reglamentu „Dublinas II“, nusprendžia kreiptis į kitą valstybę narę, pirmosios nuomone, atsakingą už tokio prašymo nagrinėjimą ( 21 ).

33.

Jis taip pat kelia priimančiosios valstybės narės pareigų galiojimo trukmės klausimą. Tas pat klausimas aiškiau išdėstytas 2 klausimo a punkte, kurį nagrinėdama ir išnagrinėsiu šį klausimą.

34.

Visos į bylą įstojusios valstybės narės, išskyrus Prancūziją, taip pat Komisija teigia (nors savo požiūrį jos išdėsto šiek tiek skirtingai), kad iš esmės į pagrindinį klausimą reikia atsakyti teigiamai.

35.

Prancūzija teigia, kad remiantis tiek Priėmimo sąlygų direktyvos tekstu, tiek jos tikslais matyti, kad atsakymas turi būti neigiamas.

Priėmimo sąlygų direktyvos tekstas

36.

Priėmimo sąlygų direktyvoje nustatyti būtiniausi prieglobsčio prašytojų priėmimo valstybėse narėse reikalavimai.

37.

2 straipsnio c punkte „prieglobsčio prašytojas“ apibrėžiamas kaip „prašymą dėl prieglobsčio padavęs“ trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės „dėl kurio dar nėra priimtas galutinis sprendimas“. Taigi, turi būti pateiktas prieglobsčio prašymas, dėl kurio dar turi būti priimtas galutinis sprendimas.

38.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ši direktyva taikoma visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, „pateikusiems prašymą dėl prieglobsčio prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prieglobsčio prašytojams <...>“. 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintos kelios išimtys, kurios yra gana techninio pobūdžio ir nė viena iš jų nėra susijusi su pagrindiniu šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamu klausimu.

39.

Momentas, nuo kurio prieglobsčio prašytojams turi būti sudaryta galimybė naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis ( 22 ), nurodytas 13 straipsnio 1 dalyje, kuriame numatyta, kad tokią galimybę prieglobsčio prašytojai turi turėti „padavę prašymą dėl prieglobsčio“.

40.

Taigi, akivaizdu, kad direktyva pradedama taikyti ir materialinės priėmimo sąlygos turi būti užtikrinamos tuomet, kai trečiosios šalies pilietis yra „padavęs prašymą dėl prieglobsčio“. Tačiau ką reiškia šie (neva paprasti) žodžiai? Ar pakanka prieglobsčio prašytojo kreipimosi dėl prieglobsčio suteikimo (nepaisant to, kuri valstybė narė yra atsakinga už tokio prašymo nagrinėjimą iš esmės)? O gal prieglobsčio prašymas „paduodamas“ tik tuomet, kai valstybė narė pripažįsta, kad ji iš tiesų yra atsakingoji valstybė narė ir todėl leidžia oficialiai „paduoti“ prašymą pagal nacionalinę teisę?

41.

Manau, kad pagal akivaizdų ir suprantamą mano pacituotų nuostatų aiškinimą žodžiai „padavę prašymą dėl prieglobsčio“ reiškia tai, kas jais sakoma. Kai tik trečiosios šalies pilietis prie valstybės narės sienos arba jos teritorijoje nedviprasmiškai ir aiškiai nurodo, kad pageidauja gauti prieglobstį, kompetentingos valdžios institucijos pradeda nagrinėti tokį prašymą. Tokios procedūros pradžioje, be kita ko, gali būti keliamas klausimas, ar pagal tos konkrečios bylos faktines aplinkybes už prašymo nagrinėjimą iš esmės atsakinga valstybė narė pagal Reglamentą „Dublinas II“ yra (arba gali būti) kita valstybė narė. Tačiau prieglobsčio prašymas jau yra „paduotas“, todėl atsiranda Priėmimo sąlygų direktyvoje numatytos teisės.

42.

Atsižvelgusi į visus išdėstytus argumentus darau išvadą, kad Priėmimo sąlygų direktyva taikoma visiems prieglobsčio prašytojams, kurie yra pateikę prieglobsčio prašymą priimančiojoje valstybėje narėje, nepaisant to, ar tokia valstybė pagal Reglamentą „Dublinas II“ nusprendžia kreiptis į kitą valstybę narę, kuri, pirmosios nuomone, yra atsakinga už prašymo nagrinėjimą.

43.

Prancūzija tam nepritaria. Ji teigia, kad šią nuostatą reikia aiškinti siauriau – Priėmimo sąlygų direktyva netaikoma visiems prieglobsčio prašytojams, kurių prašymams gali būti taikomos Reglamento „Dublinas II“ nuostatos dėl perėmimo arba atsiėmimo. Pirmiausia ji remiasi šios direktyvos 2 straipsnio c punkte pateikta „prieglobsčio prašytojo“ apibrėžtimi, tuomet – 5 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią valstybės narės privalo pateikti prieglobsčio prašytojams tam tikrą informaciją „per atitinkamą laikotarpį, bet ne ilgiau kaip per penkiolika dienų po to, kai kompetentingai institucijai buvo paduotas prašymas dėl prieglobsčio“, ir galiausiai 13 straipsnio 1 dalyje numatytu įpareigojimu užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai, padavę prieglobsčio prašymą, turėtų galimybę naudotis materialinėmis priėmimo sąlygomis. Prancūzija teigia, kad iš šių nuostatų matyti, jog direktyvos nuostatos taikomos tik tuomet, kai prieglobsčio prašymas oficialiai paduodamas už prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės kompetentingai valdžios institucijai. Negali būti laikoma, kad prieglobsčio prašytojai, kurių prašymams taikomas Reglamentas „Dublinas II“, yra padavę tokį prašymą.

44.

Toks aiškinimas man atrodo nepagrįstas. Kaip jau esu nurodžiusi, nemanau, kad pagal Priėmimo sąlygų direktyvos 2 straipsnio c punkte pateiktą apibrėžtį nurodyti prieglobsčio prašytojai nepatenka į direktyvos taikymo sritį. 40 punkte nurodžiau, kad direktyva taikoma tuomet, kai paduodamas prieglobsčio prašymas. Dėl 5 straipsnio 1 dalyje nurodytos pareigos pateikti informaciją nemanau, kad remiantis ja prieglobsčio prašytojams, kurių prašymams gali būti taikomos Reglamento „Dublinas II“ nuostatos dėl perėmimo arba atsiėmimo, gali būti netaikomos direktyvoje numatytos priėmimo sąlygos. O 13 straipsnio 1 dalis, mano manymu, turi būti aiškinama visiškai priešingai, nei siūlo Prancūzija.

45.

Panašu, kad Prancūzija, pateikdama argumentą, jog šias nuostatas aiškinant kartu darytina išvada, kad prieglobsčio prašytojams, kuriems gali būti taikomos Reglamento „Dublinas II“ nuostatos dėl perėmimo arba atsiėmimo, direktyva netaikoma, daro prielaidą: kadangi remiantis Reglamentu „Dublinas II“ priimančioji valstybė narė negali nagrinėti tokių prieglobsčio prašytojų prašymų, jiems negali būti taikoma Priėmimo sąlygų direktyva. Nemanau, kad tokia išvada yra pagrįsta direktyvos tekstu. Pagal direktyvos 2 straipsnio c punktą ir reglamento 2 straipsnio d punktą prieglobsčio prašytojas yra prieglobsčio prašytojas tol, kol dėl jo prašymo nėra priimtas galutinis sprendimas. Todėl su priimančiosios valstybės narės pagal Reglamentą „Dublinas II“ inicijuotomis procedūromis susiję sprendimai nėra reikšmingi.

46.

Iš tiesų tam, kad būtų galima pritarti Prancūzijos argumentui, reikėtų, kad teisės aktuose tiesiogiai arba netiesiogiai būtų numatyta atskira „būsimų prieglobsčio prašytojų“ kategorija, t. y. prieglobsčio prašytojai, esantys priimančiosios valstybės narės teritorijoje, su kuriais turi būti elgiamasi kitaip nei su kitais prieglobsčio prašytojais, nes tokia valstybė jiems dar nėra suteikusi reikiamo teisę gyventi patvirtinančio dokumento. Tokių nuostatų teisės aktuose nėra. Priešingai, Priėmimo sąlygų direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybių narių pareiga užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojui per tris dienas nuo prašymo padavimo būtų išduotas dokumentas, patvirtinantis jo, kaip prieglobsčio prašytojo, statusą ir liudijantis jo teisę būti tos valstybės teritorijoje, laukiant, kol bus nagrinėjamas arba kol yra nagrinėjamas jo prašymas. Panašu, kad Prancūzija šią direktyvą ne tik neteisingai aiškina, bet ir neteisingai taiko.

47.

Be to, kaip pažymi JTPRVK ( 23 ), Reglamentas „Dublinas II“ buvo priimtas po Priėmimo sąlygų direktyvos. Jeigu tik Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, jis būtų nesunkiai galėjęs įtraukti į reglamento tekstą aiškią direktyvos išimtį. Tokios išimties nėra.

48.

Prieš pradėdama analizuoti nagrinėjamų teisės aktų tikslus trumpai aptarsiu Graikijos iškeltą klausimą, susijusį su Priėmimo sąlygų direktyvos taikymu asmenims, patenkantiems į Reglamento „Dublinas II“ 16 straipsnio 1 dalies c ir e punktų taikymo sritį, t. y. asmenims, kuriuos valstybė narė gali privalėti atsiimti, be leidimo esantiems priimančiojoje valstybėje narėje, pateikusiems prašymą kitoje valstybėje narėje. Graikija teigia, kad prie šios kategorijos priskiriamiems asmenims direktyva negali būti taikoma, nes jie nėra pateikę prieglobsčio prašymo „prie [priimančiosios valstybės narės] sienos arba jos teritorijoje“, kaip numatyta direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje.

49.

Nors šiuo teiginiu keliami įdomūs klausimai dėl su tomis nuostatomis susijusių asmenų statuso, jis nepatenka į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikto klausimo sritį, nes šiame klausime daroma prielaida, kad prašymas paduotas priimančiosios valstybės narės teritorijoje. Todėl toliau šio teiginio nenagrinėsiu.

Priėmimo sąlygų direktyvos ir Reglamento „Dublinas II“ tikslai

50.

Priėmimo sąlygų direktyva ir Reglamentas „Dublinas II“ turi būti aiškinami atsižvelgiant į jų priėmimo aplinkybes ( 24 ).

51.

Taigi, abiejų šių teisės aktų preambulėse ( 25 ) nurodomos Tamperės išvados ir bendra Europos prieglobsčio sistema. Juose abiejuose pateikiamos „prieglobsčio prašymo“ ir „prašytojo“ bei „prieglobsčio prašytojo“ ( 26 ) apibrėžtys, kiek jos susijusios su šia išvada, taip pat yra vienodos. Jų tikslai dėl suprantamų priežasčių skiriasi. Reglamentu siekiama nustatyti už vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakingos valstybės narės nustatymo kriterijus ir mechanizmus ( 27 ).Todėl jame įtvirtintos pareigos yra „horizontalios“ – jos kyla tarp valstybių narių.

52.

O direktyva buvo priimta siekiant nustatyti bendrus būtiniausius prieglobsčio prašytojų priėmimo reikalavimus. Todėl joje numatyta įvairių „vertikaliųjų“ pareigų, susijusių su priėmimo sąlygomis, kurias priimančioji valstybė narė turi užtikrinti kiekvienam prieglobsčio prašytojui. Atsižvelgiant į tai, atrodo, kad tai, jog dėl tam tikros kategorijos prieglobsčio prašytojų (t. y. prieglobsčio prašytojų, su kuriais susijęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimas) valstybės narės turėtų susirašinėti, kaip to reikalaujama pagal reglamentą, kad nustatytų, kur būtent turi būti nagrinėjami jų prašymai, neturi jokios reikšmės, kalbant apie jų teisę naudotis priėmimo sąlygomis.

53.

Prancūzija teigia, kad prieglobsčio prašytojams, kuriems gali būti taikomos Reglamento „Dublinas II“ nuostatos dėl perėmimo arba atsiėmimo, turėtų būti taikoma ne Priėmimo sąlygų direktyva, o nacionalinė teisė, kuri šiuo atveju yra mažiau palanki.

54.

Manau, kad negali būti leidžiama, jog aptariamiems prieglobsčio prašytojams skiriamos išmokos būtų mažesnės.

55.

Direktyvos 5 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad šioje direktyvoje gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, visų pirma pripažintų Chartijoje, ir ja siekiama užtikrinti visišką pagarbą žmogaus orumui ir skatinti šios Chartijos 1 ir 18 straipsnių taikymą. 7 konstatuojamojoje dalyje kalbama apie prieglobsčio prašytojų priėmimo reikalavimus, kurių paprastai pakaktų, kad būtų garantuotas jų orumo nežeminantis gyvenimo lygis bei panašios gyvenimo sąlygos visose valstybėse narėse. Šie reikalavimai yra minimalūs reikalavimai, kurie turėtų būti taikomi visoje Sąjungoje, kad būtų atsižvelgiama į, be kita ko, Chartijos 1 straipsnį, kuriame numatyta, jog žmogaus orumą reikia gerbti ir saugoti ( 28 ).

56.

Taip pat pažymėtina, kaip nurodo JTPRVK ( 29 ), kad neužtikrinus priėmimo sąlygų gali būti pažeistos ir kitos teisės, visų pirma prieglobsčio prašytojo teisė pateikti ir argumentuoti prieglobsčio prašymą per sąžiningą ir veiksmingą prieglobsčio suteikimo procedūrą ( 30 ). Jeigu priėmimo sąlygos nebūtų užtikrintos, prašytojui galėtų būti sunku pateikti ir pagrįsti prašymą net ir po to, kai būtų nustatyta už jo prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė ( 31 ). Kaip pažymi JTPRVK ( 32 ), priėmimo sąlygų neužtikrinimas taip pat gali sumažinti prašytojo galimybes pasinaudoti teise apskųsti sprendimą dėl perdavimo, kaip numatyta Reglamento „Dublinas II“ 19 straipsnio 2 dalyje arba 20 straipsnio 1 dalies e punkte. Jeigu nebūtų užtikrinta galimybė pasinaudoti tokiomis teisėmis, galėtų būti pažeistas Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintas principas, kad teisė į prieglobstį turi būti saugoma pagal Sutarčių nuostatas.

57.

Galima trumpai aptarti likusius Prancūzijos argumentus. Pirmiausia, ji teigia, kad prieglobsčio prašymo nagrinėjimo iš esmės procedūros gali trukti ilgai ir tai pateisina priėmimo sąlygų taikymą. O atsakingosios valstybės narės nustatymo pagal Reglamentą „Dublinas II“ procedūros, priešingai, turi būti greitos. Atsižvelgiant į tai (kaip suprantu šį argumentą), faktiškai priėmimo sąlygų taikyti nereikia.

58.

Reglamentu „Dublinas II“ iš tiesų siekiama užtikrinti, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė būtų nustatoma greitai ( 33 ). Nepaisant to, ši procedūra gali užtukti ilgai – visiškai įmanoma, kad ilgiau nei 12 mėnesių, jeigu prieglobsčio prašytojas nusprendžia pasinaudoti apeliacijos teise ir priimančioji valstybė narė jam leidžia joje pasilikti tol, kol bus priimtas sprendimas ( 34 ). Iš tiesų gali atsitikti taip, kad įvykdžius Reglamente „Dublinas II“ numatytą procedūrą prieglobsčio prašytojas, užuot buvęs perduotas prašomajai valstybei narei, liks ten, kur yra. Tokiu atveju Prancūzijos argumentas neatrodo pagrįstas.

59.

Antra, Prancūzija teigia, jog Reglamentas „Dublinas II“ grindžiamas prielaida, kad atsakingoji valstybė narė turi prisiimti naštą, susijusią su prieglobsčio prašytojo buvimu Sąjungos teritorijoje. Jeigu būtų reikalaujama, kad priimančioji valstybė narė užtikrintų priėmimo sąlygas, tai prieštarautų tokiai pareigų paskirstymo logikai.

60.

Kadangi nagrinėjamu laikotarpiu prieglobsčio prašytojas yra priimančiosios valstybės narės, o ne atsakingosios valstybės narės teritorijoje ir kadangi tik pirmoji gali realiai užtikrinti aptariamas sąlygas ( 35 ), manau, kad toks argumentas negali būti pagrįstas.

61.

Trečia, Prancūzija teigia, kad vienas iš Priėmimo sąlygų direktyvos ( 36 ) ir Reglamento „Dublinas II“ tikslų yra apriboti antrinę prieglobsčio prašytojų migraciją. Jeigu prieglobsčio prašytojai, vykdami iš vienos valstybės narės į kitą, kiekvienoje iš jų galėtų naudotis tokiomis pačiomis priėmimo sąlygomis, tai prieštarautų pirma nurodytam tikslui.

62.

Kadangi vienas iš direktyvos tikslų yra užtikrinti, kad prieglobsčio prašytojai iš tiesų naudotųsi tokia pat apsauga visoje Sąjungoje ( 37 ), šis argumentas man taip pat atrodo nepagrįstas.

63.

Ketvirta, Prancūzija remiasi Direktyva 2005/85 ( 38 ). Kadangi šios direktyvos 29 konstatuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, kad prašymai, kuriems taikomas Reglamentas „Dublinas II“, nepatenka į jos taikymo sritį, Prancūzija teigia, jog 7 straipsnio 1 dalyje numatyta prieglobsčio prašytojo teisė pasilikti valstybėje narėje, kol bus nagrinėjamas prašymas, negali būti suteikta prieglobsčio prašytojams, kurių prašymams gali būti taikomos minėtame reglamente numatytos perėmimo arba atsiėmimo procedūros.

64.

Manau, kad šis argumentas nepagrįstas. Direktyva 2005/85 buvo priimta siekiant nustatyti pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarką. Ji nėra susijusi su priėmimo sąlygų užtikrinimu prieglobsčio prašytojams, kuris nagrinėjamas šioje byloje. Kalbant apie tokius prašytojus, į Direktyvą 2005/85 atsižvelgti nereikia. Tai, kad jie gali teisėtai būti priimančiojoje valstybėje narėje, aišku iš pačios Priėmimo sąlygų direktyvos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų. Jokios kitos nuostatos nereikalingos.

65.

Galiausiai Prancūzija pabrėžia, kad taikydamos Reglamentą „Dublinas II“ valstybės narės privalo laikytis Chartijos 1 straipsnio nuostatų. Todėl niekas netrukdo leisti, kad prieglobsčio prašytojų, kurių prašymams taikomas pirma nurodytas reglamentas, priėmimo sąlygos būtų reglamentuojamos nacionalinės teisės nuostatomis.

66.

Negaliu su tuo sutikti.

67.

Kadangi Priėmimo sąlygų direktyvoje numatyti būtiniausi prieglobsčio prašytojų priėmimo reikalavimai, juos valstybės narės ir turi taikyti, kol prieglobsčio prašytojas yra jų teritorijoje. Sutinku su per posėdį išreikštu požiūriu, kad ypač kai reikia patikrinti prieglobsčio prašytojo statusą, priėmimo sąlygų užtikrinimas gali šiek tiek užtrukti, nors neturėtų būti leidžiama, kad dėl tikrinimo procedūros jas užtikrinti būtų delsiama ilgiau nei tikrai būtina. Neabejotinai šia procedūra negalima remtis kaip pateisinimu tais atvejais, kai priėmimo sąlygos apskritai nėra užtikrinamos.

68.

Dėl visų išdėstytų priežasčių manau, jog pagal Priėmimo sąlygų direktyvą garantuojama, kad joje numatytomis minimaliomis priėmimo sąlygomis galėtų pasinaudoti prieglobsčio prašytojai, dėl kurių valstybė narė, į kurią jie kreipėsi, vadovaudamasi Reglamentu „Dublinas II“, nusprendžia kreiptis į kitą valstybę narę, kuri, pirmosios nuomone, yra atsakinga už tokių prašymų nagrinėjimą.

Antrasis klausimas

69.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo paaiškinti: a) kada baigiasi priimančiosios valstybės narės pareiga mokėti prieglobsčio prašytojams išmokas, jeigu tokie prieglobsčio prašytojai perduodami kitai valstybei narei; ir b) kam tenka pareiga finansuoti tokias išmokas.

a) Pareigos užtikrinti priėmimo sąlygas trukmė

70.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo tris momentus, kada galėtų baigtis pareiga užtikrinti priėmimo sąlygas: kai valstybė, į kurią buvo kreiptasi, nusprendžia priimti prieglobsčio prašytoją, kai prieglobsčio prašytojas faktiškai perimamas arba atsiimamas, arba kitu momentu.

71.

Komisija ir iš esmės , GISTI Čekijos Respublika, Graikija, Lenkija ir Šveicarija teigia, kad teisingas yra antrasis variantas.

72.

Prancūzija iš esmės sutinka su tokiu požiūriu ( 39 ). Tačiau ji dar nurodo išlygą, kad jeigu prieglobsčio prašytojas nesilaiko priimančiosios valstybės narės teisėtai nustatytų sąlygų, susijusių su jo perdavimu prašomajai valstybei narei, jis praranda teisę naudotis priėmimo sąlygomis.

73.

Italija nurodo, kad priėmimo sąlygos turėtų būti užtikrinamos laikotarpiu, kuris įprastu atveju neturėtų būti ilgesnis kaip šeši mėnesiai nuo prieglobsčio prašymo pateikimo dienos. Pagal galiojančius Italijos teisės aktus, jeigu praėjus tokiam laikotarpiui prieglobsčio prašytojas tebėra tos valstybės narės teritorijoje, jis įgyja teisę joje įsidarbinti ( 40 ).

74.

Reglamente numatytus su nuostatomis dėl perėmimo ir atsiėmimo susijusius laikotarpius nurodžiau 16 ir 18 punktuose, o išsamiau – priede. Bet kuriuo atveju sujungti šie laikotarpiai gali trukti ilgai, bent jau prieglobsčio prašytojo požiūriu. Tokia situacija juo labiau tikėtina, atsižvelgiant į tai, kad a) šiuo metu nėra nustatyto termino, per kurį priimančioji valstybė narė turi pradėti atsiėmimo procedūrą ( 41 ); ir b) nors teisės aktuose numatyta, kad apeliacinio skundo pateikimas neturi sustabdyti sprendimo vykdymo, priimančioji valstybė narė gali taikyti kitokią praktiką – Komisija teigia, kad taip dažnai ir būna. Nesunku suprasti, kad tokiais atvejais perdavimo procedūra gali užtrukti gerokai ilgiau nei metus.

75.

Paprastai prieglobsčio prašytojas lieka priimančiojoje valstybėje narėje visą laikotarpį, reikalingą nustatyti, kuri valstybė narė atsako už jo prašymo nagrinėjimą. Jis taip pat gali joje pasilikti bet kurio skundo nagrinėjimo laikotarpiu. Remiantis Reglamentu Nr. 1560/2003 ( 42 ), kuriame numatytos išsamios Reglamento „Dublinas II“ įgyvendinimo taisyklės, tokia valstybė privalo užtikrinti, kad būtų sudarytos galimybės faktiškai perduoti prašytoją atsakingajai valstybei narei ( 43 ). Jau esu nurodžiusi, kad manau, jog prieglobsčio prašytojai, kurie pateikia prašymus priimančiosios valstybės narės teritorijoje, turi teisę naudotis priėmimo sąlygomis, nepaisydami to, kad jų prašymams taikomas Reglamentas„Dublinas II“ ( 44 ). Panašu, kad nėra jokio pagrindo, kuriuo remiantis laikotarpiu, reikalingu susitarimams dėl prašytojo perdavimo sudaryti, tokias sąlygas prašytojui galėtų užtikrinti prašomoji valstybė narė. Praktiškai tai įgyvendinti būtų gana sudėtinga. Be to, jeigu priimančioji valstybė narė pradeda reglamente numatytas procedūras, kita valstybė narė nebūtinai faktiškai perima arba atsiima prieglobsčio prašytoją. Atlikus tokias procedūras gali būti nustatyta, kad jis turėtų likti ten, kur yra ( 45 ).

76.

Kaip pastebi Komisija, jeigu iš prieglobsčio prašytojo būtų atimta galimybė naudotis priėmimo sąlygomis dėl su jo paties elgesiu nesusijusių priežasčių, tai prieštarautų Priėmimo sąlygų direktyvos tikslams. Manau, kad akivaizdžiai galima daryti išvadą, jog priimančioji valstybė narė privalo užtikrinti tokias sąlygas tol, kol prieglobsčio prašytojas perduodamas prašomajai valstybei narei (jeigu jis jai iš viso perduodamas).

77.

Toks požiūris taikomas tais atvejais, kai Reglamente „Dublinas II“ nurodytos procedūros taikomos įprastai. Tačiau gali atsitikti taip, kad, pavyzdžiui, prieglobsčio prašytojas slapstosi, todėl paskirtu laiku jo negalima perduoti.

78.

Tokiu atveju priimančioji valstybė narė negali užtikrinti materialinių priėmimo sąlygų tol, kol nežino, kur yra prieglobsčio prašytojas. Iš tiesų Priėmimo sąlygų direktyvos 16 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta galimybė valstybėms narėms panaikinti priėmimo sąlygas tais atvejais, kai, be kita ko, prieglobsčio prašytojas palieka kompetentingos valdžios institucijos jam paskirtą gyvenamąją vietą jos neinformavęs arba be leidimo, jeigu jo reikia, arba nevykdo reikalavimo prisistatyti. Kaip pastabose nurodo ir GISTI, jeigu prieglobsčio prašytojas surandamas arba savanoriškai prisistato kompetentingai valdžios institucijai, valstybė narė, remdamasi 16 straipsnio 1 dalies a punkto paskutine pastraipa, gali nuspręsti, ar verta atnaujinti kai kurių arba visų priėmimo sąlygų taikymą.

79.

Be to, valstybė narė gali apriboti arba panaikinti priėmimo sąlygų taikymą bet kuriais kitais Priėmimo sąlygų direktyvos 16 straipsnyje numatytais atvejais.

80.

Todėl manau, kad pareiga užtikrinti būtiniausias priėmimo sąlygas baigiasi tuomet, kai prieglobsčio prašytojas faktiškai perimamas arba atsiimamas arba kai valstybė narė įgyja teisę apriboti arba panaikinti tokių sąlygų taikymą, remdamasi Priėmimo sąlygų direktyvos 16 straipsniu (atsižvelgiant į tai, kuri iš šių aplinkybių atsiranda anksčiau).

b) Pareiga padengti priėmimo sąlygų užtikrinimo išlaidas

81.

Nei Priėmimo sąlygų direktyvoje, nei reglamente nėra jokių su šiuo klausimu susijusių nuostatų, nors Šveicarija pastebi, kad pagal siūlomo naujojo reglamento ( 46 ) 29 straipsnį priimančiajai valstybei narei aiškiai tektų pareiga apmokėti visas su perdavimu susijusias išlaidas, ir ši nuostata, Šveicarijos manymu, atspindi dabar taikomą praktiką.

82.

Iš pastabas pateikusių šalių tos, kurios aktyviausiai dalyvauja diskusijoje, laikosi požiūrio, kad sistema, pagal kurią išlaidas turėtų padengti prašomoji valstybė, praktiškai būtų sunkiai įgyvendinama ir galėtų paskatinti pradėti brangius bei nereikalingus teismo procesus. Kadangi nebuvo išdėstyta jokia kita nuomonė, su tokiu požiūriu sunku ginčytis.

83.

Iš esmės manau, kad visa prieglobsčio prašytojų ir pabėgėlių apsaugos sistema yra pagrįsta pareigomis, kurios atsiranda ten, kur tokia apsauga teikiama. Mano manymu, toks požiūris atspindi tikrąją padėtį. Prieglobsčio prašytojai į Sąjungos teritoriją patenka ne dėl suplanuotų politikos priemonių, kurias galima iš anksto reglamentuoti teisės aktais, įgyvendinimo. Jeigu pasaulis būtų tobulas, tokių problemų nekiltų. Kiekviena valstybė narė privalo spręsti problemas, kylančias dėl prieglobsčio prašytojų buvimo jų teritorijoje, laikydamasi įsipareigojimų, įtvirtintų Sąjungos teisėje ( 47 ).

84.

Žinoma, ši taisyklė turi būti taikoma atsižvelgiant į specialiąsias nuostatas, kurios gali būti priimamos siekiant suteikti lengvatų arba panaikinti akivaizdžius prieštaravimus. Šiuo klausimu Komisija pastebi, kad, remiantis Sprendimo Nr. 573/2007 ( 48 ) 3 straipsnio 1 dalies a punktu, valstybėms narėms gali būti teikiama finansinė pagalba, be kita ko, susijusi su priėmimo sąlygomis ir prieglobsčio procedūromis ( 49 ). Iš Sąjungos biudžeto teikiama finansinė pagalba yra valstybių narių bendradarbiavimo esmės, kuria pagrįsta Reglamente „Dublinas II“ įtvirtinta sistema, įrodymas. Tačiau, manau, kad pagal pagrindinį principą nagrinėjamu atveju finansinė našta turėtų tekti priimančiajai valstybei narei, nors ir turėtų būti taikomos mano ką tik paminėto pobūdžio leidžiančios nukrypti nuostatos.

85.

Todėl, mano nuomone, finansinė našta, susijusi su priėmimo sąlygų užtikrinimu prieglobsčio prašytojui, kurio prašymui taikomas Reglamentas „Dublinas II“, kol toks asmuo turi teisę naudotis tokiomis sąlygomis remdamasis Priėmimo sąlygų direktyva, pagal šią direktyvą turėtų tekti priimančiajai valstybei narei.

Išvada

86.

Taigi manau, kad Teisingumo Teismas į Conseil d’État pateiktus prejudicinius klausimus turėtų atsakyti taip:

1.

Pagal 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvą 2003/9/EB, nustatančią minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, garantuojama, kad joje numatytomis minimaliomis priėmimo sąlygomis galės pasinaudoti prieglobsčio prašytojai, dėl kurių valstybė narė, į kurią jie kreipėsi, vadovaudamasi 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 343/2003, nustatančiu valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, nusprendžia kreiptis į kitą valstybę narę, kuri, pirmosios nuomone, yra atsakinga už šio prašymo nagrinėjimą.

2. a)

Pareiga užtikrinti minimalias priėmimo sąlygas baigiasi tuo momentu, kai prieglobsčio prašytojas faktiškai perimamas arba atsiimamas arba kai valstybė narė įgyja teisę apriboti arba panaikinti tokių sąlygų taikymą pagal Direktyvos 2003/9 16 straipsnį (jeigu tai atsitinka anksčiau).

2. b)

Pareiga finansuoti priėmimo sąlygas, užtikrinamas prieglobsčio prašytojui, kurio prašymui taikomas Reglamentas Nr. 343/2003, kol toks asmuo turi teisę naudotis šiomis sąlygomis pagal Priėmimo sąlygų direktyvą, turėtų tekti valstybei narei, kurioje yra prieglobsčio prašytojas.

PRIEDAS

REGLAMENTE „DUBLINAS II“ NUMATYTŲ TERMINŲ LENTELĖ

I – PERDAVIMAS IŠ PRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS PRAŠOMAJAI VALSTYBEI

A – Perėmimas

Laikotarpis: prašymas turi būti nusiųstas per tris mėnesius nuo prieglobsčio prašymo užregistravimo.

Šaltinis: 17 straipsnio 1 dalis.

Pastabos: jeigu šio termino nesilaikoma, atsakomybė už prašymo nagrinėjimą tenka priimančiajai valstybei (17 straipsnio 1 dalis).

B – Atsiėmimas

Laikotarpis: terminas, per kurį turi būti pateiktas prašymas atsiimti, nenustatytas ( 50 ).

Šaltinis: 20 straipsnis.

II – PRAŠOMOSIOS VALSTYBĖS TEIGIAMAS ATSAKYMAS ARBA JOKIO ATSAKYMO

A – Perėmimas

Laikotarpis: prašomoji valstybė privalo atsakyti per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos arba, kai priimančioji valstybė narė prašo skubaus atsakymo, per ne trumpesnį kaip vienos savaitės ir ne ilgesnį kaip vieno mėnesio laikotarpį.

Šaltinis: 18 straipsnio 1 dalis (dėl skubių atvejų žr. 17 straipsnio 2 dalį ir 18 straipsnio 6 dalį).

Pastabos: jeigu per šį laikotarpį atsakymas nepateikiamas, laikoma, kad prašymas priimtas (18 straipsnio 7 dalis).

B – Atsiėmimas

Laikotarpis: prašomoji valstybė turi atsakyti per vieną mėnesį, išskyrus atvejus, kai prašymas grindžiamas duomenimis, gautais iš „Eurodac“ sistemos – tokiais atvejais nustatytas dviejų savaičių terminas.

Šaltinis: 20 straipsnio 1 dalies b punktas.

Pastabos: jeigu per nustatytą laikotarpį atsakymas nepateikiamas, tai laikoma sutikimu priimti prieglobsčio prašytoją (20 straipsnio 1 dalies c punktas).

III – PRIEGLOBSČIO PRAŠYTOJO PERDAVIMAS IŠ PRIIMANČIOSIOS VALSTYBĖS PRAŠOMAJAI VALSTYBEI

Perėmimas ir atsiėmimas

Laikotarpis: perdavimo laikotarpis prasideda nuo prašomosios valstybės tiesioginio arba netiesioginio atsakymo. Prieglobsčio prašytojas turi būti perduotas per šešis mėnesius, išskyrus atvejus, kai jis yra įkalintas (tuomet šis terminas pratęsiamas iki 12 mėnesių) ir kai jis slapstosi (tuomet šis laikotarpis pratęsiamas iki 18 mėnesių).

Šaltinis: 19 straipsnio 3 ir 4 dalys (perėmimas) ir 20 straipsnio 1 dalies d punktas bei 20 straipsnio 2 dalis (atsiėmimas).

Pastabos: jeigu per nustatytą laikotarpį prieglobsčio prašytojas neperduodamas, atsakomybė už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą tenka priimančiajai valstybei narei. 19 straipsnio 2 dalyje (perėmimas) ir 20 straipsnio 1 dalies e punkte (atsiėmimas) numatyta prieglobsčio prašytojo teisė pateikti skundą. Pateikus skundą sprendimo vykdymas neturi būti sustabdytas, tačiau tam tikrais atvejais jis gali būti stabdomas.


( 1 ) Originalo kalba: anglų.

( 2 ) 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva 2003/9/EB, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101).

( 3 ) 2003 m. vasario 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 343/2003, nustatantis valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus (OL L 50, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 109). Yra pasiūlymų pakeisti direktyvą ir reglamentą (atitinkamai, KOM(2011) 320 galutinis ir KOM(2008) 820 galutinis).

( 4 ) Žr. reglamento V skyriaus 16–20 punktus.

( 5 ) Žr. Tamperės Europos Vadovų Tarybos išvadas, su kuriomis galima susipažinti tinklavietėje: www.cvce.eu

( 6 ) 13 punktas. Žr. 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu, kurios kelios nuostatos taikomos ir prieglobsčio prašytojams (žr. 19 išnašoje nurodyto dokumento 4.1.2 papunktį). Šios konvencijos preambulėje išreiškiamas Jungtinių Tautų siekis užtikrinti, kad pabėgėliai galėtų kuo plačiau naudotis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis.

( 7 ) Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro biuras.

( 8 ) Reglamente pateiktoje apibrėžtyje nėra nuorodos į asmenis be pilietybės, kuri pateikiama direktyvoje. Šiai išvadai tai neturi reikšmės.

( 9 ) Daugelis šių kriterijų susiję su prašytojo šeimos narių buvimu tam tikroje valstybėje narėje ir su prašymo pateikimo metu prieglobsčio prašytojo turimais dokumentais.

( 10 ) 17 straipsnio 1 dalis. Jeigu prašymą pateikusi valstybė narė prašo skubaus atsakymo, taikomi trumpesni terminai.

( 11 ) 18 straipsnio 1 dalis.

( 12 ) 19 straipsnio 1 ir 3 dalys.

( 13 ) Jeigu toks prašymas grindžiamas iš „Eurodac“ sistemos gautais duomenimis, nustatytas dviejų savaičių terminas. Žr. 2000 m. gruodžio 11 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2725/2000 dėl „Eurodac“ sistemos sukūrimo pirštų atspaudams lyginti siekiant veiksmingiau taikyti Dublino konvenciją (OL L 316, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 26).

( 14 ) 20 straipsnio 1 dalies b ir d punktai.

( 15 ) Žr. 19 straipsnio 2 dalį, susijusią su perėmimu, ir 20 straipsnio 1 dalies e punktą, susijusį su atsiėmimu.

( 16 ) Nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo 2009 m. gruodžio 1 d. Chartija turi pirminės teisės akto galią (ESS 6 straipsnio 1 dalis).

( 17 ) Šis akronimas reiškia „Comité inter mouvements auprès des évacués“.

( 18 ) T. y. priimančiajai valstybei narei.

( 19 ) Cimade ir GISTI prie pastabų prideda dokumentą „JTPRVK pranešimas apie prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygas pagal Dublino procedūrą“ (toliau – JTPRVK pranešimas). Šį dokumentą priėmė JTPRVK, norėdamas išnagrinėti šioje byloje kylančius klausimus. Su juo galima susipažinti tinklavietėje: www.unhcr.org/refworld/docid/4e37b5902.html

( 20 ) Remdamasi Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl kriterijų ir mechanizmų, padedančių nustatyti valstybę, atsakingą už valstybėje narėje ar Šveicarijoje pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą (OL L 53, 2008, p. 5), 5 straipsnio 2 dalimi Šveicarija turi teisę Teisingumo Teismui teikti rašytines pastabas per prejudicinių sprendimų priėmimo procedūras, susijusias su, be kita ko, Reglamento „Dublinas II“ (bet ne Priėmimo sąlygų direktyvos) aiškinimu. Todėl šios šalies pastabos taikomos tik 2 klausimo a ir b punktams.

( 21 ) Kad būtų aiškiau, kokiomis aplinkybėmis pateiktas šis klausimas, pažymėtina, kad per posėdį Cimade nurodė (ir jos pateiktos informacijos niekas neginčijo), kad 2011 m. Prancūzijoje apie 8 % prieglobsčio prašymų buvo taikomos Reglamente „Dublinas II“ numatytos procedūros ir taip kitoms valstybėms narėms buvo pateikta 4450 prašymų. Remiantis maždaug 75 % tokių prašymų atlikti perdavimai pagal minėtą reglamentą, o apie 25 % prašymų atmesti.

( 22 ) Žr. 7 punkte cituojamą direktyvos 2 straipsnio j punkte pateiktą apibrėžtį.

( 23 ) Žr. JTPRVK pranešimo 4.2.5 papunktį.

( 24 ) Šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 2 d. Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt., sujungtos bylos C-175/08, C-176/08, C-178/08 ir C-179/08, Rink. p. I-1493, 53 punktą.

( 25 ) Kiekvieno iš jų 1–3 konstatuojamosiose dalyse.

( 26 ) Žr. šios išvados 6 ir 13 punktus.

( 27 ) Žr. 16 konstatuojamąją dalį.

( 28 ) Šiuo klausimu žr. 24 išnašoje minėto Sprendimo Salahadin Abdulla ir kt. 54 punktą. Žinoma, valstybės narės gali taikyti palankesnes nuostatas (Priėmimo sąlygų direktyvos 4 straipsnis).

( 29 ) Žr. JTPRVK pranešimo 4.2.7 papunktį.

( 30 ) Kuri jam turėtų būti užtikrinama remiantis Chartijos 47 straipsniu.

( 31 ) Pasiūlyme dėl direktyvos, kuri tapo Priėmimo sąlygų direktyva (COM(2001) 181 galutinis), Komisija pažymėjo, kad „priėmimo sąlygų taikymo ribojimas arba atsisakymas gali turėti įtakos prieglobsčio prašytojų gyvenimo lygiui ir jų galimybėms veiksmingai naudotis procesinėmis garantijomis“.

( 32 ) Šiuo klausimu žr. JTPRVK pranešimo 4.2.8 papunktį.

( 33 ) Žr., pavyzdžiui, Reglamento „Dublinas II“ 4 konstatuojamąją dalį, kurioje numatyta, kad šiame reglamente numatytos procedūros turėtų padėti „greitai nustatyti“ atsakingą valstybę narę.

( 34 ) Taip pat žr. šios išvados 16 ir 18 punktus.

( 35 ) Direktyvos 2 straipsnio j punkte apibrėžtos „materialinės priėmimo sąlygos“ apima įvairias išmokas natūra, pavyzdžiui, aprūpinimą būstu, maitinimą ir aprangą. Nors tiesa, kad atitinkamos sumos gali būti skiriamos „finansinių išmokų forma arba talonais“, dėl jų kiltų rimtų administracinių sunkumų.

( 36 ) Žr. Priėmimo sąlygų direktyvos 8 konstatuojamąją dalį.

( 37 ) Visų pirma žr. Priėmimo sąlygų direktyvos 7 konstatuojamąją dalį.

( 38 ) 2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva 2005/85/EB, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13).

( 39 ) Ji subsidiariai pateikia pastabas dėl antrojo klausimo, jeigu Teisingumo Teismas nuspręstų į pirmąjį klausimą atsakyti teigiamai.

( 40 ) Per posėdį Italijos atstovė labai stengėsi pabrėžti, kad šios nuostatos nereiškia, jog tuo momentu prieglobsčio prašytojas netenka teisės naudotis priėmimo sąlygomis. Atrodo, kad toks požiūris prieštarauja Italijos rašytinėms pastaboms arba bent jau yra sunkiai su jomis suderinamas. Tačiau kadangi bet kuriuo atveju nesutinku su Italijos požiūriu, šio klausimo daugiau nenagrinėsiu.

( 41 ) Pagal siūlomą naująjį reglamentą (žr. 3 išnašą) valstybė narė privalėtų pateikti prašymą prašomajai valstybei narei per tris mėnesius nuo prieglobsčio prašymo (tame reglamente vadinamo „tarptautine apsauga“) pateikimo dienos arba per tris mėnesius nuo to momento, kai pirmoji valstybė narė sužino, kad už atitinkamą asmenį atsako kita valstybė narė. Jeigu naudojamasi „Eurodac“ sistemos duomenimis, šis laikotarpis trumpinamas iki dviejų mėnesių.

( 42 ) 2003 m. rugsėjo 2 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1560/2003, nustatantis išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 343/2003, nustatančio valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio vienoje iš valstybių narių pateikto prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijus ir mechanizmus, taikymo taisykles (OL L 222, 2003, p. 3; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 200).

( 43 ) Žr., pavyzdžiui, 7 straipsnio 3 dalį (prašytojo dokumentų perdavimas) ir 8 straipsnio 2 dalį (pareiga parūpinti transportą).

( 44 ) Žr. 68 punktą.

( 45 ) Žr. 58 punktą.

( 46 ) Žr. 3 išnašą.

( 47 ) Šiuo klausimu žr. Komisijos aiškinamojo memorandumo, pateikto jos pasiūlyme dėl Reglamento „Dublinas II“ (COM(2001) 447 galutinis), 3.1 punktą, kuriame numatyta, kad „kiekviena valstybė narė yra atsakinga visoms kitoms už savo veiksmus, susijusius su trečiųjų šalių piliečių atvykimu ir apsigyvenimu, ir privalo prisiimti su tuo susijusias pasekmes, laikydamasi solidarumo ir sąžiningo bendradarbiavimo principų“.

( 48 ) 2007 m. gegužės 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 573/2007/EB dėl Europos pabėgėlių fondo 2008–2013 m. laikotarpiui pagal Solidarumo ir migracijos srautų valdymo bendrąją programą įsteigimo ir panaikinantis Tarybos sprendimą 2004/904/EB (OL L 144, 2007, p. 1). 3 straipsnio 1 dalies a punkte „priėmimo sąlygos ir prieglobsčio procedūros“ apibrėžiamos kaip fondo paramos reikalavimus atitinkantys veiksmai. 12 straipsnio 1 dalyje numatytas 628 mln. EUR finansinis paketas šiam sprendimui įgyvendinti laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

( 49 ) Per posėdį Komisija patvirtino, kad nors skirtingoms valstybėms narėms skiriamos sumos gali skirtis atsižvelgiant į jų prašymą dėl finansavimo ir jų teritorijoje esančių prieglobsčio prašytojų skaičių, visos valstybės narės turi teisę gauti šiame sprendime numatytą pagalbą. Tačiau iš šios pagalbos lėšų nepadengiamos visos valstybių narių patiriamos su priėmimo sąlygų užtikrinimu susijusios išlaidos.

( 50 ) Žr. 41 išnašą, kurioje nurodytas siūlomame naujajame reglamente nustatytas terminas.