28.6.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 157/1


Nuomonė dėl Europos draudimo sutarties

(2005/C 157/01)

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, vadovaudamasis Darbo tvarkos taisyklių 29 straipsnio 2 dalimi, 2003 m. liepos 17 d. nusprendė parengti nuomonę dėl Europos draudimo sutarties.

Bendrosios rinkos, gamybos ir vartojimo skyrius, kuris buvo atsakingas už parengiamąjį komiteto darbą šiuo klausimu, patvirtino nuomonę 2004 m. lapkričio 10 d. Pranešėjas — p. PEGADO LIZ.

Savo 413-osios plenarinės sesijos metu 2004 m. gruodžio 15-16 d. (gruodžio 15 d. posėdyje) Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas priėmė šią nuomonę 137 nariams balsavus „už“, 1 — „prieš“ ir 2 nariams susilaikius.

1.   Įžanga ir prielaidos

1.1

Draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojantys pamatiniai principai skiriasi įvairiose ES valstybių narių teisinėse sistemose, nors jų visų kilmė bendra, o struktūra labai panaši.

1.2

Atsižvelgiant į tai, kad tai yra vienas iš pagrindinių bendrosios rinkos veikimo komponentų, kadangi jis suteikia papildomo saugumo komerciniams santykiams tarp draudimo sektoriaus profesionalų ir vartotojų, skirtumai įstatymuose, reglamentuojančiuose esminius draudimo sutarčių aspektus įvairiose nacionalinėse teisės sistemose, greičiausiai trukdys sukurti bendrąją rinką ir sukels papildomų sunkumų šio finansinio instrumento pasienio rinkodarai.

1.3

Todėl šia nuomone savo iniciatyva siekiama įspėti kompetentingas nacionalines ir Bendrijos institucijas, kad būtina ir patartina:

sudaryti sąrašą klausimų ir problemų, kurios dėl dabartinės draudimo sutartis reglamentuojančių įstatymų ir norminių aktų įvairovės iškyla vartotojams, bendrosios rinkos sudarymui ir sklandžiam veikimui;

išskirti skirtingose draudimo sutartis reglamentuojančiose nacionalinėse sistemose ir srityse bendrus principus, kuriuos techniniu ir teisiniu požiūriu būtų galima suderinti;

apsvarstyti galimus sprendimus ir siūlyti būdus, formules ir priemones, kuriuos reikėtų priimti, siekiant užtikrinti tinkamesnį draudimo sutarčių reglamentavimą Bendrijos teisės aktais.

1.4

Nuo pat šios nuomonės savo iniciatyva parengiamojo darbo pradžios manyta, kad būtina užtikrinti, kad būtų bendradarbiaujama ir dirbama su „Europos draudimo sutarčių teisės normų sąvado“ grupe, kuriai vadovauja ir kurios darbą koordinuoja Insbruko universiteto teisės garbės prof. Fritz Reichert-Facilides; šią grupę sudaro iškilūs draudimo teisės specialistai ir teisininkai iš 15 Europos valstybių.

1.4.1

Todėl buvo labai malonu, kad prof. Reichert-Facilides iš karto priėmė kvietimą padėti pranešėjui kaip ekspertas. Šiuo tikslu jis iš karto pateikė pradinį dokumentą (I pozicijos dokumentas).

1.4.2

Rengiant šios nuomonės projektą, prof. Reichert-Facilides netikėtai mirė.

1.4.3

Jo viso gyvenimo gilinimasis į draudimo klausimus ir svarus akademinis darbas šioje srityje, kartu su „Teisės normų sąvado“ projektu, visiškai pateisina šią nuorodą ir padėką už jo didžiulį indėlį, paminint jo atminimą..

1.4.4

Tai visiškai paaiškina ir leidžia cituoti didžiąją jo I pozicijos dokumento dalį; šis dokumentas buvo parengtas kaip įžanga į darbą, kurio rezultatas yra ši nuomonė, ir buvo vienas iš paskutinių jo parašytų darbų.

„1.

Europos draudimo sutarčių įstatymų įvairovė yra rimta kliūtis bendrajai draudimo rinkai. Taip grupė nusprendė iš pat pradžių. Tai dar aiškiau pabrėžia pats EESRK; todėl 1998 m. sausio 29 d. nuomonėje savo iniciatyva „Vartotojai draudimo rinkoje“ (OL C 95, 1998 m. kovo 30 d., p. 72; plg. ten, pvz.:, Nr. 1.6. ir 2.1.9. 2 d.). Tuo pat metu pati Komisija pradėjo svarstyti šį klausimą (žr. 2003 m. vasario 12 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui ir Tarybai dėl nuoseklesnės Europos draudimo sutarčių teisės: veiksmų planas, (KOM (2003) 68 galutinis, OL C 63 2003 m. kovo 15 d., p. 1), toliau — veiksmų planas; plg. ten, pvz., Nr. 27, 47/48, 74).

2.

Įstatymų apskritai ir, be abejo, draudimo sutarčių įstatymų suderinimas įmanomas tik rimto lyginamosios teisės tyrimo pagrindu. Mūsų grupės darbo tikslas yra sprendimas dėl teisės normų sąvado. Ką reiškia „teisės normų sąvadas“? Sąvoka kilusi iš žodžio „suvesti“. Teisinėje aplinkoje „teisės normų sąvadas“ yra Jungtinėse Amerikos Valstijose naudojamas techninis terminas. Jis tarp specialistų gerai žinomas kaip įvairių teisės normų, kilusių iš skirtingų, tačiau savo esme panašių šaltinių, santrauką, sistemingą ir suvienodintą kaip „geriausias sprendimas“. Šį darbą atlieka Amerikos teisės institutas privačios, o ne įstatymų leidybos iniciatyvos pagrindu. Jungtinėse Valstijose šaltinių prasmės panašumai kyla iš įvairių valstijų privatinės teisės (įvairių) įstatymų Bendrosios teisės pagrindo. Europos draudimo teisės aktuose esminiai panašumai priklauso nuo jų dalyko: „draudimo“. Šis dalykas dėl savo pobūdžio sukuria panašius reglamentavimo poreikius. Tai gali būti draudimo sutarčių teisės „geriausio sprendimo“ gairės. Pirma, reikia deramai įvertinti visos draudimo sutarčių teisės pagrindinį uždavinį: užtikrinti veiksmingo rizikos prisiėmimo iš draudiko pusės teisinius pagrindus ir tuo garantuoti pačio draudimo verslo gerą veikimą. Antra, būtina, kad visų šalių prieštaringi interesai būtų gerai subalansuoti. Šiuo aspektu reikia deramai atsižvelgti į šiuolaikinę kryptį suteikti draudėjui santykinai aukštą apsaugos lygį.

3.

Grupės požiūriu, teisės normų sąvadas susitelkia ties privalomomis taisyklėmis (atitinkamai pusiau privalomomis draudėjui). Kodėl taip? Reikia atsižvelgti į tai, kad draudimo sutarčių „gyvoji teisė“ pirmiausia randama ne įstatymuose, o įprastinėse sutarčių sąlygose. Vadovavimasis šia taisykle reiškia net tik realybės pripažinimą, bet ir pasišventimą sutarties laisvės principui. Kita vertus, esmine įstatymų leidėjo užduotimi lieka šios laisvės ribojimas. Tai daroma valstybinės politikos tikslais, o taip pat ginant draudėją (ar tokius trečiuosius asmenis, kurių naudai draudžiama). Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas sutarties sąlygoms, kurios gali lemti draudimo apsaugos praradimą. Šių tikslų užtikrinimo techninės priemonės yra visoje Europoje galiojančių teisinių įsakymų pagalba įstatymiškai sukurti (pusiau) privalomas draudimo sutarčių teisės nuostatas. — Bendros rinkos atžvilgiu kol kas kylančios ir veiksmų plane nurodytos problemos apibūdinamos taip: „… Valstybės narės sukūrė taisykles, kurios gali būti ar ne įtrauktos į draudimo sutartį. Dėl šių taisyklių skirtumų jos gali turėti neigiamos įtakos produktams, siūlomiems per sienas.“ Ir tikrai: tikram vidaus draudimo rinkos skatinimui būtina suderinti ir suvienodinti šiuos draudimo sutarties laisvės apribojimus, o tai lemtų, kad visos (standartinės) sutartys, laikantis šių suvienodintų teisės normų, galėtų būti konkurencingai pasiūlytos visose Europos šalyse ir taip būtų išsaugota nesusiskaldžiusi rinka. Tai ir yra projekto tikslas.

4.

Šio darbo lyginamosios teisės parengimą (kaip nurodyta 2 dalyje) bandoma pasiekti vien tik per jo sudarymą, kiek tai yra susiję su mūsų Projekto grupe. Į darbą įtraukta 16 draudimo sutarčių teisinių įsakymų (ES ir už jos ribų) ekspertai.

5.

Klausimas kyla, ar teisės normų sąvadas turėtų pakeisti esamas nacionalines taisykles ar nustatyti papildomą (šiuo metu: 16-ą) modelį ypač pertvarkymo sutartims. Veiksmų plano iškelta problema atveria kelią vadinamam Pasirinktiniam instrumentui. Daugiau jis šiuo metu nebus nagrinėjamas.

6.

Draudimo sutarčių teisės lyginamasis darbas turi būti atliekamas atsižvelgiant į bendrą sutarčių teisę. Projekto grupei tai privaloma, ypač nuolat laikantis ir atsižvelgiant į vadinamuosius Lando/Beale principus. Be to, ji artimai bendradarbiauja su Europos civilinio kodekso tyrimo grupe (profesoriai von Bar ir Beale). Šioje organizacijoje grupei yra patikėta konkreti atsakomybė už draudimo sutarčių teisę“.

1.5

Šiai nuomonei parengti buvo surengti įvairūs susitikimai: su Europos Komisijos atstovais, dirbančiais draudimo sektoriaus ir bendrosios rinkos sukūrimo klausimais, Europos nacionalinių draudimo asociacijų federacijos (ENDAF) ir Europos vartotojų organizacijos (EVO) atstovais; tai suteikė galimybę sukaupti minčių, atsiliepimų ir pasiūlymų nagrinėjamu klausimu.

1.6

Taip pat buvo nuspręsta parengti klausimyną, skirtą įvairioms nacionalinėms ir Bendrijos institucijoms, tiek valstybinėms, tiek privačioms, kurios atstovauja pagrindinėms suinteresuotoms šalims. Tuo pat metu vyks klausymas, kuriame dalyvaus pagrindiniai susijusių interesų grupių atstovai (draudikai, gamybos įmonės ir kiti profesionalai bei vartotojai) kartu su teisės ekspertais ir akademikais iš skirtingų sričių ir teisinių sistemų.

1.7

Šioje nuomonėje pateikiama atsakymų į klausimyną esmė, kartu su atsiliepimais ir pasiūlymais, gautais 2004 m. balandžio 16 d. klausymo metu.

2.   Kai kurie precedentai

2.1

EESRK šis klausimas nėra naujas. Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas jau paskelbė nuomonę dėl vartotojų draudimo rinkoje  (1); po jos buvo priimtas Pasiūlymas priimti Tarybos direktyvą dėl įstatymų, teisės aktų ir administracinių nuostatų, susijusių su draudimo sutartimis, suderinimo  (2), kuriuo visų pirma buvo siekiama suderinti kai kurias draudimo sutarčių teisės pagrindines taisykles ir teisės aktus; Komiteto nuomonėje taip pat pasmerkta tai, kad iki šiol Komisija dar kartą nenagrinėjo šio klausimo, „nors ir tarp draudimo operatorių ir vartotojų organizacijų vyraujanti nuomonė yra ta, kad visa eilė kliūčių, trukdančių sukurti bendrąją rinką šioje srityje yra susijusios su Bendrijos teisės aktų draudimo sutarčių srityje (materialinės teisės suderinimo žemiausias lygmens) nebuvimu“. (3)

2.1.1

Toliau šioje nuomonėje Komitetas pabrėžė pirmą iš daugelio pripažintų bendrų kliūčių veiksmingam bendrosios draudimo rinkos įgyvendinimui, o būtent „visiško suderinimo materialinės teisės lygiu arba, kitaip tariant, žemiausio draudimo sutarčių teisės Europos Sąjungoje suderinimo lygmens, trūkumą“  (4).

2.1.2

Be to, Komitetas atkreipė dėmesį į tai, kad „Bendrijos lygiu nesama jokio teisinio pagrindo, apibrėžiančio būtiniausius draudimo sutarčių skaidrumo reikalavimus, apimant ir negyvybės draudimą, arba, konkrečiau, apibrėžiant nesąžiningas bendras draudimo sąlygas ar net nustatant sąžiningumo ar sutarties pusiausvyros principus draudimo srityje“  (5).

2.1.3

Konkrečiau buvo nurodyta, kad: „skirtingi būdai, kuriais kiekviena valstybė narė reglamentuoja šiuos klausimus, arba, vietoje to, reglamentavimo trūkumas, palieka visą rinką, kurioje konkurencija toli gražu nėra tobula, o veikiantys vienoje pusėje siekia dirbti kartu kitos pusės nenaudai, savireguliacijai. Tai reiškia, kad esama daugybė skirtingų sprendimų vienodoms situacijoms bendrojoje rinkoje, ypač pasienio sandorių atžvilgiu, kurie tampa vis paprastesni su informacinės visuomenės atsiradimu“  (6).

2.1.4

Išnagrinėjus sritis, kurios, Komiteto manymu, galėtų ir turėtų būti suderintos, nuomonė buvo užbaigta įspėjimu Komisijai ir valstybėms narėms dėl „tikslingumo iš naujo išnagrinėti 1979 m. Komisijos direktyvos projektą dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su draudimo sritimis, atsižvelgiant į subsidiarumo principą“  (7); Komitetas paragino Komisiją dėti pastangas apibrėžiant Bendrijos lygmens bendrus minimalius reikalavimus draudimo sutartims (direktyvos projektas) (8).

2.2

Dar daugiau, vartotojų organizacijos ir draudimo profesionalų asociacijos jau ilgą laiką atkreipdavo dėmesį, kad būtina toliau derinti draudimo sutarčių įstatymus.

2.2.1

Jau 1986 m. Europos vartotojų teisės grupė atkreipė dėmesį į poreikį tam tikra apimtimi suderinti draudimo sutartis Bendrijoje ir konkrečiai nurodė draudimo sutartinių santykių aspektus, kuriuos manė reikiant suderinti. (9)

2.2.2

Europos vartotojų organizacija jau nuo 1994 m. vis nurodo, kad tikslinga nustatyti „bazinius teisinius pagrindus“, kurie aprėptų pagrindinius draudimo sutarčių aspektus ir galėtų tapti „bendru minimaliu teisiniu pagrindu“.

2.2.3

1998 m. gruodžio mėn. panašų požiūrį išsakė įvairios vartotojams atstovaujančios organizacijos.

2.2.4

Europos Nacionalinių draudimo asociacijų federacija (CEA) neseniai komentuodama Komisijos pranešimą dėl aiškesnės Europos sutarčių teisės visų pirma pabrėžė, kad Komisija buvo teisi teigdama, kad „su vartotojais sudarytoms draudimo sutartims taikomų nacionalinių norminių aktų įvairovė stabdo pasienio sandorių draudimo srityje vystymąsi“, o vėliau nurodė, kad, „kalbant apie taip vadinamą „suderintą“ Bendrijos acquis, įvairiuose sutarčių teisės aktuose esančių nuostatų skaičius ir sudėtingumas draudimo sektoriuje kelia realių problemų“.

2.2.4.1

Nurodžiusi ne vieną pavyzdį, kai dubliavimas identiškomis ar nepateisinamai skirtingomis nuostatomis įvairiose taikytinuose Bendrijos teisės aktuose nebuvo tikslingas, ji užbaigė išreikšdama paramą „pasiūlymui tobulinti Bendrijos acquis“, su sąlyga, kad iš anksto bus atlikta tinkama išlaidų ir naudos analizė ir bus išsamiai konsultuojamasi su visomis suinteresuotomis šalimis, sutelkiant dėmesį ties bendrajai rinkai iškylančiomis kliūtimis (10).

2.3

Iš savo pusės Komisija savo komunikatuose dėl Europos sutarčių teisės (11) ir Aiškesnės Europos sutarčių teisės: veiksmų planas (12) pabrėžė, kad ryšium su tuo, kad, remiantis tam tikromis struktūromis, su kuriomis buvo konsultuojamasi, draudimo sutartys atstovauja sritį, kuri, finansinių paslaugų sferoje, kelia daugiau problemų dėl taikomų „nacionalinių reglamentų įvairovės“. Dėl šios priežasties reikėtų atsižvelgti į galimybę, kad „reikės tolesnės tokių priemonių konvergencijos, kad rasti pusiausvyrą tarp didesnio suvienodinimo poreikio ir produkto inovacijos išlaikymo ir pasirinkimo poreikio“, prioriteto, kurį reikės įtraukti į „Geresnio reglamentavimo veiksmų plano tolesnius veiksmus“  (13).

2.4

Galiausiai, Europos Parlamentas savo rezoliucijoje dėl Komisijos pranešimo dėl anksčiau minėto Veiksmų plano, apgailestaudamas dėl „trūkumo ankstyvų veiksmų, parengiant pasirinktinius instrumentus tam tikrose sektoriuose, kaip vartotojų sandoriai ir draudimas, kur galėtų rastis didelė nauda, kuri padėtų geram vidaus rinkos veikimui ir padidintų Bendrijos vidaus sandorius ir prekybą“, mano, kad „norint palengvinti prekybą per sienas vidaus rinkoje, dabar pats laikas prioritetine tvarka nustatyti tam tikrus pasirinktinius instrumentus tam tikrose sektoriuose, ypač vartojimo ir draudimo sutarčių, ir todėl ragina Komisiją, prioriteto tvarka, kartu atsižvelgiant į aukštą vartotojų apsaugos lygį ir deramų privalomų nuostatų integraciją, parengti įsitraukimo instrumentus vartojimo sutarčių ir draudimo sutarčių srityse“. (14)

3.   Atsakymai į klausimyną ir 2004 m. balandžio 16 d. klausymą

3.1

Klausimyną, kurį pakankamai anksti išsiuntė daugeliui struktūrų, užpildė 27 nacionalinės priežiūros institucijos keliose šalyse ir draudimo įmonių, pramonės, prekybos ir vartotojų atstovai.

3.1.1

Atsakymai buvo gauti iš Austrijos, Belgijos, Suomijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lichtenšteino, Lietuvos, Maltos, Norvegijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Švedijos.

3.1.2

Europos draudimo sutarčių teisės normų sąvado projekto grupės nariai atsiuntė vieną bendrą atsakymą.

3.2

Aiški ir nedviprasmiška dauguma manė, kad:

a)

draudimo teisės privalomų taisyklių trūkumas kliudo draudimo paslaugų teikimui per sienas, buvo nurodyta daugybė pavyzdžių;

b)

ši padėtis kliudo draudimo ieškantiems klientams gauti draudimo paslaugas iš užsienio draudikų, buvo nurodyta daugybė pavyzdžių;

c)

šis faktas kliudo draudimo tarpininkams teikti savo paslaugas per sienas, vėl buvo nurodyta daugybė pavyzdžių;

d)

draudimo sutarčių teisės privalomų taisyklių harmonizavimas padėtų draudikams, klientams ir draudimo tarpininkams padidinti pasienio draudimo sandorių skaičių;

e)

1979-80 m. Komisijos direktyva vis yra geras pagrindas šio klausimo aptarimui, nors ji buvo perrašyta naudojant naujas sąvokas ir pagal skirtingus parametrus, kuriems kai kurie respondentai pateikė pavyzdžių ir pasiūlymų.

3.3

Klausyme dalyvavo 17 šalių 36 institucijų 46 atstovai.

3.4

Atsakymų į klausimyną bendra esmė, kartu su klausymo metu vykusiomis diskusijomis, rodo visuotinį sutarimą, kurį galima apibendrinti taip:

3.4.1

Tarp nacionalinių teisinių draudimo sutarčių reglamentavimo tvarkų esama didžiulių skirtumų;

3.4.2

Labai trūksta draudimo teisės harmonizavimo ES lygmenyje, kas atsiliepia vidaus rinkos užbaigimui šioje srityje;

3.4.3

Tam tikro laipsnio harmonizavimas pageidautinas (reikalingas), ypač mažiems ir vidutiniams draudikams (individualiems vartotojams ir MVĮ), kad būtų išvengta nelygybės ir diskriminacijos (didelis pavojus);

3.4.4

Draudimo teisės harmonizavime turėtų būti taikomas palaipsnis metodas bei vengiama per didelio griežtumo, nes harmonizavimas savaime nėra galutinis tikslas, bet greičiau priemonė pasiekti bendrą rinką, o būdamas tokiu, privalo laikytis reikalingumo ir proporcingumo principų;

3.4.5

Pagrindinis harmonizavimo siekinys turėtų būti:

privalomos taisyklės;

draudimo sutarčių teisės bendroji dalis.

3.4.6

Iš harmonizavimo atsirandanti pavyzdinės sutarties forma galėtų būti „pasirinktinė“, tačiau visos jos sąvokos ir sudėtinės dalys turi būti privalomos šalims iš karto, kai bus priimta.

3.4.7

Šio modelio priėmimui naudojamas Bendrijos instrumentas turėtų būti reglamentas, kad užtikrinti visišką harmonizavimą.

3.4.8

Komisijos 1979-80 m. direktyvoje esantys pasiūlymai, su pataisomis, atspindinčiomis EP ir EESRK pasiūlymus, galėtų tapti šio reglamento projekto parengimo pradžia, tačiau jie turi būti nuodugniai peržiūrėti, atsižvelgiant į draudimo teisės pasiekimus nuo to laiko.

3.4.9

Harmonizavimas, kaip nurodyta anksčiau, galėtų skatinti draudimą per sienas ir prisidėti prie tolesnės bendros rinkos plėtros šioje srityje.

3.4.10

Sutarties 95 straipsnis galėtų tapti tokios iniciatyvos teisiniu pagrindu.

3.5

Kai kurie respondentai ir dalyviai papildė, kad:

3.5.1

Harmonizavimas galėtų būti „pasirinktinis“ ir apsiribotų tik pamatinių principų nustatymu.

3.5.2

Harmonizavimas turėtų būti taikomas tik sutartims per sienas ir tik fiziniams asmenims.

3.5.3

Harmonizavimas nėra panacėja nuo nepakankamo bendros rinkos išsivystymo draudimo srityje.

3.5.4

Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas savitarpio draudimui ir socialinės gerovės bei socialinės apsaugos struktūroms dėl jų konkrečių savybių.

4.   Bendrijos lygmens iniciatyvos poreikis

4.1   Vidaus rinka ir draudimas

4.1.1   Bendri pastebėjimai apie vidaus rinkos ir draudimo santykius

4.1.1.1

Europos vidaus rinką sudaro erdvė be vidaus sienų, užtikrinanti laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą (EB sutarties 14 str. 2 d.). „Draudimas“ patenka į laivės teikti paslaugas (EB sutarties 49 — 55 str. str.) arba steigimosi teisės, priklausoma nuo konkretaus atvejo aplinkybių, sferą. Draudikai, teikiantys pasienio paslaugas arba besisteigiantys kitoje valstybėje narėje, verčia nacionalinius produktus konkuruoti su jų polisais.

4.1.1.2

Tai lemia, kad galimų polisų savininkų pasirinkimo įvairovė padidėja. Būtų idealu, jei draudimo ieškančių klientų teigiamas pasirinkimas kaip „nematoma ranka“ valdytų vidaus draudimo rinką.

4.1.1.3

Tolesnes laisves įtakoja draudimo reikalai: garantuojamas laisvas įmokų ir draudimo pajamų pervedimas (žr. EB sutarties 56 str.). Dar daugiau, polisų savininkai, pasinaudodami EB 18 str. suteikta laisve, neturėtų patirti neigiamų pasekmių savo polisų atžvilgiu, kai keičiama įprastinė gyvenamoji vieta iš vienos jurisdikcijos į kitą.

4.1.2   Draudimo teisės harmonizavimo ir draudimo sutarčių teisės statusas

4.1.2.1

Šis platus santykių tarp draudimo (teisės) ir EB sutarties laisvių spektras atvedė EB prie svarbių draudimo teisės sektorių harmonizavimo, kad užtikrinti (tinkamą) vidaus rinkos veikimą. Draudimo priežiūrą reglamentuojantys teisės aktai visoje EB ir EEE yra gerokai suderinti taip vadinamų „trijų kartų“ direktyvų pagalba draudimo srityje.

4.1.2.2

Šių pasiekimų pagrindu buvo įvesta bendro licencijavimo ir gimtos šalies kontrolės sistema, kaip tai jau buvo numatyta ETT 1986 m. gruodžio 4 d. sprendime (15). Draudimo sutarčių teisės srityje harmonizavimą daugiau ar mažiau riboja privatinės tarptautinės ir tarptautinės proceso teisės klausimai. (16)

4.1.2.3

Draudimo sutarčių materialinė teisė buvo suderinta tik konkrečiuose sektoriuose ir tik konkrečiais klausimais šiuose sektoriuose. Pavyzdžiui, nemažai teisės aktų suderinta transporto priemonių draudimo srityje. (17) Bendros taisyklės taip pat žinomos teismo išlaidų draudimo srityje. (18)

4.1.2.4

Tačiau draudimo sutarčių materialinės teisės taisyklių didžioji dauguma t.y. bendroji dalis, nustatanti visoms draudimo rūšims taikytinas taisykles, vis dar patenka į nacionalinių įstatymų sferą. Šis pastebėjimas neišvengiamai iškelia klausimą reikia ar ne draudimo sutarčių harmonizavimo, kad užtikrinti tinkamą vidaus draudimo rinkos veikimą. Klausimą reiktų atsakyti teigiamai, jai nacionalinių sutarčių teisės sistemų skirtumai kliudo vidaus rinkai.

4.2   Draudimo sutarčių teisė kaip kliūtis vidaus draudimo rinkos veikimui

4.2.1   Dabartinė padėtis: neužbaigta vidaus draudimo rinka

4.2.1.1

Esama empirinių duomenų, rodančių, kad iki šiol EB taikytos priemonės (19) ženkliai pagerino, tačiau neužbaigia vidaus draudimo rinkos veikimo (20). Tai yra teisinga ir laisvės teikti paslaugas masininės rizikos draudimo srityje, kurią užtikrina 49 ir tolesni straipsniai, atžvilgiu. EB sutartyje ir išaiškinta direktyvomis dėl draudimo teisės, tačiau tikrovėje nepakankamai naudojama nei draudimo pramonės, nei klientų.

4.2.2   Bendra faktinė šiandienos padėtis

4.2.2.1

Anksčiau aprašytą dabartinę padėtį galima paaiškinti pažvelgus į jos bendrą teisinę faktinę padėtį. Pagrindinis veiksnys yra tai, kad draudimas dažnai vadinamas „teisiniu produktu“. Tai nuoroda į tai, kad draudimo įmonės parduodamas produktas yra pati draudimo sutartis, kurią formuoja šalių autonomiškumas ir sutarčiai taikoma (privaloma) teisė.

4.2.2.2

Žinoma nereikėtų nerimauti dėl tinkamo vidaus rinkos veikimo, kol draudimo sutarčių teisėje išlieka šalių autonomiškumo principas, leidžiantis šalims formuoti draudimo produktus pagal abipusius pageidavimus.

4.2.2.3

Tačiau draudimą didele dalimi reglamentuoja privalomos taisyklės (21). Kai kurios iš jų taisyklių yra privalomos tarptautiniu mastu.

4.2.2.4

Tai lemia, kad konkretaus draudiko produktą nemaža dalimi formuoja draudimo sutartis reglamentuojantys teisės aktai. Būtent todėl nacionalinių draudimo įstatymų skirtumai gali kliudyti vidaus rinkai. Komisijos veiksmų planas dėl aiškesnės Europos sutarčių teisės tai atvirai pripažįsta. (22) Tai galima įrodyti pažvelgus iš draudiko (4.2.3 punktas), draudėjo (4.2.4 punktas) ir draudimo tarpininkų (4.2.5 punktas) perspektyvos.

4.2.3   Draudiko perspektyva

4.2.3.1

Draudikai teikia draudimo apsaugą. Jų polisai sukuriami pagal apskaičiuotą riziką, atsižvelgiant į teisinę aplinką, kur parduodamas polisas. Draudikas, kuris gali parduoti produktą pagal vieną ir tą pačią tvarką visoje Bendrijoje gali apjungti EB dengiamas rizikos rūšis be iškraipymų, kylančių dėl nacionalinių draudimo įstatymų skirtumų. Tai užtikrintų, kad draudimo įstatymų skirtumai nesudarytų kliūčių draudiko laisvėms.

4.2.3.2

Priešingai, jei polisui taikytina teisė keičiasi priklausomai nuo poliso pardavimo vietos, tai skirtinga teisinė aplinka kiekvienoje valstybėje narėje įtakos rizikos apskaičiavimą ir todėl paveiks didelių skaičių dėsnį, kuriuo paremtas draudimo verslas, veikimą.

4.2.3.3

Tai lems, kad draudikai, parduodantys savo paslaugas per sienas turės keisti savo polisų išvaizdą ir skaičiavimus, priklausomai nuo taikomos teisės. Tai taptų labai rimta kliūtimi vidaus rinkos veikimui

4.2.3.4

Trumpai pažvelgus į Bendrijos tarptautinės privatinės teisės taisykles draudimo sektoriuje, matyti, kad draudikas iš tikrųjų verčiamas priderinti polisus prie valstybės narės, kurioje parduodamas polisas, teisinės aplinkos. Remiantis antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. a ir h punktais (23) būtent valstybės narės, kurioje yra rizika, teisė ir, pagal Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 1 d. 1 p. (24) įsipareigojimo valstybės narės teisė yra taikoma draudimo sutarčiai. Vietoje, kurioje yra rizika arba įsipareigojimo vieta daugeliu atveju nustatoma pagal įprastinę draudėjo gyvenamąją vietą. (25)

4.2.3.5

Draudikas gali išvengti šios pasekmės pasirinkdamas draudimo sutarčiai taikytiną teisę (daugeliu atvejų draudiko buveinės teisė) susitarimo su draudėju pagrindu. Tačiau draudimo direktyvose šią galimybę smarkiai apriboja privatinės tarptautinės teisės taisyklės. Ne gyvybės draudime direktyvos leidžia laisvai pasirinkti teisę tik draudimo sutartyse nuo didelės rizikos. (26) Valstybėms narėms — t.y. valstybėms narėms, kuriose yra rizika, suteikiama teisė išplėsti šalių autonomijos principo sferą. (27) Visais kitais atvejais direktyvos suteikia šalims tik ribotą autonomiją (28) ir taip neišvengia jau aprašytų problemų, su kuriomis susiduria draudikai, parduodantys draudimo sutartis per sienas. Gyvybės draudimo srityje įsipareigojimo valstybė narė gali suteikti šalims autonomiją. (29) Kitu atveju šalys gali pasinaudoti tik labai ribotu taikytinos teisės pasirinkimu. (30)

4.2.3.6

Šie pastebėjimai Europos draudimo sutarčių teisės atžvilgiu aiškiai rodo, kad masinės rizikos draudimo atveju draudikas daugeliu atvejų turi pritaikyti savo produktą prie draudėjo įprastinės gyvenamosios vietos teisinės aplinkos. (31) Šią naštą didina ir tai, kad draudėjas gali pakeisti savo įprastinę gyvenamąją vietą po sutarties sudarymo. (32)

4.2.3.7

Vienintelė išimtis Europos tarptautinėje draudimo sutarčių teisėje yra ne gyvybės draudimas nuo didelės rizikos. Čia draudikas ir draudėjas gali susitarti dėl taikytinos teisės. Tačiau draudimo nuo didelės rizikos atveju valstybės narės, kurioje draudėjas turi įprastinę gyvenamąją vietą, teismas (nustatydamas jurisdikciją pagal Briuselio I reglamento 9 str. 1 d. b punktą, (33)) gali taikyti privalomas taisykles. (34)

4.2.3.8

Tai reiškia, kad draudikai labai nenoriai teiks savo paslaugas per sienas, bent jau masinės rizikos draudimo srityje. Galima argumentuoti, kad pokytis privatinėje tarptautinėje teisėje galėtų išspręsti šį klausimą. Iš tikro, atrodytų, kad minėtos kliūtys išnyktų, jei šalys turėtų teisę laisvai pasirinkti taikytiną teisę, o nesant tokio pasirinkimo, taikytina teisė būtų nustatoma pagal draudiko steigimosi vietą. Tačiau toks pasikeitimas privatinėje tarptautinėje teisėje sukeltų pavojų draudėjo ir vartotojų apsaugos bazinėms sąvokoms privatinėje tarptautinėje teisėje: tai suteiktų taikytinos teisės pasirinko laisvę draudimo sektoriuje net ir verslovių ir vartotojų santykių situacijose, kuriose vartotoją saugotų Romos konvencijos 5 str. kituose sektoriuose. Tuo pat metu tai neišspręstų problemos visiškai: valstybės narės, kurioje yra draudėjo gyvenamoji vieta, teismai vis dar galėtų savo pačių tarptautines privalomas taisykles. Dar daugiau, visi polisų savininkai labai nenoriai ieškotų draudimo užsienyje, žinodami, kad praras gimtosios šalies teisės apsaugą ir pateks į nežinomą užsienio draudimo teisės jurisdikciją (35).

4.2.4   Draudėjo perspektyva

4.2.4.1

Esant dabartiniam privatinės tarptautinės teisės teisiniam režimui, polisų savininkai gali labai noriai prašyti užsienio draudimo apsaugos. Žinodami, kad jie bus (daugeliu atvejų) apsaugoti jų gyvenamosios vietos valstybės narės teisės, jie noriai ieškos draudimo per sienas. Tačiau polisų savininkai negalės įsigyti užsienio produktų, net jei ir norės juos turėti: jų gimtosios šalies teisės taikytinumas visada pavers įsigytus polisus sutartimis, kuriuos daugiau ar mažiau reglamentuoja jų gimtosios šalies teisė. O jei jie vis dar norės pirkti užsienio draudimo produktus, turės susidurti su užsienio draudikais, kurie labai dvejoja dėl tokios draudimo apsaugos suteikimo.

4.2.4.2

Kaip matyti, šių dvejonių būtų greičiausiai galima išvengti pakeičiant tarptautinės draudimo sutarčių teisės taisykles. (36) Tačiau toks privatinės tarptautinės teisės pakeitimas sukeis vietomis draudiko dvejones suteikti draudimo apsaugą su ne mažiau stipriomis draudėjo dvejonėmis ar įsigyti užsienio draudimo apsaugą. Tuo būdu negalima tikėtis, kad vidaus draudimo rinka susikurs pati.

4.2.4.3

Reikia paminėti dar vieną aspektą. Vidaus rinkoje draudėjas turi laisvo judėjimo teisę (žr. i.p. EB sutarties 18 str.). Tačiau įprastinės gyvenamosios vietos pakeitimas neigiamai veikia draudėjo padėtį. Pirma, valstybės narės, į kurią persikelia draudėjas, teismai gali taikyti naujas tarptautines privalomas taisykles, kurios įtakoja buvusioje gyvenamojoje vietoje įsigytą draudimo polisą. Antra, privalomo draudimo įstatymai gali privalomai nustatyti kitokią draudimo apsaugą, nei ta, kurią draudėjas įsigijo buvusioje gyvenamojoje vietoje. Trečia, draudėjas gali norėti turėti bendrą draudimo polisą apsaugai nuo tam tikrų rizikos rūšių, esančių skirtingose valstybėse narėse.

4.2.4.4

Dabartinė teisinė padėtis visiškai neleidžia rastis europolisams, vietoje to yra sudaromos vadinamos „skėtinės sutartys“, kurios galioja kaip toks sutarčių skaičius, kiek yra valstybių narių, kurioms tai taikoma. Todėl ko trūksta, tai galimybės turėti perkeliamą polisą vadinamam „euromobiliam“ (37) draudėjui, kuris gyvena ir dirba skirtingose EB dalyse visą savo gyvenimą.

4.2.5   Draudimo tarpininkų perspektyva

4.2.5.1

Tarpininkai atlieka svarbų vaidmenį draudimo sutarčių platinime. Jie sudaro vidaus draudimo rinkos steigimosi vieną iš esminių dalių. Tai ypač taikytina draudimo brokeriams. Naudodamiesi laisve teikti paslaugas, kurią garantuoja EB sutarties 49 — 55 str. ir įgyvendinimą užtikrina direktyva dėl draudimo tarpininkų (38) — tarpininkai ženkliai prisideda prie vidaus draudimo rinkos kūrimo ir veikimo. Masinės rizikos draudimo srityje labiausiai tikėtina, kad būtent brokeris pabandys perkelti riziką į užsienio draudimo rinką, o ne pats klientas.

4.2.5.2

Tačiau bet kokie duomenys apie užsienio draudimo rinką ir jos produktus greičiausiai neturės jokios reikšmės brokeriui, kuriam truks žinių apie vietos teisę. Kadangi užsienio draudimo rinkoje esantys produktai yra sukurti atsižvelgiant į vietos teisę, brokeris gali nepadaryti prielaidos, kad poliso turinys ir kaina bus ta pati jo (užsienio) kliento teisinėje aplinkoje. Todėl brokeriai patys negali lengvai pasinaudoti užsienio draudimo rinkomis masinės rizikos perkėlimo tikslais, bet turi derėtis dėl sutarčių individualiai. Tai greičiausiai lems pernelyg didelius sandorių kaštus ir todėl neleis veikti vidaus draudimo rinkai.

4.2.6   Panašūs rūpesčiai dėl draudimo rinkodaros per filialus

4.2.6.1

Gana dažnai minima, kad draudimui dėl prigimties būtinas draudiko geografinis artumas su klientu. Ateityje šis pastebėjimas gali parodyti, kad pardavimai per sienas draudimo sektoriuje gali nebūti tokie dažni, kaip kituose verslo šakose (pvz., knygų pardavime per internetą ir t.t.). Santykių su klientais sumetimais draudikai gali linkti veikti kitose valstybėse narėse per filialus ar dukterines įmones.

4.2.6.2

Šio požiūrio atstovai neprieštarauja iš principo dėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimo. Vietoje to jie bando parodyti, kad poveikis apsiribos tik tam tikra dalimi draudimo sutarčių, kurių rinkodara iš tikro vyks per sienas ar bus skirta klientams, kurie iš tiesų yra mobilūs ir keičia savo gyvenamąją vietą iš vienos valstybės narės į kitą.

4.2.6.3

Tačiau realus poveikis bus svaresnis. Jei draudimo sutartys parduodamos kitose valstybėse narėse per filialus („steiginius“) ar bent per dukterines įmones, atsiras tos pačios problemos klientams, tarpininkams ir draudikams. Draudikai turi priderinti savo produktus prie vietos sąlygų, o tai pat ir vietos teisinės aplinkos. Todėl jie turi perkurti savo produktus. Štai kodėl vienoje valstybėje narėje sukurtas polisas negali būti parduodamas kitose valstybėje narėje per filialą, neatlikus ženklių pakeitimų dėl skirtingos (teisinės) aplinkos. Tarpininkai ir klientai susiduria su problema, kad tiesiog negali rasti užsienio draudimo produktų savo rinkose.

4.2.6.4

Draudimo sutarčių teisės sistemų harmonizavimas ženkliai sumažintų produkto kūrimo kaštus vidaus rinkoje. Draudikai, besisteigiantys kitoje valstybėje narėje, galėtų apsiriboti tik patarimų klientui teikimu per savo agentus, pretenzijų sureguliavimu per kompetentingus regioninius skyrius ir t.t. Net jei draudikai veiktų per dukterines įmones, draudimo koncernai galėtų kartu padengti produkto sukūrimo pastangas ir kaštus.

4.2.6.5

Klientai pasekoje veiksmingai turės naudos iš vidaus rinkos. Suderinta draudimo sutarčių teise paremtoje rinkoje draudimo sektoriaus naujovės galėtų lengviau kirsti sienas. Europos klientai galėtų naudotis prieiga prie užsienyje sukurtų draudimo produktų.

4.3   Ypač: draudimo sutarčių teisės harmonizavimas ir ES plėtra

4.3.1

2004 m. gegužės 1 d. 10 naujų valstybių narių įstojo į EB, aštuonios iš šių valstybių yra pereinamoje padėtyje. Jų draudimo teisės sistemos turėjo būti suderintos su Bendrijos teisynu acquis communautaire, kaip būtina stojimo į EB sąlyga (39). Šiuolaikiniai draudimo sutarčių teisės norminiai aktai yra būtini, kaip būtina draudimo rinkų veikimo šiose šalyse sąlyga. Nors kai kurios naujos narės priėmė šiuolaikinius teisės aktus, kitos šalys dar turės imtis veiksmų.

4.3.2

Todėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimas atrodytų tarnauja išsiplėtusios vidaus draudimo rinkos interesams, padedant naujoms valstybėms narėms modernizuoti savo įstatymus ir išvengti naujų skirtumų tarp nacionalinių sistemų. Būtų naudinga, jei EB Komisija galėtų pranešti atitinkamoms šalims kuo greičiau apie planus suderinti draudimo sutarčių teisę.

5.   Komisijos 1979 m. pasiūlymas dėl direktyvos

5.1

Kaip minėta ankščiau, Komisija pateikė pradinį pasiūlymą dėl direktyvos 1979 m., siekdama koordinuoti su draudimo sutartimis susijusius įstatymus, reglamentus ir administracines nuostatas (40). Šis pasiūlymas buvo parengtas Bendrosios laisvės teikti paslaugas apribojimų šalinimo programos pradžioje, kuri su tiesioginiu draudimu susijusiuose klausimuose nustatė draudimo sutartis reglamentuojančių teisinių ir administracinių instrumentų koordinavimą „tokia apimtimi, kad jų skirtumai nepažeistų polisų savininkų ir trečiųjų šalių interesų“  (41).

5.2

Pasiūlyme manyta, kad tuo metu galiojusių direktyvų reikiamas koordinavimas buvo nepakankamas; taip pat manyta, kad nepakanka Sutartimi uždrausti diskriminuojantį elgesį paslaugų teikimo atžvilgiu, jei konkreti įmonė nebuvo įsteigta valstybėje narėje, kur paslauga buvo teikiama.

5.2.1

Iš šios pusės manyta, kad tinkamiau būtų reglamentuoti „tam tikrus bendrus klausimus, ypač susijusius su draudimo apsaugos buvimu priklausomai nuo įmokos sumokėjimo, sutarties trukmės, bei apdraustų asmenų, kurie nėra draudėjai, padėties“, o taip pat „pasekmes, kurias, pirma, lemia draudėjo elgesys sutarties sudarymo ir vykdymo metu pranešimo apie riziką ir pretenziją atžvilgiu ir, antra, jo požiūrį į priemones, kurių reikia imtis pateikus pretenziją“.

5.2.2

Pasiūlyme taip pat svarstyta, kad „valstybėms narėms gali būti leidžiama priimti skirtingus sprendimus ten, kur tai aiškiai nurodyta direktyvos tekste“; bet koks kitas požiūris leistų suabejoti dėl pasiūlymu siekiamų tikslų. Tai būtų buvęs svarbus žingsnis link harmonizavimo šioje srityje (42).

5.3

Komitetas vienabalsiai priimtoje nuomonėje dėl šio pasiūlymo (43), atkreipė dėmesį į šiuos esminius punktus:

a)

Komisija savo požiūryje apsiribojo esminiais laikytų punktų koordinavimu, nors komitetas jautė, kad kiti aspektai taip pat turėtų būti po to suderinti;

b)

Komitetas apgailestavo, kad direktyvoje nebuvo daromas joks skirtumas tarp masinės rizikos ir komercinės, pramoninės ir kitų rizikos rūšių;

c)

buvo pasiūlyta, kad ligos draudimas taip pat būtų pašalintas iš direktyvos taikymo sferos;

d)

buvo apgailestauta, kad direktyva neapėmė draudikų, įsteigtų vienoje valstybėje narėje, išrašytų polisų, kurie saugo juos nuo rizikos esančios ne ES valstybėje arba polisų išrašytų polisų savininkams, nuolat gyvenantiems už Bendrijos ribų;

e)

Komitetas ragino parengti konkrečias taisykles, kad užtikrinti deramą polisų savininkų apsaugą, nepriklausomai ar tai fiziniai asmenys, ar mažos verslovės, kuri ypač apimtų:

1)

apsigalvojimo laikotarpį ir teisę pasitraukti iš sutarties;

2)

nesąžiningas sąlygas:

3)

aiškų išimčių ir terminų pabaigos nurodymą;

4)

deramą informaciją iki sutarties sudarymo.

f)

komitetas ragino, kad nukentėjusių trečiųjų šalių atgręžtinio reikalavimo teisę apimtų speciali direktyva arba šis klausimas būtų sprendžiamas sekančiu koordinavimo etapu.

5.4

Komitetas tada atiko kiekvieno iš pasiūlymo straipsnių kritinę analizę; vis dar vertėtų atsižvelgti jo pastabas šiuo klausimu prieš imantis bet kokios iniciatyvos šioje sferoje.

5.5

Europos Parlamentas taip pat išreiškė savo požiūrį į šį pasiūlymą (44) tuomet. Be kitų dalykų, jis manė, kad „harmonizavimas turėtų garantuoti panašaus standarto apsaugą polisų savininkams nepriklausomai nuo pasirinktos teisės“.

5.5.1

Konkrečiai Parlamentas pasiūlė nemažai pataisų, ypač dėl: direktyvos sferos (išsiverčiant be išimčių); draudimo sutarčių pagrindinių dalių; draudėjo prievolės deklaruoti apie tam tikras aplinkybes; šios pasekmės dėl draudimo sutarties išlaikymo, ryšium su arba pradinėmis aplinkybėmis, arba jų pasikeitimu sutarties galiojimo metu; draudėjo pareiga pateikti įrodymus, jei atsirastų pretenzija, o taip pat sąlygos, pagal kurias sutartis gali būti nutraukta.

5.5.2

Parlamento pastabų tikslas buvo aiškiai pabrėžti, kad „turėtų būti aiški draudiko ir draudėjo interesų pusiausvyra“.

5.6

Remiantis šiomis pastabomis Komisija turėjo galimybę parengti naują pataisytą pasiūlymą (45), kuriame atsižvelgė į įvarius komiteto ir Parlamento pateiktus pasiūlymus ir pastabas. Čia pirmą kartą jis atkreipė dėmesį į tai, kad „draudimo sutartis reglamentuojančių įstatymų koordinavimas palengvintų paslaugų teikimą valstybėje narėje tiems, kurie jas teikia kitoje valstybėje narėje“. Taip pirmą kartą buvo paminėtas tikslas pasiekti bendrą finansinių paslaugų rinką (46).

5.6.1

Šis Komisijos pasiūlymas dėl direktyvos turėjo įsigalioti 1983 m. liepos 1 d.. Tačiau galiausiai jis nebuvo priimtas dėl politinės valios trūkumo iš valstybių narių pusės.

5.7   Kokia yra Komisijos 1979/1980 m. pasiūlymo svarba šiandien?

5.7.1

Atsakymai į šiuo klausimu išsiųstą klausimyną bei viešas klausymas 2004 m. balandžio 16 d. parodė, kad yra bendras sutarimas, kad šį pasiūlymą, nors ir parengtą prieš dvidešimt metų, turėtų rimtai svarstyti, kaip vis dar vertingą indėlį į naują iniciatyvą šioje srityje ir gerą jos pradžią.

5.7.2

Vis gi buvo atkreipta, kad dabartiniai draudimo sutarčių harmonizavimo reikalavimai apima žymiai plačiau nei 1980 m. pasiūlymas, o pasiūlytos taisyklės turi būti rengiamas po debatų dėl nuodugnios lyginamosios teisės studijos.

6.   Harmonizavimo būdai

6.1   Sprendimų radimas naudojant lyginamąjį teisinį metodą

6.1.1

Prieš bet kokios pastangas suderinti Europos draudimo sutarčių teisę turi vykti parengiamieji lyginamosios teisės darbai. Toks darbas mokslininkų tarpe jau vyksta senokai. Iš tiesų pateikus Europos sutarčių teisės principus lyginamasis darbas jau yra baigtas bendros sutarčių teisės srityje. Draudimo sutarčių teisės srityje buvo ir dar bus paskelbta daug lyginamosios teisės mokslinių tyrimų darbų rezultatų. (47) 1999 m. velionis profesorius Reichert-Facilides įkūrė projekto grupę „Europos draudimo teisės normų sąvadas“. Šios grupės nariai yra draudimo teisės ekspertai ir atstovauja įvairias teisines sistemas (EB viduje ir už jos ribų).

6.1.2

Draudimo sutarčių teisės „geriausio sprendimo“ gairės gali būti: pirma, būtina deramai atsižvelgti į draudimo sutarčių teisės esminę užduotį — užtikrinti veiksmingo rizikos prisiėmimo iš draudiko pusės teisinius pagrindus ir tuo garantuoti pačio draudimo verslo gerą veikimą. Antra, būtina, kad visų šalių prieštaringi interesai būtų atsargiai subalansuoti. Šiuo aspektu reikia deramai atsižvelgti į šiuolaikinę kryptį suteikti draudėjui santykinai aukštą apsaugos lygį.

6.1.3

Šių pastebėjimų pagrindu pastangos tobulinti vidaus draudimo rinką turėtų susitelkti ties privalomomis taisyklėmis. Šios taisyklės yra neatskiriami autonomiško sutarčių sudarymo tarp šalių pagrindai, o taip pat sukurią kliūtį vidaus draudimo rinkoje, nes jos nėra suderintos. Todėl priežiūros poreikiai draudimo srityje turi būti suderinti su vidaus draudimo rinkos harmonizavimo reikalavimai.

6.2   Harmonizavimo priemonės privalo užtikrinti aukšto lygio apsaugą

6.2.1

Draudimo sutarčių įstatymai, arba bent jų pusiau privalomos nuostatos, siekia apsaugotu silpnesnę šalį ir funkciniu požiūriu gali būti vadinamos vartotojų teisių gynimo įstatymais. Tačiau tradiciškai draudėjo apsauga siekia toliau, nei bendra vartotojų teisė: greta fizinių vartotojų yra apsaugomos ir mažos įmonės, kai draudžiasi.

6.2.2

Derindama Europos vartotojų teisę EB privalo užtikrinti vartotojams aukšto lygio apsaugą (žr. pvz., EB sutarties 95 str. 3 d.). Ši koncepcija taip pat taikoma įstatymų leidybos aktams remiantis kitais EB sutarties straipsniais, suteikiantiems EB įstatymų leidybos galias (draudimo teisės srityje paprastai EB sutarties 47 str. 2 d. taikoma kartu 55 str.). Todėl draudimo sutarčių teisės harmonizavimo priemonė turėtų užtikrinti aukšto lygio apsaugą draudėjui.

6.3   Minimalūs standartai ar visiškas harmonizavimas?

6.3.1

Dabartinių vidaus draudimo rinkos problemų analizė aiškiai parodo, kad būtina visiškas draudimo sutarčių teisės harmonizavimas. Minimalus standartinis harmonizavimas leistų valstybėms narėms taikyti aukštesnio standarto apsaugą nei leidžia Europos teisė ir taip sukurti naujas kliūtis vidaus draudimo rinkai.

6.3.2

Minimalūs standartai nebūtų žalingi vidaus rinkos veikimui, jei dabartinis privatinės tarptautinės teisės režimas būtų pakeistas taisyklėmis, leidžiančiomis taikyti draudiko steigimosi valstybės teisę. Šiuo būdu kiekvienas draudikas parengtų savo produktą pagal savo nacionalinę teisę (remiantis bent minimaliais apsaugos standartais) ir galėtų parduoti šį produktą kitose valstybėse narėse taikant „gimtosios šalies“ teisę. Draudėjas tikėtų, kad gaus minimalius apsaugos standartus, nors ir patenka į užsienio teisės jurisdikciją.

6.3.3

Tačiau toks privatinės tarptautinės teisės režimo pokytis nėra tikėtinas ir pageidautinas. Pirma, toks pokytis iš draudimo paslaugų vartotojų atimtų Romos konvencijos 5 str. suteiktą vartotojų apsaugą, kuri saugo „pasyvų“ vartotoją net srityse, kur materialinė teisė yra suderinta. Antra, privalomos draudėjo gyvenamosios vietos teisės taisyklės būtų taikomos teismų; todėl kliūtys vidaus draudimo rinkos veikimui išliktų. Trečia, reikia paminėti, kad, remiantis reglamentu dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo, draudikas gali paduoti draudėją į teismą pagal draudėjo gyvenamąją vietą (žr. 12 str. 1 d. su labai mažomis išimtimis), o draudėjas greičiausiai pasirinktų tą patį būdą savo veiksmams, remiantis 9 str. 1 d. b punktu.

6.3.4

Todėl pokytis privatinėje tarptautinėje teisėje sukurtų padėtį, kurioje jurisdikciją turintys teismai daugeliu atvejų turėtų taikyti užsienio teisę. Tai apsunkintų ir pabrangintų teismo procesą draudimo bylose, net jei pati draudimo teisė būtų suderinta. Todėl šis metodas negali būti rekomenduotas. Privatinė tarptautinė teisė iš principo turėtų likti nepakitusi, o draudimo sutarčių teisę turėtų būti visiškai suderinta. Tačiau šis pareiškimas nepaneigia galimybės tobulinti privatinės tarptautinės teisės režimą; pvz., kol draudimo sutarčių teisė nėra suderinta, „euromobiliam“ piliečiui gali būti leidžiama pasirinktu tarp jo gyvenamosios vietos teisės ir jo pilietybės teisės.

6.4   Ar vidaus draudimo rinkai reikalingas bendros sutarčių teisės harmonizavimas?

6.4.1

Sistemiškai draudimo sutarčių teisė patenka į bendrą sutarčių teisę. Šis pastebėjimas iškelia klausimą ar draudimo sutarčių harmonizavimas gali pasiekti savo tikslus tik jei visa sutarčių teisė bus suderinta (ar bent jos bendroji dalis), ar tai galima pasiekti atskirai. Pastarasis variantas atrodo įmanomas.

6.4.2

Kaip minėta anksčiau, būtent privalomos taisyklės kliudo vidaus draudimo rinkai ir todėl jo turi būti suderintos. Juk sutarčių teisė bendrai savo prigimtimi nėra privalomo pobūdžio. Esama tam tikrų privalomų taisyklių. Tačiau šios taisyklės neatrodo, kad iš esmės tiek skirtųsi valstybių narių teisinėse sistemose, kad jų palikimas nesuderintomis trukdytų vidaus draudimo rinkos veikimui, taip nepanašu, kad jos turėtų dominuojančią įtaką pačiam draudimo produktui.

6.4.3

Išimčių gali tekti laikytis. Tačiau tokias išimtis gali spręsti per draudimo sektoriaus harmonizavimą. Vienas pavyzdys yra kaip klausimas dėl tokių taisyklių iš tiesų jau buvo išspręstas per direktyvą dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse (48), kuri taip pat taikoma vartotojų draudimo polisams. (49) Draudimo sutarties akto Europos lygmenyje taikymą reiktų tik išplėsti į visas masinės rizikos rūšis, kad patenkinti vidaus draudimo rinkos poreikius.

6.4.4

Šiais argumentais nenukreipti prieš sutarčių teisės harmonizavimą bendrai. Jie palieka šį klausimą išimtinei EB institucijų kompetencijai. Iš tiesų bendros sutarčių teisės harmonizavimas palengvintų draudimo sutarčių teisės harmonizavimo užduotį. Pateiktais argumentai tik siekiama parodyti, kad draudimo sutarčių teisės harmonizavimo tikslų galima pasiekti savarankiškai.

6.5   Pasirinktinio instrumento įvedimas ar nacionalinių draudimo sutarčių įstatymų harmonizavimas?

6.5.1   Skirtumas tarp nacionalinių įstatymų harmonizavimo ir pasirinktinio instrumento

6.5.1.1

Aiškesnės Europos sutarčių teisės veiksmų planas pabrėžė galimybę įvesti pasirinktinį instrumentą vietoje nacionalinių sutarčių įstatymų harmonizavimo ar suvienodinimo. Pagrindinis šių dviejų metodų skirtumas yra tame, kad pasirinktinis instrumentas paliktų nacionalinius draudimo įstatymus kokie yra kai sutarties šalys pasirenka arba nepasirenka šio instrumento, priklausomai ar šis instrumentas veiks jo pasirinkimo ar nepasirinkimo pagrindu. Šiuo būdu yra sukuriamos lygiagrečios teisinės sistemos (Europos ir nacionalinės) ir šalims leidžiama pasirinkti iš šių režimų.

6.5.1.2

Priešingai, sutarčių įstatymų harmonizavimu ar suvienodinimu nacionalinių sutarčių įstatymų tradicines koncepcijas pakeistų Europos lygmens sprendimas. Sutarties šalys neturėtų galimybės pasirinkti tarp nacionalinio ar Europos modelio.

6.5.2   Šių dviejų metodų privalumai ir trūkumai

6.5.2.1

Iš vidaus draudimo rinkos perspektyvos abu sprendimai turi tą patį privalumą: jie pašalina teisines kliūtis polisų rinkodarai visoje Europoje ir leidžia draudėjui laisvai judėti Bendrijoje, nepatiriant neigiamą pasekmių dėl jo polisui taikomos draudimo sutarčių teisės. Būtent todėl šiandienos padėtyje bet kuris iš šių metodų yra priimtinas, o pasirinkimas yra daugiau politikos, o ne principo klausimas.

6.5.2.2

Nacionalinių draudimo įstatymų harmonizavimas būtų sunkesnis, nei pasirinktinio instrumento priėmimas. Kadangi reiktų nacionalines „tradicijas“ pakeisti Europos lygio sprendimu, nacionalinis teisės elitas (praktikai ir mokslininkai) gali dvejoti dėl raginimo suderinti.

6.5.2.3

Prieštaringas veiksnys yra koreliacija tarp įsikišimo į nacionalinę teisę intensyvumo ir rezultatų vidaus rinkoje pasiekimo greičio. Kadangi pasirinktinis instrumentas nepanaikintų nacionalinių įstatymų, jis galėtų būti laikomas minkštuoju metodu ir todėl būtų lengviau priimamas rinkose. Iš kitos pusės esama nuogąstavimų, kad pasirinktinis instrumentas sukurtų laukimo padėtį tarp bendros rinkos dalyvių (pvz., draudimo įmonių ir brokerių), kurie dvejotų, kad bus pirmas, ir kiekvienas dalyvis lauktų, kad kitas pradėtų ir bandytų pasinaudoti konkurentų (nesėkmių) patirtimi. O gal pasirinktinis instrumentas būtų suvokiamas kaip galimybė kiekvienam, kad nori būti pirmas, t.y. per draudimo pardavimą internetu? Žinoma, harmonizavimas iš karto lemtų pasekmes, nes joks dalyvis negali to išvengti. Iš kitos pusės, įsikišimas gali būti jaučiamas labai ar per daug stiprus.

6.5.2.4

Techninio pobūdžio susirūpinimas dėl pasirinktinio instrumento susijęs su tuo, kad jis negali visiškai pakeisti harmonizacijos. Tai galima nesunkiai įrodyti pasitelkus transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo pavyzdį. Transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo įstatymų harmonizavimas yra labai svarbus EB piliečių mobilumui, nes suteikia nelaimingų įvykių aukoms būtina apsaugą. Akivaizdu, kad aukų apsauga negali priklausyti nuo draudimo sutarties šalių susitarimo Europos instrumento naudai. Todėl pasirinktinis instrumentas negalės pakeisti transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimo nacionalinių įstatymų harmonizavimo.

6.5.2.5

Galiausiai, keliamas klausimas ar pasirinktinis instrumentas leis pasiekti veiksmingų rezultatų tokioje srityje, kaip draudimo teisė, kuriai būdingas pusiausvyros tarp sutarties šalių nebuvimas. Ar sutarties šalys padarys veiksmingą pasirinkimą, ar draudikai vienašališkai pasirinks per įtraukimo ir neįtraukimo išlygas bendrose draudimo sąlygose?

6.5.2.6

Ar Europos draudimo sutarties akto tikslas bus pasiektas per nacionalinių įstatymų harmonizavimą ar pasirinktinio instrumento įvedimą, tai nėra pagrindinis rūpestis. Tačiau šį klausimą reikia atsargiai išnagrinėti.

6.6   Visai ES bendrų draudimo sutarties sąlygų plėtotė?

6.6.1

Galiausiai klausimas gali kilti, ar įstatymų harmonizavimą gali pakeisti visai ES bendrų draudimo sąlygų plėtotė. Tikrai, susirūpinimas dėl draudikų, kurie turi atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės kiekvieną įstatymą galėtų būti sumažintas (tačiau nepamirštas), jei šiuo darbu užsiimtų kolektyviai ir su EB institucijų parama.

6.6.2

Visgi šis metodas nėra sveikintinas. Pirma, visai ES bendros sąlygos gali atsižvelgti į nacionalinių įstatymų skirtumus, bet vis reikalauti atskirti rizikos apskaičiavimą ir būti nenaudingos ES mobiliam piliečiui.

6.6.3

Dar daugiau, šis metodas lemtų pavyzdinių sąlygų atsiradimą, kurios turėtų neigiamos įtakos konkurencijai draudimo rinkose. Reikia prisiminti, kad vienas iš pagrindinių bendros draudimo rinkos kūrimo žingsnių buvo bet kokios valstybės narės teisės sistemiškai kontroliuoti draudimo bendras sąlygas iki jų įvedimo į rinka panaikinimas. (50) Tokios kontrolės priemonės lemia draudimo produktų įvairovės trūkumą, mažina klientų pasirinkimą ir todėl mažina konkurenciją. Striktūriškai visai ES bendrų draudimo sutarties sąlygų plėtotė kelia panašų pavojų.

7.   Harmonizavimo sritys

7.1

Anksčiau buvo nurodyta, kad reikia suderinti būtent draudimo sutarčių teisės privalomas taisykles. Tolesnis klausimas yra ar reikia suderinti visas ar tik tam tikras draudimo sutarčių teisės sritis.

7.2

Draudimo teisė paprastai dalinama į bendrąją dalį, kurioje esančios taisyklės taikomos visoms draudimo sutartims ir konkrečių draudimo šakų teisę. Keliamas klausimas ar vidaus draudimo rinkai būtinas bendrų taisyklių, konkrečių šakų taisyklių ar jų abiejų harmonizavimas.

7.3

Teoriškai reikalingas jų abiejų harmonizavimas: Draudimo teisės bendros taisyklės kaip ir šakų specialios taisyklės veikia produktą ir todėl kliudo vidaus draudimo rinkos veikimui, pvz., įsipareigojimų garantijų taisyklės, kurios nuolat sutinkamos bendrojoje dalyje, įtakoja rizikos ir įmokos santykių ne mažiau, kaip specialios taisyklės, reglamentuojančios, pvz., gyvybės draudimą. Todėl iš principo harmonizavimas neturėtų daryti skirtumo tarp šių dviejų taisyklių tipų.

7.4

Tačiau harmonizavimą galima pasiekti keliais etapais. Tokiu atveju reikia sudaryti prioritetu sąrašą. Čia derėtų pirma suderinti bendrąją dalį. Daugeliui draudimo šakų nėra taikomos specialios ir privalomos (51) taisyklės, o tik bendrosios, remiantis dabartiniais nacionalinės draudimo sutarčių teisės režimais. Todėl nepaprastai skubu suderinti draudimo sutarčių teisės bendrąsias taisykles, kurios yra privalomos. Šis harmonizavimas iš karto leistų sukurti vidaus draudimo rinką visose šakose, kurių nereglamentuoja specialios ir privalomos taisyklės. Tačiau atlikus šią užduotį, taip pat būtų paliestos ir reglamentuotos šakos, kaip pavyzdžiui gyvybės ir sveikatos draudimas.

7.5

Taisyklės, kurios galėtų būti suderintos pirmajame etape, būtų:

a)

ikisutartinės pareigos, daugiausiai informacija;

b)

sutarties formavimas;

c)

draudimo polisas, pobūdis, poveikis ir oficialūs reikalavimai;

d)

sutarties trukmė, atnaujinimas ir nutraukimas;

e)

draudimo tarpininkai;

f)

rizikos padidėjimas;

g)

draudimo įmokos;

h)

draudiminis įvykis;

i)

draudimas trečiosios šalies naudai.

8.   Išvados ir rekomendacijos

8.1

Draudimas šiandien yra būtina paslauga prekybos santykiuose tarp profesionalų, o taip pat jų ir vartotojų.

8.2

Kai kurie pamatiniai draudimo sutarčių sudarymą ir galiojimą reglamentuojantys principai bendrai skiriasi ES valstybių narių teisės sistemose.

8.3

Ši padėtis sudaro kliūtis šio finansinio instrumento rinkodarai per sienas ir todėl kliudo vidaus rinkos užbaigimui šioje srityje.

8.4

Tam tikro lygio privalomų taisyklių, žinomų kaip draudimo teisės „bendroji dalis“, harmonizavimas galėtų ryžtingai prisidėti pašalinant visą eilę kliūčių ir sunkumų, su kuriais susiduria draudimo įmonės, draudimo tarpininkai, apdraustieji ir polisų savininkai, klientai, tiek profesionalūs, tiek ir fiziniai asmenys, vykdydami sandorius per sienas.

8.5

Su šiuo požiūriu vieningai sutinka visos suinteresuotos pusės, su kuriomis tartasi ar kurios klausymo metu pasisakė šiuo klausimu.

8.6

Manoma, kad turėtų būti pasirinktas palaipsnis harmonizavimo metodas, pradžioje siekiant priimti pasirinktinę pavyzdinę draudimo sutartį, kurios visos sąlygos ir dalys būtų privalomos.

8.7

Pasiruošimuose būtina atsižvelgti į Komisijos 1979-80 m. pateiktus pasiūlymus, atkreipiant dėmesį į suinteresuotų pusių, pilietinės visuomenės atstovų ir valstybių narių priežiūros institucijų pastabas ir analizes, ir skiriant deramą dėmesį į nuo tada įvykusius pokyčius šiame sektoriuje.

8.8

Reglamentas bus Bendrijos instrumentas, kurį naudos, kaip teisiniu pagrindu remiantis Sutarties 95 str.

8.9

Remiantis šioje nuomonėje pateiktomis pastabomis, EESRK ragina Komisiją iš naujo atversti dosjė ir pradėti tirti lyginamąją teisę ir nacionalinę praktiką draudimo sutarčių srityje, siekiant patvirtinti, kad reikalinga, tikslinga ir galima tęsti draudimo sutarčių harmonizavimo Europos lygmenyje pastangas.

8.10

Šių pastangų metu būtina atsižvelgti į šios srities universitetų mokslininkų pasiekimus.

8.11

EESRK rekomenduoja Komisijai, kad šis darbas būtų viešai žinomas ir pateiktas visuomenės aptarimui žaliosios knygos pagalba, kurios esminis pagrindas yra parengti tai, kad laikytina labiausiai tinkamu Bendrijos instrumentu.

8.12

EESRK žino, kad tik esant aiškiam politiniam geranoriškumui iš valstybių narių pusės, skatinant draudimo sutarčių harmonizavimo iniciatyvą, galima įgyvendinti šį didžiulį indėlį į vidaus finansinių paslaugų rinkos užbaigimą.

8.13

EESRK ragina Europos Parlamentą prisijungti prie šios iniciatyvos ir suteikti savo politinėje dienotvarkėje prioritetiškumo lygį, iš naujo pareiškiant paramą draudimo sutarčių teisės bendrosios dalies privalomų taisyklių harmonizavimo siekiniui.

2004 m. gruodžio 15 d., Briuselis

Europos ekonominų ir socialinių reikalų komiteto

pirmininkė

Anne-Marie SIGMUND


(1)  Pr1anešėjas p. Manuel Ataķde Ferreira, OL C 95, 1998 3 30.

(2)  KOM(79) 355 galutinis, OL C 190, 1979 7 28, su pakeitimais padarytais KOM(80) 854 galutiniu, OL C 355, 1980 12 31: EESRK ir EP nuomones galima rasti OL C 146, 1980 6 16 ir C 265, 1980 10 13. Šiuos dokumentus nagrinėsime šios nuomonės 5 punkte.

(3)  Žr. 1 išnašą, punktas 2.1.9.

(4)  Žr. 1 išnašą, punktas 2.3.1.1.1.

(5)  Žr. 1 išnašą, punktas 3.4.

(6)  Žr. 1 išnašą, punktas 3.6.1.

(7)  Žr. 1 išnašą, punktas 4.3.6.

(8)  Manyta, kad direktyva turėtų apimti šiuos aspektus:

„—

minimalią ikisutartinę informaciją;

pagrindinių sąvokų ir jų reikšmių sąrašą;

tipiškų nesąžiningų sąlygų draudimo sutartyse sąrašą;

bet kokios draudimo sutarties minimalų privalomą turinį;

bet kokiai draudimo sutarčiai visus bendrus sutartinius įsipareigojimus;

bet kokios draudimo sutarties pagrindinius principus ir taisykles;

civilinės atsakomybės draudimo laikinąją kompensavimo schemą;

privalomą ryšį tarp įmokų ir rizikos vertės, ypač per apdraustų objektų automatišką nuvertėjimą pagal amžių iratikankamą įmokų sumažinimą;

suderintų minimalių apsigalvojimo laikotarpių, kurių metu vartotojai galėtų atsisakyti sutarties, nustatymą;

reikalavimą, kad polisai būtų įskaitomi ir suprantami, o tai pat, kad bendros ir konkrečios sąlygos būtų nurodomos ikisutartinio laikotarpio metu ir iki pasirašymo.

Žr. 1 išnašą, 4.5 punktas. Ši eilutė buvo išskirta ir pakartota įvairiose EESRK nuomonėse, tokiose, kaip nauja nuomonė dėl Pasiūlymo priimti Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą, iš dalies pakeičiančią Tarybos direktyvas 72/166/EEB, 84/5/EEB, 88/357/EEB, 90/232/EEB ir 2000/26/EB dėl civilinės atsakomybės draudimo, susijusios su transporto priemonių naudojimu“, kurios pranešėjas buvo p. Levaux (4.3. punktas) OL C 95 2003-04-23.

(9)  „ECLG-Consumer Insurance“, in Journal of Consumer Policy (1986), p. 205-228

(10)  2003 m. birželio 4 d. CEA pastaba.

(11)  COM (2001) 398 galutinis 2001-07-11 (OL C 255 2001-09-13)

(12)  COM (2003) 68 galutinis 2003-02-12

(13)  Veiksmų planas – punktas 74. Tai pat žr. to paties dokumento punktus 27, 47 ir 48

(14)  Dokumentas A5-0256/2003, priimtas EP sesijoje 2003-09-02, punktai 11 ir 14.

(15)  ETT 1986 m. gruodžio 4 d. ETR 1986, 3755 (Komisija/Vokietija).

(16)  Tarptautinė proceso teisė: Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 2000 m. gruodžio 22 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir prekybos bylose pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo; OL 2001 Nr. L 12/1 (naujausia pataisa OL 2002 No. L 225/13), 8 – 14 str. Str.; privatinė tarptautinė teisė: 1980 m. birželio 19 d. konvencija dėl sutartiniams įsipareigojimams taikytinos teisės, OL 1980 Nr. L 166, i.p. 1 str. 3, 4 d.; direktyvų teisė: 1988 m. birželio 22 d. antroji Tarybos direktyva 88/357/EEB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, koordinavimo ir nuostatų palengvinti veiksmingą laisvės teikti paslaugas nustatymo, pataisant direktyvą 73/239/EEB; OL 1988 Nr. L 172/1 (naujausia pataisa OL 1992 No. L 228/1), i.p. 2 str. lit c, d; 3, 5, 7 ir 8 str. str.; 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/49/EEB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių procedūrų, susijusių su tiesioginio draudimo, išskyrus gyvybės draudimą, koordinavimo, pataisant direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (trečioji ne gyvybės draudimo direktyva); OL 1992 Nr. L 228/1 (naujausia pataisa OL 2003 Nr. L 35/1), i.p. 1 str. lit. a, b; 27, 28, 30, 31 str. str.; 2002 m. lapkričio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/83/EB dėl gyvybės draudimo; OL 2002 Nr. L 345/1; i.p. 32, 33 str. str.; dėl direktyvų privatinės tarptautinės teisės žr. Reichert-Facilides/d'Oliveira (eds.), International Insurance Contract Law in the EC, Deventer 1993; Reichert-Facilides (Hg.), Aspekte des internationalen Versicherungsvertragsrechts im EWR, Tübingen 1994.

(17)  1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyva 72/166/EEB dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo, o taip pat dėl prievolės draustis nuo šios atsakomybės užtikrinimo; OL 1972 Nr. L 103/1 (naujausia pataisa OL 1984 Nr. L 8/17); 1983 m. gruodžio 30 d. antroji Tarybos direktyva 84/5/EEB dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo; OL 1984 Nr. L 8/17 (naujausia pataisa OL 1990 Nr. L 129/33); 1990 m. gegužės 14 d. trečioji Tarybos direktyva dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo; OL 1990 Nr. L 129/33; 2000 m. gegužės 16 d. Europos Parlemento ir Tarybos direktyva 2000/26/EB dėl šalių narių įstatymų, susijusių su civilinės atsakomybės draudimu transporto priemonių naudojimo atžvilgiu derinimo ir pataisanti Tarybos direktyvas 73/239/EEB ir 88/357/EEB (ketvirtoji transporto priemonių draudimo direktyva); OL 2000 Nr. L 181/65; 2002 m. birželio 7 d. Komisija pasiūlė penktą direktyvą, COM (2002) 244 galutinė = OL 2002 No. C 227 E/387.

(18)  1987 m. birželio 22 d. Tarybos direktyva 87/344/EEB dėl įstatymų, reglamentų ir administracinių nuostatų, susijusių su teismo išlaidų draudimu, koordinavimo; OL 1987 Nr. L 185/77.

(19)  Paminėta pastr. 4.1.2.

(20)  žr. Eurostat

(21)  Tokios taisyklės gali būti vadinamos visiškai privalomomis, kai šalys negali nuo jų nukrypti sutarties pagrindu. Jos gali būti vadinamos pusiau privalomomis, kai šalys gali (tik) susitarti dėl palankesnių klientui, nei numato teisės normos, sąlygų.

(22)  OL 2003 Nr. C 63/1 (9 pastr. Nr. 47, 48: „Tos pačios problemos itin pasireiškia draudimo sutartyse“).

(23)  Pilnos citatos žr. aukščiau, pastaba 20.

(24)  Pilnos citatos žr. aukščiau, pastaba 20.

(25)  Žr. 2 str. lit. d Antroji ne gyvybės draudimo direktyva ; 1 str. 1 d. lit. g) Gyvybės draudimo direktyva.

(26)  Antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. lit. f (pataisyta Trečiosios ne gyvybės draudimo direktyvos 27 str.; dėl didelės rizikos apibrėžimo žr. Pirmos ne gyvybės draudimo direktyvos 5 str. d ir i punktus.

(27)  Žr. Antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 1 d. a ir d lit.

(28)  Žr. 7 str. 1 d. b,c,e lit

(29)  Žr. Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 1 d. 2 sak. .

(30)  Žr. Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 2 d.

(31)  Žr. EB Komisijos veiksmų planas OL 2003 Nr. 63/1 (9 pastr. 48: „Bendro poliso, kurio rinkodarą būtų galima vykdyti tomis pačiomis sąlygomis skirtingose Europos rinkose, formuluotės parengimas pasirodė praktiškai neįmanomu“).

(32)  Nors toks pakeitimas nepaveiktų taikomos teisės bendrai, tačiau (tarptautiniu mastu) privalomos taisykles naujoje įprastinėje gyvenamojoje vietoje galėtų užtikrinti šios šalies narės teismai: remiantis Reglamento dėl jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo 9 str. 1 d. b punktu, draudėjas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu draudėjui pagal (naują) gyvenamąją vietą šalyje narėje. Šios šalies narės teismai gali taikyti privalomas taisykles pagal Antrosios ne gyvybės draudimo direktyvos 7 str. 2 d. 2 p. ir Gyvybės draudimo direktyvos 32 str. 4 d. 1 p. (teismo vietos teisės (lex fori) privalomos taisyklės).

(33)  Žr. aukščiau, pastaba 20.

(34)  Draudėjas gali išvengti šios pasekmės įvesdamas jurisdikcijos išimtį, kurią leidžia Briuselio I reglamento 13 str. 5 d. taikoma kartu su Reglamento dėl jurisdikcijos ir sprendimų pripažinimo ir vykdymo užtikrinimo 14 str. (t.y. Nr. 5) ir suteikianti draudėjo buveinės vietos šalies narės teismams išskirtinę jurisdikciją. Bendrai draudėjo perspektyva yra žymiau labiau žadanti draudimo nuo didelės rizikos srityje.

(35)  Žr. toliau pastr. 4.2.4.

(36)  Žr. aukščiau 4.2.3.

(37)  Basedow, Die Gesetzgebung zum Versicherungsvertrag zwischen europäischer Integration und Verbraucherpolitik, in: Reichert-Facilides/Schnyder (Hg.), Versicherungsrecht in Europa – Kernperspektiven am Ende des 20. Jahrhunderts, ZSR 2000 (Beiheft 34) 13 – 30 (at p 20).

(38)  Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. gruodžio 9 d. direktyva 2002/92/EB dėl draudimo tarpininkavimo, OL L 9 2003-01-15, psl. 3.

(39)  žr. Heiss, „Expanding the Insurance Acquis to Accession Candidates: From the Europe Agreements to Full Membership“, in: Heiss (ed.), „An Internal Insurance Market in an Enlarged European Union“, Karlsruhe, 2002, 11 – 22 psl.

(40)  COM (79) 355 galutinis 1979 m. liepos 10 d., 190/2 1979 m. liepos 10 d.

(41)  OL 1962-01-15, Sk. V, Ca).

(42)  Tekste nurodoma, kad inter alia turėtų būti suderintos šios sritys:

a)

draudimo poliso oficiali sandara;

b)

teisė į garantijos deklaravimą, kai sutartis sudaryta, kartu su minimaliais su šiuo susijusiais oficialiais reikalavimais;

c)

kalba, kuria sudaryta sutartis;

d)

taisyklės, apimančios apdrausto asmens deklaravimus, kai sutartis sudaryta, dėl aplinkybių, kurios gali įtakoti rizikos įvertinimą ir priėmimą iš draudėjo pusės, o taip pat pasekmės, jei kartais apdraustas asmuo to nepadarytų, tyčia ar ne;

e)

taisyklės, apimančios apdrausto asmens deklaravimus, kai sutartis sudaryta, dėl faktų ar aplinkybių, kurios gali lemiti rizikos padidėjimą, kartu su pasekmėmis, jei kartais apdraustas asmuo to nepadarytų;

f)

taisyklės dėl pareigos įrodyti ten, kur buvo nesilaikoma ankščiau minėtų prievolių vykdymo;

g)

taisyklės dėl reglamentuojančios įmokas, kai rizika sumažėja;

h)

pasekmės dėl draudimo įmokos ar jos dalies nesumokėjimo;

i)

draudėjo prievolės atsiradus pretenzijai;

j)

draudimo sutarties nutraukimo taisyklės; ir

k)

galimybė sutarties šalims nukrypti nuo direktyvos nuostatų, jei tai būtų labiau palanku poliso turėtojui, apdraustam asmeniui ar sužeistai trečiajai šaliai.

Siūloma direktyva visų pirma būtų taikoma visoms tiesioginio draudimo rūšims, išskyrus gyvybės draudimą ir išskyrus susijusias su:

a)

geležinkelio riedmenimis

b)

orlaiviais

c)

jūrų, ežerų ir upių bei kanalų laivais

d)

prekės vykstančias tranzitu;

e)

atsakomybė už orlaivius bei jūrų, ežerų ir upių bei kanalų laivus

f )

pasitikėjimas ir tikrumas; atkreipiant dėmesį į šiems draudimo filialų paveldėtas konkrečias savybes.

(43)  pranešėjas: OL C 146 1980-06-16.

(44)  OL C 265 1980-10-13

(45)  COM (80) 854 galutinis 1980-12-15 - OL C 355 1980-12-31

(46)  Konkrečiai Komisijos naujas pasiūlymas nurodė:

a)

ligos draudimo pašalinimą, kaip siūlė komitetas;

b)

daugiau duomenų apie sutarties nutraukimo procedūras, suteikiant per daug svarbos galimybei išlaikyti pataisytas sutartis, o ne tiesiog jas nutraukti, ir

c)

geresnė pareigos įrodyti taisyklių formuluotė

(47)  žr. Basedow/Fock (ed.), Europäisches Versicherungsvertragsrecht, Tübingen, Volumes I and II 2002, Volume III 2003; Reichert-Facilides (ed.), Insurance Contracts, in: International Encyclopedia of Comparative Law (bus išleista).

(48)  1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse; OL 1993 Nr. L 95/29.

(49)  Konkretus draudimo sektoriui būdingų nesąžiningų išlygų sąrašas gali būti įterptas, jei reikia; žr. ESK nuomonę savo iniciatyva dėl vartotojų draudimo rinkoje (CES 116/98 nuo 98-01-28) ir Komisijos vardu (sutartis AO-2600/93/009263) Montpellier Universiteto Vartotojų teisės centras koordinuotą tyrimą dėl nesąžiningų išlygų tam tikrose draudimo šakose, kad labai panašu į tai, ką visai neseniai pasiūlė Komisiją dėl vartojimo kredito (COM(2002) 443.

(50)  Žr. Trečioji ne gyvybės draudimo direktyva 29 str.; Gyvybės draudimo direktyva 34 str.

(51)  Daug nuostatų dėl konkrečių šakų galima rasti nacionaliniuose draudimo sutarčių teisės aktuose, kurie nėra privalomi ir todėl nesudaro kliūčių vidaus rinkai.